ŽEMAIČIŲ KULTŪROS SAVAITRAŠČIO ĮKALNĖS IR NUOKALNĖS (DEŠIMTMEČIO KELIAS)
Kristina Paulauskaitė, Žemaičių saulutės redaktorė
Pradedamas leisti naujas
laikraštis... Kam ir kodėl jis gimė? Toks klausimas, ko gero, kils
kiekvienam, išgirdus šią naujieną. Tai suprantama. Jau turime
įvairiausių leidinių. Visus juos sunku net suskaičiuoti, juo labiau
perskaityti
Mes ilgai dvejojome ir abejojome, ar verta
imtis tokio darbo. Galų gale nusprendėme - verta. Verta, nes prasminga.
Prasminga, nes mūsų laikraštis žemaičiams kalbės apie tai, ko nepasako
daugelis kitų leidinių. Mes nenorime su jais lenktyniauti, tik norime kiek
kitaip su skaitytojais bendrauti ir bendradarbiauti. Mąstydami apie tai
prieš 10 metų ryžomės susitikti su skaitytojais, pasiūlydami jiems
Plungės kultūros savaitraštį Saulutė...
1991 m. lapkričio 1 d. išėjo pirmasis
laikraščio numeris. Tai buvo kuklus vieno spaudos lanko leidinys, tačiau
pasišovęs kalbėti apie amžinuosius dalykus: istoriją, kultūrą,
tikėjimą, idealus. Plungėje tuo metu ėjo tik vienas laikraštis - Žemaitis.
Mintis leisti alternatyvų, kultūros, leidinį kilo tuometinei Plungės
kultūros skyriaus vedėjai Danutei Malakauskienei. Suburti bendraminčius
nebuvo sunku - į naująjį laikraštį buvo pakviesti mokytojai, kultūros
darbuotojai, bibliotekininkai, iki tol daug ir aktyviai rašę Žemaičiui.
Vadovauti savaitraščiui buvo pakviesta profesionali žurnalistė Irena
Vitkauskienė, pirmieji redakcijos darbuotojai buvo mokytojos Alina
Milašienė, Vida Turskytė, bibliotekininkai Kristina Paulauskaitė, Zita
Paulauskaitė, Danius Zalieckas, Kultūros skyriaus paminklosaugininkė Milda
Muralienė.
Mintis savaitraštį pavadinti Saulute pirmajai
kilo M. Muralienei. Taip jau sutapo, jog kaip tik tuo metu rajono laikraštis
Žemaitis buvo pradėjęs publikuoti istoriko Adomo Butrimo surinktą
medžiagą apie 1916-1920 m. Žemaitijoje veikusią švietėjišką kultūros
draugiją Saulutė, leidusią to paties pavadinimo laikraštėlį.
Plungiškiams kilo mintis atkurti vokiečių ir sovietų okupacijų
uždusintą laikraštį - pirmųjų saulutininkų dar prieš 75-erius metus
iškeltas šūkis Švieskis ir šviesk! nebuvo praradęs aktualumo.
Atsikuriančio laikraščio leidėjai susidūrė
su nelengva realybe: griuvo iki tol buvusi visuomeninė sistema, Lietuva
gyveno dainuojančios revoliucijos ir Sąjūdžio euforijos dvasia, kartu
ryškėjo visuomenės sutrikimo bei susipriešinimo nuotaikos. Laikraštis,
tarsi nenorėdamas likti istorijos nuošalėje, vis dažniau įsisukdavo į
politinius verpetus, bandydamas tapti skriaudžiamųjų užtarėju, teisėju,
retkarčiais prarasdamas savąjį filosofinį žiūros tašką. Todėl
atgimusio leidinio kelias nebuvo rožėmis klotas. Ne kartą teko bylinėtis
teismuose, mirti ir vėl prisikelti. Vienas atkurtosios Saulutės etapas
baigėsi rajono valdžiai panaikinus Kultūros skyrių. Netekęs materialios
paramos, 1994 m. kultūros leidinys laikinai užgeso.
Antrasis atkurtojo savaitraščio gyvenimo etapas
siejasi su nauju rėmėju - Valstiečių laikraščiu. 1994 m. spalio 4
d. kultūros savaitraštis prisikėlė nauju pavadinimu - Žemaičių
saulutė ir buvo dedikuotas Žemaitijai ir žemaičiams. Savaitraštis
imtas platinti visoje Lietuvoje. Pasikeitė redakcijos sudėtis: Žemaičių
saulutės redaktore tapo Kristina Paulauskaitė, leidinyje pradėjo dirbti
Danutė Malakauskienė, Genutė Matevičiūtė, Vilma Mosteikienė, Arvydas
Gelžinis, Danutė Samienė, Zita Jonušaitė, Žydrūnas Pilitauskas, Agnė
Skarienė, Virginija Liutikaitė. Iš ankstesnės redakcijos liko tik Zita
Paulauskaitė. Iki 1995 m. pabaigos Žemaičių saulutė, galima sakyti,
gyveno aukso amžių. Redakcija turėjo savo patalpas, mašiną,
kompiuterius, etatinius darbuotojus. Po metų Valstiečių laikraštis
kultūros leidiniui paramą nutraukė. Redakcija neteko visko. Sužinojęs
apie tokią liūdną savaitraščio baigtį tuometinis Lietuvos radijo Mažosios
studijos vadovas Vaidotas Žukas paruošė laidą apie Žemaičių
saulutę. Jau kitą dieną po laidos atsiliepė Kaune leidžiamo
laikraščio XXI amžius redaktorius Edvardas Šiugžda ir pasiūlė
pagalbą.
Prasidėjo trečiasis Žemaičių saulutės
gyvavimo etapas. Saulutininkai, likę tuščioje vietoje,
nebenuleido rankų. Šįsyk, nebesitikėdami iš dangaus krintančios manos,
patys ėmėsi iniciatyvos ir 1995 m. gruodžio 11 d. atkūrė kultūros
draugiją Saulutė.
Kadangi laikraštį atkūrė ir jame dirbo
kultūros švietimo sričių žmonės, 1916-1918 m. Šiaurės vakarų
Žemaitijoje veikusios Saulutės draugijos tikslai Šviestis ir
šviesti buvo artimi ir suprantami. Tad kurti visiškai naują
organizaciją nebuvo jokios prasmės. Kokia tai organizacija ir ką ji tais
laikais veikė? Pirmasis draugijos įkūrimo idėją iškėlė mokytojas Jonas
Brežinskis. Netrukus Platelių vargonininko Petro Kidyko namuose susirinkę
žemaičių šviesuoliai - kunigas Petras Malakauskis, būsimasis filosofas
Pranas Mantvydas, Pranas ir Joana Gadeikiai, Ona Sausdrovaitė, Magdė
Budraitė, Leonas Brežinskis ir kiti - įkūrė draugiją Saulutė.
Laikraščio Saulutė redaktoriumi tapo kunigas Petras Malakauskis.
Saulutininkai rengė įvairius kursus, skaitė paskaitas, rašė straipsnius,
įkūrė knygynėlį ir t. t. Valstybės pažangą jie regėjo švietime ir
kultūroje.
Atkurtoji draugija iškart perėmė
savaitraščio leidėjo teises. Personalinė įmonė Naujasis amžius
pasiūlė minimalią pagalbą - užmokėti laikraščio leidybos išlaidas.
Visais kitais reikalais reikėjo pasirūpinti patiems. 1996 m. Žemaičių
saulutė buvo maketuojama Žemaitijos nacionalinio parko kompiuteriais
parko patalpose Plateliuose. Bėdoje pagelbėjo tuometinis ŽNP direktorius
Vidmantas Bezaras, darbuotojai Nijolė ir Giedrius Norvaišai.
Draugija Saulutė pradėjo rašyti
projektus įvairiems fondams. Pirmąją realią pagalbą suteikė JAV
Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa. Redakcija įsigijo kompiuterinę
įrangą ir, iš Platelių grįžusi į Plungę, įsikūrė Viešojoje
bibliotekoje. Čia įsikurti geranoriškai leido bibliotekos direktorė
Violeta Skierienė. Nevyriausybinė kultūros draugija Saulutė taip pat
veikia prie bibliotekos. Draugija neapsiriboja vien laikraščio leidyba.
Draugijos ir redakcijos pastangomis yra išleista keletas leidinių: Vytautas
Mačernis (konferencijos medžiaga), A. Dabrišiaus Kiaunių medžioklė,
S. Budraičio Jūriniai mazgai, informacinė bibliografinė rodyklė Zenonas
Ivinskis. Draugija dalyvauja bendruose projektuose su Plungės viešąja
biblioteka. 1998 m. balandžio 30 d. buvo pasirašyta keturšalė Plungės
rajono savivaldybės, Klaipėdos universiteto, Viešosios bibliotekos ir
kultūros draugijos Saulutė bendradarbiavimo sutartis. Sutartį
pasirašiusios šalys 1998-1999 m. vykdė švietimo projektą Studijų
dienos, kurį parėmė Atviros Lietuvos fondas. Kultūros savaitraštis
plačiai nušvietė Studijų dienų programą, išsamiai pristatė jų
dalyvius. 2001 m. gegužės 15 d. pasirašyta antroji - Plungės rajono
savivaldybės, kultūros draugijos Saulutė, Viešosios bibliotekos ir
Žlibinų seniūnijos - bendradarbiavimo sutartis, kurioje įsipareigojama
bendrai dirbti įamžinant rašytojos Šatrijos Raganos atminimą Plungės
rajone: Keturakių kaime nugriautos rašytojos gimtinės vietoje 2002 m.
pasodinti memorialinę giraitę, tvarkyti aplinką, paruošti turistinį
maršrutą Rašytojos Šatrijos Raganos kelias Lietuvoje. 2002-iesiems,
jubiliejiniams rašytojos gimimo metams paminėti draugija Saulutė
paruošė projektą Žemaičių medžio meistrai - rašytojos Šatrijos
Raganos Atminties namų kūrėjai. Gavus paramą, būtų surengta
Žemaitijos tautodailininkų kūrybos stovykla, kurios metu iškalti atminimo
ženklai būtų pastatyti Šatrijos Raganos tėviškėje.
Devynis draugijos Saulutė parengtus
ir konkursams pateiktus projektus parėmė įvairūs fondai: Kanados Lietuvių
fondas, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Atviros Lietuvos
fondas, JAV Baltijos fondas, Lietuvos kultūros ministerija. Norisi išskirti
1997 m. JAV Baltijos fondo paremtą projektą Kultūrinė invalidų
integracija visuomenėje, skirtą žmonių su psichine negalia
integracijai. Jį sudarė seminaras, kūrybos paroda Skrydis, koncertas
ir visus metus Žemaičių saulutėje spausdinamas rašinių ciklas apie
žmonių su negalia problemas. Po šio projekto draugija Saulutė buvo
įtraukta į pasaulinį Interneto tinklą MIUSA. 2001 m. birželio mėn.
saulutininkai gavo laišką iš Afrikos. Parašęs laišką Senegalo mieste
Mbour veikiančios jaunimo šokių grupės Ballets sans Frontieres
įkūrėjas ir meno vadovas Mamadou Diao pasiūlė užmegzti kultūrinio
bendradarbiavimo ryšius. Mamadou Diao taip pat yra Senegalo URPAD-VSA ARTS,
struktūros, koordinuojančios neįgaliųjų veiklą, direktorius. Draugija
Saulutė atstove ryšiams su Senegalu paskyrė saulutininkę, prancūzų
kalbos mokytoją Genutę Matevičiūtę. Kol kas bendraujama laiškais.
Senegaliečiai pakvietė saulutininkus atvykti į savo šalį 2002 m. sausio
mėnesį paminėti šokių grupės jubiliejų. Ateityje numatome keistis
įvairiomis parodomis, rašiniais. Yra galimybė padirbėti socialinį darbą
Senegale.
Prie draugijos Saulutė veikia
kultūros, turizmo ir žaliųjų sekcijos. Šiandienos saulutininkų veiklos
ratas platus: leidyba, parodų ir įvairių renginių organizavimas, talkos,
ekspedicijos, aplinkos apsauga, kelionės, tarptautinis bendradarbiavimas.
Draugijoje nėra nė vieno etatinio apmokamo darbuotojo. Visą darbą atlieka
savanoriai, atliekamu nuo tiesioginių darbų metu.
Žemaičių saulutė yra visų
draugijos Saulutė vykdomų projektų dalyvis. Savaitraštis yra
pristatytas ALF išleistame kultūros leidinių kataloge. Žemaičių
saulutė - vienintelis regione leidžiamas kultūros savaitraštis,
įtrauktas į Lietuvos prenumeruojamų leidinių katalogą. Žurnalistei Zitai
Paulauskaitei už 2000 m. publikacijas Žemaičių saulutėje buvo
paskirta Atviros Lietuvos fondo premija. Kultūros savaitraštis stengiasi
neatitrūkti nuo regione gyvenančių žmonių interesų, bet ir nepataikauja
masiniam skaitytojui. Leidinys orientuojasi į šviesuomenę. Be straipsnių,
atspindinčių regiono kultūros gyvenimą, publikuojame vertimus, taip atvesdami
į regioną Europos kultūrą. Žemaičių saulutei rašo Vilniuje
gyvenanti socialinių mokslų daktarė Regina Žukienė, JAV gyvenantis Jonas
Prakapas, Kanadoje gyvenantis profesorius Genius Procuta. Leidinys turi
skaitytojų JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Australijoje, jį
skaito ne tik žemaičių, bet ir Lietuvos didžiųjų miestų inteligentai,
kitų Lietuvos regionų žmonės. Saulutininkai, draugijos įstatuose
akcentavę altruizmą, savitarpio pagalbą, blaivų gyvenimo būdą,
savišvietą, dvasinį pradą priešpastatę materialiajam, ir savo
leidžiamame kultūros savaitraštyje siekia kalbėti su žmonėmis meilės, o
ne pykčio kalba. Laikraštis - tarsi bendraminčių laiškas bendraminčiams.
Kultūros leidinys, atgimęs pervartų metais, išgyvenęs pakilimų ir
nuopolių, šiuo metu gyvena sąlyginai ramų, kiek tai yra įmanoma visai
kultūros spaudai, laiką.
Dabar yra tik nuolatinis grįžimas,
gręžimąsis prie amžinųjų vertybių, neišsemiamų dvasios gelmių,
slypinčių etninėje kultūroje, žmonėse, literatūroje, istorijoje.
Šviežių atviros visuomenės gyvenimo atplukdytų srovių sėmimas iš
Europos ir pasaulio kultūros šaltinių verčiant tekstus, susitinkant,
bendraujant, keliaujant po pasaulį. Kažkur juk turi rastis atgaiva sielai
nuo šiandienos nepriteklių, chaoso ir pykčio. Saugiausias prieglobstis -
tikroji kultūra, auginanti muzikos, literatūros, dailės medžius.
Spieskimės, visi bendraminčiai, po dar vienu kultūros leidinio medžiu,
gyvenkime pirmųjų saulutininkų iškeltų idealų šviesoje: Mūsų
obalsis yra šviestis ir tobulintis, ir kaip tik pakilsime šiek tiek
aukščiau, tuoj kitus traukti iš tamsos ir purvų. Tik šviesios mažos
tautos nežūsta, tik mokyta Lietuva bus ir išliks laisva.
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija, 2001 |
 |
 |
|
  |