"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Pranas Martinaitis ir Palangos Botanikos parkas

Parengė Danutė Mukienė

1997 metais simboliškai buvo pažymimas Palangos botanikos parko, kurį daugelis iki pat šiol linkę vadinti jo įkūrėjo Felikso Tiškevičiaus vardu, įkūrimo šimtmetis. Jubiliejaus proga buvo išleistas specialus „Žemaičių žemės” žurnalo numeris, kuris dabar jau bibliografinė retenybė.

Mintis surinkti kiek įmanoma daugiau faktų apie šio parko istoriją gimė pries keletą
metų, kai dabartinis kurorto parko direktorius Antanas Sebeckas redakcijai pasiguodė, jog artėja parko šimtmetis, o parko istorija neparašyta. Susipažinus su ta medžiaga, kuri saugoma parke, Palangos miesto bibliotekoje, peržiūrėjus įvairių laikotarpių Palangos parko pertvarkymo projektus, Zitos Genienės istorinių tyrinėjimų medžiagą, daugelį anksčiau Lietuvos spaudoje paskelbtų publikacijų apie Palangos parką, pabandžiau visa, kas buvo svarbiausia, sukaupti vienoje vietoje ir apibendrinti. Išėjo didžiulis darbas – ,,Palangos botanikos parkas ir šis tas iš Palangos miesto istorijos”. Vienas jo egzempliorius perduotas Palangos bortanikos parkui, o kitas – Palangos miesto bibliotekai. Palangos botanikos parkui perduota ir publikacijų, kuriose įvairiais aspektais rašoma apie šį parką, byla. Tiek ji, tiek ir minėto darbo visi skyriai sudaryti taip, kad juos bet kuriuo metu ir bet koks autorius gali tęsti, papildyti. Taip atsitiko dėl to, kad, renkant Palangos botanikos parko istoriją, paaiškėjo, kad, nors nuo parko įkūrimo praėjo tik 100 metų, labai daug kas užmiršta, neužfiksuota ar sunaikinta per praėjusius du karus. Daugelį skelbtų ir neskelbtų faktų kol kas nėra galimybės ir patikrinti: nerandama šaltinių ir kt. Be to, tai toks savo istorija, kultūros paminklais ir specifika įdomus, turtingas objektas, kad apie jį jau šiandien galima prirašyti tomus knygų. Redakcijoje taip pat buvo nutarta rinkti medžiagq apie šio parko istoriją,
tikslina anksčiau paskelbtusfaktus. Iki šiol nedaug mežiagos buvo pavykę surinkti apie tai, kas vyko Palangos parke pirmaisiais pokario dešimtmečiais (iki 1961 metų, kai buvo
įkurtas Palangos botanikos parkas). Neturėjome faktų, kurie plačiau skaitytojams
papasakotų ir apie pirmųjį Palangos botanikos parko direktorių botaniką Praną
Martinaitį. Ir štai netikėtumas. 1998 m., sužinojusi, kad susidomėjome Palangos parko istorija, į redakciją prieš kurį laiką paskambino Vilniuje gyvenanti P. Martinaičio anūkė. Paaiškėjo, kad Palangoje, toje pačioje sodyboje, kurioje P. Martinaitis buvo įrengęs savo augalais plačiai garsėjusį alpinariumą, tebegyvena vienintelė botaniko dukra Stasė Šilgalienė. Mirus tėvui pas ją liko ir turtingas Prano Martinaičio archyvas.
Nedidelę jo dalį peržiūrėjęs žymus Lietuvos parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas nė kiek
neabejoja sakydamas, kad šis archyvas turi didžiulę išliekamąją reikšmę. Daugelis
dokumentų, P. Martinaičio raštų išsamiai paaiškina, kas buvo daroma Palangos parke,
kokios naujos augalų rūšys čia buvo įveistos tuo laikotarpiu, kai čia dirbo jis pats. Išliko ir
Prano Martinaicio rašyta autobiografija, keletas kitų dokumentų, iš kurių daug ką įdomaus
ir konkretaus sužinome apie didelį Žmogų – Lietuvos botaniką Praną Martinaitį,
sovietinės valdžios metais be pagrindo primirštą ir net ignoruotą.

Pranas Martinaitis gimė 1898 m. sausio 1 d. Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus
Mozūriškių kaime mažažemio ūkininko šeimoje – ,,eigulio pasodoje". Jo tėvas
Pranciškus gimęs 1875 m. Mama – Anastazija Dumčiutė, kilusi iš Marijampolės
apskrities Šakių valsčiaus Bagdžių kaimo. Prano Martinaičio tėvas buvo gana
išsilavinęs žmogus iš pradžių jį mokė žinomas lietuviškų knygų platintojas, Sudargo
klebonas ir artimas giminaitis kunigas Sideravičius. Stodamas į gimnaziją Prano
Martinaičio tėvas jau neblogai susikalbėdavo lotynų, lenkų ir rusų kalbomis.
Martinaičių šeimoje augo 6 vaikai: 3 berniukai ir 3 mergaitės. 1905 metais tėvai,
išvažiuodami į Ameriką, pasiėmė kartu su savimi ir vaikus: du berniukus ir mergaitę.
Kurį laiką šeima gyveno Brukline. Tėvas dirbo cukraus fabrike. Brukline Pranas
pradėjo lankyti ir mokyklą (mokėsi Amerikoje du ir pusę metų). Bruklinas Martinaičiams
nebuvo svetingas. Čia susirgę mirė du Pranuko broliai. Miesto oras labai kenkė ir
mamos sveikatai, todėl susirgo ir ji. Daktarai A. Martinaitienei patarė grįžti į Lietuvą.
1908 metais ji su vaikais į Lietuvą ir grįžo, o Prano tėvas liko dirbti Amerikoje,
materialiai aprūpindamas savo šeimą. Iš savo uždirbtų pinigų jis Šakių rajono
Mozūriškių kaime nusipirko 6 ha žemės. Iš pradžių A. Martinaitienė su vaikais
Slavikų apylinkės Pusdešrų kaime išsinuomojo namelį. Vaikų Brukline lietuviškai
skaityti ir rašyti nemokė, tai teko jiems samdyti Mockaitynės dvarelyje buvusį
daraktorių. Kai iš Amerikos sugrįžo Prano tėvas, Martinaičiai persikėlė gyventi į Gelgaudiškį, kur šeimos galva įsidarbino medžiokliu pas dvarininką Medardį Komarą. Tuo metu Gelgaudiškyje buvo pradinė trijų skyrių rusų ir vokiečių mokykla. Pranukas jau buvo
kiek pramokęs ,,libizavoti”, tai toliau mokslus tęsė šioje Gelgaudiškio, o vėliau ir
Šakių mokykloje – iki 1914 metų lankė pradinę ir klasinę mokyklą. Tėvai tikėjosi, kad
Pranukas bus mokytojas, todėl rūpinosi, kad sūnus papildomai pasiruošęs įstotų į
Veiverių mokytojų seminariją. Tačiau pedagoginis darbas Prano netraukė. Jis
pasirinko sodininkystę. Tėvas dėl to labai pyko, na o sūnus džiaugėsi gyvendamas
Gelgaudiškyje, patekęs į gerų sodininkų rankas. Jo mokytojai buvo: Varšuviakas, Michalskis, Aleksandras Zajančkovskis.

Gilinti sodininkystės žinias Gelgaudiškyje buvo geros sąlygos, nes čia plytėjo didelis (kaip ir parodinis) vaismedžių sodas, 3 oranžerijos daržovėms ir dekoratyviniams augalams, daugybė inspektų, gėlynų. Prieš rūmus buvusį parterį puošė retų veislių medžiai ir krūmai. Iš introdukluotų vaismedžių čia augo daug obelų, kriaušių, slyvų, cerešnių, vyšnių rūšių, įvairiausi vaiskrūmiai.
Ankstyvąsias daržoves dvaro daržininkai augindavo inspektuose ir šiltnamiuose – net
ir šviežias bulves. Tais laikais P. Martinaitis itin susidomėjo knygomis apie augalus.
Lietuvių kalba tokių leidinių tada nebuvo, todėl Pranas mokytis pradėjo iš lenkiškų.
Knygas Pranas Martinaitis visą gyvenimą labai brangino. Turėdamas pinigų
didelę jų dalį jis visada išleisdavo kaip tik pirkdamas jas. Iš jo knygų kolekcijos išliko
nedaug kas, nes didelė P. Martinaičio bibliotekos dalis buvo išgrobstyta karo
pabaigoje ir pokario metais, kai P. Martinaitis buvo nuteistas ir išvežtas į Sibirą. Jis
dalį savo asmeninio archyvo, taip pat ir knygų, 1930 metais Kaune, Lietuvos žemės
ūkio ir pramonės parodoje gautą sidabrinį medalį, bei kai kuriuos kitus savo vertingus
daiktus 1972 metų pavasarį per vyr. mokslinį bendradarbį J. Kontrimą perdavė tuo
metu Vytėnuose organizuotam sodininkystės muziejui. To paties J. Kontrimo bei kitų
Lietuvos sodininkystės tyrinėtojų paragintas tais metais P. Martinaitis rašė ir savo
prisiminimus apie buvusius kolegas, sodininkystės istoriją Lietuvoje. Ne viskas išliko.
Iš mūsų dienas pasiekusių P. Martinaičio rankraščių tik nuotrupas galime sužinoti ir
apie tolesnį jo paties likimą.

Prasidėjus I pasauliniam karui, P. Martinaitis kartu su tėvais ir kitais Komaro dvarininko tarnautojais pasitraukė į Rusijos gilumą. Čia Pranas mokėsi toliau, neilgai trukus išvyko į Maskvą ir pradėjo dirbti Maskvos botanikos sode, kuris tuo metu veikė Miesčianskajos gatvėje, bei Nojaus sodininkystėje. 1918 metais P. Martinaitis sugrįžo į Lietuvą ir netrukus išvyko į Vokietiją mokytis sodininkystės. 1920 metais jis vėl sugrįžo į Lietuvą ir kaip sodininkystės specialistas pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijos sistemoje, A. Fredos dvare. Vėliau, Fredos dvare įsteigus Sodininkystės mokyklą, iki 1923 metų dirbo ten.

Vedė P. Martinaitis 1921 metais. Jo žmona buvo Pranė Baltrušaitytė, kuri taip pat visą gyvenimą labai domėjosi augalais ir buvo didelė savo vyro pagalbininkė. Jie išaugino dukrą
Stasę.

Kai 1923 metais buvo įsteigtas Kauno Botanikos sodas, P. Martinaitis tapo šio sodo vyriausiuoju sodininku ir iki 1927 metų buvo šio jo moksliniu sodininku. 1927-1944 m. P.
Martinaitis dirbo Kauno miesto valdybos Sodininkystės skyriaus vedėju. 1943-1944
m. dėl vokiečių savivaliavimo sodininkystės srityje iš šių pareigų buvo pasitraukęs,
dirbo ,,Sodybos” centro Kauno žemės ūkio skyriuje, tačiau vėliau vėl sugrįžo dirbti į
Kauno miesto valdybą. 1944 metų vasarą, artėjant frontui prie Kauno, kuriam laikui
buvo pasitraukęs į savo gimtąjį kaimą Šakių rajone. Į Kauną sugrįžo po to, kai
vokiečiai iš miesto jau buvo pasitraukę. Sugrįžo, tačiau daugelio savo vertingų daiktų,
ypač knygų, neberado – Martinaičių namai buvo apvogti. Kaune jis vėl įsidarbino
miesto valdyboje ir tapo Apželdinimo tresto direktoriumi. 1944 metų gruodžio 22 d.
P. Martinaitį suėmė. Kaip jis pats rašo savo autobiografijoje, suėmė jį ir
nuteisė pagal melagingus faktus, kuriuos tuometinei valdžiai pateikė asmenys,
anksčiau apvogę Martinaičių butą. P. Martinaitis buvo apkaltintas pagal 58 straipsnį ir
karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo. Iš įvairių P. Martinaičio
užrašų sužinome, kad gyvendamas Sibire (būdamas nuteistas), jis iki 1951 metų pagal
savo specialybę dirbo Kemerovo srityje, o 1951 metais buvo perkeltas į Karagandą,
kur iki 1955 metų dirbo Karagandos botanikos sodo agrotechniku (kai kurie P.
Martinaičio nurodyti faktai apie Sibire praleistus metus skirtinguose jo rašytuose
dokumentuose neatitinka). 1955 m. spalio 29 d. jis išvyko į Lietuvą. Įsikūrė Palangoje
ir nuo 1956 m. pradžios dirbo Palangos miesto apželdinimo cecho vedėju, o vėliau ir
Palangos botanikos parko direktoriumi. 1961 m. gruodžio 12 d. savo pareigas
Palangos miesto valdžios potvarkiu jis, išeidamas į pensiją, perdavė laikinai tuo metu
Botanikos parko direktoriumi patvirtintam Vytautui Valentai. Tada P. Martinaitis jau
buvo reabilituotas (LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. gegužės 22
d.). įsaku.

Pensininko gyvenimas P. Martinaičio netenkino, todėl, išėjęs į užtarnautą
poilsį, jis jau pirmaisiais metais ėmėsi plunksnos ir pabandė tai, kas per gyvenimą
sužinota, padaryta, susisteminti. Tuo metu jis itin aktyviai bendradarbiavo spaudoje,
ypač ,,Mūsų sodų” žurnale. Po metų jis buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio
ministerijos Sodininkystės ir bitininkystės skyrių – Žiežmariuose, prie Kaišiadorių
vaismedžių medelyno, organizuoti vitamininių augalų auginimą. Jo rūpesčiu buvo
įveisti 26 ha erškėtrožių, aronijos, saldžiųjų šermukšnių, juodųjų serbentų. Vėliau P.
Martinaičiui šiame medelyne buvo patikėta atgaivinti augalų karantiną. Čia jis dirbo
vyriausiuoju agronomu tris metus, o po to, pablogėjus sveikatai, 1967 m., būdamas 72
metų amžiaus, atsisakė visų tarnybų ir atsidėjo rašymui bei gėlių auginimui savo paties
darže. Tuo laiku priartėjo jo gyvenimo saulėlydis – po kelių metų P. Martinaitis mirė Palangoje.

Pranas Martinaitis buvo didelis botanikas ir sodininkas. Jis labai domėjosi jurginais,
buvo išvedęs daugybę jų rūšių ir jais puošė Palangos parką. Visą gyvenimą domėjosi ir
rožėmis. Dirbdamas Palangos botanikos parke jis atlikdavo ir mokslinius tyrinėjimus,

nors oficialiai to ir neskelbė. Šiandien didžiulė vertybė yra visi jo rankraščiai. Čia randame
augalų, išaugintų Palangos botanikos parke 1956-1961 metais, sąrašus. Kita byla,
reikalaujanti didelio specialistų dėmesio, yra jo sudarytas Palangai būdingų augalų
sąrašas. Kartu su kitais Lietuvos dendrilogais jis sudarinėjo ir Palangos parko medžių
ir krūmų sistematinį sąrašą, aprašinėjo medžius ir krūmus, naujai įveistus Palangos
botanikos parke 1956-1961 metais. Jis sudarė 1959 metų Palangos miesto medelyno
rudens sąrašą, parengė keletą didelių darbų apie rožes, jurginus, spygliuočius medžius
ir kita. Darbai atlikti labai kruopščiai ir tvarkingai. Matyti, kad autorius juos rengėsi kur nors išspausdinti, tačiau tai padaryti nesuspėjo. Išliko ir P. Martinaičio sudaryta
Lietuvos spaudoje jo paties paskelbtų straipsnių bibliografija (1959-1971 metai). Šią
bibliografiją jis rašė paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sunkiai sirgdamas – rankraščiai sunkiai įskaitomi.

Kodėl tiek metų apie P. Martinaitį beveik nekalbėta, kodėl jis nebuvo prisimenamas? Jo dukra S. Šilgalienė pasakoja, kad vienas antras žmogus, sovietiniais metais besidomintis jo asmenybe, buvo pas ją užsukęs, tačiau dukra ką nors daugiau pasakoti jiems bijojo, nes tėvas vis dėlto buvo buvęs ištremtas į Sibirą, o tais laikais net ir po nuteistųjų reabilitacijos valdžia ne tik į buvusius nuteistuosius, bet ir į jų vaikus žiūrėdavo kreivai. Didelę tėvo archyvo dalį dukra išaugojo. Dabar yra viltis, kad juo susidomėję parkotyrininkai pasirūpins, kad vertingiausi P. Martinaičio darbai būtų išspausdinti. Na, o rankraščiai, matyt, turėtų patekti į muziejų, kur geriausios sąlygos laikyti tokius darbus. Palangos botanikos, parko centre įsikūręs Gintaro muziejus tam, ko gero, tinkamiausia vieta, nes, kaip matyti iš P. Martinaičio rašytinio palikimo, būtent Palangos botanikos parkui jis daugiausia atidavė savo širdies šilumos, tačiau, ko gero, būtent šiame parke jis paskutiniais dešimtmečiais būdavo rečiausiai
prisimenamas.

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija