"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Jurgis Petras Daukantas

Povilas Šverebas

Erdvė ir laikas – tai patys svarbiausi žodžiai žmogaus gyvenime. Nemažai turėjo nutekėti laiko, kol žmonija įspraudė reikšmingąjį laiką į mėnulio, saulės kalendorius, padalindama jį amžiais, metais, sekundėmis... O visa praeitis atiduota tik vienam – erdvei, jos pažinimui, įvaldymui, persidalijimui. Kiekvieną gimusį prikabiname prie žmonijos subrūkšniuotos laiko juostos, įvardintos vietos. Nuo jų atrišama tik mirties ženklu. Tarpas tarp šių dviejų datų, prispaustas istorinės epochos letena, vadinamas žmogaus gyvenimu.
Koks jis buvo Jurgiui Petrui Daukantui, pabandysime pasižiūrėti, peržvelgdami istorinius šaltinius, kuriuos iki šiol pavyko surinkti.
Dainai Viktorijai Gineitienei-Daukantaitei Vilniaus archyve pasisekė surasti prosenelio gimimo metrikos nuorašą, kuriame nurodyta: „1826 04 29 aš, Tadeušas Knapskis, Nevarėnų koplyčios kapelionas, pakrikštijau naujagimį vardais Jurgis Petras, gimusį šią dieną, teisėtiems sutuoktiniams, bajorams – tėvas Andriejus Daukantas – Telšių pavieto žemės regentas, motina Marcijona Mitkevičiūtė iš Mitkaičių dvaro. Krikštatėviai – kunigas Tadeušas Knapskis su bajore Ona Mitkevičiūte iš Mitkaičių dvaro, visi iš Telšių parapijos  (LVIA. F.669. Ap. 1. B. 205. L. 123).
Žemaitija tuo metu įėjo į carinės Rusijos sudėtį, kuri buvo dar neatsisakiusi luominės santvarkos, todėl bajoro titulas naujagimiui teikė privilegijas ir didesnes galimybes. Jas užtikrino tėvo ir mamos išskirtinė padėtis. Tai liudija ne tik prierašai prie jų pavardžių, bet ir faktas, kad krikštatėviu buvo kunigas, tėvai turėjo dvarą. Andriejaus Daukanto palaidojimo vieta taip pat iškalbinga – jo amžino poilsio vieta parinkta ne kapinėse, o šventoriuje. Tai rodo, jo reikšmingą padėtį Nevarėnų apylinkėje. Paminklas išsiskiria ne tik gabaritais, bet ir puošyba – nepriekaištingai nušlifuotas granitas, išlikusios paauksavimo žymės, buvusio aptvėrimo stulpeliai, užrašas: „Čia / ilsisi palaikai / Amžiną Atilsį Andriejaus / DAUKANTO / mirusio 1847 m. gruodžio 28 / ir jo giminės. / Praeivi, prašau [sukalbėk]  Sveiką Mariją. / ir Amžiną atilsį 1878”.
Lenkiškas tekstas, rašytas XIX a. antroje pusėje, kai vyko lietuvių tautinis atgimimas. Tai rodo jo palikuonių Lenkijos ir Lietuvos respublikos pilietinę savimonę. Kiek Andriejus turėjo žemės, sunku spręsti. Aišku viena, kad buvo turtingas. Po jo mirties visas turtas atiteko vaikams. Paskutinis likęs gyvas sūnus Jurgis Petras tuo būdu paveldėjo du dvarelius ir gabalą žemės Mitkaičiuose, t. y. visą tėvų turtą.
Iš dokumentų matyti, kad Jurgis Petras Daukantas 1892 m. vasario 27 d. šešiasdešimt dešimtinių (daugiau negu 60 ha) žemės padovanojo Mitkaičių altarijai (LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 468. L. 6). Dadotkų dvare, esančiame apie 4 km nuo Nevarėnų, iki 1922 m. reformos priskaičiuojama daugiau negu 479 ha (LCVA. F. 1250. Ap. 4. B. 16/135. L. 1), o Tiškuose, kurie yra 3 km nuo Sedos, – 248 ha (LCVA. F. 1250. Ap. 4. B. 7/133. L. 2). Tiesa, pats Jurgis Petras galėjo dalį žemės nusipirkti. Tai rodo ir jo laiškas sūnui, kuriame minima, kad Tiškuose iš kaimynės Norvilienės jis nupirko 30 dešimtinių (daugiau negu 30 ha) žemės (Dowkontt G. 2000 02 15). Telšiuose dar turėjo 5 namus. Taigi sūnums siekti aukščiausio lygio išsilavinimo tuometinėje carinėje Rusijoje nebuvo kliūčių. Jurgis Petras, baigęs Telšių mokyklą, 1850 m. įstojo į Peterburgo medicinos-chirurgijos akademiją, kurią užbaigė 1855 m. (Dowkontt G. 2000 05 09).
Kiek jam reikėjo pastangų ir metų, kad įsitvirtintų imperijos sostinėje bei taptų pripažintu gydytoju, be Sankt Peterburgo archyvų, susekti neįmanoma. Prieš parvykdamas į Žemaitiją, gyveno miesto centre, Fontankos gatvėje. Gerard’as Dowkontt’as pagal savo tėvo Varšuvos Politechnikos aukštosios mokyklos Autotransporto priemonių variklių katedros profesoriaus Jurgio Bogdano prisiminimus rašo, kad Jurgis Petras išgarsėjo naujais gydymo metodais, davusiais gerų rezultatų. Tuo metu Sankt Peterburge dėl nekokybiško vandens vos ne kiekvieną vasarą kildavę epidemijų proveržiai, ypač choleros. Didikai palikdavo miestą, o paprastiems žmonėms tekdavo laviruoti tarp giltinės nasrų. Jurgis Petras, stebėdamas sergančius, pastebėjo, kad dažniausiai pasveiksta tie, kuriems būna labai aukšta temperatūra. Ją nusprendė dirbtinai pakelti. Ligoniai būdavo guldomi į karšto vandens vonias, o temperatūra, stebint gydytojui, dar didinama. Apie šį gydymą ir jo rezultatus parašė ne vieną straipsnį. Pats nuo choleros saugojosi juodųjų pipirų ir degtinės antpilu. Pradėjus medicinoje populiarėti gydymui vaistažolėmis, tapo šio metodo šalininku, atlikinėjo eksperimentus, rašė straipsnius, populiarindamas naujovę. 1897 m. grįžus į Žemaitiją ir apsigyvenus Dadotkuose, tai ypač pravertė. Valstiečiai tais laikais neturėjo pinigų nei gydytojui užmokėti, bet ir vaistams nusipirkti. Palaipsniui Jurgis Petras tapo žinomas ir populiarus gydytojas. Jis priklausė įvairioms medicinos organizacijoms, draugijoms ne tik Rusijoje, bet ir kitose užsienio šalyse. Jį pradėjo kviesti į konsiliumus, net į caro dvarą. Už nuopelnus medicinai jį apdovanojo Anglijos karalienė Viktorija. Kaupė savo publikacijas, eksperimentų aprašymus. Po tėvo mirties sūnus Andriejus Pranciškus juos parsigabeno į Lenkiją. 1944 m. per Varšuvos sukilimą minėtas archyvas sudegė (Dowkontt G. 2000 01 26). Proanūkas Gerard’as Andrzeju’s Dowkantt’as dar turi prosenelio laiškų iš Sedos pašto siųstų telegramų, vieną nuotrauką, kurioje užfiksuotas gydytojas. Prisiminimus reikėtų patikslinti perverčiant tų metų medicininę periodiką.
Apie vieną neįprastą gydymo metodą teko išgirsti beieškant Jurgio Petro kapo. Irena Narutavičienė, gyvenanti Konteniuose (Telšių raj.), konkrečiai nurodė jo palaidojimo vietą ir prisiminė, kaip buvo išgydytas jos senelis Šidlovskis. Kiek ji prisimenanti iš mamos pasakojimų, senelis labai sirgęs ir niekas negalėjęs jam padėti. Pro šalį važiavęs kaimynas, sužinoję, kad bajoras Šidlauskis prie mirties, užsuko pas jį. Jei nebūtų buvęs bajoras, gal ir nebūtų užvažiavęs. Apžiūrėjęs jis nustatė, kad plaučiuose yra „peteliškių”, liepė į lėkštelę įberti naftalino ir uostyti. Greitai ligonis atsistojo ant kojų ir visiškai išgijo (Šverebas P., 2000). Ši istorija taip giliai įstrigusi poniai Irenai į širdį, kad, atvykus Gerardui, jį priėmė kaip artimiausią giminę, taip atsidėkodama proanūkiui už senelio išgydymą.
Sedos apylinkėse tokių pasakojimų neteko girdėti.
Kurį laiką Tiškuose gyvenęs Pranas Petrauskas žinojo, kad seniau dvaras priklausė lenkui Daukantui.
Grįžęs į Žemaitiją, gydytojas apsigyveno Dadotkuose, kur turėjo įrengtą ligonių priėmimo kabinetą. Kartu užsiėmė Tiškų ir Dadotkų dvarelių valdymu. Metai bėgo ir vis sunkiau buvo jam užsiimti ūkio reikalais, todėl pirmiausia buvo išnuomoti Tiškai, o vėliau ir Dadotkai. Jurgis Petras nusprendė išsikelti iš Dadotkų ir apsigyventi nedideliame namelyje Tiškuose, kurio statybą pradėjo 1908 m. Pats nubraižė pastato schemą. Namas buvo pritaikytas ligonių priėmimui. Atrodo, kad šis namas bei dalis dvarelio yra išlikę. Dadotkų dvarvietę primena tvenkiniai ir pievoje žydinčios sulaukėjusios darželio gėlės.
Jurgis Petras Daukantas iki pat mirties priiminėjo ligonius. Gyvenimo užsklandą primena Sedos Romos katalikų bažnyčios mirties registracijos knyga: „1913 m. sausio 11 dieną Tiškų dvare, nepriėmęs švč. Sakramento, nuo senatvės mirė Jurgis Petras, s. Andriejaus Daukantas”. Skiltyje apie užsiėmimą ir palikimą nurodoma: „Valstybės patarėjas, dvarininkas, Sedos parapijietis, turėjęs 86 metus paliko žmoną Mariją, sūnus Andriejų Pranciškų ir Aleksandrą”. Paskutinė skiltis byloja, kad „jo kūnas šių metų sausio 14 d.  kunigo Kazlausko palaidotas Nevoro Mitkaičių kapinėse” (MSCMSA). Tų metų spauda jo palikimą vertina kitaip. Varšuvoje spausdinamas medicininis leidinys „Medycyna i kronika lekarska” mirimų skiltyje pirmu punktu skelbia, kad Tiškų dvare, Kauno gubernijoje š. m. sausio 24 d. (nauju stiliumi), būdamas 87 m. amžiaus mirė dr. Jurgis Petras Daukantas (P. 161). Nors gydytojas Julijonas Vidovskis miręs 4 dienom anksčiau, bet pirmą grafą gavo užleisti Daukantui. Matyt, jo būta įtakingesnio. Į savo skaitytojus JAV savaitraštis „Žvaigždė” prabilo iškalbingiau: „Seda, Kauno gub. Pas mus pasimirė garsus gydytojas, generolas Daukantas, 87 metų amžiaus. Lig paskučiausios dienos savo gyvenimo jisai užsiėmė ligonių gydymu. Sausio 11 dieną rytą, arbatą begerdamas, be jokio prispaudimo sopolių, atidavė Aukščiausiajam dūšią, o jo kūną žemė priėmė sausio 15 dieną Metkaičių kapuose, Telšių filijoje, kur velionis buvo sau išsimūrijęs sklepą ir koplyčią.
A. a. Daukantas buvo pavyzdingas katalikas, buvo didžiai dievobaimingas žmogus. Paskutiniuoju laiku gyveno savo dvarelyje, netoli Sėdos miestelio” (Nr. 10, p. 6). Keista, bet ant nupjauto ąžuolo formos akmeninio paminklo iškaltas lietuviškas tekstas: „A+A. / DAKTARAS / JURGIS / DAUKANTAS / 1826-1912”. Mirties metai nurodyti neteisingai. Įdomu, kas galėjo pastatyti šį paminklą. Gal tai padarė kitas jo anūkas – Lietuvos kariuomenės generolas, diplomatas Teodoras Marijonas? Gal yra žmonių, galinčių padėti atsakyti į šį klausimą?
Gydytojas ir vykstant tautiniam judėjimui buvo nepajudinamas Lenkijos-Lietuvos respublikos bajorijos atstovas. Jis net atsisakė sūnaus Juliaus Kazimiero, kai šis vedė škotiškos kilmės prasčiokę Mariją Šaniauskaitę. Nepadėjo jis šiam sūnui, net kai jis susirgo džiova. Negaudamas iš tėvo paramos, Julius Kazimieras išvyko į Dzūkiją, kur augo pušynai ir buvo geresnis oras. Tačiau tai jo neišgelbėjo ir netrukus ten jis mirė. Palaidotas Uciekos kaimo kapinaitėse, kurios yra netoli Marcinkonių. Jurgis Petras Daukantas našlaitį anūkėlį, būsimą generolą, pripažino, nes jis iš Peterburgo grįždavo atostogauti į Tiškus. Bajoriškų tradicijų nepažeidė, bet, matyt, tėviška širdis buvo prislėgta. Gal dėl šios priežasties praėjus šešerims metams po sūnaus mirties, dovanodamas Mitkaičių koplyčiai žemę, įrašė, kad šią auką skiria „Dievo garbei ir prašo Jo malonių sau, savo vaikams bei savo ainiams” (LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 468. L. 6). Dovanojimo aktas rodo ir kitą jo žmogiškąją savybę – praktišką įžvalgumą. Vienoje vietoje paaiškinta, kad jeigu dėl kokių priežasčių Mitkaičiuose neliktų katalikų bažnyčios, tai žemė turi sugrįžti jo palikuonims (išsiaiškinta, kad su žmona Marija Kačnaauskaite išaugino keturis – tris sūnus ir dukrą). Būdamas išsilavinęs, suprato švietimo reikšmę ir rūpinosi vaikų mokslinimu. Anksti miręs Julius Kazimieras Peterburgo universitete baigė teisę, įgydamas kandidato laipsnį, o jo brolis Andriejus Pranciškus baigė šio universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, o vėliau ir  Technologijos institutą. Dukra Marija 1888-1893 metais mokėsi Peterburgo konservatorijoje (Dowkontt G. 2000 05 09). Neaiškus tik per Pirmąjį pasaulinį karą dingusio Aleksandro likimas.
Žemės dovanojimo Mitkaičių koplyčiai akte yra du Jurgio Petro parašai, rodantys jo tvarkingumą, net pedantiškumą, sąžiningumą.
Irena Narutavičienė keliais sakiniais apibūdino gydytojo išvaizdą. Tai buvęs aukštas, šiek tiek per pečius linktelėjęs vyras. Vaikščiojęs su lazdele (Šverebas P., 2000).
Apibendrinant galima pasakyti, kad Jurgis Petras Daukantas buvo neeilinis gydytojas, gyvenęs luominės santvarkos irimo laikotarpiu, kai formavosi tautinė savimonė, o priklausomybė bajorijai juos vertė laikytis Lenkijos-Lietuvos respublikos tradicijų. Jo palikuonys sulaukė ir tautinių valstybių susiformavimo, pareikalavusio apsisprendimo, su kuriuo kraštu eiti. Simboliška, kad viena Daukantų linija tęsiama Lenkijoje, o kita – Lietuvoje.
Varšuvoje gyvenantis Gerard’as Andrzej’us susirado antros kartos pusseserę Dainą Viktoriją Gineitienę-Daukantaitę, su kuria dabar renka savo giminės istoriją. Taip jie jau surado ir šios giminės Patausalės šaką. Atkakliai rausdamas Daukantų giminės geneologinio medžio šaknis, jis išsiaiškino, iš kur tas jo žemaitiškas užsispyrimas.
Šaltiniai ir literatūra
1. Dowkontt G. 2000 02 15, 2000 05 09, 2001 01 26 – Gerard’o Dowkontt’o laiškai Povilui Šverebui.
2. LVCA – Lietuvos valstybės centrinis archyvas.
3. LVIA – Lietuvos valstybės istorijos archyvas.
4. Medycyna i kronika lekarska, 1913, Nr. 8.
5. MSCMSA – Mažeikių savivaldybės civilinės metrikacijos skyriaus archyvas.
6. Šverebas P. 2000 – Šverebas P. Generolas Teodoras Marijonas Daukantas ir Tiškai // Santarvė, 2000, Nr. 108.
7. Žvaigždė, 1913, Nr. 10.
Už 3 ir 7 šaltinių suteikimą autorius dėkingas Kaziui Misiui.

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija