Į pradžią

 Į pradžią

 
Pradinė mokykla
Viktorija Daujotytė
Pradinė mokykla anoj, vis labiau tolstančioj Lietuvoj, ar ne svarbiausia kultūros veikėja. Ji yra įsispaudusi į tautos sąmonę, paveikusi pasaulio supratimą, lėmusi patriotinę laikyseną.
Vėžaičių pradinė mokykla viena iš daugelio. Bet ir išskirtinė. Ji turėjo ypatingus mokytojus – Domicėlę ir Joną Sadauskus.
Pelagija Šepikaitė-Sušinskienė, buvusi jų mokinė, kelių knygų (taip pat ir romano „Kodėl mes likom netekėjusios“) autorė yra įdėjusi daug pastangų, kad mokytojų vardas išliktų žmonių atmintyje. Surinkusi senų nuotraukų (dalis iš mokytojos Sadauskienės albumo). 1999 m. ponia Palagija perdavė sąsiuvinį su punktyrine Vėžaičių pradinės mokyklos istorija, pailiustruota nuotraukomis. Spausdindama šiuos prisiminimus, „Žemaičių žemė“ norėtų paskatinti savo skaitytojus parašyti apie savo pradines mokyklas, jų mokytojus, atsiųsti nuotraukų.
2002 m. lapkritis
V Ė Ž A I Č I A I
Pelagija Šepikaitė – Sušinskienė
 
Pirmajai mokytojai
 
Saulė leidžiasi. Migloti toliai
Pasakų šalyje iki šiolei
Praeitim gyvi teberusena -
Tolima vaikystė teikia peno.
Pusė šimtmečio šydu juos dengia
(O! Skaisti, giedra padangė!)
Pilkas, purias dulkes vieškelyje kelia
Basos kojos skubančių vaikelių.
Praeitis atsiminimais žengia
Kaip anų dienų padangė.
Mokytoja, leidusi gėlėms pražysti,
Kviečia pasakų šalin sugrįžti.
Kai šarma paliečia metais plaukus,
Į vaikystės pievas, laukus
Grįžtame, kur gėlės sužydėję
Šviečia po patirto šiaurės vėjo.
Menu: ilgas namas palei prūdą.
Sėdim senoj klasėj susigrūdę.
Greitai pamoka praeina, nepabodi.
Mokytoja Lietuvos žemėlapį mums rodo.
Juokas, ašaros, vargai, karai praūžę…
Bet niūri tamsa šviesaus gegužio
Nei tada, nei šiandien neužgožia. -
Prie namų daržely Jūsų žydi rožė.
 
Daugiau kaip prieš pusę šimtmečio, kai akis išplėtusi žvalgiausi po pasaulį, jo centre laikiau Vėžaičius, kuriuos nuo mano gimtojo Perkūnų kaimo skyrė pusketvirto kilometro. 1932-1936 metais Vėžaičių mokyklą jau lankydavau kas žiemą. Pripratau prie jų pavasarinių ir rudeninių varsų, žinojau į kokius miestelius veda jų kryžkelės vieškeliai. Tiktai pono Volmerio dvaras liko kaip buvęs paslaptingas, nes jis buvo mano mažiausiai pažinta Vėžaičių dalis. Ak, tie savita aura mane veikiantys Vėžaičiai! Iš čia prieš daugelį metų pradėjo plėstis mano akiratis į aplinką, į pasaulį.
Man Vėžaičių vaizdas glaudžiai susijęs su dviem žmonėmis – mokytojais Sadauskais.
„Sadauskis liūb sakītė“… – ilgai dar galėjai girdėti šnekant aplinkinių kaimų žmones, prisimenančius Jono Sadausko patarimus ir pavyzdžius įvairiais gyvenimo klausimais. Mokytojas Jonas Sadauskas žinių nestokojo, jo patarimai kaimo ūkininkui būdavo profesionalūs. Čia reikėtų tarti ačiū ir Švietimo ministerijai, organizavusiai įvairių specialybių kursus pradinių klasių mokytojams.
Na o mokytoja Sadauskienė buvo tiesiog vardijama „Viežātiu puoni“ (Vėžaičių ponia). Iš tikrųjų, anuo metu (1930-1939 metais) labiau išsilavinusios už ją, elegantiškesnės, gražesnės, pasitikinčios savimi šiose vietose vargu buvo galima surasti.
Minėtas laikotarpis kalba apie tas dienas, kai nepriklausoma Lietuva stiebėsi į saulę, mokyklose ugdydama patriotinį atžalyną. Mes mylėjome Tėvynę. Kuo daugiau pažindavome jos didingą praeitį, tuo labiau mylėjome ją, tą mūsų didvyrių žemę. Gėrėme į savo jaunas širdis ir visos tautos skausmą dėl lenkų atplėšto Vilniaus. Troškome Vilnių vaduoti. „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ „Vilnius mūsų buvo, bus!“ – ne lozungai.
Tai buvo karšta mūsų malda.
Ekskursijos. Pavasariai, gegužės, birželio mėnesiai! – kažkokia vaiski, neužpelnyta dovana visiems žmonėms, ir ką besakyti mums, vaikams. Dešimtmečio žmogaus akiai tuo laiku užteko vien pamatyti Vėžaičių dvarą! Pasižvalgyti Skinijos, tekančios vingiuota medžiais suvešėjusia pakrante per dvarą, vingiais. Praeiti storų, iškilmingų liepų alėja! Mokytojas pasikviečia iš Gargždų fotografą, ir mes įsiamžiname alėjos prieigose, prie Vėžaičių dvaro vartų.
Žingsnis po žingsnio plečiame vietovės pažinimą. Esame pabuvoję rytinėje, vakarinėje, pietinėje ir šiaurinėje Vėžaičių dalyje, beveik visose gyvenvietės prieigose. Jau pasiekę ir Ąžuolijos mišką, kur žaidėme visokius žaidimus. Atėjo laikas iškelti koją toliau.
Vieną saulėtą rytą visa mūsų mokykla keliauja į Bruožius arba Stirblius. Kol išėjome iš Vėžaičių, iš pradžių traukėme dainuodami, išsirikiavę po du. O paskui, kai įstojome į Veivirženų kelią, ėjome kaip kam patinka. Visi keturi skyriai su mokytoju ir mokytoja. Mokytojas vis budrina, karts nuo karto vis ką nors sugalvodamas.
- Vaikai, matote tą ąžuolą pamiškėje? Įsivaizduokime, kad mes – žvirbliai. Ana, aukštai skraido vanagas! Ir tikrai, skraido mėlynoje padangėje paukštis. Gal ir vanagas, kas ten žino…
- Ką daro žvirbliai, išvydę vanagą? – kursto toliau.
- Slepiasi, ponas mokytojau…
Staiga visi mokiniai metasi pirmyn, slepiasi po ąžuolu. Su mumis leidžiasi į kojas ir mokytojas. Įveikę geroką nuotolį, palaukiame kol prisiartins mokytoja, kuri apsiavusi juodais, pusaukščiais bateliais, nepuldama į priekį ramiausiai eina, mergaičių būrelio apsupta. Tuo tarpu saulė, apglėbusi visą kelią, mišką ir lauką, kyla, gaiviai šildydama jauną pakelės žolę, neseniai nulapojusius, kvepiančius berželius, mūsų vienplaukes galvas ir basas kojas. Dirvose plaukia, ruošiasi žydėti žiemkenčiai: rugiai ir pūrai. Čia bevaikštinėjanti gandrų pora.
- Gandras su gandriene! – nusprendžia daugiau išmanantys. Kadangi gandrai ieško maisto, mes tuoj pavirstame varlėmis, kad nušokuotume, kaip kas moka, klegėdami, vėl geroką kelio tarpą. Tapename dulkėtu vieškeliu kokie esame: berniukų pusmarškoniai arba apdilusio milelio namų audimo švarkeliai, siaurokos, iki pusės blauzdų kelnikės. Mergaičių – pusilgės, gerokai žemiau kelių nutįsusios šlebikės, dažnos gerokai palopytos.
- Ar toli dar tie Bruožiai? Ar greit bus? – Pagaliau ėję kol ėję imame pavargti ir nekantrauti. Nebe taip guviai, kaip pirma, dabar jau ir į tikslą besiiriame į tikslą. Kai kas jau ir alkį pajuto, vogčiomis kiša į kišenę ranką, kad atsignybtų duonos kąsnelio. Nuėję dar geroką galą, tarp vaizdžių storų medžių pagaliau išvydome seną, žemaitišką sodybą. Netrukus sugužėjome į šiaudais dengto, rąstais suręsto gyvenamojo namo vidų. Dešinėje – durys, o ten viso labo – viena klasė. Kambarys su trimis eilėmis suolų. Nedrąsūs vaikai stovėjo pasienyje, suoluose savo vietas užleidę mums. Nematyti augesnių, tokių kaip pas mus – pas juos tik trys skyriai.
Rodome, kas ką mokame. Mes padainavome dainą. O jie tik klausėsi ir žiūrėjo, akis išplėtę. Pagaliau iš jų viena mergaitė, išėjusi prieš klasę, gražiai ir išraiškingai padeklamavo eilėraštį apie voveraitę. Net ir šiandien, po daugelio metų, atsimenu vieną to eilėraščio posmą: „(…) Ir turtinga voveraitė, ji nelaukia iš kitų: turi didelį ji kraitį – pilną gūžtą riešutų!“ Kodėl šita, o ne kuri nors kita eilutė taip įstrigo į galvą, nežinau. Gal tai buvo moralizuojantis atsakymas į labai įkyrų, mokinių tarpusavyje vyravusį įprotį – prašinėti iš kitų. Būdavo, jei tik kas atsineša ką nors skanesnio priešpiečiams ar už dešimtį centų Gudauskio krautuvėje nusiperka didelę baranką (riestainį), tuoj jį visi apstoja, ištiesę prašančias rankas. Kai vyresnieji šitaip imdavo kaulyti iš jaunesniųjų, šiems mažai kas likdavo valgyti.
O štai gerokai paūgėję, kitais metais einame į dar vieną kaimyninę mokyklą – į Lapius. Ekskursija tai dienai buvo užplanuota iš anksto. Skirtoji diena neapvylė. Saulė švyti, kregždės nardo palei mokyklą. Dangus mėlynas: nei debesėlio, nei mažiausio vėjelio. Einame be kelio vieškelio, vingiuotais takeliais, tiesiai per laukus, kur virš jų, erdvėje, pamatome kabantį vieversį. Plasnodamas sparneliais, laikosi ore vietoje ir virpančiu balseliu baisiai linksmai čirena.
- Ar matote cyrulį?! – girdžiu balsus. Iki to laiko man vieversio dar niekas nebuvo parodęs. Gražus vieversio, bet nė kiek ne blogesnis ir cyrulio vardas. Sužaliavusių, sužydusių pievų takeliais iriamės vis pirmyn paskui vaikus, kuriems gerai žinomas tiesiausias kelias į Lapių pradžios mokyklą. Pakeliui – Kalavinskių troba. Čia mokytojas stabteli pasišnekėti su šeimininkais, bestovinčiais prie darželio tvoros. Jų kalba atrodė poniška, mat jie aukštaičiai, iš kažkur toli atsikėlę čia gyventi. O savosios dukrytės, kuri mokėsi antrame skyriuje, į ekskursiją neleido, esą jai užtektinai darbo namuose.
Einame ir einame. Štai užžėlusi brasta, iš kurios kyšo eilute išdėstyti akmenys.
Ak tos brastos, senolių pėdų liudininkės! Pelkėse, nuotekmėse išdėstyti akmenys, kuriais mūsų seneliai ir proseneliai pereidavo ankstyvo pavasario arba vėlyvo rudens vandeniu užtvindytas vietas. Dabar čia sausa, tanki žolė, nors žeme ridinėkis. Vienas kitas žygeivis pasuka iš bendro tako: vilioja rizika pataikyti koja nuo akmens ant akmens. Vieni eina palengva, atsargiai, o kiti perlekia šuoliais. O antai Lukauskaitė Ona taip pat panūdus paįvairinti kelią, dėsto savo siauras pėdeles, apautas vasariniu apavu, lyg kokia šokėja laviruodama į šalis išskėstomis rankomis. Turbūt todėl, kad jos ir suknelė gražiai marga, ir megztukas dailus vilnonis – su tokiomis ne visiems kokiems basakojams susilyginti… Žengia sau pasistypčiodama, tarsi brastoje žiojėtų akivaras. Ją lydi palankūs žvilgsniai. Pamėgintų taip pasirodyti kuri kita, pavyzdžiui, kad ir Budralė Genė, apsibridus ilga, sustirusia šlebe... Visi ją pirštais užbadytų! Genė todėl ir eina neiškrypdama iš tako, nuleidusi sunkią galvą, kaip arklys manieže. Kaži, ar pastebi ji žydinčią gegužraibę – gėlę, tarsi mėlyną žvakę, iškilusią pabary? Ar mato sužaliavusius atgijusius laukus, kur vėjas žiemą pustė sniegą? Eina tik nežymiai pasižvalgydama į šalis, lyg bijodama kam užkliūti. Žinau apie ją tiek, kad neturi tėvų. Bet ne visiems ir tėvus turintiems pyragai. Antai, mūsų klasės draugė Kalavinskaitė Rūta, kurią šiandien tėvai paliko prie darbo, beveik kasdien pavėluoja į pamokas, nes iš ryto atsikėlusi ji turi atlikti visą namų ruošą. Tik užkaitusi pusrytį gali eiti į mokyklą. O visa tai dėl to, kad jos mamytė poniška – vėlai keliasi.
Dvi poros stipresnių rankų neša pilnas pintines mums priešpiečių: riekes kvapnaus, minkšto pyrago, dar iš vakaro užtepto sviestu. Darant sviestainius, mokytojas buvo numatęs abišales per visą kepalą. Džiaugėmės galėsią pavalgyti to reto skanėsto. Bet atsirado siūlytojų – sumuštinį perpus sumažinti. Apmaudu buvo, kad mokytojas jų paklausė. Ko čia nesuvalgyti? Būtume akimirksniu viską prariję ir pirštus aplaižę! Mūsų mokyklos rašmenų kooperatyvas vaišino savo narius ir klientus iš savo metinio pelno.
Klasės kampe stovinti spintelė su sąsiuviniais, rašalu, pieštukais, trintukais, plunksnomis, drožtukais – per visus metus teikusi mokiniams reikmes, neveltui dirbo. Sulaukę mokslo metų pabaigos, savo ekskursijas galime dar paįvairinti vaišėmis.
Mokytojas Sadauskas visada iniciatyvus naudingoms naujovėms. Švietimo ministerijai pasiūlius kooperacijos idėją, bene pirmasis ją įgyvendino ne tik Gargždų valsčiuje, bet ir visoje Kretingos apskrityje. Kai 1934 metais kitos mokyklos dar tūpčiojo vietoje, spręsdamas problemą, mes, vėžaitiškiai, jau naudojomės jos vaisiais.
Pasiekę Lapius, pamatėme antrąją kaimyninę mokyklą. Mokyklos anuomet nebuvo išvaizdžios, tačiau vietos, kur jos stovėdavo, atrodydavo neišpasakytai gražiai.
Lapiuose, kaip ir Bruožiuose, mokyklos kieme augo šimtamečiai medžiai, namą supo vaiski žaluma. Susėdę po vienu tokiu šimtamečiu medžiu, atidarėme pintines su pyragais. Pasiėmę po sau priklausančią porciją, kitas išdalinome lapiškiams.
Lapių mokykloje klasės buvo dvi ir erdvesnės negu Bruožiuose. Mokyklos stogas dengtas jau nebe šiaudais, o skiedromis. Mokykloje, kaip ir pas mus, buvo keturi skyriai.
Kol susipažinome vieni su kitais, saulė ėmė lygiuotis į pavakarį, ir abu Lapių mokytojai, mokiniai palydėjo mus namo. Prieš išsiskirdami, visi prisėdome nuokalnėje ant žolės. Buvo aplink ramu ir šilta. Atsitiko taip, kad aš atsisėdau netoli mūsų mokytojo (šį kartą į Lapius mus vedėsi jis vienas – mokytoja Sadauskienė buvo pasilikusi namie), todėl girdėjau, kaip jis paklausė šalia sėdinčios mokytojos, kuri neseniai buvo paskirta į Lapius dirbti mokytojo Gedvilo vadovaujamoje mokykloje:
- Panele, ar nebus liūdna, išleidus svečius?
- Aš galvojau priešingai, – žaismingai atsakė ši. – Yra sakoma, kad, išleidus svečią, šeimininkui lyg ir lengviau pasidaro.
Taigi sėdėjau visai arti suaugusiųjų ir buvau įsispoksojusi į mokytojus, kurie man tada atrodė tobuli, gražūs, kilnūs, kažkokio kitoniško pasaulio gyventojai. Sužinojau, kad mokytojos vardas Salomėja, kad Lapių kaime jau įsižiebia kultūriniai žiburiai. Be Šaulių, jau veikianti ir patriotinė Jaunalietuvių organizacija. Jos branduolį tada sudarydavo mokytojai.
Atsakančio lapiškių vizito sulaukėme kitais metais. Tada dar tebesimokėme senojoje mokykloje – buvusiose dvaro kumetyno patalpose. Vėžaičių gyventojai vieną dieną išvydo, kaip po visą Vėžaičių aikštelę, nuo pat kūdros iki tvorele aptvertų Šaulių ąžuoliukų, margai prigužėjo berniukų ir mergaičių, kurie, pasiskirstę būreliais, žaidė kvadratą, sukosi rateliu, ėjo slėpynių – zujo visais pašaliais. Tarp mergaičių dėmesio susilaukė lapiškių ratelis, į kurį buvome pakviestos su daina „Aš einu į svečius, į mamos namučius“. Mus sužavėjo dainos žodžius atitinkantys gestai, intonacija, vaizdi, išraiškinga. Parodyta, kaip skubame į vaišes, kaip piktas šuo Rudis loja, kaip pasprukdami nuo šunelio užtrenkiame kiemo vartus. Gėrėjomis tetulės vaišėmis, rankas virš galvų iškėlę apvaliu lanku, krypavome iš nuostabos dainuodami: „(…) Kiek daržely gėlių, kiek sode obuolių!“. Lapiškiai tą ratelį mums paliko kaip prisiminimą – ilgai jį kartojome.
1935 m. pavasarį persikėlėme į ką tik pastatytą naująją mokyklą, kuri buvo pradėta statyti 1934 m. vasarą.
Iš buvusio kumetyno patalpų, „seno namo palei prūdą“, persikėlėme į šviesią ir erdvią mokyklą.
 
(Tęsinys kituose numeriuose)

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija