Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

 
 
 
Tai pirmoji diena po Užgavėnių – žiemos palydų šventės. Ta diena nuo seno laikoma pirmąja pavasario diena. Pagal tradiciją per Peleninę mėgstama pamiegoti taip, kad iš ryto lempos nereikėtų degti.
Padubysio apylinkėse Pelenų dieną vakare jaunieji vienas kitam į plaukus barstydavo pelenus. Vieni stengdavosi tų pelenų išvengti, kiti – pasivyti draugus ir apibarstyti juos pelenais. Visa tai jaunimui būdavo tikra pramoga. Pelenus ant galvų tokią dieną barstydavo ir bažnyčiose, tuo žmonėms primindami, kad jie yra iš dulkės gimę dulke ir pavirs.
Pelenų dieną nepriimta vaikščioti į svečius.
Šilalės rajono Balsių kaime Pelenų dieną visi pasninkaudavo. Sakydavo, kad mėsiško galima valgyti tik tiek, kas per Užgavėnes tarp dantų užsiliko. Ta proga Pelenų dienos rytą žemaičiai išgerdavo degtinės, kad dantis išplautų nuo mėsiškų valgių. Tie, kurie šią dieną neidavo į bažnyčią, švarindavosi namie: moterys indus, šaukštus su šarmu išplaudavo, langus ir suodžius nušveisdavo (Lietuvos tautosakos archyvas 1284/262). Pagal seną paprotį apie Šiaulius seni žmonės Pelenų dieną silkę įvesdindavo: Pelenų dieną pirmoji viešnia, prisirišusi silkės galvą prie siūlo, vilkdavo ją per slenkstį sakydama: „Čia čia čia“.
Po riebių ir sunkiai virškinamų Užgavėnių valgių daug kas gali negaluoti, todėl Padubysio valsčiuje buvo paprotys Pelenų dieną po namus vaikščioti „vengrams daktarams“. Persirengėliai turėdavo ilgas lazdas su mediniais kirveliais, maišelius, dėžutes su tariamais vaistais. Įėję į namus jie sakydavo oracijas, girdavo savo atsineštus vaistus, ieškodavo „ligonių“, iš delno spėdavo laimę, „sergantiems“ diagnozuodavo ligą, duodavo „vaistų“.
Tame pačiame valsčiuje tą dieną vilkdavo kaladę, kuri simbolizuodavo gerą linų derlių. Anksti ryte tas, kuris sodyboje pakildavo pirmasis, paimdavo kaladę (storą pagalį), užverdavo ant jos virvę ar pantį, įvilkdavo į trobą ir sakydavo: „Kaladą atvilkau“. Kaladę į namus Pelenų dieną pagal tradiciją turėdavo atitempti ir kiti į svečius eidami. Jei pirmasis atėjęs į namus kaladės neatvilkdavo, žmonės tikėdavo, kad jis atnešė nelaimę. Kartais į vieną trobą tų kaladžių atvilkdavo po keletą. Buvo tikima, kad kuo daugiau kaladžių, tuo geriau. Kas atvilkdavo, tas turėdavo jas ir išvilkti, bet tai jis darydavo tik po to, kai būdavo alumi ar degtine pavaišintas.
Žemaitijoje Pelenų dieną „veždavo silkes“. Susiburdavo dvylikos kaukėtų persirengėlių žydų grupė ir patraukdavo iš kiemo į kiemą. Atėję į sodybą, persirengėliai įritindavo į trobą sunkią, vos kelių žmonių pakeliamą kaladę, trinką ar kokį sunkų akmenį, paaiškindami, kad tai silkės.
Šeimininkui būdavo privalu jas iš „silkių pardavėjų“ nupirkti – gerai pavaišinti žydus. Jei šeimininkas būdavo šykštus, atvykėliai „silkes“ palikdavo troboje ir pasukdavo į kitą sodybą. Dabar jau šykštuolis turėdavo sukti galvą, kaip tas „silkes“ iš trobos išritinti.
 
 

 

 
Gavėnia – septynių savaičių pasninkas, kuris prasideda tuoj po Užgavėnių. Tokiu laiku nevalia nei pramogauti, nei vestuvių kelti, kortuoti. Seniau žmonės nė į burną tokiu laiku neimdavo mėsos, pieno bei jų produktų. Tuo laiku pienas būdavo rauginamas ir iš jo daromi sūriai, skirti vėlesniam laikui.
Per patį gavėnios vidurį – Pusiaugavėnis arba Krikštai. Tradicinis Pusiaugavėnio valgis – šaltanosis, iškeptas iš tarkuotų bulvių ir grikinių miltų, pabarstytas kanapėmis arba aguonomis. Šaltanosius virdavo arba kepdavo.
Viduklėje sakydavo, kad per Pusiaugavėnį, kai Silkius verčiasi per galvą, trečiadienį pas varpinyčią silkėmis sninga (Lietuvos tautosakos archyvas 1471/24).
Užventyje, Šilalės rajono Kiaulų kaime žmonės žinojo, kad šią dieną dvyliktą valandą galima mėsos valgyti, bet tik tada, jei per vieną valandą suspėsi papjauti, nupešti gaidį, parsinešti iš miško žalių malkų, jas užkūręs gaidį išvirti, jo mėsą suvalgyti. Jei per valandą visko nesuspėsi – mėsą valgyti draudžiama.
 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija