Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Ožgavieniu pasaka
 
Teklė Džervienė
 
Kėta karta vėinuo suodībuo bova tuoks senvaikis, vardo Jeruonīms. Gīvena ons patemė suoduos galė tievūm palėktuo truobalie. Napasakītomi, kad būtom slinks ar pasėlēdės, bet žmuoniūm anam kap ėr narēkiejė. Ni so vėino sosiedo nebaries, bet ėr draugīstės naėiškuojė. Tikriausē par ton palėka nažanuots.
Ožgavieniu dėina nu pat pėitu suoduo laliejė žīdelē, cėguonā ėr vėsuokės pėktas dvasės. Ējė būrēs ėr vuoruoms, bjauriausės liečīnas ožsėmorkšlėnėn, kas pėišuoms ešsėtepės tėik, juog tik akis baltava, kas mėltās apsėbarstės. Veiziek – vėinamė būrie cėgons ont skrėpkas grėiž, kėtamė kazuoks armuonika tompa. Kas mozėkas nator, šauk, bliaun vuožiūm balsās bjauriausēs.
Jeruonīms nu laba rīta doris sklōstio ožšuovė, longus druoboliems oždongstė – lai mėslėj, kad anuo nomėi nier. Je napasėkeravuosi, sovėrs kuokė gaujė i truoba, sojauks vėskon ir naėšsėniešdins kuo nuors naėškaulėjėn. Bėški prasklēdės druobolės kraštieli, Jeruonīms veiziejė pruo longa. Vėins būrīs, vuožio vedėns, nušormoliava ulīčė, i anuo kėima naožsokdams. Anam ėš paskuos ejė kėtė so mozėko. Velniokā so cėguoniems sosėkabėnėn šuoka, strapaliuojė, dalgio muosėkava Gėltėnė, vuo patemė galė stībrėna gervė. Senvaikis sosėrūpėnės sekė, kad bėnt nasoktom i anuo kelāli, bet, Dėivaliou diekou, pradundiejė pruo šali.
Vo če premėnies doris barkšteliejė. Atsėsoka Jeruonīms nu longa ėr mata – aslas vėdorie Gėltėnė bastuovėnti. Na vėina, so kėpšātio, katras Jeruonīmou pasėruodė dėdėlē panašos i Steigvėla vaiki Jorgi. „Matīt, prastā doris taožsklėndiau,“ – sopeikė savi mėslies, bet anīms nieka naspiejė pasakītė.
– No, Jeruonimā, taisīkės, – ėštarė Gėltėnė tēvo balso, – ēsma so vedom.
Senvaikis ėš balsa soprata, kad če muotrėška bēsonti, tik nikāp naistengė atpažintė, kas tuoki.
– Niekor ētė aš nažado ėr nanuoro, – atvertė ons isėbruovielems.
– Tava nuora nieks naklaus, – prašneka ėr kėpšātis. – Atējė tavuojė valonda, toriesi ētė.
– Ēk to, Jorgi, puo kelmās. Aš na kuoks pėimou, ka so žīdās puo suoda vadaluotiuos.
Kėpšātis pasėšiaušė:
– Kuoks aš tau Jorgis? Nakabis eso, je jau nuori vardās vadintėis. Ėr so Ožgavieniu žīdās vedoms napainiuok, vēdo so Gėltėnė na ėš tuos kumpanėjės.
– No, būk to Nakabis, je jau tēp nuori, bet namėslīk, ka aš tavės napažīsto. Alė kas če tava par merga? – tėisė ronka Jeruonīms pri druobolės, katrō Gėltėnė bova apsėsiautosi. Prasklēdė krašta ėr vuos i kelnės naprilēda. Vo Puonė mieliausis! Puo druobolė kaulā barška, tikrūm tėkriausė plėkė kaulā. Pakielė akis aukštīn, vo pri dalgė kuota kaukuolė prisėglaudosi. Paveiziejė i kėpšāti, katros vīpsuojė, Jeruonīma ėšgōsti matīdams. Senvaikis sojiemė savi i naga. Tuo batrūka, kad kuoks pėimou anon ont jouka pastatītom.
– No geras liečīnas pasėdėrbuotav, na vėina ėšgondinsėtav, – pakuolėjė. – Sieskėtavuos, je jau atejuotav, pasėrokousem. Blīnu nakepiau, bet pažondė so kopūstās ėšsevėriau. Galio pavaišintė.
– Narēk mums nikuokiūm kopūstu, – socīpė Gėltėnė. – Tava dūšės mums rēk!
– A matā, kuo muotrėška ožsėmanė, – atvertė Jeruonīms. – Vo kūna ar nanuorietumi? Kon to dėrbsi so tou mona dūšė? Aš na kuoks griešnīnks, gīveno niekam pėkta nadarīdams. Ontra vertos, ar jau seniesniu ož moni suoduo nabier?
– Sakā, pėkta nadarē, – viel prašneka Gėltėnė. – Vo kon gera esi padėrbės?
Jeruonīma na joukās pėktoms sojiemė.
– Ėi to, Jorgi Nakabi, a gėrdi, vesk ton sava cīpīnė ėš mona truobuos ėr kap vīrs anā paaiškink, kad ėš monės pekluo nauduos nabus. Isėprėklėjėtav jodo monėi. Kraustīkėtavuos.
– Gerā, – pasėkasė tarpragi kėpšātis, – ėšvesio. Bet ož ton toriesi vėina ėš trėjūm darbūm padarītė.
– No, no, – soklosa Jeruonīms, – kas tėn duo darbā?
– Rinkės pats: ar žmuogo ožmuštė, ar so muotrėško pargolietė, ar šnapšės poskvortė ėšgertė.
Jeruonīms kėpša ruoda ož jouka prijiemė.
– Žmuogaus aš naožmušio, tas ta jau tėkrā. So muotrėško golietė dar namiegėnau, nadėdėlē tažėnau, ėš katruos posės pri anuos priētė. Vo šnapšelės ėšgertė galio, nu tuo sviets nasogriūs.
– No matā, kāp gerā sosėtariev, – nusėšėipė kėpšātis. Ėr Gėltėnė nusėjoukė, dontėmis sobarškėna. – Ēnam dabar vėsė i karčema, tėn tavi palėksma, vo priš dvīlėkta sosėėiškuosma.
Mata senvaikis, kad geroujo anūm naatsėkratīs. Ėšsėtraukė ėš paluovės korpės, apsėvėlka kailėnēs, sosėgraibė zoikėnė keporė ėr ėšējė i snėigėna ulīčė. Paējės puora žingsniu apsėžvalgė – anuo bėndru – ni kvapa, ėšgarava kap kumpars. Ėr dar patiemėjė, kad jau vakars. Kuo če tēp staigē sotema, pamėslėjė. Ruoduos, pas moni todo tik kuoki posvalondi taožtroka. Bet kuojės patės nešė Jeruonīma i karčema.
Iējė Jeruonīms i karčema, dūmās ėr arielko prasmėrdosė. Nabova ipratės tuo vėituo lonkītėis, tad pasėjota nadrousē. Pastuoviejės pri doru ėr, patiemėjės, kad ož stalūm siedontis i anon naveiz, pradiejė žvalgītėis, kamė če prisėglaudus. Vėinuo kertie stuoviejė nadėdėlis stalalis, pri katruo nieks nasiediejė. Tėn Jeruonīms ėr nuējė. Vuos tik atsėsieda, šast pri anuo šinkuorka, dar nesena, rauduonās žondelēs, joudus plaukus ont pakaušė i kouda sosėsokosi. Pritūpė ont soulo, alkūniems pasėriemė ėr veiz Jeruonīmou i akis.
– Kuo tamstelė nuorietomei ėšgertė? – paklausė, švīpsuodama rauduonuoms lūpuoms. – Pėrma karta tuoki rimta vīra ožeiguo matau.
Jeruonīmou dėdėlē patėka tuoks meilos anuos šnekiejėms. Pasėjota drousiesnis ėr pralinksmiejės paprašė:
– Atnešk, gaspadėnelė, poskvortė kartiuosės.
Ka šinkuorka nuējė, sosėrūpėna, a tories kou ožsėmuokietė. Ikėša ronka i kailėniūm kėšenė, vo tėn – do posgrašē. Apčėpnuojė ėr pats nusėdīvėjė, kāp anėi če atsėrada. Juk sava skarba ons pončekuo puo puodėško laikė.
Bet nabibova laika svarstītė. Grīža šinkuorka, atnešė poskvortė ėr dvi sklėininčelės. Platos sėjuons siūbava ont kolšiu so kuožno žingsnio, prīšakis kėlnuojies po židro nažūtkelė pūstuoms ronkuoviems lig alkūniu. Ak, dailoms muotrėškas, – pamėslėjė Jeruonīms. Vo ana tou tarpo vėina stėklieli pripīlė pėlna ėr pastatė svetiou, i kėta ipīlė lašieli dėl savės.
– I svēkata, – pasakė pakeldama.
Jeruonīms ožsėvertė kieliškelė, pajota, kāp kartoms ėš bornuos nubiega žemīn, pavėrsdams maluonė šėlomo. Šėlta bova na tėik nu arielkas, kėik nu šalėp prėsiedosės muotrėškas. Tuokė geroma senvaikis sava gīvenimė nabova patīrės.
– Rasiet tamstā kuokiuos ožkondas pataisītė? – pasėtērava šinkuorka.
– Gerā būtom sėlkės. Vuo kam ana? – sosėrūpėna Jeruonīms.
Šėnkuorka nosėjoukė:
– Ožmėršā tamsta, kad šėndėina Ožgavienės. Sėlkės par gavienė atsėvalgīsi. Toro kiaulės ausi so šotintās žėrnēs, atnešio. Vo dėl ožmuokesnė narūpinkis, sosėruokousva.
– Mat anon šonis, – numuojė ronko senvaikis, – nešk ton ausi.
Jeruonīms najota, kāp bieg laiks. Kol ons šveitė kiaulės ausi, ontsėgerdams arielko, mitri muotrėška sokėniejuos terp stalūm so alaus uzbuonās, poskvortiems ėr tuorielkuoms, vės pasėžvalgīdama i anon. Vėsė Ožgavieniu žīdelē ėr cėguonā, nusėmetėn liečīnas, gierė ėr valgė, dainiava ėr kėtuoki alasa kielė. Kertiuo sosiedėn mozėkontā ožgrajėjė leilėndri. Tujau aslas vėdorie ėr šuokieju atsėrada. Jeruonīms spuoksuojė i anus ėr jota, kad anuo patėis kuojės puo stalo pradiejė kėlnuotėis. „Būtom nabluogā sotrīptė kuoki kriuokaveka, ale kad panuos natoro“, – pamėslėjė pats sau. Tad čiopa ož alkūnės pruo šali ēnontė šinkuorka, bet ta ėšsėsoka. „Parsėprašau, daug darba toro, šuoktė nagalio“. Balėka Jeruonīmou kuojės ėštėisos i basėlinksmėnontius spuoksuotė. Bet anam vėstėik bova gerā. Aple ejėma nomėi ni pamėslītė nanuoriejė. Vo kuo če rēk. Prijiedės, prigierės, sied šėltā terp linksmūm žmuoniūm, mozėkas klausuos, i sprėtnė ėr maluonė muotrėška spuoksa. Ka priēs artiau, rēks varda paklaustė…
Tēp natroka prabiegtė vakars ėr naktėis posė. Lig suotės atsėgierėn ėr prisėšuokėn žmuonis ėš karčemuos ėšsėvākščiuojė. Kas paētė nabgaliejė, bova ož doru ėšvėlkts. Jeruonīma pruotielis tēp pat apsėdrumstė, vėsė kaulā atsėlēda, sominkštiejė. Senvaikis pamėslėjė, ar batories sīluos nomėi parētė. Anuo i lauka nieks navarė, tad tuoliau smaksuojė vėins pri sava stala. Šinkuorka, kačergo žvongindama, onglis pečiou žarstė. Paskiau žėborius pradiejė gesintė. Ka balėka vėina lėmpelė, pajiemė anou ė atsėsieda pri Jeruonīma.
– No kon, kavalieriau, Ožgavienės bėngies. Puo dvīlėktas Pelėnūm dėina prasėdies. Rēktom ėr tamstā nomėi eitė.
– Nanuoro nomėi, – kielė apsunkosė galva Jeruonīms. – Kon aš tėn vėins dėrbso? Jug monės nieks nalauk. Ėr šalta būs, pečios nu rīta meta nakorts… Lēsk, gaspadėnelė, mon ont stala ožsėkvėmpos pamėiguotė. Nabėjuok, neso tuoks gėrts, napaduoroma napadėrbso. Vo dar geriau būtom, – šnekiejė, jimdams anon ož ronkā, – kad vedo abodo pasiedietoviav, pasiruokoutoviav. Vėsa vakara nuoro paklaustė tava vārda, vo to vės laika natori.
Šinkuorka, ont soula siediedama, atsėdoksiejė:
– No nusėlakstiau šėndėina, kuoju nabipavelko. – Pakėlnuojosi poskvortė ėr radosi tėn arielkas šlaka, sosėpīlė i stėklali. – I tava svēkata, – sriobteliejė gorkšnieli, kas lėka atėdoudama Jeruonīmou. – Sakā, vārda nažėnās. Matīt, navākščiuoji i karčema. Kas vākščiuo, tas žėna. Elzbieta eso.
– Elzbietelė. Gražos vards. Ta ar lēsi, Elzbietelė, monėi parnakuotė?
– Kuoki če nakvīnė pri stala siedont. Jebėnt ētomi goltė i gaspaduoriaus luova. Matā, ons īr i miesta ėšvažiavės alaus parvežtė. Luova par nakti bus tošti – grīžtė gaspaduorios žadiejė rituo. Galiesi pamėiguotė, kol prašvės.
– Va jodo so vīro na vėinuo luovuo mėigtatav? – pasėtērava Jeruonīms.
– Na vīrs ons monėi tier, sakau – gaspaduorios.
Jeruonīmou tuoki žėnė bova dėdėlē pri šėrdėis.
– Vo sakīk, Elzbietelė, – pasėlėnkės sokoštiejė anā i ausi, – sakīk teisībė, ar tēp jau vėsumet vėina ėr mėigti?
Muotrėška nusėjoukė, pašnairava i Jeruonīma jouduom akīm, patīliejė ė pasakė:
– Je puo teisībē, na vėsumet.
– No kāp gerā, ka sakā teisībė, – apsidžiaugė Jeruonīms. – Prijimk muni šiou nakti i sava luova.
Šinkuorka tīliejė, veiziedama i sava sonertus pėrštus.
– Prijimk, Elzbietelė, – meldė Jeruonīms, kabindams anon par petius ėr nuoriedams i ausi pašnėbždietė meilius žuodius, katrėi kažkap anuo galvuo atsėrāda – jug nikumet niekam onkstiau anūm nabova sakės, ni pats ėš kuo nuors gėrdiejės.
– Gerā, oždaruov karčema ėr golsevuos.
Jeruonīms padiejė muotrėškā oždarītė longėnės ėš lauka, doris ėš vėdaus. Tumet Elzbieta, pasėjiemosi žėbori, nusėvedė anon i ontra bodinka gala. Jeruonīms nusekė, ni nanumanīdams, kas anuo lauk…
Šēp ar tēp, snausdams šalėp Elzbietas, jauties ba gala laimings. „Kāp gerā, kad Nakabis Jorgis muni ėš numūm ėšvadėna. Gīvenėmė tuokiūm Ožgavieniu naturiejau…“
Ons gluostė šėltus Elzbietas petius, bočiava vėsor, kor tik pasėiktė galiejė.
– Kuoki to graži, Elzbietelė, kuoki to meili, kuoki to šėlta, kuoki to minkšta, – vės kartuojė ė kartuojė Jeruonīms,
– Mėigtam, kavalieriau, pavargau aš. Rītuo reikies onkstėi keltėis. Gaspaduorios žadiejė parvažioutė auštont…
Bet gaspaduorios parsėbeldė nakti. Matīt, raktus toriejė, kad atsėrada truobuo, nieka nažadindams.
Jeruonīms pajota, kad kažkas anon ož plaukūm tompa. Ėšsėgondės pradiejė gintėis. Ka bova ėš luovas ėštėmpts ėr ont aslas parėsts, sograibė paluovie korpė ėr trėnkė ožpoulėkou par kramė.
– Še tau, razbainikė, kuo lėndi muštėis! Še tau! Še tau!
– Sostuok, – soklīkė luovuo atsėsiedosi Elzbieta. – Kon to dėrbi? Ar namatā, kad gaspaduorios jau ba dvasės? Rasiet ožmušē…
Jeruonīms pakėla nu aslas ėr poulė pruo doris. Vo ož anūm Gėltėnė so Nakabio bastuovėntio.
– No, dabar nu mūsa nabipabiegsi. Vėsus oždoutus darbus padėrbā.
Jeruonims, anūm žuodius ėšgėrdės, i štolpa pavėrta. „Viešpatie, tatā anėi na liečīnas tabova, vo tėkrė…“ Nu tuos mėslės anon tuoki baimė sojiemė, kad tou patio mėrksnio, dvasė ėšlēdės, ėr pats ont šuona nuvėrta.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija