Milda Vyšteinaitė: „Praeities didybė“
 
    Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Rietavas paminėtas 1253 metais.
    Rietavas buvo Ceklio srities pietinėje dalyje, o Ceklis – Baltų istorinės žemės pietų Kurše ir Šiaurės vakarų Žemaitijoje. Istorikas S. Zajančkovskis ir H. Lovmianskis nurodo, kad XIII a. Rietavas buvo svarbus administracijos centras. Miestas kūrėsi hidrologiniu požiūriu patogioje vietoje – Jūros upės ir Jaujupio santakoje.
    Istorikas B. Dundulis Rietavo reikšmę sieja su Žemaitijos gynybos linija, kuri ėjo į vakarus nuo Dubysos, 4 km į šiaurės vakarus nuo Skroblio piliakalnio, ant kurių buvo medinė pilis, o nuo jos ėjo akmeninis grįstas kelias akmenimis į dabartinio Rietavo pusę. Ilgą laiką šias vietoves niokojo kryžiuočių ordinas. Tik 1410 metais Žalgirio mūšyje sutriuškinus ordino galybę, 1422 metais pasirašius Melno taiką (pasirašyta prie Melno ežero, dešiniajame Vyslos krante), Lietuvai grąžinta Užnemunė, Žemaitija, išėjimas į Baltijos jūrą ties Palanga ir Šventąja. Tuo metu Rietavas galutinai sugrįžo Lietuvai.
    XV a. sunyko daugumos pilių gynybinė reikšmė. Iš papilių išaugusios gyvenvietės gana dažnai kėlėsi į ūkiniu požiūriu tinkamesnes vietas. Panašiai atsitiko su Rietavu. Gyvenvietė pradėjo kurtis prie kryžkelės, kur ėjo keliai nuo Gandingos ir Sedos, Kvėdarnos, nuo Tverų ir Medininkų.
    1525 m. Rietavas jau vadinamas miestu, o 1527 m. minimas Rietavo valsčius, kuris priklausė Didžiajam kunigaikščiui, o valdomas buvo jo vietininko – tijūno.
    1544 m. Rietavo valsčiuje įgyvendinta valako reforma. 1588 m. buvo sudarytas miestelio inventorius, dvaras su miesteliu atiteko LDK kancleriui Leonui Sapiegai. 1590 m. jis išsirūpino miestui turgaus privilegiją, grąžino katalikams reformatų nusavintą bažnyčią, o 1596 metais prie bažnyčios įsteigė mokyklą. Rietavo klebonu tuo metu buvo Jokūbas Lopotovskis. Anot vyskupo M. Valančiaus, bažnyčia Rietave veikė jau 1535 m.
    1613 m., mirus Leonui Sapiegai, Rietavas atiteko Minsko vaivadai bei Rietavo tijūnui Aleksandrui Masalskiui. 1629 m. A. Masalskiui suteikta privilegija rinkti Rietave muitą, gautas leidimas prekymečiams.
    1643 m., mirus A. Masalskiui, Rietavo tijūnystę pradėjo valdyti LDK iždininkas Mikalojus Kiška, 1645 m. – Jonušas Radvila. Žinoma, kad J. Radvila rūpinosi jog Rietavui būtų suteikta savivalda. 1649 m. Rietave buvęs vaitas, burmistras ir rotmanai (tai paliudijančių dokumentų nėra išlikusių).
    Pagal 1661 m. seimo nutarimą Rietavas už 100 tūkst. auksinų atiduotas Vilniaus vaivadai Povilui Sapiegai. 1664 m. Rietavo tijūnystė atiteko jo sūnui Benediktui Sapiegai. Už jo nuopelnus valstybei Rietavas buvo atleistas nuo karo prievolių ir kitų LDK etmono įpareigojimų. 1662 m. Rietave leista pradėti kurtis žydams.
    1710 m. mirus B. Sapiegai, Rietavo tijūnystė perėjo Mykolui Sapiegai, 1721 m. jis pastatė Rietave naują medinę bažnyčią (senoji per Šiaurės karą sudegė). Miestas sparčiai augo.
    1732 m. Rietavas atiteko Žemaičių kaštelionui Juozui Tiškevičiui. 1750 m. už 100 tūkst. auksinų Rietavą J. Tiškevičius nupirko savo sūnui Benediktui Tiškevičiui.
    Mirus B. Tiškevičiui, 1763 m. Rietavo seniūniją valdyti perėmė Trakų kaštelionas Tadas Pranciškus Oginskis. Jis vedė našlę Jadvygą Zaluckytę-Tiškevičienę ir kraičio gavo Rietavo seniūniją.
    1792 metais Stanislovas Augustas Rietavui suteikė laisvojo miesto teises ir herbą, kuriame buvo pavaizduotas bėgantis liūtas su kardu dantyse. Tuo metu Rietavo vaitystei priklausė dvaras, karčema, du malūnai, 64 miesto ir 101 kaimo dūmas su 746 kaimo žmonėmis.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija