Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4

ŽEMAIČIŲ KULTŪROS SAVAITRAŠČIO ĮKALNĖS IR NUOKALNĖS (DEŠIMTMEČIO KELIAS)

Kristina Paulauskaitė, „Žemaičių saulutės” redaktorė

Pradedamas leisti naujas laikraštis... „Kam ir kodėl jis gimė?” Toks klausimas, ko gero, kils kiekvienam, išgirdus šią naujieną. Tai suprantama. Jau turime įvairiausių leidinių. Visus juos sunku net suskaičiuoti, juo labiau perskaityti…
Mes ilgai dvejojome ir abejojome, ar verta imtis tokio darbo. Galų gale nusprendėme – verta. Verta, nes prasminga. Prasminga, nes mūsų laikraštis žemaičiams kalbės apie tai, ko nepasako daugelis kitų leidinių. Mes nenorime su jais lenktyniauti, tik norime kiek kitaip su skaitytojais bendrauti ir bendradarbiauti. Mąstydami apie tai prieš 10 metų ryžomės susitikti su skaitytojais, pasiūlydami jiems Plungės kultūros savaitraštį „Saulutė”...
1991 m. lapkričio 1 d. išėjo pirmasis laikraščio numeris. Tai buvo kuklus vieno spaudos lanko leidinys, tačiau pasišovęs kalbėti apie amžinuosius dalykus: istoriją, kultūrą, tikėjimą, idealus. Plungėje tuo metu ėjo tik vienas laikraštis – „Žemaitis”. Mintis leisti alternatyvų, kultūros, leidinį kilo tuometinei Plungės kultūros skyriaus vedėjai Danutei Malakauskienei. Suburti bendraminčius nebuvo sunku – į naująjį laikraštį buvo pakviesti mokytojai, kultūros darbuotojai, bibliotekininkai, iki tol daug ir aktyviai rašę „Žemaičiui”. Vadovauti savaitraščiui buvo pakviesta profesionali žurnalistė Irena Vitkauskienė, pirmieji redakcijos darbuotojai buvo mokytojos Alina Milašienė, Vida Turskytė, bibliotekininkai Kristina Paulauskaitė, Zita Paulauskaitė, Danius Zalieckas, Kultūros skyriaus paminklosaugininkė Milda Muralienė.
Mintis savaitraštį pavadinti „Saulute” pirmajai kilo M. Muralienei. Taip jau sutapo, jog kaip tik tuo metu rajono laikraštis „Žemaitis” buvo pradėjęs publikuoti istoriko Adomo Butrimo surinktą medžiagą apie 1916-1920 m. Žemaitijoje veikusią švietėjišką kultūros draugiją „Saulutė”, leidusią to paties pavadinimo laikraštėlį. Plungiškiams kilo mintis atkurti vokiečių ir sovietų okupacijų uždusintą laikraštį – pirmųjų saulutininkų dar prieš 75-erius metus iškeltas šūkis „Švieskis ir šviesk!” nebuvo praradęs aktualumo.
Atsikuriančio laikraščio leidėjai susidūrė su nelengva realybe: griuvo iki tol buvusi visuomeninė sistema, Lietuva gyveno dainuojančios revoliucijos ir Sąjūdžio euforijos dvasia, kartu ryškėjo visuomenės sutrikimo bei susipriešinimo nuotaikos. Laikraštis, tarsi nenorėdamas likti istorijos nuošalėje, vis dažniau įsisukdavo į politinius verpetus, bandydamas tapti skriaudžiamųjų užtarėju, teisėju, retkarčiais prarasdamas savąjį filosofinį žiūros tašką. Todėl atgimusio leidinio kelias nebuvo rožėmis klotas. Ne kartą teko bylinėtis teismuose, mirti ir vėl prisikelti. Vienas atkurtosios „Saulutės” etapas baigėsi rajono valdžiai panaikinus Kultūros skyrių. Netekęs materialios paramos, 1994 m. kultūros leidinys laikinai užgeso.
Antrasis atkurtojo savaitraščio gyvenimo etapas siejasi su nauju rėmėju – „Valstiečių laikraščiu”. 1994 m. spalio 4 d. kultūros savaitraštis prisikėlė nauju pavadinimu – „Žemaičių saulutė” ir buvo dedikuotas Žemaitijai ir žemaičiams. Savaitraštis imtas platinti visoje Lietuvoje. Pasikeitė redakcijos sudėtis: „Žemaičių saulutės” redaktore tapo Kristina Paulauskaitė, leidinyje pradėjo dirbti Danutė Malakauskienė, Genutė Matevičiūtė, Vilma Mosteikienė, Arvydas Gelžinis, Danutė Samienė, Zita Jonušaitė, Žydrūnas Pilitauskas, Agnė Skarienė, Virginija Liutikaitė. Iš ankstesnės redakcijos liko tik Zita Paulauskaitė. Iki 1995 m. pabaigos „Žemaičių saulutė”, galima sakyti, gyveno „aukso amžių”. Redakcija turėjo savo patalpas, mašiną, kompiuterius, etatinius darbuotojus. Po metų „Valstiečių laikraštis” kultūros leidiniui paramą nutraukė. Redakcija neteko visko. Sužinojęs apie tokią liūdną savaitraščio baigtį tuometinis Lietuvos radijo „Mažosios studijos” vadovas Vaidotas Žukas paruošė laidą apie „Žemaičių saulutę”. Jau kitą dieną po laidos atsiliepė Kaune leidžiamo laikraščio „XXI amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda ir pasiūlė pagalbą.
Prasidėjo trečiasis „Žemaičių saulutės” gyvavimo etapas. Saulutininkai, likę tuščioje vietoje, nebenuleido rankų. Šįsyk, nebesitikėdami iš dangaus krintančios manos, patys ėmėsi iniciatyvos ir 1995 m. gruodžio 11 d. atkūrė kultūros draugiją „Saulutė”.
Kadangi laikraštį atkūrė ir jame dirbo kultūros švietimo sričių žmonės, 1916-1918 m. Šiaurės vakarų Žemaitijoje veikusios „Saulutės” draugijos tikslai „Šviestis ir šviesti” buvo artimi ir suprantami. Tad kurti visiškai naują organizaciją nebuvo jokios prasmės. Kokia tai organizacija ir ką ji tais laikais veikė? Pirmasis draugijos įkūrimo idėją iškėlė mokytojas Jonas Brežinskis. Netrukus Platelių vargonininko Petro Kidyko namuose susirinkę žemaičių šviesuoliai – kunigas Petras Malakauskis, būsimasis filosofas Pranas Mantvydas, Pranas ir Joana Gadeikiai, Ona Sausdrovaitė, Magdė Budraitė, Leonas Brežinskis ir kiti – įkūrė draugiją „Saulutė”. Laikraščio „Saulutė” redaktoriumi tapo kunigas Petras Malakauskis. Saulutininkai rengė įvairius kursus, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, įkūrė knygynėlį ir t. t. Valstybės pažangą jie regėjo švietime ir kultūroje.
Atkurtoji draugija iškart perėmė savaitraščio leidėjo teises. Personalinė įmonė „Naujasis amžius” pasiūlė minimalią pagalbą – užmokėti laikraščio leidybos išlaidas. Visais kitais reikalais reikėjo pasirūpinti patiems. 1996 m. „Žemaičių saulutė” buvo maketuojama Žemaitijos nacionalinio parko kompiuteriais parko patalpose Plateliuose. Bėdoje pagelbėjo tuometinis ŽNP direktorius Vidmantas Bezaras, darbuotojai Nijolė ir Giedrius Norvaišai.
Draugija „Saulutė” pradėjo rašyti projektus įvairiems fondams. Pirmąją realią pagalbą suteikė JAV Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa. Redakcija įsigijo kompiuterinę įrangą ir, iš Platelių grįžusi į Plungę, įsikūrė Viešojoje bibliotekoje. Čia įsikurti geranoriškai leido bibliotekos direktorė Violeta Skierienė. Nevyriausybinė kultūros draugija „Saulutė” taip pat veikia prie bibliotekos. Draugija neapsiriboja vien laikraščio leidyba. Draugijos ir redakcijos pastangomis yra išleista keletas leidinių: „Vytautas Mačernis” (konferencijos medžiaga), A. Dabrišiaus „Kiaunių medžioklė”, S. Budraičio „Jūriniai mazgai”, informacinė bibliografinė rodyklė „Zenonas Ivinskis”. Draugija dalyvauja bendruose projektuose su Plungės viešąja biblioteka. 1998 m. balandžio 30 d. buvo pasirašyta keturšalė Plungės rajono savivaldybės, Klaipėdos universiteto, Viešosios bibliotekos ir kultūros draugijos „Saulutė” bendradarbiavimo sutartis. Sutartį pasirašiusios šalys 1998-1999 m. vykdė švietimo projektą „Studijų dienos”, kurį parėmė Atviros Lietuvos fondas. Kultūros savaitraštis plačiai nušvietė Studijų dienų programą, išsamiai pristatė jų dalyvius. 2001 m. gegužės 15 d. pasirašyta antroji – Plungės rajono savivaldybės, kultūros draugijos „Saulutė”, Viešosios bibliotekos ir Žlibinų seniūnijos – bendradarbiavimo sutartis, kurioje įsipareigojama bendrai dirbti įamžinant rašytojos Šatrijos Raganos atminimą Plungės rajone: Keturakių kaime nugriautos rašytojos gimtinės vietoje 2002 m. pasodinti memorialinę giraitę, tvarkyti aplinką, paruošti turistinį maršrutą „Rašytojos Šatrijos Raganos kelias Lietuvoje”. 2002-iesiems, jubiliejiniams rašytojos gimimo metams paminėti draugija „Saulutė” paruošė projektą „Žemaičių medžio meistrai – rašytojos Šatrijos Raganos Atminties namų kūrėjai”. Gavus paramą, būtų surengta Žemaitijos tautodailininkų kūrybos stovykla, kurios metu iškalti atminimo ženklai būtų pastatyti Šatrijos Raganos tėviškėje.
Devynis draugijos „Saulutė” parengtus ir konkursams pateiktus projektus parėmė įvairūs fondai: Kanados Lietuvių fondas, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Atviros Lietuvos fondas, JAV Baltijos fondas, Lietuvos kultūros ministerija. Norisi išskirti 1997 m. JAV Baltijos fondo paremtą projektą „Kultūrinė invalidų integracija visuomenėje”, skirtą žmonių su psichine negalia integracijai. Jį sudarė seminaras, kūrybos paroda „Skrydis”, koncertas ir visus metus „Žemaičių saulutėje” spausdinamas rašinių ciklas apie žmonių su negalia problemas. Po šio projekto draugija „Saulutė” buvo įtraukta į pasaulinį Interneto tinklą „MIUSA”. 2001 m. birželio mėn. saulutininkai gavo laišką iš Afrikos. Parašęs laišką Senegalo mieste Mbour veikiančios jaunimo šokių grupės „Ballets sans Frontieres” įkūrėjas ir meno vadovas Mamadou Diao pasiūlė užmegzti kultūrinio bendradarbiavimo ryšius. Mamadou Diao taip pat yra Senegalo „URPAD-VSA ARTS”, struktūros, koordinuojančios neįgaliųjų veiklą, direktorius. Draugija „Saulutė” atstove ryšiams su Senegalu paskyrė saulutininkę, prancūzų kalbos mokytoją Genutę Matevičiūtę. Kol kas bendraujama laiškais. Senegaliečiai pakvietė saulutininkus atvykti į savo šalį 2002 m. sausio mėnesį paminėti šokių grupės jubiliejų. Ateityje numatome keistis įvairiomis parodomis, rašiniais. Yra galimybė padirbėti socialinį darbą Senegale.
Prie draugijos „Saulutė” veikia kultūros, turizmo ir žaliųjų sekcijos. Šiandienos saulutininkų veiklos ratas platus: leidyba, parodų ir įvairių renginių organizavimas, talkos, ekspedicijos, aplinkos apsauga, kelionės, tarptautinis bendradarbiavimas. Draugijoje nėra nė vieno etatinio apmokamo darbuotojo. Visą darbą atlieka savanoriai, atliekamu nuo tiesioginių darbų metu.
„Žemaičių saulutė” yra visų draugijos „Saulutė” vykdomų projektų dalyvis. Savaitraštis yra pristatytas ALF išleistame kultūros leidinių kataloge. „Žemaičių saulutė” – vienintelis regione leidžiamas kultūros savaitraštis, įtrauktas į Lietuvos prenumeruojamų leidinių katalogą. Žurnalistei Zitai Paulauskaitei už 2000 m. publikacijas „Žemaičių saulutėje” buvo paskirta Atviros Lietuvos fondo premija. Kultūros savaitraštis stengiasi neatitrūkti nuo regione gyvenančių žmonių interesų, bet ir nepataikauja masiniam skaitytojui. Leidinys orientuojasi į šviesuomenę. Be straipsnių, atspindinčių regiono kultūros gyvenimą, publikuojame vertimus, taip „atvesdami” į regioną Europos kultūrą. „Žemaičių saulutei” rašo Vilniuje gyvenanti socialinių mokslų daktarė Regina Žukienė, JAV gyvenantis Jonas Prakapas, Kanadoje gyvenantis profesorius Genius Procuta. Leidinys turi skaitytojų JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Australijoje, jį skaito ne tik žemaičių, bet ir Lietuvos didžiųjų miestų inteligentai, kitų Lietuvos regionų žmonės. Saulutininkai, draugijos įstatuose akcentavę altruizmą, savitarpio pagalbą, blaivų gyvenimo būdą, savišvietą, dvasinį pradą priešpastatę materialiajam, ir savo leidžiamame kultūros savaitraštyje siekia kalbėti su žmonėmis meilės, o ne pykčio kalba. Laikraštis – tarsi bendraminčių laiškas bendraminčiams. Kultūros leidinys, atgimęs pervartų metais, išgyvenęs pakilimų ir nuopolių, šiuo metu gyvena sąlyginai ramų, kiek tai yra įmanoma visai kultūros spaudai, laiką.
Dabar yra tik nuolatinis grįžimas, gręžimąsis prie amžinųjų vertybių, neišsemiamų dvasios gelmių, slypinčių etninėje kultūroje, žmonėse, literatūroje, istorijoje. Šviežių atviros visuomenės gyvenimo atplukdytų srovių sėmimas iš Europos ir pasaulio kultūros šaltinių verčiant tekstus, susitinkant, bendraujant, keliaujant po pasaulį. Kažkur juk turi rastis atgaiva sielai nuo šiandienos nepriteklių, chaoso ir pykčio. Saugiausias prieglobstis – tikroji kultūra, auginanti muzikos, literatūros, dailės medžius. Spieskimės, visi bendraminčiai, po dar vienu kultūros leidinio medžiu, gyvenkime pirmųjų saulutininkų iškeltų idealų šviesoje: „Mūsų obalsis yra šviestis ir tobulintis, ir kaip tik pakilsime šiek tiek aukščiau, tuoj kitus traukti iš tamsos ir purvų. Tik šviesios mažos tautos nežūsta, tik mokyta Lietuva bus ir išliks laisva”.


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija