Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Pro vaikystės langą 
žodynėlis
 
Emilija Juzumaitė-Miltenienė
 
Žmogaus amžių daugelis palygina su metų laikais. O, kad taip iš tikrųjų būtų! Kai už lango siaučia pūgos, aš žinau, žiema praeis ir vėl išauš pavasaris. O kai senatvė sulinkusi, kuprota, pražilusi ir bedantė lazdelę rankon man įduos, žinau, negrįš praėję metai. Jaunystė nebegrįš, kaip po žiemos pavasariai kad grįžta. Todėl taip noriu bent mintimis sugrįžti į vaikystę, kad nors prisiminimuose pasikartotų ji... Sugrįžkite į tėviškės gimtąją trobelę visi, kadaise iš jos iškeliavę... Pasupk, mamyt, dar mano lopišėlį. Padėk, tėveli, perlipti per slenkstį! Neskriauskite manęs, broliukai, sesės, juk aš pati jauniausia jūsų dideliam būry.
Kai bobutė parnešė mane, buvo jau rugsėjis. Dirvose rugiai gražiai žaliavo ir gandrai jau skrido į pietus. Mama jau tryliktą savo kūdikį vystė, sesutės aštuntą seserį lopšyje lingavo. Į kūmas paprašė Domicėlę Rapalienę ir Stanislovą Ruiką. Jau trečią dieną jie nuvežė mane į Renavo bažnyčią. Ten kun. klebonas Samavičius pakrikštijo mane Emilijos vardu. Seserys norėjusios Akvilės, bet tėvui labiau Emilijos vardas patikęs. Dvare tokiu vardu ekonomė protinga ir gera buvusi.
1938 m. liepos mėn. 14 d. pirmą kartą savo rankose laikiau Telšių vyskupijos Renavo R. K. parapijos gimimo metrikos ištrauką. Ją iš storos juodais viršeliais knygos išrašė vargonininkas Petras Spurgana, pasirašė ir antspaudą uždėjo Renavo parapijos klebonas kun. Stanislovas Šantaras.
Šį dokumentą, jau pageltusį ir apiplyšusį, ligi šiol saugau kaip brangiausią relikviją. Jame parašyta: „Emilija Juzumaitė gimė 1925 metais rugsėjo 10 dieną Šilių kaime, Židikų valsčiaus. Tėvai: Fortūnatas Juzumas ir Petronėlė Vasiliauskaitė, prisirašę prie Židikų valsčiaus“.
Seserys pasakojo, jog lopšyje aš verkšlenė buvusi. Išmokusi vaikščioti paskui brolius, kurie nedaug vyresni buvo, sekiojusi. Steponėlis buvo trejais, o Bienis šešiais metais vyresnis. Mus visus tris namiškiai mažaisiais vadino, nes kiti buvo žymiai vyresni. Antanas buvo jau gimnazistas ir mokėsi Sedos progimnazijoje. Kazė ir Ona – pusmergės. Jos, baigusios pradžios mokyklos kelis skyrius, jau padėdavo tėveliams visuose ūkio darbuose. Domė mokėsi Plungės mokytojų seminarijoje. Janė mokytojavo Užlieknės pradžios mokykloje. Albertina ir Marcelė ruošėsi į marčias. Adelė – vyriausia ir mylimiausia mano sesutė – visada būdavo namuose. Ji – mamos dešinioji ranka, uoliausia padėjėja, visų mažesnių sesučių ir broliukų auklė.
Trijų metų būdama aš jau žinojau visų namiškių vardus. Jei kurio namuose nebūdavo, įkyrėdavau mamai ir Adelei klausinėdama, kur išėjo, ką veikia, kada pareis.
Iš tų metų šį tą prisimenu. Kartą važiavau per didelę ir plačią upę pas seserį Marcelę. Ji buvo ištekėjusi už Albino Ežerskio į didelį ūkį Sudintų kaime. Aš prašiau Marcelę, kad važiuotų namo ir pasiūtų man jupelę. Siūti ji Renave pas Palavikienę buvo išmokusi ir siuvamąją mašiną turėjo. Bet Marcelė nė nemanė grįžti. Ji mažą, dar nė vaikščioti, nė su šaukšteliu valgyti nemokantį berniuką, vardu Zigmį, Varduvoje „sužvejojusi“ buvo. O kad tas dažnai verkė, Marcelė turėjo jį visą laiką gražiame lopšelyje supti.
Lyg per sapną prisimenu Albertinos vestuves. Buvo vasara. Kieme muzikantai grojo. Būrys nepažįstamų žmonių linksminosi ir vakare išsiveže mūsų seserį. Albertinos naujieji namai buvo netoli, gretimame Vadagių kaime. Nuėjusi į sodą ir užsilipusi ant tvoros, aš galėjau matyti kepurėtus gluosnius, kurie supo Prano Strikaičio gyvenimą. Albertina dažnai mamą lankydavo ir visada mums, mažiesiems, atnešdavo lauktuvių. Labiausiai mums patikdavo moliniai obuoliai. Kai obuolių nebeturėdavo, sesuo atnešdavo mums po šmotelį sūrio ar pitliavotos duonos riekelę. Ji niekada neateidavo tuščiomis kišenėmis, todėl jos laukdavau, pamačiusi ateinant, bėgdavau pasitikti.
Prisimenu trobelę, kurioje gimiau ir užaugau. Ji buvo sena, suręsta iš storų rąstų, skiedromis dengtu stogu. Trys langai žiūrėjo į kiemą, į vakarų pusę. Pro kamaros langą ryto aušros švietė. Į galinius trobos langus vidurdienio saulė spindėjo.
Platus pilkšvas akmuo su nedidele kuprele vidury gulėjo prie slenksčio. Durys buvo plačios ir sunkios. Paspaudus klebetą ir pastūmus keliu, jos triukšmingai atsidarydavo į priemenę. Ta priemenė, vadinama gerąja, buvo nedidelė, tamsi ir negrįsta. Dešinėje – durys į gerąją trobą, kairėje – į pryšninkę. Tiesiai – kita priemenė. Durų iš vienos priemenės į kitą nebuvo. Tik medinė stakta mūrinėje sienoje priminė jas kadaise čia buvus. Ši priemenė taip pat buvo negrįsta, be langų ir be lubų, bet didesnė nei geroji. Dešinėje – kaminas ir koknelė. Už jos – durys į kamarą. Kairėje buvo duonkepio pakura ir durys į kamarėlę. Laukujos durys vedė į užduralį, kiton trobos pusėn. Šiauriniame trobos gale buvo mergių klėtelė ir dar viena tamsi kamarėlė mėsai laikyti.
Mūsų kamara su dviem langais į rytų ir pietų pusę buvo gan didelė, bet kai susirinkdavo visa šeimyna, joje pasidarydavo ankšta. Vienas kamaros galas buvo lentomis grįstas. Galbūt kadaise čia buvo alkierius. Prisimenu pečių, kuris stovėjo skersai kamaros. Kai prie lauko sienos, lygiagrečiai pečiui, pastatydavo šėpą, grįstasis kamaros galas pasidarydavo visiškai panašus į alkierių. Trūko tik durų, kurias atstodavo mamos vilnonė ar koks divonas, tarp pečiaus ir šėpo pakabintas. Kitame kamaros gale prie koknelės nebuvo grindų, tik plūktinė asla.
Per žiemos šalčius kamaroje būdavo dvi lovos. Vienoje miegodavom mudvi su mama, kitoje Bienis su Steponėliu. Kai tik atšildavo, brolius išdangindavo miegoti į pryšninkę.
Tada Adelė kamaroje pasistatydavo stakles. Stalą, kuris įprastą dieną stovėdavo vidury kamaros, nustumdavo į negrįstą kamaros galą prie pečiaus arba prie lango.
Prie pečiaus buvo ilgas ir platus suolas. Ant jo atsisėsdavo kiekvienas, vakare į trobą parėjęs, pasišildydavo sužvarbęs ar sulijęs. Čia namiškiai nusiaudavo kojas. Apavą padžiovę, įsispirdavo į klumpes, kurių didelė krūva buvo pasuolėje. Ant to suolo, šiaudų prikimštus maišus po šonais ir po galva pasidėjęs, pernakvodavo ne vienas pakeleivis, žydas kromelninkas ar ubagėlis.
Prie lauko sienos, tarp durų ir lango, buvo didelė lentyna. Joje tilpo visi virtuvės rakandai ir kasdien vartojami produktai. Žemai būdavo moldelis su miltais ir kruopomis, druskinė su druska. Aukščiau – puodynės su pienu. Dar aukščiau – samčiai, šaukštai, bliūdai ir bliūdeliai. Viršutinėje lentynoje mama laikydavo skardinę dėžutę su pipirais ir babkos lapeliais. Tik čia galėjai rasti jodo, valerijono lašų, trejų devynerių, amolio, kamparo.
Palangėje ant suolelio stovėjo kibirai su vandeniu. Prie koknės buvo tvirtas medinis krėslas su įdubimu. Ant jo padėdavo nuo ugnies nukeltą katilą, todėl to krėslo įdubimas visada būdavo juodas.
Virš koknės buvo garvilkis. Kai koknelėje kūrendavosi ugnis ir katile vanduo ar koks viralas garuodavo, atitraukdavo garvilkio medinį šyberį garams išeiti. Ugniai užgesus, kad kamara neatvėstų, šyberį užstumdavo.
Kartą Vasiliauskienė, gyvenanti Kražiškių kaime, pasakojo, kaip jos Pranis slapta dešros išsivirdavęs. Vieną dieną ji tą slapuką pagavusi ir beržine koše pavaišinusi. Pareinanti ji iš kūtės karves pamelžusi ir matanti, kad iš katilo kartu su garais į garvilkį kyla šniūreliu perrištas dešros gabalas... „Ir aš taip išsivirsiu“, – tyliai pasakė Bienis. Bet mama išgirdo ir pagražojo jam pirštu: „Aš tau strėnas nuleisiu!“ – pasakė ji.
Kamaros lubos buvo iš storų plačių lentų. Jos buvo dviem eilėm suklotos ant balkių, kurie jungė trobos sienas. Tokių balkių skersai kamarą ir gerąją trobą buvo trys. Virš balkių buvo tarpeliai, panašūs į nedideles lentynėles. Ten laikydavo būtinus, bet ne kasdien naudojamus daiktus. Užkišdavo peilius, kuriais skersdavo gyvulius, šepečius, kuriais šukuodavo arklius. Virš balkių mama slėpdavo klėties ir špikieriaus raktus, kartais pinigus. Ten laikydavo ir šventas verbas bei šv. Agotos duonelę.
Mūsų trobelės lubos nuo senumo ir dūmų buvo pajuodusios. Jas nuplauti buvo jau neįmanoma. Vieną vasarą Janė nupirko baltų dažų ir nudažė gerosios trobos lubas. Šviesesnis ir linksmesnis pasidarė visas kambarys, tik kamaros lubos liko juodos.
Prieš šventes kamaros sienas seserys išklijuodavo laikraščiais, kurių nusipirkdavo krautuvėje pas žydelį. Kartą Janė, gavusi algą, nupirko didelį ritinį kartono. Juo išsegė visą kamarą, kuri pasidarė ne tik jaukesnė, bet ir šiltesnė. Tik man buvo labai gaila jau pažįstamų paveikslėlių, didelių ir mažų raidžių. Anie seni laikraščiai, rugine koše prie sienos ties lova priklijuoti, buvo mano pirmasis elementorius. Iš jų, Steponėliui padedant, pažinau raides ir išmokau skaityti.
Vasarą viską virdavo priemenėje. Prie kamino buvo pamūryta koknelė, kur virdavo valgį. Kai reikėdavo šutinti kiaulėms jovalą ar skalbinius virinti, priemenės kertėje prie duonkepės statydavo trikojį, o ant jo – katilą. Po trikoju užkurdavo ugnj.
Kitoje priemenės kertėje prie kamino buvo keistos drobynos, kuriomis lipdavo ant aukšto. Tai nebuvo, kaip paprastai, dvi kartys, sujungtos spyriais, bet vienas storas rąstas atremtas į sieną. Pėdai pastatyti vienoje to rąsto pusėje buvo kirviu iškapoti įdubimai. Lipti ant aukšto tokiomis drobynomis nebuvo lengva, bet mes, mažieji, labai norėjom pabandyti. Po to, kai Bienis vieną kartą nukrito nuo aukšto ir susitrenkė galvą, mudviem su Steponėliu buvo uždrausta ten laipioti.
Pabudau. Mama jau keliasi. Dar labai labai anksti. Dar noriu miego, bet žvarbis lenda po antklode ir šiaudai kutena plikas kojas. „Nusispardei! Drobulelę suraitei!“ – girdžiu mamos balsą. Ji klosto mane, kamšo iš visų pusių. Kojas užkloja kažkuo minkštu ir šiltu, tikriausia kailiniais. Susirangau į kamuoliuką įdubime, lovos vidury, ir man pasidaro šilta, gera. Girdžiu, kaip mama pusbalsiu žegnojasi ir kalba: Tėve mūsų, Sveika Marija... Paskui ji apsivelka savo ilgą vilnonį sijoną ir nažutką, basnirta įsispiria į klumpes.
Kamaroje tamsu, nes langinės uždarytos. Už galinio lango dar ir vilnonė užkabinta, kad vėjas nepūstų. Mama delnais atsargiai braukia per stalą, ieško degtukų. Suradusi juos, uždega mažą žibalinę lempelę. Kamaroje pasidaro šviesiau. Laikydama rankoje lempelę ji eina prie koknelės. Dabar nuo visų kamaroje esančių daiktų sienomis ima slinkti, judėti ir šokinėti dideli, tamsūs šešėliai. Mama pakabina lempelę ant gembės staktoje, ir šešėliai liaujasi šokinėję.
Ant koknės mūrelio ir ant suolo prie pečiaus – krūva kojinių. Tos, kurios kiaurais užkulniais ir purvinais keliais – brolių, rūpestingai užadytos ir su spalvotom drūželėm užnarviuose – seserų, dideliais lopais užlopytos – papunėlio ir Vacio. Mama ieško savųjų kojinių. Suradusi ir apsimovusi ji užryšiais suriša jas žemiau kelių. Užsisiaučia ant pečių vilnonį žekietą. Paskui surenka per naktį ant mūrelio džiūvusias skalas ir sukuria ugnelę. Spragsi krosnyje sausos malkos. Kamaroje darosi šviesiau ir jaukiau.
Mano akys jau merkiasi. Dar girdžiu, kaip atsidaro priemenės durys. Papunėlio pažadintas iš klėtelės pareina Vacys. Iš špikieriaus tekina parbėga Adelė. Paskui ją, klumpėmis kaukšėdamos, kamaron įgriūva ir Kazė su Ona.
Kažkas prisilietė prie mano apkloto. Dar nespėjau pramerkti akių ir pažiūrėti, o Rulis jau lyžtelėjo vieną mano žandą, šalta nosimi bakstelėjo į kitą. „Se, lauk!“ – išgirdau Adelės žodžius – Dar vaikus pažadinsi!“ Ir vargšas Rulis bindzena prie durų.
Aš vėl užsimerkiu, bet puikiausiai žinau, kas ką darys. Mama jau tarškina kibirus, eis karvių melžti. Adelė ir Kazė minkys vakar užraugtą duonelę. Ona šers kiaules. Papunėlis ir Vacys pagirdys ir pašers arklius, karves, avis. Paskui Adelė išvirs bulvinės košės. Mama pataisys skanaus mirkalo su kresnelėm. Tada pažadins Bienį ir Steponėlį, kad pavalgytų ir eitų į mokyklą.
Jei pati nepabusiu, manęs niekas ir nežadins. Košės bliūdelį būtinai paliks. Tik mirkalo gali nelikti.
Trumpos žiemos dienos man atrodydavo be galo ilgos, nes visada ko nors laukdavau. Laukdavau Kalėdų, Velykų, nes tik tuomet Domė, Janė ir Antanas parvažiuodavo atostogų. Kasdien laukdavau Bienio ir Stapės iš mokyklos pareinant. Tėvo laukdavau, kuris visada iš miesto virtinę barankų, o iš miško sakais kvepiančių kankorėžių parveždavo.
Tėvas... Kai jis mirė, man buvo penkeri metai. Tik keli epizodai, išlikę atminty, man primena jį. Aukštas, stambus buvo vyras. Juodais plaukais ir barzda, žema kakta, su ūsais. Papunėliu jį vadinom, o jis mus visus vienuoliką vaikų vardais šaukė.
Prisimenu jį, besiruošiantį į kelionę. Apsiavė ilgais juodais auliniais batais, apsivilko kailiniais. Ant jų mama padėjo užsivilkti dar ilgą burką su bašlyku. Nuėjęs prie durų, kur kabėjo lakunka, dešinės rankos pirštus pamerkė į švęstą vandenį ir persižegnojo. Paskui atsisveikino sakydamas: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“. „Ant amžių amžinųjų,“ – atsakė mama. Pasiėmęs nuo vagio kepurę, papunėlis išėjo pro duris.
Ir grįžęs iš kelionės jis tokiais pat žodžiais, jėjęs į trobą, su namiškiais pasisveikindavo.
Kartą papunėlis parvežė iš Židikų nedidelį gražų raudoną kibirėlį. Broliai jau numanė, kas tame kibirėlyje yra, todėl vos tik papunėlis atsisėdo ant suolo, prišokę padėjo jam nusiauti batus. Bienis, apžergęs vieną koją, nutraukė vieną batą, Steponėlis tą pat padarė su kitu. Aš ištraukiau iš pasuolės klumpes ir nunešiau papunėliui. Jis man leido pasimatuoti savo batus. Paskui, nusprendęs, kad jie man per dideli, liepė nunešti ir pastatyti prie durų.
Kol papunėlis valgė garuojančius, ką tik iš pečoinės ištrauktus kopūstus, mes, vaikai, ramiai sėdėjom ir laukėm. Pavalgęs jis ištraukė iš terbelės baltos duonos kepalėlį. Mama atidarė kibirėlį. Jame buvo geltonas dirbtinis medus. Papunėlis plonomis riekelėmis raikė Itingienės keptą duonelę, mama dar ploniau jas tepė medum ir dalino vaikams. Duonos kepalėlį bematant suvalgėm, o medaus pusė kibirėlio liko. „Bus kitam kartui, – kalbėjo papunėlis. – Nuvešiu Židikų žydeliams malkų ir vėl parvešiu baltos duonelės.“
Kai po kurio laiko papunėlis vėl parvežė baltos duonelės, mama atnešė likusio medaus. Greitai viską suvalgėm. Kibirėlį išlaižyti, žinoma, Bienis ir Stapė pačiupo. Man tik vieną kartą ir tik vienu piršteliu jie leido meduotus kibirėlio kraštus perbraukti. Į tuščią kibirėlį mama susidėjo razinkus, cukraus plyteles ir nežinia kur paslėpė.
Tą dieną papunėlis nevažiavo į mišką rąstų parvežti. Galbūt jis jau sirguliavo, bet be darbo nesėdėjo. Parsinešė grėblių ir dėžę, pilną grėbliadančių. Dirbti reikėjo gerojoj troboj, nes kamaroj nebuvo vietos nė apsisukti. Čia stovėjo staklės ir trys kalvaratai. Adelė audė, mama ir Kazė verpė, Ona ševas trynė.
Gerojoj troboj papunėlis taisė grėblius, o aš iš grėbliadančių stačiau tvoras, dariau gardus. Papunėlis mane pamokė „šulinį“ sustatyti. Norėdama parodyti mamai, ko išmokau, susigriebiau visus grėbliadančius ir nusinešiau į kamarą. Pastačiau kelis „šulinius“. Netrukus atėjo papunėlis ir sako: „Einam, tu, meistre, pas mane. Bovykis, bet ir man grėbliadančių duok! Grėblius reikia taisyti.“ Jis paėmė mane už rankos ir nusivedė į gerąją trobą.
Kai kitą dieną papunėlis, baigęs darbą, išnešė dėžę su grėbliadančiais į klėtį, Ona man parodė, kad „šulinius“, net dar didesnius, galima padaryti ir iš skilų. Kelias dienas kamaros asla buvo „šulinių“ pristatyta. Namiškiai pyko, kad praeiti nebegalima, tad reikėjo tuos „šulinius“ užmiršti. Kai dabar pamatau tokiu būdu sukrautas šlapias skilas, prisimenu papunėlį, kuris mane dar mažą to išmokė.
Mama iškepė duoną. Didelius kaip ratų tekiniai kepalus ji išdėliojo ant stalo ir ant suolų pryšninkėje, kad atvėstų. Po pietų papunėlis pasiūlė vaikams juos nunešti į klėtį, kur visada duona būdavo laikoma. Kiekvienas paėmė po kepalą, o man neliko. „lr aš no – rė – ė – jau!“ – pravirkau tampydama lūpą. „Te, nešk manąjį!“ – sako papunėlis. „Nepakels! Dar išmes!“ – abejojo mama. Bet papunėlis jau padėjo didelį duonos kepalą ant ištiestų mano rankų.
Per kepalo didumą nemačiau tako, bet greta ėjo papunėlis, priekyje Stapė, ir takas iš trobelės į klėtį tiesus, trumpas. „Nešk, nešk, pratinkis“, – ragino tėvas. – „Eidama ubagais gausi kepalą, reikės nešti namo!“ „Neduos niekas ubagei viso kepalo, – bumbėjo Bienis, pats pirmas į klėtį žygiuodamas. – Gal kokį abraką ar papintį gaus.“ Visi linksmai nusijuokė, o papunėlis tik šyptelėjo.
„Antanas išvažiavo daktaro parvežti,“ – buvo pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdau pabudusi. Visi jau buvo atsikėlę. Ir papunėlis, kuriam daktaro reikėjo, negulėjo lovoje, o vaikščiojo po trobą. Jis buvo apsiavęs auliniais batais, apsivilkęs kailiniais ir dažnai ėjo į kiemą pažiūrėti, ar dar neparveža daktaro. Kai pagaliau Antanas parvažiavo, papunėlis pats išėjo į kiemą daktaro pasitikti. Įsivedė jį į alkierių.
Norėdama pamatyti daktarą, prilindau prie alkieriaus durų. Jokių durų ten nebuvo, tik mamos vilnonė skara tarp pečiaus ir šėpo pakabinta. Bienis ir Stapė, pamatę, kad, pakėlusi vilnonės kraštelį, žiūriu į alkierių, ėmė kumščiais „auklėti“. Pastumta užkliuvau už vilnonės kutosų ir įgriuvau į alkierių. Mama subarė brolius, o mane, paėmusi už rankos, alkieriun įsivedė.
Daktaras ir papunėlis stovėjo vidury kambario. Papunėlis buvo atsisagstęs kailinius, sermėgą ir marškinius. Buvo matyti plika jo krūtinė. Daktaro rankose buvo tūbelė, panaši į tą, pro kurią kemša dešras, tik gražesnė, geltona. Vieną tos tūbelės galą daktaras pridėjo papunėliui prie plikos krūtinės. Prie kito tos tūbelės galo pridėjęs savo ausį, jis ilgai ilgai klausėsi. Paskui, atsisėdęs prie stalo, kažką parašė mažame popierėly.
Kiti tos dienos įvykiai išblėso mano atminty. Dienai baigiantis atėjo vakaras, o paskui ir naktis, kurios iki šiol negaliu užmiršti.
Naktį pabudau. Visur tamsu ir mamos šalia nėra. Cypia varstomos durys, kažkas bėgioja bėgioja, verkia. Baimė apėmė mane. Girdžiu – verkia Adelė. Pažinau Kazės, Onos, Janės ir Domės balsus. Verkė broliai: Antanas, Bernardas ir Steponas. Pravirkau ir aš. Verkiau ilgai. Niekas neatėjo prie mano lovos, niekas neramino.
Kai pagaliau aimanuodama ir rankas grąžydama iš gerosios trobos atėjo mama, aš lioviaus verkusi. Jaučiau, kad mama man kažką svarbaus pasakys. Ji kalbėjo tyliai ir vis braukė per veidą riedančias ašaras. „Papunėlis numirė, – kalbėjo mama. – Paguldys jį į grabą. Nuveš Renavon į kapines. Užkas žemėmis. Papunėlis numirė...“ Aš klausiaus mamos ir negalėjau suprasti, kodėl mūsų papunėlį guldys į kažkokį grabą, išveš Renavon, užkas žemėmis... Klausiaus ir nesuvokiau, ką reiškia tas dar niekada negirdėtas žodis – numirė...
Su tokiomis mintimis nuo verkimo pavargusi vėl užmigau. Tai buvo 1930-ųjų, Vytauto, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio, metų gruodžio 29-osios naktis.
Palaidoję mūsų papunėlį, giminės, kaimynai ir pažįstami skirstėsi į namus. Kiekvienas norėjo paguosti, užjausti nuliūdusią mūsų mamą ir visą būrį našlaičiais likusių vaikų. Atsisveikindamos moterys apsikabindavo, glostė viena kitą, lingavo galvomis, šluostėsi ašaras. Vyrai bučiavo mamai ranką, siūlė savo pagalbą visuose ūkio reikaluose.
Į mane niekas nekreipė dėmesio. Stovėjau šalia mamos, įsikibusi jos sijono ir laukiau, kad nepažįstami dėdės ir tetos greičiau išvažiuotų. Tik vienas dėdė, atsisveikinęs su mama, meiliai paglostė ir mano papurusią galvelę. Paskui pasilenkęs pabučiavo mane į kaktą ir išėjo pro duris. „Tavo kūma Ruika“, – pasakė mama, kai jis išėjo. – Reikėjo ranką jam pabučiuoti!“
Kai kitą kartą Ruika atvažiavo, aš jau žinojau, kad tai mano kūma. Jis paėmė mane į glėbį, nešiojo po kamarą, glostė, bučiavo. Paskui pastatė ant suolo ir pridejo pilną skreitą didelių raudonpusių obuolių. Atsisveikindamas jis pasakė: „Kai užaugsi, nuvešiu tave į vienuolyną!“
Vos tik kūma išvažiavo, aš ėmiau klausinėti Oną, kas tas vienuolynas ir kur jis yra. „Toli, labai toli! – pasakė Ona. – Išveš, uždarys, neleis namo sugrįžti, lieps visą dieną klūpoti ir poterius visą laiką kalbėti. Valgyti duos tik silkės galvelių, mažų bulvelių ir duonos plutelių. Atsigerti gausi saldaus pieno.“ Pasakodama apie vienuolyną, ji, žinoma, pajuokavo, o aš, kvailutė, pamaniau, kad tai tiesa. Žodis vienuolynas man pasidarė siaubu. Ėmiau bijoti ir kūmos. Kai tik koks svetimas vežimas sustodavo kieme ir namiškiai pasakydavo: „Ruika atvažiavo,“ – aš bėgdavau slėptis. Jei nespėdavau išbėgti iš trobos, tai lįsdavau po lova, į šėpą ar į tamsią kertę. Saugiausia būdavo sode, po tankiu jazminų krūmu arba daržinėje ant panto.
Pasislėpusi girdėdavau, kaip sėsdamas į ratus Ruika apgailestaudavo: „Podę norėjau pamatyti, pažiūrėti, ar didelė užaugo!“ Kai jo vežimas išgirgždėdavo iš kiemo, aš išlįsdavau iš slėptuvės. Troboje visada manęs laukdavo kūmos paliktos dovanėlės: obuoliai, atvirukai, abrozdėliai.
Kai pradėjau lankyti mokyklą, kūma man padovanojo maldaknygę, knygelę ir atvirukų rinkinį apie kun. Jono Bosko gyvenimą. Paskui atvežė dailų savo rankų darbo kryželį ir rėmelius paveikslui. Apie vienuolyną Ruika daugiau nekalbėjo, tik ragino gerai mokytis, skaityti knygas. „Gerą žmogų abu su a. a. papunėliu parinkom tau į kūmas – kalbėjo mama. – Jis nori, kad tu ne tik dora, bet dar ir mokyta mergaitė užaugtum!..“
Mama sakė teisybę. Dabar, pamačiusi kūmą atvažiuojant, nebesislėpdavau, o eidavau pasitikti. Tik broliai vis dar mane erzindavo: „lšveš į vienuolyną, pamatysi!“ Kai mokiausi gimnazijoje, kūma man yra davęs ne vieną sidabrinį litą knygoms nusipirkti ir moksleivių žurnalui „Mokslo dienos“ užsisakyti.
Gaila, kad neišsaugojau visų kūmos Ruikos dovanų, o labiausiai paskutinės – sūrio spaustuvų. Juos Ruika man padovanojo vardo dieną, kai jau ėjau šešioliktus metus. Medinių spaustuvų viršuje buvo išpjauti mano inicialai E. J. 1941 m. birželio 30 d. Vidinėje spaustuvų pusėje buvo išskaptuotas gėlės žiedas. Vėl broliams buvo kalbų. „Nebeveš į vienuolyną, – sakė jie. – Galėsi ženytis. Ruika tau jau kraitį taiso.“
Kalbos buvo dėl kalbų, o spaustuvai iš tikrųjų buvo gražūs. Kiekvienas juose suspaustas sūris vienoje pusėje turėjo iškilusį gėlės žiedą. Niekas visame kaime tokių spaustuvų neturėjo, ir aš labai gailėjaus, kad jie karo metais dingo.
llgai skambėjo man ausyse mamos pasakyti žodžiai: „Papunėlis numirė ...“ Tik po daugelio metų supratau, kokia didelė nelaimė tą naktį ištiko mūsų šeimą. Visi ūkio rūpesčiai dabar gulė ant motulės silpnų pečių. Kad Antanas galėtų toliau mokytis gimnazijoje, kad mažieji bent pradinę baigtų, kad kiekvienas turėtų kuo apsirengti ir kad visiems užtektų duonos, mama dieną ir naktį rūpinosi. Ji mažai miegojo. Naktimis ilgai meldėsi. Rytais pirmoji kėlėsi ir žadino šeimyną. Prie stalo, kaip kadaise tėvas, ji raikė ir dalino mums duonelę.
Vakarais visi namiškiai ilgai tardavosi, kokius darbus rytoj reikės atlikti. Tik dvidešimtus metus baigusi Kazė pasidarė gaspadorium. Ji į mišką rąstų parvežti, į malūną malti, į turgų grūdų parduoti važiuodavo. Pavasarį ir vasarą ji su arkliais visus lauko darbus dirbdavo. Ir Bienis norėjo ūkininkauti. Jis, sėtuvę ant kaklo užsikabinęs, žvyro į ją įsipylęs, mokėsi sėti. Netrukus jam, trylikamečiui sėjėjui, mama į sėtuvę pylė tikrų grūdų, pirma patį sėjėją, o paskui ir sėklą peržegnojusi.
Prie vasaros darbų – daržų ravėti, šieno grėbti, rugių pjauti, linų rauti – parvažiuodavo iš gimnazijos Antanas ir seserys mokytojos. Dirbom visi, kiek galėjom ir kaip mokėjom. Samdėm tik vieną žmogų – Vacį Narvilą. Jis 10 metų pas mus bernavo ir buvo tarsi mūsų šeimos narys. Niekada nepavadinom jo samdiniu, bernu ar vaikiu, bet visada sakėm: mūsų Vacys.
Tais metais, kai numirė papunėlis, buvo ne tik liūdna, bet ir labai šalta žiema. Prapūtusi plyšelį apšalusiame kamaros lange, ilgai žiūrėdavau į kriaušę, giliai sniege įbridusią. Pro gerosios trobos langus nebuvo matyti kūtės, tokie dideli vėputiniai buvo palangėse. Naktimis šaltis pyškino tvoras ir trobos sienas. Adelė iš špikieriaus parsikraustė miegoti į gerąją trobą, Kazė ir Ona – į pryšninkę.
Bet štai vieną rytą nuo stogų nukaro dideli, tarsi Grabnyčių žvakės, ledo varvekliai. Prasidėjo atlydys. Sniegas ėmė tirpti ir vėputiniai kasdien smego į žemę. Kelias dienas smarkiai palijo. Pasirodė saulutė ir pavasaris kaip iš maišo išlindo.
„Dabar galėsi eiti į kiemą“, – sako mama. Steponėlio klumpės didokos, bet jos neblogai derinasi prie pilko milinio atraitytomis rankovėmis Kazės žekieto ir raudonos Onos kuskelės su povo plunksnomis. Taip pasipuošus stoviu ant akmens prie slenksčio ir galvoju, kuriuo taku man eiti. O takų iš mūsų trobos buvo daug suminta. Plačiausi trys: prie šulinio, į klėtį ir į kūtes. Siauresnis takelis vedė į špikierių, dar kitas vingiavo aplink trobą į užduralį.
Pasukau prie klėties. Užlipau ant prygrindo ir apsidairiau. Čia viskas kaip ir pernai. Ant kablio prie špikieriaus durų mestuvai pakabinti. Pastogėje po kazalais grėbliai, dalgiakočiai, botkočiai, mentės sukištos. Lentynoje prie klėties durų, kultuvės, skrynelės su padkalomis ir uknoliais. Prie Vacio klėtelės senas šėpas be durų, pilnas prigrūstas įvairiausių gelžgalių. Po prygrindu pora suskilusių klumpių, lopeta be koto ir kažkieno kiauros naginės. Ant prygrindo telpa stalas ir suolas, todėl vasarą čia dažnai pietaujame, vakarieniaujame. Plati pastogė saugo ant prygrindo sėdinčius nuo lietaus ir nuo kaitrių vidudienio saulės spindulių.
Eidama pro klėties galą, stuktelėjau ranka mažosios klėtelės duris. Jos neatsidarė, nors jokio užrakto, nei spynos nebuvo. Žinau aš šitą gudrybę! Viduje, prie durų staktos, yra įkalta tvirta geležinė kėngė. Iš Vacio klėtelės pro sienoje išgręžtą skylę už šitų durų ir už kėngės yra užkišta ilga tvirta kartis. Šitaip nuo vagių čia saugomi išminti linai. Tokia pat, tik dar storesne kartimi iš špikieriaus užkišamos klėties ir kamarėlės, kurioje laikoma mėsa, durys.
„Neprisisemk klumpių!“ – šūktelėjo Ona, pamačiusi, kad einu prie prūdų. Takas prie mažojo prūdelio iš tikrųjų buvo šlapias. O prūdai – didysis ir mažasis – abu į vieną susijungę. Lieptai nuskendę. Apluokas ligi pat lipinės per tvorą vandeniu apsemtas. Už kūtės matyti tik didieji akmenys, o mažieji – vandeny.
Užlipau ant didžiojo akmens ir apžiūrėjau visą apluoką. Nei vilkadalgių, nei ajerų nematyti, tik tamsūs juodalksnių kamienai iš vandens kyšo. Tik vienas vienintelis beržas vidury apluoko vienmarškinis vandeny styro. Tik jo jauna atžalėlė, tarytum nendrelė, pavėjui linguoja.
Šokinėdama nuo akmens ant akmens, sausomis kojomis nuėjau iki didžiojo juodalksnio užkūty. Paskui, išlindusi per spragą tvoroje, pasiekiau ąžuolą. Norėjau jį apkabinti, bet neužteko mano vienos ištiestų rankų. „Pasakyk man, ąžuole, kiek tau metų? Mano sesutės, daugiau kaip prieš 20 metų iš Pakvisčio atsidanginusios, tave čia rado. Dabar jos jau ištekėjusios moterys ir sako, kad tu toks pat tebesi.“
Netoli ąžuolo – dar vienas mažas prūdelis, grioviu su didžiuoju prūdu sujungtas. Dabar tas griovys pilnas vandens ir prūdelis pilnas, ir grioviai prie daržinės visi pilni. Prasigraužęs sau taką skersai ulyčios, vanduo grioviais palei Ukrinų kelią skuba tolyn į rytus. Pakeliui jis aplankys Mitkaus ir Mockaus opalius, o paskui nutekės į Varduvą.
Daržas prie daržinės pilnas priverstas rąstų, šakų, suskaldytų ir nesuskaldytų malkų. Sukapoti virbai ir nugenėtos eglių šakos jau sukrautos į krūvas prie ąžuolo. Malkinė, kur prie daržinės galo, pilna prikrauta malkų.
Daržo gale – trys jaunos iš mamos tėviškės parvežtos vyšnelės. Visų gražiausia ir vešliausia – Bienio, mažesnė – Steponėlio, o ta susna išstypėlė – mano. Jeigu ir išsirpsta ant jos kokia uogelė, tai niekaip nepasiekiu nusiskinti.
Ulyčia grįžtu į kiemą. Už tvoros prie kiaulininko – dvi didelės obelys: saldinė – Bienio ir antaninė – a. a. papunėlio. Čia auga ir keletas geltonųjų slyvų. Kitoje ulyčios pusėje – sodelis. Jame apie 10 obelų, keli agrastų ir raudonųjų serbentų krūmai.
Pačiame kiemo vidury – šulinys. Šalia jo – girgždanti svirtis ir gelda, kur vasarą girdomi gyvuliai. Prie kūtės – didelė krūva akmenų, o šalia – žvyro malka. Nors visas pakūtys buvo išbrukavotas, bet pavasarį čia labai šlapia. „Marš į trobą! Dar klumpes prisisemsi!“ – bara mane Kazė, pamačiusi, jog einu į pakūtį. Lyg pritardamas jos žodžiams, Rulis, išlindęs iš būdos, kelis kartus amtelėjo. „Ruliui kokią plutą atnešk!“ – sušuko Kazė. Aš patenkinta, kad dar bus proga iš trobos išeiti, bėgu į kamarą ir ieškau stalčiuje duonos. Pamatęs mane ateinant su duona, Rulis stojasi ant dviejų kojų, loja.
Kol jis graužia plutą, aš galvoju apie mūsų bandą, kurios visą žiemą nemačiau. Žalmargė, Aguonė, Joudausė, Baltsliepsnė, Čebruonė, Gražuolė ir jautis Mauris, visi prie lovių karvių kūtėj pririšti. Kitoje kūtėje – trys arkliai: Baltnuosis, Liuksis ir Raudielis. Ten pat garde – dvi senės avys ir penki ėriukai. Paglosčiusi Rulį ir įsitikinusi, jog manęs niekas nemato, nubėgau į darželį prie trobos galo.
Čia jau žydi sniegenos, lenda iš žemės piliponai, rausvus daigus kelia į viršų pinavijos. Darželio kertelėje plati išsikerojusi mamos erškėtrožė. Kai vidurvasarį ji išskleidžia savo didelius rausvus žiedus, visi mano, kad tai tikra rožė, o ne laukinė erškėtrožė.
Prie klėties galo – du didžiuliai jazminų krūmai. Sodo vidury – didelė ir labai aukšta kriaušė. Laimė, kad ji ne Bienio, o visų. Kas pirmas atsikelia, tas minkštus, geltonus, medum kvepiančius, vapsvų išvarpytus vaisius ir susirenka. Sodo pakraščiais tankūs slyvynai, vyšnynai. Pačiame sodo gale, tarp slyvų, keli bičių aviliai. Vasarą manęs ten nė su saldainiais niekas nenuvestų, taip bijau bičių, o dabar lendu pro dygliuotus slyvus, nes noriu pamatyti, kas ten taip gražiai žydi. „Ar tu nė pietų nenori?“– klausia Adelė, išėjusi manęs ieškoti. Aš parodžiau jai tarp slyvų žydintį medelį. „Žalčialankis!“, – sako ji. – Pernai iš pavarduvio parnešiau ir pasodinau. Neliesk jo, nes nuodingas. Ir prie avilių dabar neik, biteles pažadinsi“. Paėmusi už rankos, sesuo nusivedė mane į trobą pietų valgyti.
Šį sekmadienį namuose liksim trise: Ona, Steponėlis ir aš. Pažadėjom Onos klausyti, sumos laike poterius kalbėti. Mama už tai leido išsikepti porą petelnių blynų. Pietūs, kaip įprasta sekmadieniais, kopūstai su neluptom bulvėm, bus vėliau, kai visi grįš iš bažnyčios.
Mama visada pirmoji išeina į bažnyčią. Nors jau kovo mėnuo, ji apsirengė žiemiškai. Apsiavė kojas aulinukais (suvarstomais batais), apsivilko ilgu rudu, juodalksniuose dažyto milo sijonu ir muštais kailiniais su pliušine apykakle. Galvą apsirišo juoda vilnone pirktine skara su ilgais šilkiniais kutais. Pirštines užsimovė tūbines, kurias Rapalienė a. a. papunėliui buvo padovanojusi. Jų viršus buvo megztas juodais siūlais, papuoštas žaliais lapeliais, o vidus iš baltų minkštų vilnonių siūlų. Ant pečių mama užsisiautė languotą kašmyrinę kuską. Išeidama pro duris, ji jau kelintą kartą šjryt namiškiams primena: „Tik nepavėluokit !“ „Gerai, gerai, mama, mes tuojau pat,“ – už visus atsako Adelė.
Seserys nusprendė, kad su tūbais į bažnyčią eiti jau nepadoru ir parsinešė iš špikieriaus batus. Adelės batai buvo gražūs: juodi, ilgi, net iki pusės blauzdų, suvarstomi, pusaukščiais kulnais, smailiais galais. Kazės bateliai – paprasti su dirželiais, kurie šonuose guzikėliais užsegami.
Suradusi po balkiu dėžutę „Imalin“, Adelė plonai patepliojo savo batus. Paskui ilgai juos šiūravo senu šepečiu. „Duok ir man „Imalin“, – prašė Bienis. „Mažai beturiu, – sako Adelė. – Aš su varvaliu tavo batus nutepsiu ir bus juodi.“ „Nenoriu varvalio! – atšauna Bienis. – Vacys turi „Lodix“. Išgirdęs žodį „Lodix“, Steponėlis ėmė skanduoti atmintinai išmoktą laikraščio reklamą: „Ponai, panelės ir valdininkai su „Lodix“ batukus valykit dažnai.“ Seserys juokėsi, o Bienis neatstojo: „Aš į bažnyčią neisiu, jei „Imalin“ ar „Lodix“ neduosit!“. Teko duoti.
Adelė šiandien apsivilko tamsiai mėlyną paltą su pilka apykakle. To palto buvo labai gražus pamušalas. Ant minkštos juodos medžiagos buvo išpieštos baltos katinų galvos. Adelė turėjo dar kitą žalią paltą, kuriam medžiagą – milą – pati audė, o siuvėjas Kazimieras Grabauskas labai gražiai pasiuvo. Viso kaimo moterys,
važiuodamos į vestuves ar kokį kitą didelj balių, skolindavosi Adelės paltą. Ir dabar žaliasis paltas buvo kažkam paskolintas.
Ant galvos Adelė užsisiautė savo mėgiamą šaliką – skarą. Šalikas buvo kakavos spalvos, o jo galuose spalvotais siūlais įausti platūs ornamentai. Kutai buvo iš trijų pusių: galuose ir viename pakraštyje. Adelė, apsisiautusi galvą šaliku, vieną jo galą paliko priekyje, o kitą permetė per petį ant nugaros.
Kazė apsiavė kojas juodom medvilninėm kojinėm. Kad būtų šilčiau, dar užsimovė trumpas baltas kojines. Šiemet pirmą kartą Kazė užsimovė baltą kepuraitę, kurią šįryt, mamai nematant, su sauja pitliavotų miltų gražiai išvalė. Kaklą apsivyniojo ilgu baltu šilkiniu šaliku su ilgais kutais. Apsivilko savo rudos spalvos paltą su šviesia apykakle. Ant rankų užsimovė juodas pirštuotas pirštines su ilgais plačiais čiurniais, kuriuos užtempė ant palto rankovių.
Adelė išsiėmė iš komodos rankinukus. Sudėjo į juos maldaknyges, rožančius ir nosines. Kazė užsegiojo Bieniui burnosėlio guzikus, surišo ausėtos kepurės šniūrelius, įkišo į kišenę nosinę ir maldaknygę.
Kai jie visi trys išėjo iš trobos, Vacys stovėjo ant prygrindo prie savo klėtelės ir laukė. Šiandien jis buvo apsivilkęs pilką milo garnitorių ir tamsų languotą burnosą. Po kaklu baltavo šalikas. Apsiavęs buvo batais ir kaliošais. Iš po kelnių virš batų švitravo smėlio spalvos getrai, šonuose susegioti mažais rudais guzikėliais. Ant galvos Vacys turėjo skrybėlę.
Kai juos visus akimis nulydėjom iki vieškelio, abu su Steponėliu nulėkėm pas Oną prašyti, kad maišytų blynus. „Visų pirma man reikia karves pamelžti, paskui poterius pakalbėsim, o tada jau ir blynus galėsim kepti,“ – pasakė ji.
Sekmadienis. Pats sodų žydėjimas. Namiškiai išėjo į bažnyčią. Namuose likom tik dviese: Adelė ir aš.
Išvirusi pietus ir pamelžusi karves, sesuo nusivedė mane prie mažojo prūdelio, pas pirtj, kojų nusiplauti. Adelė greitai nusiprausė ir kojas nusiplovė, o aš vis žiūriu į skaidrų prūdo vandenį ir negaliu atsigrožėti. Viskas ant dugno matyti: ir maurai, ir akmenėliai, ir žolelės... Sesuo jau ragina eiti namo, o aš dar kojų nenusiplovus. „Aš greitai nusiplausiu, tik muilo man duokit!“ – paprašiau sesers. Adelė įdavė muilą man į rankas, o pati paėjusi atsisėdo ant lentų, kurios netoli prūdelio buvo sukrautos.
Slysta muilas man iš rankų, krenta į vandenį, ir aš paskui jį žemyn galva... „Tik murkt, ir daugiau nė garso. Pakėlusi galvą pamačiau, kad Mylės ant lieptelio jau nebėr!...“ – pasakojo vėliau Adelė. Kaip ji atbėgo, iš vandens mane ištraukė, namo parnešė, neprisimenu. Tik, kai grįžę iš bažnyčios namiškiai klausinėjo, kaip ten tau buvo, visiems sakiau, kad muilą norėjau ištraukti, kuris prūdo dugne buvo matomas.
Šiltas, gražus pavasario rytas. Saulutė jau aukštai pakilusi ir mama seniai triūsia priemenėje prie koknelės. Durys iš priemenės į užduralį plačiai atidarytos. Ant sfenksčio sėdi Steponėlis ir, kaip visada, kažką mąsto.
„Einam!“ – sakau jam. Jis atsikėlė ir abu išlipom per aukštą trobos slenkstį. Lauke šilta, gera. Vėjelis švelniai glosto vienplaukes mūsų galveles. Susikibom už rankų. Takas per daržą ligi pat Mitkaus trobos geltonas nuo pienių.
„Ar jau pas Domelę einat?“ – pasigirdo iš priemenės mamos balsas. „Neee sako Steponėlis, – kiaulpienes skabom!“ Sutūpėm pagriovy ir tylim. Pusė kelio jau nueita. Čia pat, visai visai netoli – Mitkaus kiemas. Girdėti, kaip loja jų Taksis, šūkauja Jonis ir Domelė.
Kol mamos skarelė baltavo priemenės tarpdury, mudu su Steponėliu iš tikrųjų skabėm gėles, o kai ji išnyko, ėmėm šliaužti ropom grioviu tolyn. Taip ir nepamatė mama ir patys nepajutom, kaip atsidūrėm pas Mitkus.
Čia abu turėjom kai kurių privilegijų. Steponėlis buvo Mitkienės podė, o mane kaimynai martele vadino. Mitkiukai, tai žinodami, niekada mudviejų neskriaudė. Net ir tada, kai įkyrėdavom, nevarė namo.
Steponėlis, pažaidęs su berniukais ir iš kūmos kokį skanėstą gavęs, išeidavo namo. Mane mama dažnai tik su beržine rykšte parvarydavo. „Išvytumėt tą marčią namo!“ – sakydavo mama kaimynei, o ji tik šypsodavos ir manęs mušti neleisdavo.
Šilti lietūs pagirdė žemelę, nuplovė takus. Nužydėjo, baltais pūkais nudulkėjo pienės. Sužaliavo, sulapojo berželiai. Atėjo vasara.
Jau kelios dienos, kaip Adelė šeimininkauja pas Mitkus, Rozalijos vestuvėms pyragus kepa. Kai mama ir visi mūsų namiškiai pavalgę pietus atsigulė pokaičio, Bienis, Stapė ir aš patraukėm vorele gerai pažįstamu taku. Kaimynų trijulė – Jonis, Domė ir Danutė – mus pasitiko kieme. Jų troboje buvo tylu. Šeimininkės, nusibėgiojusios per pusdienį, dabar pryšninkėj miegojo. Jonis, prisakęs mums vaikščioti tyliai, parodė, kur užraugta gira, kokiame kambary sustatyti stalai. Kamaroje, ant suolo, prie pečiaus, marškone skoterte uždengtas, stovėjo didelis minkytuvis. Jame buvo užraugta pitliavota duona. Pakėlęs skotertę, Jonis bakstelėjo pirštu tešlą. Ištraukęs nulaižė ir patenkintas pasakė: „Skani!“ Norėdami įsitikinti ir mes visi sukišom savo pirštus į tešlą. Jonis sakė teisybę. Skanu buvo neapsakomai. Apstojom minkytuvį pusračiu, kabinom tešlą pirštais ir valgėm. Danutę, kuri buvo maža ir tik minkytuvo kraštą tepasiekė, Jonis pakėlė ant suolo. Dabar ji abiem rankom ėmė duonelės tešlą kabinti.
Staiga atsidarė durys. Adelė stovėjo tarpdury ir, nė žodžio negalėdama ištarti, tik aikčiojo ir rankomis skėsčiojo. Kol atėjo kitos šeimininkės, „puotautojai“ iš kamaros išbėgiojo. Kas pro duris, o kas ir pro langą išspruko. Mudvi su Danute išbėgom paskutinės. Po diemedžiu, netoli lango, pasislėpusios mes girdėjom, kaip šeimininkės dyvijosi, kad vaikai tiek daug tešlos suvalgė. „Pusė beliko!“ – dejavo Adelė. Mitkienė nepyko: „Gerai, kad nors tiek paliko!“ – juokavo ji. „Užmaišykit dar duonos ir nuo vaikų pasaugokit!“ – paliepė ji dukterims.
Janė, Domė ir Antanas parvažiuodavo iš mokyklų tik vasarą ir per didžiąsias Kalėdų, Velykų šventes. Kaip man patikdavo tas prieššventinis šurmulys, dešrų ir vėdarų darymas, pyragų kepimas, margučių dažymas. Kokios malonios būdavo tos pilkosios valandėlės. Dienai brėkštant susirinkdavo visa šeima kamaroje arba gerojoje troboje. Susėsdavo prie šilto pečiaus, pagiedodavo karunką. Paskui kiekvienas pasipasakodavo savo rūpesčius ir džiaugsmus mokykloje, padainuodavo. Mama užkaisdavo vakarienę, o kol kruopienė išvirs, atnešdavo mums šio to užkąsti. Dažniausiai tai būdavo duonos riekelė, užtepta smelčiumi, žąsies taukais ar medum. Retkarčiais gaudavom džiovinto sūrio arba po mažą gabalėlį dešros.
Tik visiškai sutemus uždegdavo lempą. Sekmadienį ir švenčių vakarais, jei nebūdavo svečių, užtekdavo mažos lempelės, pakabintos prie sienos. Šiokiadienių vakarais degdavo didžiąją lempą. Ją kabindavo vidury kambario po balkiu, kad apšviestų visą kamarą arba gerąją trobą. Lempa buvo didelė, metalinė, blizganti. Apačioje ji turėjo apskritą skylutę, o viršuje į didelę lėkštę panašų kliošą. Kai ši lempa kamaroje šviesdavo, visi galėdavo darbuotis: Adelė – staklėse austi, mama – verpti, Kazė – siūti, Vacys – pančius sukti, Ona – prie koknės darbuotis (ugnį kurstyti, putrą aušinti, bulves skusti), Bienis ir Steponėlis – pamokas ruošti.
Aš labai norėjau sėdėti tarp brolių, kai jie ruošdavo pamokas. Norėjau matyti ir vieno, ir antro knygas bei jose esančius paveikslėlius. Broliams, žinoma, tai nepatiko, todėl jie dažniausiai susėsdavo užstalėj abu greta.
Kartą, kai Bienis ir Steponėlis sėdėjo užstalėje šalia vienas kito, aš, niekieno nepastebėta, palindau po stalu, atsargiai perlipau pakojas, nuropojau iki suolo ir tyliai įsispraudžiau tarp brolių. „Ar iš peklos išlindai?“„– nustebęs piktai paklausė Bienis. „No – je! Iš petluos!“ – atsakiau ir parodžiau jam liežuvį. Bienis pliaukšt man per nosį ir niuksu į pašonę nustūmė nuo suolo. Kai namiškiai, supratę, mano ketinimus, garsiai juokėsi, aš kūkčiojau po stalu, šluosčiau rankove nosį ir pasižadėjau daugiau prie Bienio nebelįsti.
„Jau nušovė!“ – pasakė Steponėlis. Aš bijojau. Apsikloju galvą mamos vilnone, kad negirdėčiau. „Nebijok! Nebešaus!“ – ramina mane Steponėlis, gulėdamas lovoje, kitame kamaros pasieny. Bienis jau seniai atsikėlęs ir išbėgęs prie kūtės.
Mes girdėjom, kaip namiškiai vakar nutarė didžiąją kiaulę ir paršą nušauti. Papunėlis jau buvo miręs, o Vacys niekada nebuvo kiaulių skerdęs. Jis buvo šaulys ir turėjo šautuvą, todėl nutarė kiaulę pirma nušauti, o paskui paskersti.
Katiluose ant koknės jau garavo vanduo. Pro langus žybčiojo ugnies liežuviai, „Šiaudus degina! Šerius svilina!“ – paaiškino man Steponėlis. Vyrai į kamarą atnešė du ožius. Ant jų uždėjo plačias pryšninkės duris. Už durų staktos mama užkabino žaliąjį divoną. Pritilo namiškių žingsniai, nebegirdėti varstomų durų. Miegas merkia akis.
Kai pabudau, jau buvo diena. „Košę pramiegojai!“ – juokėsi broliai. Bet molinis bliūdelis su koše, kaip visada, buvo ant šilto mūrelio. Reikėjo tik apversti košę, paprašyti mamos, kad įdėtų šaukštą smetono ar žvirblio galvelę sviesto.
Visi dirbo. Mama pjaustė lašinius ir plaštaka matavo jų storumą. Adelė lašinių paltis ir kumpius nešė į špikierių. Kazė valė žarnas. Ji, laikydama rankoje du surištus virbalus, įsprausdavo tarp jų žarną ir tampydavo, kol pasidarydavo švari. Ona, priemenės kertėje po trikoju užkūrusi ugnį, svilino kiaulės kojas. Bienis ir Steponėlis pūtė kiaulės pūslę. Išpūtę įbėrė į ją kelis žirnius, užrišo ir pakabino netoli pečiaus, kad išdžiūtų.
Skerstuvių dieną kamaroj aš buvau nereikalinga. „Tik nesipainiok po kojomis!“ – sakė seserys. Tačiau, kai darydavo vėdarus ir dešras, be manęs neapsieidavo.
Reikėjo druskos atnešti, pipirų sugrūsti, palaikyti kol užriš slystantį iš rankų vėdaro galą. Dešras kemšant tarp mažųjų vykdavo tikros varžytinės: kam leis mėsmalę sukti, kam patikės žarną ant trūbelės užmauti ir prilaikyti, kol dešrą į rinkį galės susukti.
Sekmadienį, grįžusi iš bažnyčios, Adelė pranešė, kad jau kalėdoja. Dabar kas rytą Ona stropiai šluoja kamarą ir priemenę, nes žino, kad ateis pročkelė arba zakrastijonas. Jie kiekvienais metais per adventą aplanko parapijas, atneša kalėdaičių, praneša, kada atvažiuos kalėdoti, susitaria, kas kalėdininkams duos pietus, vakarienę. Už kalėdaičius atsilygindavo produktais. Duodavo sūrį, lašinių bryzą, dešros baronką, siūlų giją ar linų grįžulę.
Šiemet, laukdami kalėdninkų, namiškiai labai jaudinosi. Pirmą kartą atvažiuos kalėdoti naujasis klebonas kun. Juozapas Dakinevičius. Jo brolis, sako, esąs garsus gydytojas.
Kai iki kalėdninkų liko tik trys dienos, pradėjom tvarkyti gerąją trobą. Pirmiausiai Kazė atsinešė ilgu kotu ražą ir paskelbė vorams, apsigyvenusiems palubėje, po balkiais ir net už šventųjų paveikslų, karą. Trobos sienos, pernai abieciais išsegtos, lubos, baltais dažais nudažytos, ir pečius, prieš Velykas kalkėmis nubaltintas, nesudarė didelių rūpesčių. Tik durys iš gerosios trobos į kamarą buvo negražios. Kad jų nesimatytų, Janė pasiuvo iš kartūno užuolaidą ir, pravėrusi ant šniūrelio, pakabino virš staktos.
Trobos gale ant suolelio buvo išrikiuoti vazonai gėlių. Atsinešusi vandens, Kazė visas gėles nupurškė ir, padavusi mudviem su Steponėliu po šlapią skudurėlį, liepė nuvalyti kiekvieną lapelį. Pati ėmė valyti langus. Kai mirtų ir karklelių lapeliai buvo nuvalyti, sesuo jų vazonėlius vėl sudėjo ant suolelio. Tik muškotus, kurie dabar nebežydėjo, išnešė į kamarą.
Trobos kampe, prie lango, buvo Adelės lova. Jai užkloti iš mamos skrynios Adelė atnešė languotąjį divoną su dryžu pakraščiu. Į seną vietą, trobos gale, nuvalę dulkes, pakabinom kryžių ir šventuosius paveikslus. Be šventųjų, Jėzaus ir Marijos paveikslų, gerojoj troboj buvo dar vienas paveikslas – Vytauto Didžiojo, Lietuvos Kunigaikščio, portretas. Jis kabėjo prie lauko sienos tarp langų.
Trobos grindis Kazė išbarstė pelenais ir prišlakstė vandens. Susisukusi iš šiaudų žiužį, ji trynė, šveitė kiekvieną grindų lentą. Paskui nuplovė grindis vandeniu. Dabar jos buvo baltos, švarios, atrodė kaip naujos.
Stalą apdengė linine Adelės austa staltiese. Ant stalo pastatė varinį lėktorių, kuriame buvo įstatyta didelė vaškinė žvakė. Šalia padėjo lėkštę su švęstu vandeniu ir krapylą.
Prie pečiaus esantį suolą uždengė mamos kaišytiniu divonu. Kad neišpurvintume išplautų grindų, Adelė per visą trobą ištiesė dryžą skarinį taką.
Ona rūpestingai išgrandė, iššlavė gerąją priemenę. Išbarstė jos aslą smėliu. Sutvarkė ir antrąją priemenę, bet kad jos, tik įėjus, nesimatytų, už durų staktos užkabino divoną.
Per žiemos atostogas broliai ant didžiojo prūdo užkūty įsitaisė sukynę. „Vot feinē važinėtis su ledžinga įsikibus į kartį“ – džiaugėsi Bienis.
Janė buvo neseniai nusipirkusi naujas blizgančias pačiūžas, tik čiuožti nemokėjo. „Mes tave per vieną dieną išmokysim!“ – pažadėjo jai Bienis.
Sekmadienio popietę broliai pritvirtino Janei prie batų naująsias pačiūžas ir nuvedė ant ledo. Storu šniūru apsuko jos liemenį ir pririšo prie karties. Įsakę rankomis tvirtai įsikibti į kartį ir stipriai laikytis, broliai ėmė sukynę sukti. Iš pradžių Janė svirduliavo, griuvinėjo, paskui persisvėrė per kartį ir nebesiekė kojomis žemės. Ji ėmė cypti nesavu balsu ir prašė brolius, kad greičiau paleistų. Antanas atrišo šniūrą, nuėmė pačiūžas.
Išsigandusi, įpykusi ir prisiekusi su piemenimis daugiau neprasidėti, Janė parėjo į trobą. „Suluošinti šitaip galima žmogų! Rankas, kojas išsukinėti!“ – pyko ji. „Eik tu, Adele, pažiūrėk, kad vaikai iš tikrųjų sprandų nenusisuktų!“ – paprašė mama. „lr aš noriu pažiūrėti! Tik pažiūrėti!“ – neatstojau nuo Adelės.
Apvilko mane plikais dideliais mamos kailiniais, sujuosė diržu. Rankovių tyčia neatraitė, kad rankos nešaltų. Įsispyriau į kažkieno dideles klumpes ir su Adele nuėjom prie prūdo.
Čia buvo linksma. Antanas suko kartį, o Bienis ir Steponėlis, prie kito karties galo pririštose rogutėse atsisėdę, dideliu greičiu važiavo aplink. „Reikia ir Mylę pavažinėti!“ – pasakė Antanas. Aš viena bijojau, todėl kelis ratus apvažiavau Steponėlio laikoma. „Dabar važiuok viena! Juk nebijai?“ – paklausė Steponėlis. Aš linktelėjau galvą, ir jis pasodino mane vieną į rogutes. Kelis ratus puikiai aplėkiau, bet staiga šniūras atsirišo. Rogutės nulėkė į vieną prūdo pakraštį, o aš į kitą, tiesiai į eketę...
„Jėzau, Marija!“ – sušuko Adelė ir pripuolusi tuojau ištraukė mane. Aš tik kojų padus spėjau sušlapti. Klumpės jau kažin kur buvo nulėkusios. Nešdama mane namo, Adelė dėkojo Dievui, kad aš plačiais kailiniais buvau apvilkta ir todėl eketėje įstrigau. „Jei ne šitie mamos kailiniai, po ledu būtum palindus!“ – kalbėjo ji.
„Reikės tą sukynę išardyti“, – pasakė mama. „Ar aš nesakiau?!“ – pridūrė Janė. Broliai stovėjo nusiminę. Jie gerai žinojo, kad mamos žodis yra įsakymas ir jį reikės vykdyti. Kartis kitą dieną buvo nuimta, o storas baslys, įkaltas prūdo vidury, buvo kol supuvo. Jis dar kelis metus mums priminė sukynę.
„Ar nori pamatyti Rygą?“ – paklausė kartą Bienis, grįžęs iš mokyklos. „Noriu“, – nedvejodama atsakiau. „Nueik prie durų, palaižyk klebetą ir pamatysi,“ – pamokė jis. Taip padariusi pasakiau jam, kad nieko nemačiau. „Žioplelė, reikėjo lauke, o ne kamaroj!“ – šūktelėjo jis ir išlėkė pro duris.
Pasuolėj, lyg tyčia, nė vienos poros klumpių. Visi dabar lauke, gyvulius girdo, šeria. Bet grįžo iš lauko Adelė ir atsisėdo į stakles austi. Aš apsimoviau jos klumpes ir išėjau į kiemą. Ant laukujų durų klebeto spindėjo šerkšnas. Iškišau, kiek tik galėjau, liežuvį ir pridėjau prie šalto klebeto. Suklikau iš skausmo. Iš burnos tekėjo kraujas. Atskubėjo iš kūtės mama. Ji nušluostė priejuoste kruviną mano snukį, apžiūrėjo liežuvį ir pasakė: „Kvailute, tu mano kvailute!“
Kartą Janė parvežė dėžutę spalvotų pieštukų. Ant dėžutės viršaus buvo Vytauto Didžiojo, Lietuvos Kunigaikščio, portretas, lygiai toks, koks kabojo ant sienos mūsų gerojoj troboj, tik, žinoma, mažesnis. Pieštukus Janė padovanojo Bieniui, kad mamos klausytų, gerai mokytųs ir kasdien į mokyklą eitų, mat Bienis po tėvelio mirties mieliau važiuodavo į mišką rąstų vežti nei eidavo į mokyklą.
Pastebėjusi, kad aš varvinu seilę žiūrėdama į pieštukus, Janė liepė Bieniui ir man kokį pieštuką duoti. Jis nenorom pasirausė dėžutėje, kurioje buvo dvylika pieštukų, ir ištraukė man vieną. Laiminga nubėgau į kamarą. Parodžiau Onai. Ji palingavo galvą ir pasakė: „Reikėjo prašyti raudono.“
Pasiėmiau Janės man parvežtą sąsiuvinį ir ėmiau piešti trobelę. Sienas, stogą, kaminą, duris, langus nupiešiau, kaip Ona buvo pamokiusi, bet popieriuje nebuvo nieko matyti. Nusinešiau sąsiuvinį prie lango, bet ir ten nieko neįžiūrėjau. Graudu pasidarė. Įsikniaubiau į mamos kvartūgą ir pravirkau.
„Ar negalėjai tu, skupicieriau, duoti vaikui kokią spalvelę?“ – barė mama Bienį.
„Daviau, bet galiu dar vieną duoti,“ – burbtelėjo jis sugėdintas. Dabar davė geltoną.
„Vis geriau negu balta,“ – paguodė mane Ona. Ašaros man tuoj pat nudžiūvo ir per kelias minutes pripiešiau pilną sąsiuvinio lapą geltonų mažų trobelių.
Galbūt nuo tada, kai pirmą spalvotą pieštuką graudžiomis ašaromis iš brolio išverkiau, aš taip pamėgau geltoną spalvą ...
Geltonai pirmą savo vaikišką piešinį nuspalvinau. Geltonais pienių takais maža bėginėjau. Geltona saulė švietė virš gimtųjų namų. Geltonų smilčių vieškelis per kaimą vingiavo. Geltonos lelijos kasmet per Kazės vardines ant palangės žydėjo... Geltoni buvo Velykų margučiai ir liepžiedžių medus geltonas... Geltonos purienos, geltoni burbulai, geltonos tėviškės pievos ir mano vaikystės dienos buvo geltonos.
Dar prieš pusiaugavėnį Adelė primindavo jaunesnėms seserims, kad jau laikas kiaušiniams dažus ruošti. Ona parnešdavo juodalksnio arba alksnio žievių, sudėdavo jas į kibirą, pridėdavo surūdijusių geležinių daiktų ir užpildavo vandeniu. Uždengusi kibirą dangteliu pastatydavo jį priemenėje arba kamaroje po suolu. Kai iki Velykų likdavo tik savaitė, kibirą pastatydavo šiltesnėje vietoje (prie pečiaus), įpildavo raugintų kopūstų arba burokėlių rasalo.
Kiaušinius margindavo Didjjį šeštadienį, kai visa namų ruoša būdavo baigta. Batų tepalo dėžutėje ištirpydavo vaško. Atkirpę ruginio šiaudo gabalėlį taip, kad viename jo gale būtų šiaudo narelis, gaudavo teptuką. Pamirkę jį ištirpintame karštame vaške ant nevirto, bet šilto kiaušinio išrašydavo saulutes, eglutes, žvaigždutes, rūtų šakeles, gėles. Vašku išrašytus kiaušinius sudėdavo į Onos paruoštus dažus ir laikydavo per naktį. Velykų rytą kiaušinius iš kibiro išimdavo ir virdavo.
Į ugnį Velykų rytą, verdant margučius, sumesdavo nebenaudojamus švęstus daiktus: sutręšusio kryžiaus, koplytstulpio medį, sulūžusį smutkelį, supuvusią statulėlę, suplyšusią maldaknygę, sutrūkinėjusio rožančiaus karoliukus.
Į katilą su vandeniu, verdant margučius, pamerkdavo beržinę vantą arba įdėdavo kelias saujas svogūnų lukštų. Kartais viską sumaišydavo, merkdavo vantą ir dėdavo lukštų. Jei margučiai virdavo vandeny, kur pamerkta vanta, vašku išrašytieji raštai būdavo žalsvi, jei vandeny, kur įdėta tik lukštų, – oranžiniai arba rausvi. Baltas kiaušinio kevalas, kur nepalietė vaškas, išvirus būdavo rudas. Per naktį pabuvęs Onos paruoštuose dažuose – juodas.
Išvirtus margučius nušluostydavo drėgnu skudurėliu. Paskui dar šiltus nutrindavo lašinių skūrele, kad blizgėtų. Sudėdavo margučius į kokią nors didelę gražią lėkštę arba krepšelį. Papuošdavo žaliais pataisais, rūtų šakelėmis arba avižų želmenimis, tam tikslui išaugintais.
Margučių marginimas prieš Velykas buvo Janės, Domės, Kazės ir Antano darbas. Ypač gražiai margučius margindavo Kazė. Kai ji ištekėjo, margučius margindavo sesutė Ona. Iš jos ir aš išmokau.
„Kada bus Velykos?“ – kasdien klausinėjau namiškių. „Kada ateis, tada ir bus!“ – atsakydavo jie, netekę kantrybės. Tik mama ir Adelė parodydavo man ant pirštų, kiek savaičių arba dienų dar liko.
Kai iš gimnazijos parvažiuodavo Antanas, o iš Užlieknės Janė, nė klausinėti nebereikėdavo, žinojau, netrukus bus Velykos. Verbų pirmadienį mama iš Sedos parsiveždavo mielių. Janė nupirkdavo razinkų, kakavos. Didjjį ketvirtadienį Ona iššveisdavo visas blėkas, pasidarydavo ražų šluotelę baltymams plakti.
Penktadienio rytą mama minkytuvyje užmaišė pyragą, o bliūde – babką. Seserys ruošėsi kepti kažkokį neregėtą, negirdėtą skanėstą. Jos mušė peiliu kiaušinius. Baltymus dėjo į vieną puodynę, trynius į kitą. Paskui Adelė ant trynių užpylė cukraus ir, paėmusi medinį šaukštą, ilgai maišė, trynė. Ona ražų šluotele plakė baltymus. Kazė tarkavo džiovintos duonos riekeles. Aš žiūrėjau ir laukiau, kas iš to išeis. O išėjo vieni niekai: dvi mažos formelės, pripiltos iki pusės baltos ir rudos tešlos.
Janė nulupo žalią bulvę, atpjovė du griežinėlius, padavė mudviem su Steponėliu ir leido išlaižyti puodynes.
Pakvipo pyragais. Mama traukė juos iš pečiaus, o seserys nešė ir dėjo kamaroje ant suolo. Rausvas kietas ir dar šiltas pyragų pluteles Adelė aptepliojo sviestu ir uždengė linine skoterte, kad minkštesnės ir skanesnės būtų.
Mamos velykinis pyragas – babka taip buvo iškilęs, kad sunku buvo jį ištraukti iš pečiaus. Kai visus pyragus išėmė, Janė duonkepėn pašovė tortą, kuris greitai pakilo ir ėmė lipti iš formelių. Kai iškepė, Janė išvertė abu iš formelių ir išnešė į kamarėlę, kad atvėstų.
Šiandien Didysis penktadienis, todėl pyragų nei valgyti, nei ragauti negalima. Pietums išvirė tik juodos (be pieno) kleckynės. Grįždama iš bažnyčios, užėjo babūnėlė ir pasiliko iki Velykų. „Tiek darbo, o dar vaikai neklauso.“ – pasiskundė mama savo mamai. „Aš būsiu gera!“ – pasakiau ir prisiglaudžiau prie babūnėlės. Savo pažadą ištesėjau. Pasuolėn nuriedėjusį kamuolį suradau, padėjau sugauti pabėgusią akį ir iškepto pyrago nelaupiau, kaip broliai kad darė.
Kamaroje virte virė darbas. Kūrenosi krosnis. Viename katile virė didelis kiaulienos kumpis, kitame – šaltiena. Duonkepėje jau antrą kartą šiandien iškūrentoje, kepė veršienos kumpiai. Antanas parnešė iš daržo krienų. Ona jas tarkavo ir verkė. Janė ir Kazė, nutvėrusios ražus, šlavė kiemą. Bienis ir Stapė grėbė ulyčią. Vakarop, visą dieną dirvas aręs, grįžo Vacys. „Žemelė ant Vėjų kalno jau sausa. Rytoj iki pietų baigsiu arimą“ – kalbėjo jis.
Kai šeštadienio rytą pabudau, mama ir babūnėlė jau buvo išėjusios į bažnyčią. Bienis ir Stapė, pasiėmę prie vielos pritaisytas medžio kerpes, taip pat ruošėsi Renavon šventintos ugnelės parnešti. Neseniai išplautos kamaros grindys buvo dar drėgnos. Ona parnešė kuškį šiaudų ir paskleidė ant grindų. Adelė švaistėsi kočėlu. Ant stalo augo krūva iškočiotų rankšluosčių, staltiesių, paklodžių. Janė moliniame bliūde trynė kažką baltą. Ištrynusi aptepė juo vakar iškeptos babkos viršų ir apibarstė aguonom. Kazė sutvarkė didžiąją lentyną. Prie kiekvienos lentelės prisegė bangelėmis iškarpyto balto popieriaus juosteles.
Atsikėlusi aš apžiūrėjau visus katilus, bet nieko valgomo neradau. Jau trečia diena neverda rytais košės ir niekas nepasiūlo pieno. Šėpe užtikau bliūdą juodos kruopienės. „Valgyk, jei nori,“ – sako Adelė. Pietus virsim tik tada, kai varpai atgavės ir mama pareis iš bažnyčios“.
Pirmieji, smilkstančiomis kerpėmis nešini, iš Renavo parėjo broliai. Jie padalijo savo kerpes pusiau. Vieną įmetė kamaros krosnin, kitą – priemenės koknelėn, trečią – duonkepėn, o ketvirtą nunešė į pirtį. Netrukus parėjo ir mama su babūnėle. Mama parsinešė švęsto vandens butelį ir pastatė jį ant lentynos. „Rytoj po prisikėlimo pakrapysim visus namus.“ – pasakė ji.
Antanas, iškūrenęs pakrosnę, išbėgo pakviesti Mitkų šeimyną. Parvažiavo iš laukų Vacys ir visi vyrai, švariais apatiniais drabužiais, vantomis, muilu ir rankšluosčiu nešini, išėjo į pirtį. Kai jie grįžo, ant stalo jau garavo bulvės ir kvepėjo pipirais tradicinis Didžiojo šeštadienio valgis – babūnelės susuktas kastinys.
Vyrams parėjus, seserys išrėdė pirtin babūnėlę, mamą ir mane sakydamos: „Jūs greitai nusiprauskit! Paskui ateis Mitkutės, užmesim karšto garo, dar nualpsit.“
Grįžusi iš pirties ir valandėlę pailsėjusi, babunėlė išėjo į Velykas visai nakčiai. Antanas, pakinkęs porą arklių, išvažiavo į Židikus parvežti Gustaičių. Jie atvažiavo į Šilius praleisti šv. Velykų ir pirmą kartą atsivežė savo dukrelę Gražiną. Domicėlė atvežė seserims dovanų. Adelė ir Ona gavo gražius juodus rankinukus, Kazė ir Janė – dryžuotas bliūzeles.
Raudona balandžio saulė jau leidosi, kai namiškiai išėjo į Velykas. Mama, Gražina ir aš palydėjom juos takeliu per apluoką. Sustojusios prie didžiųjų juodalksnių palaukėm, kol nueis iki vieškelio. „Dešimt iš mūsų kiemo išėjo,“ – suskaičiavau aš. „Bum, bum, bum-bum-bum!“ – pasigirdo toje pusėje, kur leidosi saulė. „Būgnus muša Ylakiuose!“ – paaiškino mama. „Velykos. Gražios Velykos, kad tokie ir visi metai gražūs, laimingi būtų,“ – rimta ir susikaupusi tarytum maldą pusbalsiu kalbėjo mama...
Kai vieškeliu nueinančių siluetai susiliejo į vieną didelį juodą tašką ir už alksnių užgeso paskutiniai saulėlydžio spinduliai, mes, trijų kartų atstovės: mama, duktė ir anūkė – pasukom takeliu namo.
Užmigdžiusi Gražiną ir paguldžiusi mane, mama su rožančium rankose atsiklaupė prie mūsų lovos, virš kurios kabojo Marijos, septyniais kalavijais perverta širdimi, paveikslas. „Miegok!“ – sušnibždėjo ji – rytoj Velykos!“ Tyliai šiureno kukavinio rožančiaus karoliukai tarp surambėjusių motulės pirštų, tyliai atėjo miegas, saldus Velykų nakties miegas...
„Kelkis! – girdžiu Adelės balsą. – Jau Velykos! Pažiūrėk, kas ant palangės!“ Vienmarškinė iššokau iš lovos. „Du geltoni margučiai! Kas atnešė? Kam?“ – klausinėjau nustebusi. „Tau! Zuikiai atnešė!“ – sako Adelė. „Ar tik nemeluoja sesuo!?“ Ne. Ji tokia graži stovi kamaros vidury ir šypsosi. Balta su juodais dryželiais bliūzelė ilgomis rankovėmis, tamsus iki pusės blauzdų sijonas, ant galvos storų juodų plaukų kasa, į kuodą susukta. Adele, tu tokia miela ir graži išlikai mano atminty iš vaikystės Velykų ryto.
Daug ubagų, pėsčių ir važiuotų keleivių užsukdavo į mūsų namus. Gal taip buvo todėl, kad mama mylėjo ubagėlius, užjautė visus ir kuo galėdama šelpė.
Prisimenu, kaip ji, išvirusi pusryčiams bulvinės košės ir pridėjusi jos kiekvienam po bliūdelį, dar vieną pastatydavo ant koknės mūrelio sakydama: „Čia ubagėliui. Gal kuris ateis…“ Visus pažįstamus ubagėlius ir pavargėlius, kurie metuose po du, tris kartus pas mus ateidavo, dažnai pernakvodavo, vadinom „mūsų ubagais“. Mes visi jų pasiilgdavom ir laukdavom ateinant. Jei kieme pasirodydavo koks nepažįstamas, nematytas pavargėlis, sakydavom: „ne mūsų ubagas atėjo“. „Lekstys nebeateis,“ – prisiminė mama. – Numirė, vargšas, pernai.“ „Jis ir po pietų, pas mus atėjęs, klausdavo, ar košės nuo pusryčių neliko?“ – atsiminė Adelė.
„Iškrėtė jam šposą mūsų a.a. papunėlis,“ – pasakojo toliau mama. – „Turėjom šunį vardu Alasį. Geras buvo šuo, tik ubagų nemėgo, piktai juos nulodavo. Laikėm jį pririštą prie daržinės, kad visą ulyčią, kiemą ir kūtes matytų. Kai jis paseno ir nudvėsė, mes kurį laiką jokio šuns neturėjom.
Vieną dieną papunėlis prie daržinės skaldė malkas ir pamatė ateinant pažįstamus ubagus. Lekstys buvo aklas, todėl Lekstienė jį, už rankos paėmusi, vedė. Kad apsigintų nuo šunų, ji nešėsi didelę lazdą, o Lekstys didelį botagą.
Papunėlis, jau iš tolo juos pamatė ir davė Lekstienei ženklą, kad nieko nesakytų. Lekstys mojavo savo botagu daržinės pusėn, nes manė, kad ten Alasis pririštas. Papunėlis pačiupo botago galą ir ėmė tempti į save. Lekstys botago nepaleidžia ir šaukia: „Se, bjaurybe! Botagėlio nesugraužk! Motin ratavok!“ Lekstienė neištvėrė ir pirmoji pradėjo juoktis,“ – baigė savo pasakojimą mama.
„Lekstys šniaukdavo tabaką ir juo vaišindavo mūsų mamą,“ – prisiminė Adelė.
Ištraukdavo jis iš kišenės apvalų abrinėlį ir paduodavo mamai. Ji, nuvožusi dangtelį, piršto galu paimdavo tabokos ir pasitepdavo panosį. Paskui traukdavo nosimi orą sakydama: „Kāp skanē kvep!“ Kartą davė ir man tos tabokos pauostyti, bet man ji nepatiko. Aš ėmiau čiaudėti,“ – linksmai pasakojo Adelė.
Įėjęs į trobą, ubagėlis pirmiausia atsiklaupęs kalbėdavo poterius, melsdavosi už tos šeimos mirusiuosius. Jei nežinodavo mirusiųjų vardų, tai pasiklausdavo ir už jų dūšias savo maldas apieravodavo. Daugelis ubagų gražiai giedodavo ir mokėdavo daug giesmių. Ubagai stengėsi išmokti tų šventųjų giesmes, kokiais vardais buvo jų geradariai ir šeimos nariai. Mūsų namuose dažniausiai giedodavo šv. Antaną, šv. Lauryną, šv. Oną ir šv. Joną. Giesmės apie šv. Fortūnatą niekada neteko girdėti.
Alūžna, kurią mama duodavo ubagėliams, nebuvo didelė. Duodavo duonos apyriekinį, sūrio šmotelį, miltų ar kruopų kelias saujas. Ypatingais atvejais, kai pavargėlis labai prašydavo, duodavo lašinių ar mėsos bryzelį. Kai nieko valgomo po ranka neturėdavo, duodavo penkis ar dešimt centų. Kad ir nedidelę alūžną gavę, ubagėliai visada būdavo patenkinti, dėkodami žemai lenkdavosi, bučiuodavo mamai ranką.
Dažnai atvažiuodavo padegėliai, nukentėję nuo gaisro. Jiems duodavo daugiau – įpildavo pusmaišį grūdų, miltų ar bulvių. Duodavo kokį padėvėtą rūbą.
Ateidavo pas mus tokia labai šneki ubagė – Agnieška. Ji kalbėdavo kažkaip dailiai švepluodama. Sunku būdavo ją suprasti, bet man patikdavo klausytis jos kalbos, kurioje beveik nebuvo skardžiųjų priebalsių.
Jonas Stripeika buvo susipykęs su proteliu. Ant savo viršutinių drabužių sermėgos ar ploščiaus jis užsirišdavo net po kelis įvairių spalvų kvartūgus. Kartą, kai Jonas pas mus nakvojo, mama paklausė jo, iš kur tokius puikius kvartūgus ėmęs? „Kai pamatau gaspadinę su gražiu kvartūgu, paprašau, o jei neduoda, tai ponevale atimu,“ – papasakojo jis.
Kartais atvažiuodavo „Sedos ponaitis“. Jis buvo be kojų. Važiuodavo arkliu ir vežime turėdavo skambalą. Atvažiavęs į kiemą, privažiuodavo prie durų ir paskambindavo. Šeimininkas, supratęs, koks svečias atvažiavo, išsiųsdavo kokį namiškį jo priimti. Iškeldavo „ponaitį“ iš vežimo, įnešdavo į trobą ir pasodindavo. Reikėdavo „ponaitį“ pavalgydinti, nulupti bulves ir sriubą šaukštu prie burnos prinešti. Sesuo Adelė papasakojo, kad nuo „ponaičio“ kartą gavusi per nagus, kam valgydindama šaukštu jam nosį užkliudžiusi. Pavalgydintą „ponaitį“ reikėdavo aprengti, guzikus užsegti, kepurę apmauti, šaliką užrišti. Paskui išnešti, pasodinti į vežimą ir kelią pas kitą gaspadorių parodyti. „Ponaičio“ vežime pūpsojo maišas, į kurį kiekviena šeimininkė ką nors įdėdavo.
Kai žydas Mauškis su kromeliu ant pečių pas mus ateidavo, tai dažniausiai pasilikdavo ir nakvoti. Jis nešdavosi savo katiliuką ir visada pats, paprašęs mamos pieno, miltų, kiaušinių, virdavo sau vakarienę. Išviręs baltą kleckynę, jis kviesdavo ir mus, vaikus, jos valgyti. Mudu su Steponėliu, nors ir labai norėdavom, nedrįsdavom paragauti. Tik Bienis srėbdavo Mauškio virtą kleckynę ir girdavo, kad labai skani. Mauškis tuo būdavo labai patenkintas ir visada kviesdavosi Bienį prie savo vakarienės. Per žydų Velykas Mauškis atnešdavo macių ir visus namiškius jais vaišindavo.
Retkarčiais ateidavo dar kitas žydelis – perkrikštas. Jis mokėjo daug lietuviškų giesmių. Nors žydžiuodamas ir švepluodamas, tas perkrikštas ubagėlis labai gražiai giedodavo.
Žydė Roškė iš Sedos buvo sena mamos pažįstama. „Kai Roškė ateina, – sakydavo mama, – mano visi darbai palieka nepadirbti: ir karvės nemelžtos, ir kiaulės nešertos!“ Roškė tiek daug žinojo naujienų ir niekam kitam, tik mamai norėjo jas papasakoti. „Roške, tu turbūt visą svietą pažįsti?“ – paklausė kartą mama. Roškė šypsodama atsakė: „Ui, Roškė visi svietas nepažįstu, bet visi mane, Roškę, pažįsta.“
Prieš didžiuosius Kalvarijos atlaidus ubagai šniūrais traukdavo. Jie eidavo Kalvarijon iš Pikelių, iš Židikų, iš tolių toliausių kampelių. Po atlaidų vėl grįždavo atgal, pasirinkdami išmaldos pas ūkininkus, gyvenančius prie kelio.
Vieną karštą vasaros dieną, valgant pietus, atėjo dvi ne mūsų ubagės. Po pietų namiškiai atgulė pokaičio. Pavalgiusios pietus ir ubagės prigulė sode po obelimi. Mama joms pasiūlė kuską užsikloti, kad musėlės nelįstų. Ubagės taip ir padarė. Netrukus mes, lakstydami po sodą, pamatėm, jog iš po kuskos kyla dūmai. Bienis, nieko nelaukęs, nukūrė pas mamą šaukdamas: „Ubagės dega!“ Mama, greitai atbėgusi, nutraukė nuo ubagių kuską ir pamatė, kad viena iš jų traukia didelę pypkę.
Į Židikus, šv. Onos atlaidus, taip pat keliaudavo nemažai ubagų, daugiausia, žinoma, ubagių. Viena ubagė vesdavosi į atlaidus ir savo nedidelę, kokių penkerių–šešerių metų mergaitę. „Kodėl vediesi tokią mažą?“ – paklausė mūsų mama tos mergaitės mamą. Ši atvirai prisipažino: „Mažajai daugiau duoda negu man! Vieni jos gailisi, kiti ja džiaugiasi ir kiekvienas į jos ištiestą rankelę įdeda centų, o kartais ir litą.“
Ubagės papasakojo, kad vieną kartą ta mergaitė pasiklydo žmonių minioje. Viena jauna ponia, rodydama mergaitei skrybelėtas, karoliuotas, gražias ponias, klausinėjo ją: „Ar ta? Ar ana tavo mama?“ „Ne, ne ta, – atsakė paklydusioji. – Mano mama su terbelėm ir su lazdelėm“. Tada ponia suprato, kur ieškoti pasiklydusios mergaitės mamos.
Be šitų, per metus du, tris kartus apsilankančių mūsų ubagėlių, buvo apylinkėje labai neturtingų žmonių, kuriuos reikėjo šelpti. Daugelis jų neturėjo nei savo kampo, nei žemės, nei artimų žmonių.
Krapauskas, kuris gyveno Vadagių kaime, turėjo tik mažą trobelę, nedidelį darželį žemės ir didelį būrį vaikų. Jis ateidavo ant dienų ir padėdavo daug darbų nudirbti. Vasarą jis pjaudavo rugius, vasarojų, žiemą veždavo iš miško rąstus, pavasarį skaldydavo malkas, kapodavo virbus. Krapauskienė ir jos mama Spalvienė ateidavo ravėti daržo.
Pranciška gyveno su dukrele Stepute. Jos prie lauko darbų neidavo, bet suverpdavo mums linų ir pakulų. Našlė Kaminienė gyveno taip pat Vadagių kaime mažoje trobelėje. Ji verpdavo mums vilnas, megzdavo kojines, pirštines. Visiems šitiems padieniams darbininkams, padėjėjams, verpėjoms ir mezgėjoms mama mokėdavo pagal susitarimą, produktais arba pinigais.
Prieš šventes – Velykas, Kalėdas, Sekmines ir šv. Izidoriaus atlaidus – mama juos visus prisimindavo. Iškepusi duonos ar pyrago, ji siųsdavo mudu su Steponėliu pas Prancišką ir Kaminienę su dar šiltais puskepaliais. Krapauskų šeimynai nešdavom visą ir kuo didesnį kepalą. Kai paskersdavo paršą, veršiuką ar avį, mama duodavo jiems nunešti bryzą lašinių ar gabalą mėsos. Dažnai bėgdavom pas Krapauskus, Kaminienę ir Prancišką su ką tik suspaustu sūriu, pieno uzbonėliu, ragaišio kepaliuku.
Vos tik rytą pabudau, Bienis man sako: „Oi, kiek daug šiąnakt prisnigo!“ Aš pažvelgiau pro langą, o Bienis, kad pradės žvengti: „Malū dėina! Malū dėina!“
Apgavo! Bet daugiau niekas nebeapgaus, nusprendžiau tvirtai. Nežiūrėsiu pro langą, nors sakytų, kad ten vėputiniai sniego. Ant lovos galo susvertų drabužių krūvoje suradau savo bielinę jupelę ir apsivilkau. „Va jerguteliau, jau rankovę suplėšei!? – stebis Steponėlis. – Nu, gausi dabar nuo mamos.“ Ne tik mama, bet ir Adelė supyks, – susirūpinau ir aš. Juk dar taip neseniai ji užlopė man abiejų rankovių alkūnes. Nusivelku per galvą jupelę, išverčiu į gerąją pusę, apžiūriu abi rankoves ir patenkinta sušunku: „Ne, dar nesuplyšo!“ Bet tuojau pat išgirstu skardų Steponėlio juoką: „Apry-lius, Apry-lius!“
„Steponėli, nepavėluok į mokyklą“ – sako mama, jėjusi į kamarą. Steponėlis čiumpa savo aptrintą šikšninę terbelę su knygomis ir išbėga pro duris. Pasiguodžiau Adelei, kad Bienis ir Stapė šįryt man jau du kartus pamelavo, o aš nežinau nei ką, nei kam pameluoti.
„Aleksandrui pameluok!“ – pamokė Adelė. Jis prie daržinės virbus kapoja. Įsispyrusi į klumpes kulniuoju pas Aleksį. „Mama pietus išvirė, prašom pareiti!“ – sakau jam. O jis man: „Nemeluok, neseniai pusrytį pavalgėm!“ Kiek kartų tą dieną lapnojau ulyčia pas Aleksį, tiek kartų grįžau nusiminusi atgal.
Jis netikėjo, kad žmogus, keršą arklį pasikinkęs, važiuoja Ukrinų keliu, kad gandrai jau parskrido, kad kiaulė bulve užspringo. Aleksis tik juokėsi, vadino mane melagėle ir varė į trobą. „Jau daugiau nebeisiu“, – pasakiau, gal šeštą kartą sugrįžusi nuo daržinės. Nuspyriau klumpes į pasuolę ir atsisėdau šalia Adelės ant pasostės galo.
Pakeitusi ševą Adelė žiūrėjo pro langą. Pro atdaras arklių kūtės duris buvo matyti Žilės galva. „Jei sakytum Aleksandrui, kad Žilė į Vadagius išbėgo, tai gal ir patikėtų…“ – samprotavo ji balsu. Mat, ta, iš Ramanausko neseniai pirktoji kumelė, jei tik vyrai, atidarę kūtės duris, skersai staktos neuždėdavo štangos, išbėgdavo į Vadagius pas savo buvusį šeimininką.
Aš vikriai nusiropščiau nuo pasostės, įlipau į klumpes ir nuskubėjau prie daržinės. Jau iš tolo pradėjau šaukti: „Žilė išbėgo!“ Aleksis metė kirvį ant trinkos ir dideliais žingsniais nužingsniavo į kiemą. Aš tapnojau jam iš paskos ir vos laikiausi nesijuokusi. Kieme jis stabtelėjo ir nustebęs paklausė: „Kaip ji galėjo išbėgti, kad štanga uždėta?!“
Mama, Ona ir Adelė, sulindusios į langą, linksmai juokėsi. Pamatęs jas, Aleksandras viską suprato. Jis mostelėjo ranka, nusispjovė ir nuėjo prie savo darbo. Nuo trobos slenksčio aš palydėjau jį šaukdama: „Pamelavau, pamelavau!“
Iki pat Velykų visiems gyriausi savo „žygdarbiu“. Įkyrėjau namiškiams, o labiausiai Aleksandrui. Bet išaušo Velykų antroji diena. Iš saldaus miego mane pabudino keli šalto vandens lašai, nuvarvėję per kaktą, žandus, kaklą. Pramerkusi akis pamačiau Aleksandrą, stovintį prie lovos su puodeliu vandens rankoje. „Apliejau, už pamelavimą apliejau,“ – kalbėjo jis linksmai. Aš užsitraukiau kaldrą ant galvos. Kažkas ragino dar lieti, bet Aleksandras to nedarė ir aš išgirdau, kaip jis išpylė vandenį į kibirą.
Kai po Velykų retkarčiais Aleksandrui primindavau savo „pamelavau“, jis man atšaudavo: „o aš apliejau“.
„Kadugių parvežkit! Jau greitai Verbos,“ – primena mama vyrams, kurie kasdien veža iš miško kirvamalkes. Šeštadienį prieš Verbas seserys sutaisydavo mamai iš kadugio šakų didelę verbą. Kotą apvyniodavo baltu popieriumi, surišdavo kaspinu. Broliai Verbų sekmadienį, eidami į bažnyčią, pasiimdavo nedideles kadugio šakeles. Kiekvienas išsirinkdavo, kur gražesnė, žalesnė, garbanotesnė. Jei būdavo išsiskleidę karklų kačiukai, seserys jais papuošdavo savo verbas, o jei žydėdavo sniegenos, tai ir jų šakelę prie verbos pridurdavo.
Seserys Janė ir Kazė ištekėjo dar prieš Užgavėnes. „Mylele, – sakė Adelė, – šiemet tau reikės verbas taisyti. Mama, Ona ir aš pačios pasidarysim. Tu tik vyrams – Bernardui, Steponui ir Aleksandrui – gražią verbą sutaisyk!“
Šeštadienio popietę Ona parnešė į kamarą kadugio šakų. Aš ėmiausi darbo. Išrinkau pačias gražiausias šakeles. Nuskutinėjau peiliu kotelius, bet neturėjau kuo papuošti. Staiga šovė man į galvą mintis. Gerojoj troboj po balkiu popieriuje suvynioti kelių metų šuns „agnasai“. Ant krasės pasilipusi, ištraukiau juos iš po balkio.
Kokių tik čia „agnasų“ nebuvo! Baltų – aliuminių, rausvų – varinių, apskritų, keturkampių, trikampių. Kiekvienas turėjo ąselę antkakliui įverti. Į tas ąseles aš įvėriau spalvotus vilnonius siūlus ir jais priraišiojau „agnasus“ prie verbos šakelių. Mano supratimu Aleksandrui, mūsų pusbroliui, nebejaunam kavalieriui, pirmus metus pas mus tarnaujančiam vaikiui, skirtoji verba buvo labai graži. Ji iš tolo, tik akį užmetus, blizgėjo, į rankas paėmus, maloniai skambėjo.
„O-o-o! Kad aš tokią nusineščiau! Davatkos mane iš bažnyčios išvarytų,“ – kvatojo Aleksandras, apžiūrėjęs verbą. Adelė, ją pamačiusi, tik galvą kraipė ir kartojo:
„Ką ta Mylė sugalvojo?! Ką ta Mylė sugalvojo?!“ Mama, gūžčiodama pečiais, siūlė man beržinės košės. Nebelaukusi, kol mama ištrauks iš pasuolės šluotą, išsprukau pro duris.
Dar ilgai, ilgai prie progos ir visai be progos namiškiai man primindavo šunų „agnasiais“ papuoštą verbą.
Einu per žydrą žydinčių linų lauką. Nei nusakyti, nei aprašyti negaliu to jausmo, kurį širdy jaučiu. Gležnučiai stiebeliai ir melsvi žiedeliai lenkias lig žemės, glosto basas mano kojas. Vingiuoja takelis per siūbuojančių, vilnijančių lino žiedelių žydrą jūrą...
Neilgai žydi linai, tik vieną vasaros dieną! Tai akimirka, pati gražiausia ir nuostabiausia, palyginus su ilga, daug dienų ir naktų trunkančia lino mūka.
Praėjo diena, linai nužydėjo ir lauke siūbuoja tik žalios jų galvelės. Saulės šildomi linai pagelto, stiebeliai sutvirtėjo, galvelėse sėklos pribrendo ir, vėjui linguojant, ėmė skambėti. Sesės rankomis linelius nurovė, į pėdelius surišo, gubeles sustatė. Išdžiūvusius linus broliai į daržinę parvežė. Ant pado, rejoje ratu sukloję, lapsėtuvais galveles nukūlė. Paskui vėl į lauką nuvežė ant pievos ar dobilienos plonai paskleidė, kad atsiklojėtų.
Norėdami gauti tamsesnį pluoštą, iškultus linus linmarkoje mirkydavo, po to paskleisdavo. Atsiklojėjusius pakeldavo, gubelėmis sustatydavo. Pradžiūvusius vėl namo į reją parveždavo.
Mindavo linus arkline mašina, kurią sudarė dideli rantyti volai ir rusvelkis. Pakinkytas arklys sukdavo rusvelkį, o ašis – linaminę. Prieš mynimą linus džiaudavo douboje ant ardų. Stambiomis malkomis arba kerais iškūrendavo doubos pečių, kad linai gerai išdžiūtų. Dar šiltus, traškančius imdavo nuo ardų ir leisdavo į mašiną, kuri sutrupindavo linų stiebelius, atskirdavo nuo pluošto dalį spalių.
Išmintus linus surišę pundais, sukraudavo daržinėse, rejose arba klėtyse. Verpimui skirtus linus nubraukdavo brauktuvėmis, iššukuodavo jiekelėmis. Švarias, be spalių linų saujas kietai susukdavo į grįžules. Jas laikydavo skryniose arba ant aparos suvertas pakabindavo klėtyje.
Kai ateidavo metas verpti, linų grįžulę ištiesdavo ant stalo ir suvyniodavo į kuodelius. Verpdavo kalvaratu, švaika prie prievarptės kuodelį prismeigę. Kai priverpdavo pilną špūlę, paimdavo lunktį ir ant jo išlenkdavo giją. Gijas kelis kartus ranka sunerdavo, suverdavo ant šniūrelio ir pakabindavo ant vagio.
Kai gijų tiek priverpdavo, jog atrodė, kad užteks apmatams ir ataudams, dėdavo jas ant vytuvių ir vydavo ant matarų. Kad siūlai būtų lygūs, vydavo per urvelį ir privydavo kelias dideles špūles. Iš špūlių ant mestuvų apmesdavo audeklą. Kuo ilgesnį audeklą norėdavo austi, tuo daugiau eilių ant mestuvų užmesdavo. Nuimant nuo mestuvų, apmatų siūlus rankomis sunarstydavo kaip giją.
Į vieną apmatų galą įdėję skiedmenis, pritvirtindavo jį prie riestuvo. Traukdami palengva skiedmenis ir tarpais dėdami skalas, visus apmatus suvyniodavo ant riestuvo. Apmatų galus suverdavo į nytis, paskui į skietą. Skietą įstatydavo į muštuvus. Nytis pakabindavo ant stricių, pririšdavo pakojes. Apmatų galus pririšdavo prie atvaržytuvės, kurią šniūreliais pritvirtindavo prie antrojo mažesnio riestuvo, skirto audeklui vyniotis.
Ataudų siūlus trindavo į ševas. Jei ataudams naudodavo vienos spalvos siūlus, ausdavo vienu šautuvu, įspraudę į jį siūlų pritrintą ševą. Jei ataudai būdavo dviejų ar daugiau spalvų, tai atitinkamai tiek pat reikėdavo ir šautuvų.
Visus tuos darbus su mamos pagalba ir patarimais stropiai atlikusi, Adelė pagaliau atsisėsdavo ant pasostės. Persižegnodavo ir, padėk, Dieve, ištarusi pradėdavo austi.
Man patikdavo žiūrėti, kaip sesuo audžia. Ji greitai laidė šautuvą per siūlų taką į vieną ir į kitą pusę, linkčiojo pirmyn ir atgal, pritraukdama ir atstumdama muštuvus, spardė kojomis pakojes. Darbas buvo sunkus, bet sesuo niekada nesiskųsdavo. Tik retkarčiais ji atsidusdavo, patrindavo tirpstančias rankas, paglostydavo įskaudusią nugarą. O kai baigusi austi audeklą, Adelė vyniodavo nuo riestuvo ir sieksniais matuodavo balto lino drobeles, ji visa švytėdavo iš džiaugsmo.
Baigusi vieną audeklą, Adelė pradėdavo austi kitą. Staklės mūsų troboje bildėdavo visą žiemą, o kartais ir vasarą. Sesuo audė rankšluosčius, staltieses, linines ir pašukines drobes patalynei, baltiniams, vasariniams drabužiams. Pakulinių audeklų reikėjo gūnėms, maišams, terboms, sienykams, autams.
Jau vasario, kovo mėnesiais mūsų sode ant sniego baldavo lininiai ir pašukiniai audeklai. Vasarą lino drobių takus ištiesdavom apluoke prie prūdo. Kelis kartus per dieną juos suritindavom, mesdavom į prūdą ir šlapius vėl tiesdavom ant žolės. Vasarai baigiantis saulėje balintus audeklus išvirindavo pelenų šarme ir švariai išskalbdavo upės vandenyje. Pradžiūvusias drobes išmagliuodavo, kad būtų minkštesnės ir padėdavo skrynion.
Neilgai tos drobelės, nauji rankšluosčiai, staltiesės skrynioj gulėdavo, tik iki to laiko, kol jaunesnė seselė sumanydavo tekėti, tik iki to meto, kol šeimynai baltinių arba patalynės prireikdavo. Ar žinojo, ar nujautė, ar bent numanė Adelė, kad ne sau, o seselėms kraitį audžia? Kol maža buvau, apie tai nepagalvojau, kai jauna buvau, to seselės nepaklausiau. Tik dabar, kai jau pasenus, o Adelė negrįžtamai išėjus, aš supratau, kuo ji buvo mums...
Jaunesnes sesutes iš mažens prižiūrėjusi, joms kraičius sukrovusi, visą savo ilgą amželį tik brolių ir seserų rūpesčiais gyvenusi, Adelė mums buvo tarsi tėviškės namų geroji dvasia.
Kai per žydinčių linų lauką einu, seserį Adelę menu. Kai mamos kraitinį rankšluostį, skrynios prykalkoj padėtą pakilnoju, jos rankų švelnumą jaučiu. Kai prie balto Kūčių stalo kalėdaitį laužau, jas abi – Mamą ir Adelę – iš Tenai atėjusias regiu.
 
ŽODYNĖLIS
 
Žodynėlyje žemaitiški žodžiai parašyti žemaitiškai (pagal prof. Alekso Girdenio ir dr. Juozo Pabrėžos parengtas žemaitiškos rašybos taisykles)
 
Abraks – pusė apyriekio, atriekto kampu.
Abrinielis – stačio medžio išskobtas indelis su dangteliu.
Abruozds – šventųjų ar koks kitas paveikslas.
Amolis – vaistas.
Apara – virvelė.
Apieravuotė – aukoti.
Apīriekinis – abišalė.
Aplouks – aptvaras prie namų gyvuliams paganyti.
Apmatā – audeklo išilginiai siūlai, metmenys.
Ardā – jaujos kartys, ant kurių statomi džiovinami linai.
Atvaržītovė – virvelė pradėtam audeklui riesti.
Autā – audeklo gabalai kojoms apvynioti aunantis.
Alūžna – išmalda.
Babka – dubenyje keptas saldus pyragas.
Babkas lapā – šiltųjų kraštų medžio (lauro) lapai, vartojami prieskoniams.
Balkis – sija, storas rąstas.
Bašlīks – ant galvos dedamas gaubtas nuo šalčio, lietaus.
Bielinis – bieliais apmestas, vilnomis ar linais ataustas audeklas.
Blieka – skarda.
Brauktuvie – įrankis linams braukti.
Brīzos – siauras, pailgas gabalas lašinių, mėsos.
Burka – didelis milinis apsiaustas.
Burnuosos – storas apsiaustas.
Čiurnis – pirštinės, kojinės ar bato dalis prie riešo.
Dīvītėis – stebėtis.
Douba – duoba, jauja.
Drobolė – paklodė.
Drobīnas – kopėčios.
Drūželė – dryžis, ruožas, juosta.
Garnituorios – eilutė, kostiumas.
Garvilkis – skylė garui išleisti.
Getrā – kojų apavas (audeklinis) viršum batų.
Gėmbė – medinis kablys sienoje.
Grīžolē – kelios susuktos linų saujos.
Grabs – karstas.
Gūnė – audeklo užtiesalas kam apkloti, pašarui nešti.
Jiekelės – prietaisas linams šukuoti.
Kalvarats – verpimo ratelis.
Kamara – virtuvė.
Kartė – ilgas, plonas medis.
Kazals – gegnė.
Kevals – kiaušinio lukštas.
Kėngė – geležinis kablys, įkaltas durų staktoje.
Kirvamalkės – smulkių medžių tik kirviu kirsta malka.
Klebets – senovinio prietaiso, skirto durims daryti, spaudžiamoji plokštelė.
Kliuošos – lempos gaubtas.
Koknė – virtuvės krosnis, virykla.
Koskelė – skarelė.
Koudielis – linų, pakulų susuktas gumulas verpimui.
Krapīla – šlakstyklė.
Kresna – spirgas.
Kuškis – kuokštas.
Kutuosā – kutai.
Kūtė – tvartas.
Lakonka – molinis indelis švęstam vandeniui laikyti.
Lapsietovs – įrankis linams kulti.
Laupītė – nulaužyti (kepalo plutas, pakraščius).
Ledžingas – pačiūžos.
Lėktuorios – žvakidė.
Lėpėnė – per tvorą iškišta lentelė ant stulpelių.
Lunktis – prietaisas siūlams iš ritės lenkti.
Luopėta – kastuvas
Magliavuotė – lyginti, minkštinti išskalbtus skalbinius.
Malka – krūva.
Matarā – prietaisas siūlams suvyti.
Mentė – geležinė lopetėlė bulvėms kasti.
Mestovā – prietaisas audeklo metmenims apmesti.
Minkituvis – gelda duonai minkyti.
Moldelė – iš vieno medžio išskobtas indas, geldelė.
Muštovā – audimo staklių dalis, į kurią įdedamas skietas.
Nažutka – moteriška palaidinė.
Nītis – ant dviejų lazdelių suverti dvigubi siūlai su kilpelėmis audeklo metmenims suverti.
Pads – plūktinė klojimo asla, grendymas.
Pakruosnė – pirtis.
Pakulinis – austas iš siūlų, suverptų iš pakulų.
Pants – javų, šieno šalinė.
Pasuostė – suolelis staklėse audėjai.
Pašukinis – austas iš siūlų, suverptų iš pašukų.
Pečiuonė – įdubimas, skylė krosnies šone smulkiems daiktams pasidėti.
Petelnė – keptuvė.
Pilipuonā – tulpės.
Prigrīndas – prieklėtis.
Prikalka – prieskrynis.
Prīšninkė – žemaičių trobos galas, kur dažniausiai gyvendavo karšintis.
Pruočka – skalbėja.
Puodė – krikštavaikis.
Rakondā – virtuvės indai, įrankiai.
Ratavuotė – gelbėti.
Razinkā – džiovintos vynuogės.
Ražos – susidėvėjusi virbų šluota.
Rejė – javų ar linų džiovinamasis pastatas.
Rėistovs – staklių velenas, ant kurio riečiami metmenys, audeklas.
Rusvelkis – transmisija, sujungiamas su kuliamąja ar kita mašina, maniežas.
Sienīnks – čiužinys.
Skėidminis – dvi skalos, išvertos per metmenis.
Skuotertė – staltiesė.
Skupicierios – šykštuolis.
Smelčios – lydyti kiaulienos taukai.
Spīrē – kopėčių skersiniai.
Strėcios – skridinukas nytims parišti.
Šerē – kiaulės plaukai ant keteros.
Šīberis – kaištis krosniai.
Šieps – spinta.
Špikierios – patalpa klėtyje, kur laikomi drabužiai, kraičio skrynia.
Švaika – priedas prie verpimo ratelio, kuriuo prie verpstės prismeigiamas linų kuodelis.
Tintovā – įnagis dalgiui tinti, plakti.
Trėkuojis – apskritas geležinis trikojis puodui pastatyti.
Tūbā – veltiniai.
Uknuolē – vinys, skirtos pasagoms prikalti.
Ulīčė – keliukas į sodybą.
Urvielis – trumpas tuščiaviduris pagaliukas siūlams nuo vytuvų į špūlę vyti.
Užduralis – vieta už neparadinių namo durų.
Užnarvis – atnara, mezginio pradžia, mezgama kitokiu raštu negu pats mezginys (dvi akys gerai, dvi išvirkščiai).
Vāgis – kablys kam nors pakabinti.
Vanta – lapinė šluota.
Varvalis – lydyti banginio ar ruonio taukai batams tepti.
Vītovā – prietaisas siūlams vyti.
Vuols – ristuvas.
Vožys – dvi poros kryžmai sukaltų, skersai sujungtų pagalių malkoms pjauti.
Žakiets – trumpas viršutinis moteriškas drabužis, švarkas.
Žiužis – susukti šiaudai, skirti kam nors trinti.
Žvarbis – drebulys, šiurpulys.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija