Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

PĖRŠLĖ OUSLIE

Šeškauskis Zenuons, Palongītė Jurga

Laiks eit, papruotē keitas, saka, ka šemė omžiou jau ėr pėršliū nebrēk, bet gīvenėms ruoda, ka īr vėsā ne tēp. Rēk ė šēs laikās kartās jaunėisėms prikėbtė, anus sovestė. Pėršlė pruofesėjė nenogīvena. Je dā tori ouslė, je Dėivalis tavi apduovėnuojė sopratėmo, kou ė kāp šnekintė, darba īr ė šėndėin.

***

Atsėmėno, seniau pėršliou liōb būtė geriau, mažiau varga tebova, kap dabar. Ka jau užsigeis žanītėis jaunāsis, sorokousi so anou, ka jau rēk važioutė pėrštėis pas jaunuosės, no er važiousva. Jaunāsis liōb pasėkinkīs geriausi arkli i šliedalės. Je sava netories, liōb pasėskuolins iš sosieda. Pasėrėšva arkliou po kaklo skombala, kad strainiau būtom, no ėr važioujau i gretėma kaima, nes tamė patemė kaimė vėins kėta pažīst, žėna vėns keta, tad tuokius sunkiau īr ėr sopėrštė, geriau kad vėins kėta nepažintom. Vuo pėršlības vėn liōb būs tik žėima; vasara darbum daug, nebova laika pėršliavuotėis. Liōbam važioutė unt vakara, apībriekšmio, kad jaunuoji ėš tuola nepamatītom, kas čia tuokėi atvažiava, kad ana nepasėstrajītom, truobuos neišsėšloutom, kad būtom aiškē matītė, kāp ana, anuos tievā gīven, ar apsėleidusi īr, a nē, mat tik tēp gali numanītė, kāp ana gīvens apsėžanėjusi.

Tuos jaunuosės ėrgi liōb būtė mondrės – liōb prīš jaunoujou iētont i truoba po slėnkstė pames šloutas ražė ė veizies: pakels jaunāsis ton šlouta ėr pastatīs i kertė a nē. Jego pakels, tujau žėnuos, kad ons būs gers, tvarkings gaspaduorios, vo je nepakels, paržėngs ton šlouta, ta jau so tuokio jaunoujo nedėdėlē jaunuojė teliōb nuorietė rokoutėis. Ka vėsė liōb soētė i truoba, sosiestė pri stala, jaunāsis dėl drōsuos liōb ėštrauktė ėš kėšenės plieškelė šnapšės. Pastatīs anou ont stala, vuo jaunuoji pakeps kiaušīnės, no ėr vėišies, ėr būs pėršlibas, ėr vėsė baveik prisigers ėš tuos pliečkas.

Tēp bova seniau, vuo dabar…

Papasakuosio Tamstuoms, kāp če vėsā nesenē sopėršau jaunūju puora. Vuo bova tēp:

Vėina dėina ēno par Plungės miesta ėr sotinko sena pažīstama, gal sakītė kap ė sosieda. Ons monėi ėr saka:

– Žėnā kon, sosiedā, to esi pėršlīs, to pripėršk mona dokterėi gera vīra. Doktie kon tik dabā bėngė muokslus, nomėi dėrbtė nedėdėlē tepaded, saulie untā degėnas kuožna dėina, douna pūstėi be rēkala, kažkuo vės nerami ė nerami, i kampa ilindusi vės pakriuok ė pakriuok – šėrdės jaut: rēk anā vīra. Būs geriau, ka ė unt savės gīvens, žėnuos, kāp īr douna uždėrbama.

No kon, mėslėjo, ka jau tēp žmuogos nuor, rēk kap nuorint soveizietė anā ton vīra.

Tam darbou dėina pasėrinkau tuokė, ka nebūtom līnonti – tas bova jau šėina nopjuovos. Siedau i Plungės antanuobėli ėr važioujo unt Mažėikiu. Važioujo ė mėslėjo, ka Mažeikē – gretėms rajuons, ka kuo gera dar tuoliau rēk važioutė. Laimė, tas antanuobėlis važiava i Naujoujė Akmenė. Ėr aš tėn nuvažiavau. Važioujint vėina kėta šnekėno, tēraujous, a nežėna kamė kuokė jauna, pruotinga vīra, katros žanītėis nuorietuom, bet pats pri mergū eitė nadrīst ėr leid dėinelės smūtnos. Ne, nieks tuokė nežėna. Mėslėjo: prastā īr, ka muotrėškā rēk pėrštė vīrėška – anėi īr kėitesnė, sunkiau prišnekamis nekap muotrėškas.

No, kon darīsi, išlėpau iš autanuobėlė Naujuojuo Akmenie ėr ēno, ēno ėr priejau tuoki nemaža ūki. Kažkuoks pėnktāsis jausmos ragėn moni ožētė. Veizous: truoba neprasta, klietės stuogs bėški apluopīts, vuo tvartā dėdėlė, pri anuo baisuonėšks laidars, vuo tėn do jautē treigē pri štolpūm prirėštė, kelės karvės palaidas baubdamas laiga, bakuonā žemė knės. No, mėslėjo, kāp če gal būtė, a pėimou būs išėjės po martina, a gaspaduoriaus nie nomėi, ka tuoki če netvarka. Mėslėno, rēk užeitė i truoba, rasiet kam nuorint aš būso rēkalings, pėimėni rasiet rēk soėiškuotė.

Iēno i truoba ė veizo: ėš vėina gala truobuos i kėta vākščiuo tuoks neprasts puonātis, tik kažkuo sosėrūpėnės. No nē šēp, nē tēp, mėslėno, rēk klaustė.

– Kas tau, puonāti, īr, ka tuoks sosėrūpėnės, a pėimėnėis nebtori, ka karvės šemė laikė dar laidarė teblaikā, vuo gal sava patė esi kor ėšvežės, ka vėins nomėi?

Ons dar kelis kartus par truoba parejė, vuo po tam ė saka:

– Patiuos dar kol kas netoro, vuo gīvuolius... Toriejė atvažioutė iš ,,zagockuoda porguons” ėr išvežtė, tik va – jau grētā pėitā būs, vuo mašėnas dar nier. Diel tuo givuolē išalka, baub.

– Vuo kam tuokės geras karvės pardoudi? Ėš kor pėina pats begausi?

– Kad če īr tuos karvės, katruos jau išėjė ėš maduos – nabnuor doutė pėina. Vuo tūm, koriuos īr melžamas, napardouso.

Vedom besirokoujint atvažiava ė tas ,,porguons”. No kon darīsi, padiejau sovarītė tas karvės, jautius, kiaulės. Ka jau vėskon tas puonātis sosėtvarkė, pavadėna muni i truoba pri kavuos; rēk jug kāp nuorint atsėlīgintė, ka padiejau givuolis sovarītė. No kon, mėslėno, rast’ to tėksi tā mona mergā i vīrus. Matau, tuoks baguots esi, vuo dar naženuots. Vedom kava begeront ė pradiejau pėršliautė. No žėnā, aš anou aplinkou, aplinkou ė šnekėno.

– No kāp to če dabar vėins gīvėni, nie patiuos tori, nie kas jiestė īr išverdous, nie pončeku kas soceravuo, nie šėrdi noramėn. Žanīkis, aš tau žėnau gera, jauna muotrėška – akis kiaurā šėrdi varsta. Ne muotrėška, vuo tėkra ouga..

Ons, žėnā, tujau pasėkeitė:

– Žėnā, pati kap pati, kartās vėsā neprastā pri šuona anou torietė… Bet kuokės šėndėin tuos mergātės: če ana īr, če nier… Tik spiejē anā i akis isėveiziejė, vuo ana jau ėr papurst… Vuo kėik ana šėndėin dā ė kaštou? Tujau rēks naujūm vingerku, džinsu, ėlgūm kailėniū, maliavu, vuo kėik tēp dar vėskuo būs barėiki, vuo kor anus tēp grētā ė pėgē sogruobsi. Nē, nenuoro… Gal jau pats kap nuors prisėpėršio – rēk patem prisėspėrtė ėr senās takās pavākščiuotė, gal kuokė jau onkstiau sotėkta atrasio…

Vuo aš anam ėr viel sakau:

– Kuo to diel nieku nusėmėni, veskuo īr. A jau Tamsta, tėik givuolium pardavės, nie patiuos nepastrajīsi! Tajau ėr begīvėni? Nuēk Plungie i tou „duolerėnė” a ka ėr i tou pati Plungės, Mežėikiu torgo, kuo to tėn negausi! Vėskuo īr, kėlėmās tuoras nusvarstītas, vuo džinsu, vingerku, siūla ėr siūla, parētė par torgu negali, kėik tėn īr daug kopčiu, je muokiesi dar ėr nosėlīgsi. Elzītė, ta mergelka, katrou peršo, nekuoki tėn ėšlepinta, maliavu anā nereikies. Muokslus īr nesenē pabėngusi, dabā pas tievelius gīven, muok ėr gīvuolius priveizietė, ėr daržus paravietė.

Vaikis pu tuokiū mona žuodiu ausis pastatė, kap ė biški sosėjaudėna. Dabā ons jau monės pradiejė rimtā tērautėis, kāp ana ėšruoda, kor onkstiau muokies, kor gīvena. Aš anam vėskou tēp ėr ėškluojau, sopratės, ka pataikiau ožētė patio laiko – bova tam vaikiou vėinam jau tėi vakarā praėlgė.

– Kou tuoliau, tou daugiau ons monės tēraujės, a graži, a baguota?

No, kāp kėtēp, rēk kuolītė, ka ana mon ėr nedėdėlē pri dūšės – anam juk gal ė patėks, nežėnuosi, kam kuo rēk. Pėršliou rizika – īprast dalīks…

– Ana īr tėiva, ėlga, plaukā garbanuotė, švėisė… Atvažiousi ėr pamatīsi, jug tavės nieks puonevalė neapžanindins. Netėks, ėr važiouji nomėi atgal, – sakau anam.

Sorokavuom, ka atvažious apsėveizietė tuos panuos.

Parvažioujint meslėjo, ka rēk noētė pas jaunuosės ė pasakītė, ka atvažious tas jaunāsis, ka ana sotarta dėina pasėstrajīto, apsėšlouto.

Kėta dėina ė nuejau. Ētont par kėima veizo, veizo, ka ta mona jaunuojė tėkrā ka beveik plėka saulie besižargstonti – tiktā giedingas vėitas užsėdongstiusi. Kap jau īr tēp – jaunims, žėnā – vuo mon rēk sava atlėktė. Ka suejuom i truoba, tujau ėr papūnis atsėrada ėš kažkor. Tumet aš ėr pradiejau aple rēkala, pasakiau, ka jau toro gera, straini, baguota kavalierio. Sakau jaunājē:

– Vuo kāp to, Elzītė, ar nuoriesi žanītėis?

Aš tik veizous, ka ta jaunuoji balst, balst, ka anuos plaukā ligo šiauštėis pradiejė. No, meslėjo, kas če dabā būs? Ana nu kiedalē tik plīkt ė ka pols muotinā ont kieliu, apsėkabėna anou ė pradiejė bliautė ne sava balso…

– Mamītelė, aš nanuorio žanintėis, geriau dar kuri laika so tievelēs pagīvensio. Kam mon tas svetėms vaikis… Bovau jau anū sotėkusi, anėms tik nakti rūpi, vuo išaušt ėr nebėpažīst. Kėik kor bepasivėizi, ni vėina rimta. Geriau jau vėinā… Kap jau būs, tēp…

Vuo aš nepadoudo… Pėršlīs juk tam ė pėršlīs, ka būtom vėsa artilerėjė ėš onksta paruošės. Pradiejau aš pasakuotė, kuoks tas vaikis rimts, kuoks gers ūkininks ėr kap anou vėsė Naujuosės Akmenės žmuonės kuolėj. Aš rokoujous, vuo Elzītė ligo ėr apsėspakajītė pradiejė. Ka pasakiau anuo varda, ė vėsā pasėkeitė. Mėslėjo: „Patėka vards, gal jau dabā duru priš vaikė nuosė neožtrėnks…”

Tēp šėik tėik ėr atlīža. Pripasakuojiem anā, ka tas Algis ėš pėrma karta anā neprikėbs, je netėks, galies ė nežanintėis. Dabā juk uns nuor atvažiovtė tik apsėveizietė, ta te atvažioun. No, ana ė prižadiejė nebeporsluotėis, lauktė tuo jaunuojė, paveizietė, kuoks ons īr.

Vuo jaunāsis… Ne kėik trokos ons ėr atvažiava. No, vedo so jaunojo ėr atētau. Vuo tėi sosiedā jau belaukou vedoms. Elzītė, pamatiusi vaiki, ėškaita baisiausē, atsargē atsėsieda vėinuo stala posie, vuo jaunāsis – antruo, tieva – pri stala gala, vuo aš puo truoba vākščiuojo, veizous, kāp če reikalā tvarkuos. Jaunuoji untmet aki ont jaunuojė ė viel galva noleid, tuoki ėškaitosi, matīt, nedrēs nie žuodė ėšdaužtė. Vuo jaunāsis, kāp iejės idūrė akis i mergātė, tēp ė nebnulēd anū. Mes so tievās vėsēp anodo šnekėnam, bet anodo nieka nesaka. Mėslėno, rēk anodo vėinodo palėktė, lai sosėousta, rast’ tumet ėšdrīs ė šnekietėis.

– Ekėtau, – sakau, – jodo i lauka paveizietė, kuoks dėdėlis suodnos īr, kėik daug bėtauliu, kėik medaus būs, tik nekaštavuokėtau, kad bėtis neispėrtom, lai jau ė unt vakara, bet vėina kėta dar laksta.

No, anodo ėr išejė. Palėkuom truobuo vėinis so jaunuosės tievās. Mums rokoujintīs, po kokiuos geruos adinas, parėjė ėr todo i truoba. Jaunāsis iėje po pėrmo tuoks majednos, pasėšiaušės. Nesiedas, vākščiuo po truoba ė tėik, vuo jaunuoji viel tuoki sosėvielusi, vėsa iškaitusi... Ka pols ana muotėnā ont kakla, ka pradies kažkou posbalsio i ausi šnėbždietė. No, jau mėslėno, vėsas pėršlības šonėi ont oudeguos būs nuejosės. Bet klausaus, ka ta Elzītė dabā jau balso, vėsėms gėrdont saka:

– Mamītelė, aš nuoro, dėdėlē nuoro.

– Vuo kam to, doktėrelė, tėik laukēs, kad jau nebiškėnti, oždorie īr viedros...

– Nē, nē mamītelė, aš žanintėis nuoro…

No, tumet ėr mona šėrdės atsėlēda, mėslėjo, mustās anodo būs tuo bėtium medaus pakaštavuojosio, ka tēp grēta užsėgeidė žanintėis.

Ka jau vėsks ēt i geroujė posė, aš ėr sakau:

– Jau matītėis, kad veselė būs, nebsolauksem nie Kaliedu. Pjaukėt lašėnėnius, dėrbkėt ,,kėlbasus”, taisīkėt užkonda, vadinkėt i veselė sosiedus, gėmėnaitius. Jou anū būs daugiau, jou veselie būs linksmiau.

Tēp neėlgā trokos atejė ėr veselės dėina. Kėik tū žmuonium bova, kėik linksmā, stalā lūža nu vaišiu ėr šnapšės! Vuo mozėkontu linksmoms – anėi so vesuokēs garsintovās atvažiava, vuo kuokius anėi balsus toriejė! Tik, žėnā, so roblio tuokiū neožsėkėši – je doudi dešimtėnė, tumet kon nuori, ton išdirigous. Prisėšuokuom vėsė, tėik batrūka, ka ėr grindis būtomem ilaužė. Ontra veselės dėina, kap jau īprasta, pradiejė moni veselninkā gauditė – benuorėntis pakartė, būk tatā nekuoki vīra jaunājē tepripėršės. Vėina laimė, ka moni tuokės panas ėšgelbiejė: abėdvė dar bova jaunas, abėdvė žanītėis nuoriejė – tuokiuoms rēk juk gīva pėršlė.

Po posmetė prisiejė būtė Akmenie. No, mėslėno, rēk užeitė paveizietė, kāp tėi mona jaunėjē gīven. Jaunuoji jau ėr vāka besėlaukonti, ale jau tēp riktingā stuora besonti, jau pri pat gala. Ė vėinēp veizo, ė kėtēp, nesoeit galā; juk tik posmetis kap karto gīven, vuo muotrėška jau paskotėnies dėinuos... Galā ta nesoeit, vuo anodo gīven kap do balondē... Sosieduom pri stala, isėrokavuom. Žuodis pu žuodė ėr sožėnuojau, ka pėršlīs eso kap vėn reikint – žėnau i kuokė truoba ožeitė… Pasėruoda, ka tėi mona jaunėjē jau iš seniau bova pažīstamė. Ne kas nuors kėts, vuo tas Algis anam pripėrštā mergātē ė bova Mažėikiūs, tėn kor Elzītė muokies, galva apsokės. Sosėtėka atsėtėktėnā, vėns kėtam patėka. Kap jau tėn bova, kap nebiova, bet vėsks tēp sosėkluostė, ka tou karta anodo vėinė ė naktē pasėlėka. Abodo jaunė. Ka žėbori ožgesėna, aple mėiga ni vėns negalvuojė. Tik va… Rīta meta abodo skobiejė, vėns aple kėta gerā ėr neėšsėšnekiejė. Išsėskėrdamė vėns kėtam ni adresa nepalėka – mėslėjė, ka kap vėina karta sosėtėka, tēp ė kėta karta būs. Bet mergātė tuoms dėinuoms muokslus pabėngė, pas tievelius ėšvažiava, vuo če pu savaitės kėtuos pri pusrītiu stala ėr šėrdi soktė pradiejė; mergātė nē tik tievams, bet ėr sau bėjė prisipažintė, kas atsėtėka. Aple tas pėršlības iš pardžiū nie pamėslītė nenuoriejė, tik ka išgėrda Algė varda mėnavuojint pamėslėjė, ka rēk pamiegintė – gal būs tas pats, juk sakies, ka kažkor pri Naujuosės Akmenės gīven, ka ūkininks… Tēp ė bova… Vuo aple tou, katros ėš onksta, dar prīš pėršlības, bova pradiets, mamātē lig šiuol nesou sakiosio. Nu tuo laika, ka pradiejė stuorietė, tievieliu neblonka. Ka jau pagimdīs, toukart… Mamelės pasėėlgst, bet a līsi tuoki i akis; vėskou iš karta sopras, sunkē anā būs sosėtaikītė, ka jauna būdama duktie vāka pasėgava. Ka jau būs mažėlielis, tumet vėskou abodo ėr prisėpažins…

Tēp tatā… Muotinā nepasėsakė, vuo pėršliou vėskou ėškluojė ėr monėi baisiausē diekavuojė – už pėršlė talėnta, ėr už patėis Pondėivalė douta ouslė – žėnau, kuokius vartelius atkeltė, i kėinuo doris pasėbelstė. Tēp ka je kam bieda, je kam dėdėlē rēk, nepasėdėdžioukėt. Ė laimie, ė nelaimie padiesio…


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija