Pradinė mokykla anoj, vis labiau
tolstančioj Lietuvoj, ar ne svarbiausia kultūros veikėja. Ji yra
įsispaudusi į tautos sąmonę, paveikusi pasaulio supratimą,
lėmusi patriotinę laikyseną.
Vėžaičių pradinė mokykla viena iš
daugelio. Bet ir išskirtinė. Ji turėjo ypatingus mokytojus -
Domicėlę ir Joną Sadauskus.
Pelagija Šepikaitė-Sušinskienė,
buvusi jų mokinė, kelių knygų (taip pat ir romano Kodėl mes
likom netekėjusios) autorė yra įdėjusi daug pastangų, kad
mokytojų vardas išliktų žmonių atmintyje. Surinkusi senų
nuotraukų (dalis iš mokytojos Sadauskienės albumo). 1999 m. ponia
Palagija perdavė sąsiuvinį su punktyrine Vėžaičių pradinės
mokyklos istorija, pailiustruota nuotraukomis. Spausdindama šiuos
prisiminimus, Žemaičių žemė norėtų paskatinti savo
skaitytojus parašyti apie savo pradines mokyklas, jų mokytojus,
atsiųsti nuotraukų.
2002 m. lapkritis
V
Ė Ž A I Č I A I
Pelagija
Šepikaitė - Sušinskienė
Pirmajai
mokytojai
|
Saulė
leidžiasi. Migloti toliai
Pasakų
šalyje iki šiolei
Praeitim
gyvi teberusena -
Tolima
vaikystė teikia peno.
Pusė
šimtmečio šydu juos dengia
(O!
Skaisti, giedra padangė!)
Pilkas,
purias dulkes vieškelyje kelia
Basos
kojos skubančių vaikelių.
Praeitis
atsiminimais žengia
Kaip
anų dienų padangė.
Mokytoja,
leidusi gėlėms pražysti,
Kviečia
pasakų šalin sugrįžti.
|
Kai
šarma paliečia metais plaukus,
Į
vaikystės pievas, laukus
Grįžtame,
kur gėlės sužydėję
Šviečia
po patirto šiaurės vėjo.
Menu:
ilgas namas palei prūdą.
Sėdim
senoj klasėj susigrūdę.
Greitai
pamoka praeina, nepabodi.
Mokytoja
Lietuvos žemėlapį mums rodo.
Juokas,
ašaros, vargai, karai praūžę
Bet
niūri tamsa šviesaus gegužio
Nei
tada, nei šiandien neužgožia. -
Prie
namų daržely Jūsų žydi rožė.
|
Daugiau kaip
prieš pusę šimtmečio, kai akis išplėtusi
žvalgiausi po pasaulį, jo centre laikiau
Vėžaičius, kuriuos nuo mano gimtojo
Perkūnų kaimo skyrė pusketvirto kilometro.
1932-1936 metais Vėžaičių mokyklą jau
lankydavau kas žiemą. Pripratau prie jų
pavasarinių ir rudeninių varsų, žinojau į
kokius miestelius veda jų kryžkelės
vieškeliai. Tiktai pono Volmerio dvaras liko
kaip buvęs paslaptingas, nes jis buvo mano
mažiausiai pažinta Vėžaičių dalis. Ak,
tie savita aura mane veikiantys Vėžaičiai!
Iš čia prieš daugelį metų pradėjo
plėstis mano akiratis į aplinką, į
pasaulį.
Man Vėžaičių
vaizdas glaudžiai susijęs su dviem
žmonėmis - mokytojais Sadauskais.
Sadauskis
liūb sakītė
- ilgai dar galėjai
girdėti šnekant aplinkinių kaimų žmones,
prisimenančius Jono Sadausko patarimus ir
pavyzdžius įvairiais gyvenimo klausimais.
Mokytojas Jonas Sadauskas žinių nestokojo,
jo patarimai kaimo ūkininkui būdavo
profesionalūs. Čia reikėtų tarti ačiū ir
Švietimo ministerijai, organizavusiai
įvairių specialybių kursus pradinių
klasių mokytojams.
Na o mokytoja
Sadauskienė buvo tiesiog vardijama Viežātiu
puoni (Vėžaičių ponia). Iš tikrųjų,
anuo metu (1930-1939 metais) labiau
išsilavinusios už ją, elegantiškesnės,
gražesnės, pasitikinčios savimi šiose
vietose vargu buvo galima surasti.
Minėtas
laikotarpis kalba apie tas dienas, kai
nepriklausoma Lietuva stiebėsi į saulę,
mokyklose ugdydama patriotinį atžalyną. Mes
mylėjome Tėvynę. Kuo daugiau pažindavome
jos didingą praeitį, tuo labiau mylėjome
ją, tą mūsų didvyrių žemę. Gėrėme į
savo jaunas širdis ir visos tautos skausmą
dėl lenkų atplėšto Vilniaus. Troškome
Vilnių vaduoti. Mes be Vilniaus
nenurimsim! Vilnius mūsų buvo, bus!
- ne lozungai.
Tai buvo karšta
mūsų malda.
Ekskursijos.
Pavasariai, gegužės, birželio mėnesiai! -
kažkokia vaiski, neužpelnyta dovana visiems
žmonėms, ir ką besakyti mums, vaikams.
Dešimtmečio žmogaus akiai tuo laiku užteko
vien pamatyti Vėžaičių dvarą!
Pasižvalgyti Skinijos, tekančios vingiuota
medžiais suvešėjusia pakrante per dvarą,
vingiais. Praeiti storų, iškilmingų liepų
alėja! Mokytojas pasikviečia iš Gargždų
fotografą, ir mes įsiamžiname alėjos
prieigose, prie Vėžaičių dvaro vartų.
Žingsnis po
žingsnio plečiame vietovės pažinimą.
Esame pabuvoję rytinėje, vakarinėje,
pietinėje ir šiaurinėje Vėžaičių
dalyje, beveik visose gyvenvietės prieigose.
Jau pasiekę ir Ąžuolijos mišką, kur
žaidėme visokius žaidimus. Atėjo laikas
iškelti koją toliau.
Vieną saulėtą
rytą visa mūsų mokykla keliauja į
Bruožius arba Stirblius. Kol išėjome iš
Vėžaičių, iš pradžių traukėme
dainuodami, išsirikiavę po du. O paskui, kai
įstojome į Veivirženų kelią, ėjome kaip
kam patinka. Visi keturi skyriai su mokytoju
ir mokytoja. Mokytojas vis budrina, karts nuo
karto vis ką nors sugalvodamas.
- Vaikai, matote
tą ąžuolą pamiškėje? Įsivaizduokime,
kad mes - žvirbliai. Ana, aukštai skraido
vanagas! Ir tikrai, skraido mėlynoje
padangėje paukštis. Gal ir vanagas, kas ten
žino
- Ką daro
žvirbliai, išvydę vanagą? - kursto toliau.
- Slepiasi,
ponas mokytojau
Staiga visi
mokiniai metasi pirmyn, slepiasi po ąžuolu.
Su mumis leidžiasi į kojas ir mokytojas.
Įveikę geroką nuotolį, palaukiame kol
prisiartins mokytoja, kuri apsiavusi juodais,
pusaukščiais bateliais, nepuldama į priekį
ramiausiai eina, mergaičių būrelio apsupta.
Tuo tarpu saulė, apglėbusi visą kelią,
mišką ir lauką, kyla, gaiviai šildydama
jauną pakelės žolę, neseniai nulapojusius,
kvepiančius berželius, mūsų vienplaukes
galvas ir basas kojas. Dirvose plaukia,
ruošiasi žydėti žiemkenčiai: rugiai ir
pūrai. Čia bevaikštinėjanti gandrų pora.
- Gandras su
gandriene! - nusprendžia daugiau išmanantys.
Kadangi gandrai ieško maisto, mes tuoj
pavirstame varlėmis, kad nušokuotume, kaip
kas moka, klegėdami, vėl geroką kelio
tarpą. Tapename dulkėtu vieškeliu kokie
esame: berniukų pusmarškoniai arba apdilusio
milelio namų audimo švarkeliai, siaurokos,
iki pusės blauzdų kelnikės. Mergaičių -
pusilgės, gerokai žemiau kelių nutįsusios
šlebikės, dažnos gerokai palopytos.
- Ar toli dar
tie Bruožiai? Ar greit bus? - Pagaliau ėję
kol ėję imame pavargti ir nekantrauti. Nebe
taip guviai, kaip pirma, dabar jau ir į
tikslą besiiriame į tikslą. Kai kas jau ir
alkį pajuto, vogčiomis kiša į kišenę
ranką, kad atsignybtų duonos kąsnelio.
Nuėję dar geroką galą, tarp vaizdžių
storų medžių pagaliau išvydome seną,
žemaitišką sodybą. Netrukus sugužėjome
į šiaudais dengto, rąstais suręsto
gyvenamojo namo vidų. Dešinėje - durys, o
ten viso labo - viena klasė. Kambarys su
trimis eilėmis suolų. Nedrąsūs vaikai
stovėjo pasienyje, suoluose savo vietas
užleidę mums. Nematyti augesnių, tokių
kaip pas mus - pas juos tik trys skyriai.
Rodome, kas ką
mokame. Mes padainavome dainą. O jie tik
klausėsi ir žiūrėjo, akis išplėtę.
Pagaliau iš jų viena mergaitė, išėjusi
prieš klasę, gražiai ir išraiškingai
padeklamavo eilėraštį apie voveraitę. Net
ir šiandien, po daugelio metų, atsimenu
vieną to eilėraščio posmą: (
) Ir
turtinga voveraitė, ji nelaukia iš kitų:
turi didelį ji kraitį - pilną gūžtą
riešutų! Kodėl šita, o ne kuri nors
kita eilutė taip įstrigo į galvą,
nežinau. Gal tai buvo moralizuojantis
atsakymas į labai įkyrų, mokinių
tarpusavyje vyravusį įprotį - prašinėti
iš kitų. Būdavo, jei tik kas atsineša ką
nors skanesnio priešpiečiams ar už
dešimtį centų Gudauskio krautuvėje
nusiperka didelę baranką (riestainį), tuoj
jį visi apstoja, ištiesę prašančias
rankas. Kai vyresnieji šitaip imdavo kaulyti
iš jaunesniųjų, šiems mažai kas likdavo
valgyti.
O štai gerokai
paūgėję, kitais metais einame į dar vieną
kaimyninę mokyklą - į Lapius. Ekskursija
tai dienai buvo užplanuota iš anksto.
Skirtoji diena neapvylė. Saulė švyti,
kregždės nardo palei mokyklą. Dangus
mėlynas: nei debesėlio, nei mažiausio
vėjelio. Einame be kelio vieškelio,
vingiuotais takeliais, tiesiai per laukus, kur
virš jų, erdvėje, pamatome kabantį
vieversį. Plasnodamas sparneliais, laikosi
ore vietoje ir virpančiu balseliu baisiai
linksmai čirena.
- Ar matote
cyrulį?! - girdžiu balsus. Iki to laiko man
vieversio dar niekas nebuvo parodęs. Gražus
vieversio, bet nė kiek ne blogesnis ir
cyrulio vardas. Sužaliavusių, sužydusių
pievų takeliais iriamės vis pirmyn paskui
vaikus, kuriems gerai žinomas tiesiausias
kelias į Lapių pradžios mokyklą. Pakeliui
- Kalavinskių troba. Čia mokytojas stabteli
pasišnekėti su šeimininkais, bestovinčiais
prie darželio tvoros. Jų kalba atrodė
poniška, mat jie aukštaičiai, iš kažkur
toli atsikėlę čia gyventi. O savosios
dukrytės, kuri mokėsi antrame skyriuje, į
ekskursiją neleido, esą jai užtektinai
darbo namuose.
Einame ir
einame. Štai užžėlusi brasta, iš kurios
kyšo eilute išdėstyti akmenys.
Ak tos brastos,
senolių pėdų liudininkės! Pelkėse,
nuotekmėse išdėstyti akmenys, kuriais
mūsų seneliai ir proseneliai pereidavo
ankstyvo pavasario arba vėlyvo rudens
vandeniu užtvindytas vietas. Dabar čia
sausa, tanki žolė, nors žeme ridinėkis.
Vienas kitas žygeivis pasuka iš bendro tako:
vilioja rizika pataikyti koja nuo akmens ant
akmens. Vieni eina palengva, atsargiai, o kiti
perlekia šuoliais. O antai Lukauskaitė Ona
taip pat panūdus paįvairinti kelią, dėsto
savo siauras pėdeles, apautas vasariniu
apavu, lyg kokia šokėja laviruodama į
šalis išskėstomis rankomis. Turbūt todėl,
kad jos ir suknelė gražiai marga, ir
megztukas dailus vilnonis - su tokiomis ne
visiems kokiems basakojams susilyginti
Žengia sau pasistypčiodama, tarsi brastoje
žiojėtų akivaras. Ją lydi palankūs
žvilgsniai. Pamėgintų taip pasirodyti kuri
kita, pavyzdžiui, kad ir Budralė Genė,
apsibridus ilga, sustirusia šlebe... Visi ją
pirštais užbadytų! Genė todėl ir eina
neiškrypdama iš tako, nuleidusi sunkią
galvą, kaip arklys manieže. Kaži, ar
pastebi ji žydinčią gegužraibę - gėlę,
tarsi mėlyną žvakę, iškilusią pabary? Ar
mato sužaliavusius atgijusius laukus, kur
vėjas žiemą pustė sniegą? Eina tik
nežymiai pasižvalgydama į šalis, lyg
bijodama kam užkliūti. Žinau apie ją tiek,
kad neturi tėvų. Bet ne visiems ir tėvus
turintiems pyragai. Antai, mūsų klasės
draugė Kalavinskaitė Rūta, kurią šiandien
tėvai paliko prie darbo, beveik kasdien
pavėluoja į pamokas, nes iš ryto
atsikėlusi ji turi atlikti visą namų
ruošą. Tik užkaitusi pusrytį gali eiti į
mokyklą. O visa tai dėl to, kad jos mamytė
poniška - vėlai keliasi.
Dvi poros
stipresnių rankų neša pilnas pintines mums
priešpiečių: riekes kvapnaus, minkšto
pyrago, dar iš vakaro užtepto sviestu.
Darant sviestainius, mokytojas buvo numatęs
abišales per visą kepalą. Džiaugėmės
galėsią pavalgyti to reto skanėsto. Bet
atsirado siūlytojų - sumuštinį perpus
sumažinti. Apmaudu buvo, kad mokytojas jų
paklausė. Ko čia nesuvalgyti? Būtume
akimirksniu viską prariję ir pirštus
aplaižę! Mūsų mokyklos rašmenų
kooperatyvas vaišino savo narius ir klientus
iš savo metinio pelno.
Klasės kampe
stovinti spintelė su sąsiuviniais, rašalu,
pieštukais, trintukais, plunksnomis,
drožtukais - per visus metus teikusi
mokiniams reikmes, neveltui dirbo. Sulaukę
mokslo metų pabaigos, savo ekskursijas galime
dar paįvairinti vaišėmis.
Mokytojas
Sadauskas visada iniciatyvus naudingoms
naujovėms. Švietimo ministerijai pasiūlius
kooperacijos idėją, bene pirmasis ją
įgyvendino ne tik Gargždų valsčiuje, bet
ir visoje Kretingos apskrityje. Kai 1934
metais kitos mokyklos dar tūpčiojo vietoje,
spręsdamas problemą, mes, vėžaitiškiai,
jau naudojomės jos vaisiais.
Pasiekę Lapius,
pamatėme antrąją kaimyninę mokyklą.
Mokyklos anuomet nebuvo išvaizdžios, tačiau
vietos, kur jos stovėdavo, atrodydavo
neišpasakytai gražiai.
Lapiuose, kaip
ir Bruožiuose, mokyklos kieme augo
šimtamečiai medžiai, namą supo vaiski
žaluma. Susėdę po vienu tokiu šimtamečiu
medžiu, atidarėme pintines su pyragais.
Pasiėmę po sau priklausančią porciją,
kitas išdalinome lapiškiams.
Lapių mokykloje
klasės buvo dvi ir erdvesnės negu
Bruožiuose. Mokyklos stogas dengtas jau nebe
šiaudais, o skiedromis. Mokykloje, kaip ir
pas mus, buvo keturi skyriai.
Kol
susipažinome vieni su kitais, saulė ėmė
lygiuotis į pavakarį, ir abu Lapių
mokytojai, mokiniai palydėjo mus namo. Prieš
išsiskirdami, visi prisėdome nuokalnėje ant
žolės. Buvo aplink ramu ir šilta. Atsitiko
taip, kad aš atsisėdau netoli mūsų
mokytojo (šį kartą į Lapius mus vedėsi
jis vienas - mokytoja Sadauskienė buvo
pasilikusi namie), todėl girdėjau, kaip jis
paklausė šalia sėdinčios mokytojos, kuri
neseniai buvo paskirta į Lapius dirbti
mokytojo Gedvilo vadovaujamoje mokykloje:
- Panele, ar
nebus liūdna, išleidus svečius?
- Aš galvojau
priešingai, - žaismingai atsakė ši. - Yra
sakoma, kad, išleidus svečią, šeimininkui
lyg ir lengviau pasidaro.
Taigi sėdėjau
visai arti suaugusiųjų ir buvau
įsispoksojusi į mokytojus, kurie man tada
atrodė tobuli, gražūs, kilnūs, kažkokio
kitoniško pasaulio gyventojai. Sužinojau,
kad mokytojos vardas Salomėja, kad Lapių
kaime jau įsižiebia kultūriniai žiburiai.
Be Šaulių, jau veikianti ir patriotinė
Jaunalietuvių organizacija. Jos branduolį
tada sudarydavo mokytojai.
Atsakančio
lapiškių vizito sulaukėme kitais metais.
Tada dar tebesimokėme senojoje mokykloje -
buvusiose dvaro kumetyno patalpose.
Vėžaičių gyventojai vieną dieną išvydo,
kaip po visą Vėžaičių aikštelę, nuo pat
kūdros iki tvorele aptvertų Šaulių
ąžuoliukų, margai prigužėjo berniukų ir
mergaičių, kurie, pasiskirstę būreliais,
žaidė kvadratą, sukosi rateliu, ėjo
slėpynių - zujo visais pašaliais. Tarp
mergaičių dėmesio susilaukė lapiškių
ratelis, į kurį buvome pakviestos su daina
Aš einu į svečius, į mamos namučius.
Mus sužavėjo dainos žodžius atitinkantys
gestai, intonacija, vaizdi, išraiškinga.
Parodyta, kaip skubame į vaišes, kaip piktas
šuo Rudis loja, kaip pasprukdami nuo šunelio
užtrenkiame kiemo vartus. Gėrėjomis
tetulės vaišėmis, rankas virš galvų
iškėlę apvaliu lanku, krypavome iš
nuostabos dainuodami: (
) Kiek daržely
gėlių, kiek sode obuolių!. Lapiškiai
tą ratelį mums paliko kaip prisiminimą -
ilgai jį kartojome.
1935 m.
pavasarį persikėlėme į ką tik pastatytą
naująją mokyklą, kuri buvo pradėta statyti
1934 m. vasarą.
Iš buvusio
kumetyno patalpų, seno namo palei prūdą,
persikėlėme į šviesią ir erdvią
mokyklą.
(Tęsinys
kituose numeriuose)
