Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Porcelianas
 
Kultūros istorijos puslapiai
 
Egidijus Talmantas
 
Egidijus Talmantas – dailininkas keramikas, juvelyras, pedagogas. Gimė 1934 m. Kaune. 1953 m. baigęs vidurinę mokyklą, pradėjo studijuoti keramiką Vilniaus dailės institute. Studijas baigė 1959 m. Tais pačiais metais pradėjo dalyvauti meno kūrinių parodose Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1967 m. Daugiausia kuria indus, servizus. Darbo procese naudoja įvairias keramikos medžiagas. Taip pat kuria ir metalo gaminius, papuošalus, šviestuvus. Jo kūriniai kameriški, nesudėtingi, archaizuotų formų, pasižymi subtilaus silueto ir detalių darnumu, išryškintu medžiagiškumu ir faktūromis, beveik nedekoruoti. Pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti graikiškąjį laką, kai kada naudoja ir senųjų japonų, kinų, egiptiečių keramikos technologijas. 1960-2000 m. dėstytojavo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje.
E. Talmanto kūrinių yra įsigijęs nacionalinis Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kauno keramikos muziejus. Viena iš didžiausių jo kūrybos parodų buvo surengta 1984 m. Vilniuje. 1996 m. apdovanotas Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
 
Dar mažas būdamas iš savo močiutės išgirdau labai gražų porceliano pavadinimą... Sako: „Padouk munėi toun oulināti“. Kai aš nesupratau, ką paduoti, paaiškino: „No tun poudilāti“. Šiandien galvoju, kad tai labai tikslus medžiagos pojūčio išreiškimas (uolinaitis – uolinis – akmeninis).
Senovės Kinijoje žmonės, norėdami pagaminti brangų, nepaprastą indą, gamindavo jį iš nefrito (šviesaus, įvairių spalvų, kiek persišviečiančio akmens). Keramikų pastangos padaryti ką nors panašaus į akmenį davė gerų vaisių – daugiau negu prieš tūkstantį metų buvo pagaminti skaidrūs, net už akmenį stipresni gaminiai. Juos vadiname porcelianiniais. Ilgą laiką Kinijoje porcelianas vadintas „dieviškuoju akmeniu“.
Į Europą pirmasis porcelianas pateko 1508 m. Rašytiniuose šaltiniuose nurodomos ir kitos datos, pvz.: 1513 m. Žinoma, kad 1295 m. Marko Polo (Marco Polo) į Europą atvežė mažą baltą vazelę, kuri dabar saugoma Šv. Morkaus Katedros lobyne Venecijoje.
Pirkliai porcelianą į Portugaliją atgabendavo laivais. Šalyse, kurios arčiau Kinijos, porcelianas paplito anksčiau. Ten jį gabendavo ir sausuma.
Manoma, kad dekoravimui spalvų derinį (balta-mėlyna) kinai perėmė iš persų. Iki XVI a. visoje Europoje buitiniai indai dažniausiai buvo rudos, pilkos ar juodos spalvos. Susidūrę su porcelianiniais (skaidriais, baltais, pamargintais ryškia mėlyna spalva) indais, europiečiai turėjo būti ir nustebę, ir susižavėję. Atvežė ir seladono. Tuo metu žmonės tikėjo, kad į seladono indą įpylus nuodų, pasikeičia skysčio spalva, kad naudojant seladoną išvengiama nelaimių, ligų. Japonijoje tikėta, kad Kūrėjas saulę, mėnulį padarė iš tokios pat medžiagos kaip ir seladoną; japoniškai – seidži (seiji).
Portugalų pirkliams nebuvo lengva. Piratai dažnai užgrobdavo jų laivus ir juos apiplėšdavo. Pvz., 1604 m. laivą „Katerina“ (Catherina), kur buvo 100 000 vnt. porceliano gaminių, apiplėšė, o gėrybes pardavė Olandijoje. Tarp pirkėjų buvo pats Henrikas IV (Henry IV) iš Prancūzijos, Džeimsas I (James I) iš Anglijos... Europa buvo pamišusi dėl porceliano.
1604–1657 metais Europą pasiekė daugiau kaip trys milijonai porceliano gaminių. Saksonijos ir Lenkijos karalius Augustas Stiprusis iškeitė visą dragūnų pulką (tiesa, be ginklų, arklių ir aprangos) į keletą kinų porceliano dirbinių. Taigi Europoje porceliano kainos buvo pasakiškos. Kartais už gaminį sumokėdavo tiek aukso, kiek jis sverdavo. Porceliano šukeles auksakaliai aplenkdavo aukso rėmeliais, jungdavo grandinėlėmis ir tokiais „karoliais“ puošdavo damas. Į Lietuvą atvežti balti indai kainuodavo taip pat brangiai.
Pačioje Kinijoje porcelianas taip pat buvo labai vertinamas. Žinoma, kad kinų imperatoriaus dvaras kasmet gaudavo 31000 dubenų, 16 000 lėkščių ir 18 000 puodelių. Iš porceliano gamindavo net suolelius, pavėsines. 1415 m. Nankine buvo pastatyta pogoda, beveik visa iš porceliano. Iš jo gamindavo ir muzikos instrumentus.
Laikui einant europiečiai patys panoro gaminti porcelianą. XVI a. Italijoje, Ispanijoje jau mokėjo molio gaminius dengti balta alavine glazūra, mėlynai dekoruodavo, padarydavo panašius į porcelianinius gaminius.
1575–1597 m. Florencijoje jau gamino minkštąjį porcelianą. Toskanijos didysis kunigaikštis Frančesko de Mediči (Francesco de Medici) šiais gaminiais pats rūpinosi. Porcelianas buvo pavadintas „Medici porcelain“.
Anglijoje nuo 1750 m. gamintas minkštasis kaulinis porcelianas – bone china (terminas vartojamas nuo 1836 m.).
Prancūzijoje bandyta gaminti porcelianą naudojant kietą stiklą – gamino Lui Potera (Louis Potera, 1670–1700). Prancūzai minkštąjį porcelianą vadino pāte tendre arba frit porcelianas (sutirpdytas). Fritas – atskirai sulydytas, maltas kvarcas su jį tirpdančiomis medžiagomis – soda, kreida. Nors jėzuitų vienuolis Antrekolis (Pčre D’ Entrecolleo) buvo nuvykęs į Kiniją ir atsiuntė medžiagų (iš Cziansi vietovės akmenį petun-tsze (pai-tun-tzu), vadinamą porceliano akmeniu, kurį sumaltą kinai laikydavo žemėje dešimtmečiais, kad jis taptų plastiška medžiaga. Prancūzams tuo laiku, matyt, trūko žinių, o gal pačioje Prancūzijoje nebuvo surasta reikiamų medžiagų, todėl Antrekolio pastangomis nepasinaudota.
Į Prancūziją Antrekolis atsiuntė ir kitos porceliano sudėtinės dalies – molio gaolian (gaoling). Praėjus daugeliui metų kaolino prancūzai rado ir savo šalyje – prie pat Limožo (Limoge) miesto, kuriame ir dabar veikia garsūs porceliano fabrikai. Kietąjį (tikrąjį) jie pradėjo gaminti 1771 m.
Europoje pirmasis tokį pat porcelianą kaip kinų 1708 m. pagamino Saksonijos chemikas-alchemikas Johanas Fridrichas Biotgeris (Johann Friedrich Bötttger, 1682–1719). Jam daug kuo padėjo fizikas-matematikas Čirnhauzas (E. von Tschirnhaus, 1657–1708).
1710 m. Maisene (Meissen), Saksonijoje, pradėjo veikti pirmasis porceliano fabrikas Europoje. Jo savininkas buvo Augustas Stiprusis. Bijodamas prarasti paslaptį, fabriką jis perkėlė į pilį. J. F. Biotgerį ir jo padėjėją saugojo agentai. Meistrai, dirbę fabrike, turėjo prisiekti neišduosią paslapties. Juos vadino arkanistais – slaptų reikalų žinovais. Ypač buvo saugomi tie, kurie ruošė porceliano žaliavų mišinį. Jie negalėjo žinoti kitų gamybos procesų, o nuo liejikų, degintojų buvo slepiama informacija apie žaliavas. Paslapties pagarsinimas prilygo valstybiniam nusikaltimui. Karaliui vieną kartą buvo pranešta, kad J. F. Biotgeris norįs išvykti į Prūsiją. Sužinojęs tai, karalius išradėją uždarė į kalėjimą. Ten jis ir mirė. Spėjama, kad J. F. Biotgerio padėjėjams pasisekė pabėgti, nes greitai po to porceliano gamyba paplito Europoje. 1717 m. porcelianas jau buvo gaminamas Vienoje, kiek vėliau – Italijoje, Prancūzijoje.
Praeityje porceliano gamybą gaubė paslaptys, o šiandien keramikai patys skelbia savo receptus . Štai keletas iš jų:
40– 65% kaolino (aliuminio silikato, turinčio nedidelį kiekį natrio, kalio oksidų – sausai sudūlėjusių medžiagų derinys, – mažiau ar kiek daugiau plastiškas baltas molis);
11–30% kvarcinio smėlio ar titnago, labai smulkiai, šlapiai sumalto;
15–35% kalio putnago (ortoklazo, daug kur pasaulyje vadinamo lauko špatu, taip pat labai smulkiai sumalto);
Deginimo temperatūra 1380°–1460° (prie 1400° porcelianas deginamas labai retai).
Minkštesniam skaidrokam porcelianui: 25 svorio dalys kaolino, 25 dalys kalio putnago, 25 dalys kvarco, 25 dalys balto, ugniai atsparaus, „riebaus“ molio (itin plastiško molio). Deginimo temperatūra apie 1200°.
Zegerio (Seger) porceliano: 45% kvarco, 30% kalio putnago, 25% balto, ugniai atsparaus molio ir koalino.
Skirtingi svoriai ir galimos temperatūros nurodomos todėl, kad medžiagos ir jų savybės skirtingose radimvietėse nevienodos. Cheminė mineralų sudėtis kartais gerokai skiriasi. Porceliano kokybei, skaidrumui svarbus medžiagų smulkumas, švarumas ir jų santykis.
Rusijoje porcelianą pirmieji pagamino D. J. Vinogradovas ir I. Grebenščikovas. D. J. Vinogradovo porceliano receptas: „(...)Paimk kvarco, perkaitinto 768 dalis, molio, paruošto 384 dalis, alebastro sijoto 74 dalis“(...). Jis paskutines savo gyvenimo dienas baigė taip pat kalėjime, buvo net prirakintas ir vadinamas „mokslininku meška“.
Japonijoje porcelianą (džiki) pradėjo gaminti XVII a. atvykę korėjiečiai ir per du vėlesnius šimtmečius jis taip čia paplito, kad buvo pradėtas visuotinai naudoti, susiformavo daugybė porceliano stilių.
Arita – Japonijos porceliano industrijos centras (Saga prefektūroje – Kyushu saloje). Čia porcelianas gaminamas eksportui, spalvintas viršglazūriniais dažais. Porcelianu garsėja Hakuji, Hizen, Imari, Irol Jiki, Kokutam. Iš Kakiemon Sakaeda 1659 m. Rytų Inolijos kompanija iš Olandijos į Vakarų Europą gabeno didelius porceliano kiekius. Saigu-jiki ir Kutani Japonijos valstybė yra paskelbusi „nematerialia kultūrine vertybe“.
Biskvit (biscuit) – porcelianas arba parianas, dažnai naudojamas neglazūruotas įvairioms statulėlėms ir biustams gaminti. Tai taip pat minkštasis porcelianas, turintis mažesnį kvarco, bet didesnį putnago kiekį (54% putnago, 34% balto, ugniai atsparaus molio arba kaolino ir 12% kvarco).
Minkštojo porceliano atsiradimui įtakos galėjo turėti ir kinų baltųjų figūrų porcelianas (Blanc de Chine). Tai Pietų Kinijos, Fujian provincijos, Dehua įmonėje gamintas porcelianas. Manoma, kad tokie gaminiai, pradėti gaminti Song dinastijos laikais (960–1279 m.), išliko ir Qing dinastijoje – iki 1644 m., net ilgiau. Prancūziškas pavadinimas liko iš XVIII a.
Daugelis fabrikų Europoje stengėsi padaryti ką nors panašaus. Mennecy ir Saint-Cloud (Prancūzija), Bow ir Chelea bei Derby (Anglija), Reale – (Neapolis Italijoje).
Pavadinimas „bone China“ panaudotas 1836 m. gaminant porcelianą, savo sudėtyje turintį kaulų pelenų – šį porcelianą pradėjo gaminti Josiah Spoole (1755–1827). Jis taip pat minkštasis (deginimo temperatūra 1280–1300° C). Nors Anglijoje kaulų porcelianas vertinamas, tačiau kaip ir visi kiti minkštieji porcelianai, ypač kaulinis, turi trūkumą – daug gaminių prarandama deginimo metu dėl trumpo sukepimo intervalo (kai gerai sukepama, jis pradeda deformuotis).
Šiandien porcelianas plačiai naudojamas ne tik dėl savo grožio, bet ir dėl stiprumo, atsparumo smūgiams, karščiui, agresyvioms cheminėms medžiagoms, net trinčiai. Tokiu porcelianas tampa aukštoje temperatūroje įvykstant medžiagų struktūriniams pokyčiams.
Gražiai porcelianą yra apibūdinęs Bernardas Ličas (Bernard Leach), sakydamas, kad porcelianas panašus į žmogų, kuris sudarytas iš kaulų, mėsos ir kraujo. Čia koalinas – „kaulai“ (stabilus karkasas, sukepimo temperatūra 1500° C), laikantis gaminio formą, kvarcas – „mėsa“ (pradeda tirpti, kai temperatūra didesnė negu 1700° C, bet jį gerai tirpdo lydalai) ir putnagas – „kraujas“ (lydalas pradeda tirpti 1160°C).
Aukštoje temperatūroje per tam tikrą laiką medžiagoje pradeda formuotis nauji dariniai – mulito kristalinės, prizminės adatėlės. Karštyje porcelianas kaip koks skystis būna maksimaliai sutirštėjęs, bet išlaikantis formą. Pažiūrėjus pro mikroskopą, tikriausiai galėtume pamatyti medžiagą, panašią į veltinį arba į vinių gniužulą. Skystoji medžiaga svarbi ne tik kietų medžiagų lydymui. Tai yra kartu ir terpė, kurioje kristalai gali augti ir didinti gaminio skaidrumą, peršviečiamumą.
Dabar porceliano fabrikuose veikiantys galingi pusautomačiai ir automatai gali per vieną valandą pagaminti nuo 1800 iki 7200 paprastų porceliano dirbinių. Tačiau daugelį kitų darbų – priklijuoti ąseles, arbatinukų snapelius vis dar turi žmonės. Arbatinukus, puodukus gamina darbininkai, pildami skystą minėtų medžiagų suspensiją (toji suspensija, vadinama šlikeriu). Joje gali būti tik apie 30% vandens. Tam, kad būtų taki ir pakankamai skysta, iki 0,3% pridedama elektrolito – skysto stiklo į gipsines formas. Gipso formai sugėrus drėgmę, ant jo sienelių tirštėdamas susiformuoja reikiamas porceliano masės sluoksnis ir šlikerio perteklius grįžta atgal į pirmines talpas. Toliau viską užbaigia švelnios žmonių rankos, nes medžiaga dar labai trapi. Išdžiovinti gaminiai deginami iki 900° C. Tokius, žemoje temperatūroje pakaitintus gaminius, fabrikuose vadina biskvitu (biscuit – prancūziškai reiškia du kartus degintas; biskvitu vadinama ir viena neglazūruotų porceliano rūšių). Biskvitą galima poglazūriniu dažu dekoruoti ir glazūruoti. Glazūra daroma iš tų pačių medžiagų kaip ir porcelianas, tik daugiau į jas įdedama lydingo putnago, todėl porceliano glazūra būna gerai susilydžiusi su pagrindu ir sunku matyti sluoksnio ribas. Auksu ir spalvotais viršglazūriniais-mineraliniais dažais, savo sudėtyje turinčiais lydingo stiklo, dekoruoja jau glazūruotus ir degintus gaminius, po to trečią kartą degina 660° C–700° C temperatūroje.
Kadangi porcelianą dabar gamina dideliais kiekiais, tai jis šiandien gana pigus. Ploni, meniškai pagaminti rankų darbo gaminiai (vien viršglazūriniais dažais deginti šešis ar septynis kartus) yra brangūs. Šiandien kartais jau galima gauti pirkti „kiaušinio lukšto“ puodelių. Jie gaminami masiškai, nėra labai subtilūs, bet jų kaina gana didelė. Tikrai plono porceliano puodelio sienelių storis yra net mažesnis negu 1 mm – tai du sluoksniai glazūros ir porcelianas viduryje!
Kartais žmonės neskiria, kur porcelianas, o kur fajansas.
Fajansas – porėta, nesukepusi keramika. Jis pigesnis už porcelianą. Šios keramikos rūšies sudėtyje didesnę proporcijos dalį sudaro baltas, ugniai atsparus molis ir maltas kvarcas arba titnagas. Pirmą kartą jis yra deginamas 1250°–1280° temperatūroje, antrą kartą – padengtas glazūra – deginamas 1100° C temperatūroje, sąlyginai nedideliame karštyje. Todėl daugelis metalų oksidų, iš kurių daromi keraminiai dažai, išlaiko intensyvias, gražias spalvas. Fajansas dažniausiai dekoruojamas po glazūra. Tokie gaminiai būna žymiai spalvingesni. Žinoma, ši keramika nėra atspari karščiui, glazūra gerai „nesuauga“ su pagrindu ir jaučiamas atskiras stiklo sluoksnis, kuris kartais ir suskeldėja. Prancūziškai, vokiškai ir olandiškai vadinamas faience fine, fayence, itališkai – mojolika (maiolica). Majolika pradėta gaminti dar Renesanso laikotarpiu. Italai balta alavine glazūra dengia ir molio, išlaikančio tik žemą temperatūrą, gaminius. Vokiečiai vartoja dar ir savo pavadinimą – štaingut (steingut). Anglai fajansą vadina ir Queen‘s ware arba Earth ware (cream ware). Josiah Wedgwood darė pearl ware. Kiti pavadinimai dažniausiai yra kilę nuo gamybos vietos, pvz. deftware.
Kokybės požiūriu vertinga keramikos rūšis vadinama „akmens mase“ (angliškai – stoneware, vokiškai – steinzeug). J. F. Biotgeris pagamino raudoną „porcelianišką“ akmens masę. Tai labai tanki medžiaga, beveik neįgerianti vandens, neporėta, baltos, pilkos ar rusvos spalvos. Ji kaip ir porcelianas yra ilgaamžė, stipri keramika, daugiau ar mažiau sustiklėjusi, dažnai deginama tik vieną kartą. Šios rūšies gaminiai daromi iš kitokių žaliavų, neturi skaidrumo, elegantiškumo, bet stiprumo įspūdį jie daro didelį – galima pajusti „ugnies darbą“.
Europoje akmens masė buvo pradėta gaminti prie Kiolno (Köln) ir keliuose kituose miestuose. Anglijoje, nors ji gaminama Staffordshire, vis dėlto vadinama cologneware – „Kiolno gaminiai“.
Yra daug įvairiausių skirtingų akmens masės pavadinimų. Paminėtini J. Wedgwoodo gaminti „jasperware“ ir „bazaltas“ (basaltware). Tai mėginimai imituoti akmenį jaspį ir bazaltą.
Keramiką, panašią į tamsų rudą ar raudoną akmenį (neglazūruotą, kartais glūdintą) ir dabar dar galima nusipirkti. Tai labai ploni, bet labai stiprios akmens masės dirbiniai iš Kinijos ir Japonijos. Jie gaminami iš gamtoje randamo geležingo priesmėlio arba lydingo molio su dideliu kiekiu ochros, geležies oksido. Kinai ir japonai šią akmens masę vartoja arbatinukams gaminti ir vadina „raudonu moliu“.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija