Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4

Pasaulio kultūros paveldo šedevrai... 
Mūsų kaime, gimtojoje sodyboje, gyvenime

2001 m. UNESCO kryždirbystę Lietuvoje įtraukė į pasaulio kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Kalbėdami apie Žemaitiją dažnai sakome, kad tai – kryžių ir koplytėlių kraštas. O ką apie juos žinome mes, žemaičiai, mažas ir senas, mokslus pradėjęs eiti ar juos jau bebaigiantis?

Formaliai kryžius – dviejų stačiu kampu susikertančių linijų figūra.
Kaip simbolis ir kaip ornamentas kryžius buvo žinomas jau gilioje senovėje, dar prieš krikščionybę.
Seniausia kryžiaus forma – svastika. Ji buvo naudojama Indijoje, Kinijoje, ja savo simboliu buvo padariusi nacistinė Vokietija.
Egipte buvo naudojamas ąsotasis kryžius – T formos su ąsele.
Visi jie turėjo simbolinės religinės reikšmės.
Kaip mirties bausmės įrankis, taikytas didžiausiems nusikaltėliams, kryžius senovėje buvo naudojamas Rytų šalyse.
Romėnai kryžių laikė negarbingos bausmės įrankiu, prie kurio pririšdavo ar prikaldavo kankinius, ir jokios religinės reikšmės jam neteikė.
Iš romėnų šis bausmės įrankis atkeliavo ir į Palestiną, kur būtent ant tokio kryžiaus buvo nukankintas Kristus.
Stabmeldžiai ir žydai senovėje kryžių laikė paniekos ir negarbės ženklu.
Krikščionys, po Kristaus mirties kryžių pripažinę savo religijos simboliu, vengė jį viešai rodyti, dažnai pridengdavo giminingomis figūromis: trišakiu, inkaru, kartais – svastikos, Kristaus monogramomis.
Įsigalint krikščionybei, kryžius, buvęs Kristaus mirties įrankiu, tapo viešu, visuotiniu ir pranašiausiu krikščionių tikėjimo simboliu, Kristaus kančios ir žmonių atpirkimo ženklu ir pradėtas labai pagarbiai vartoti. Tuo metu susiformavo svarbiausios krikščioniškojo kryžiaus formos:
1. Lotyniškasis kryžius (jo skersinė sija yra trumpesnė ir stačiąja kerta aukščiau jos vidurio);
2. Graikiškasis kryžius (jo abi sijos yra vienodo ilgio ir susikerta ties viduriu);
3. Šv. Andriejaus kryžius (abi sijos kertasi įžambiai, kaip X didžioji raidė);
4. Šv. Antano kryžius (didžiosios T raidės formos ir krucifiksas).
Dar II a. Tertulijonas rašė, kad krikščionys kryžiaus ženklu savo kaktą pažymi imdamiesi bet kokio svarbesnio daikto, išeidami iš namų ir sugrįždami į juos. Kryžius pradedamas dėti ant kasdienės apyvokos daiktų. Kryžius imta statyti ant kapų, bažnyčių, kitų religinių pastatų, kryžiais puoštos prabangios didikų salės. Kryžius, ypač jo nešimo scenos, prigijo ir meno kūriniuose.
Lietuvoje labiausiai paplito mediniai lotyniškieji ornamentuoti kryžiai.
Jie iškeliami ant bažnyčių, kitų religinių pastatų, stulpų (kolonų), koplytėlių, tvirtinami prie medžio kamienų.
Kryžių ir koplytėlių pagrindinė ir dažniausiai meniškiausia dalis – medinės skulptūrėlės katalikų religijos temomis. Jų itin daug Žemaitijoje buvo sukurta iki XX a. 5 dešimtmečio.
1912-1938 m. itin didelį darbą, fiksuodamas ir aprašydamas kryžius ir koplytėles Žemaitijoje, atliko Ignas Končius. Anot jo, tuo metu kiekviename Žemaitijos kelio kilometre vidutiniškai būdavo po 1,3 kryžius.
Žemaitijoje iš kryžių ir koplytėlių populiariausios buvo medinės koplytėlės, dažniausiai statytos ant žemės.
Išsamus straipsnis apie Žemaitijos kryžius ir koplytėles, ypač jose „įkurdinamas” šventųjų skulptūrėles, paskelbtas 1998 m. „Žemaičių žemės” Nr. 4 išspausdintame Skaidrės Urbonienės straipsnyje „Senoji liaudies skulptūra Žemaitijoje”.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija