Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Ona Oginskytė-Deltuviškienė-Jaševskienė (prieš 1540–1591)


Ona Oginskytė buvo Vilniaus tijūno Motiejaus Bagdonaičio Oginskio (m. 1564 ) dukra. D. Vilimas rašo [1], kad Ona „buvo ištekėjusi 3 kartus. Pirmasis jos vyras – Kauno pavieto ir valdomo panemunių dvarų mokesčio rinkėjas Abraomas Kuncevičius. Šiam 1562 m. mirus, ji gana greitai (jau prieš 1566 m.) ištekėjo už pirmojo Kauno pakamario (1566–1581 m.) ir valdovo sekretoriaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) protestantų globėjo kanclerio Mikalojaus Radvilos Rudojo kliento, „jo karališkosios malonybės dvariškio Upytėje, Bonarove (Beinaravoje) ir Stankevičiuose“ Vaitiekaus Andriejaičio Deltuviškio (Dzeviltovskio). Atrodo, kad V. Deltuviškis ne tik gavo žmoną, bet į valstybės iždą turėjo sumokėti likusias pirmojo O. Oginskytės vyro skolas. Už tai V. Deltuviškis 1566 m. iš Žygimanto Augusto gavo Babtų dvarą. Vyras savo žmonai tuoj pat užrašė valdų, pvz., 1566 m. O. Oginskytei jis užrašė Stankevičių kaimą Žemaitijoje.

Ona Deltuviškienė aktyviai dalyvavo perskirstant savo ir tėvų valdas. Štai 1580 m. vasarą ji kartu su savo motina Kotryna Valavičiene keičiasi valdomis – sklypais Žemaitijoje ir Netanų kaime, sklypais abipus Strūnos upės ir sklypu prie Nevėžio, pavadintu Bosevčina, kuris yra netoli Panevėžiuko, to paties dvaro sklypais prie Nemuno, Lūzoje, ir Panemunių dvare dykra Jakūbovščina. O dar 1579 m. spalio 16 d. jos motina Kotryna Valavičienė, antrąkart likusi našle, dukrai už 2 500 kapų lietuviškų grašių pardavė Panevėžiuko dvarą prie Nevėžio upės.

1581 m. mirus V. Deltuviškiui, Ona irgi neilgai našlavo. Jau po ketverių metų (1586 m. birželio mėn.) ją aptinkame Žemaičių žemės teisme kaip Jeronimienę Jaševskienę.

Kur buvo Deltuviškių, vėliau Jaševskių valdos? Pati pavardė rodo, kad Deltuviškiai buvo kilę nuo Deltuvos, t. y. dabartinės Ukmergės apylinkių. Tačiau antras pagal svarbą Kauno pavieto žmogus – pakamaris buvo gana turtingas, turėjęs dvarų įvairiuose pavietuose. Atrodo, kad dalis jo dvarų buvo Žemaitijoje – Vilkijos, Veliuonos ir Ariogalos valsčiuose.

V. Deltuviškis per vieną 1580 m. lipos 5 d. dviem dokumentais savo žmonai užrašė Liaudos dvarą ir Ponekelpių kaimą Veliuonos valsčiuje, Ariogaloje – Ilgižių kaimą, Upytės paviete – Kondranų ir Juodkalnų kaimą, taip pat Kaniūkų arba Graužų, Perevaznikų ir Kūčunavos kaimus prie Nevėžio bei Rebždučių kaimą ir Kosovo dvarą Vilkijos valsčiuje.

Jeronimas Stanislovas Jaševskis, kadangi pats buvo kilęs iš Lenkijos, Liublino žemės, turėjo tenkintis gavęs turtingą našlę – daugelyje to meto Žemaitijos žemės teismo dokumentų minimi O. Jaševskienės dvarai, kuriuos ji gavo iš savo tėvų arba kurie jai buvo užrašyti velionio V. Deltuviškio. Taigi Ona Jaševskienė valdė Panemunio dvaro dalį, taip pat Panevėžiuką, Liaudas, Panekelpius, Ilgižius, jau minėtus Stankevičius, ne Žemaitijoje – Deltuvą su Juškiškių rūmais, Paberžę su Sudervės rūmais, namą Vilniuje.“

D. Vilimas savo straipsnyje [2] teigia, kad „Ona Oginskytė buvo tipiška to meto bajorė. Ji aktyviai gynė savo teises žemės teisme, besibylinėdama net ir tada, kai pati būdavo kaltinama neteisėtais veiksmais. [...]

Regis, vaikų O. Oginskytė susilaukė tik su antruoju vyru arba tik jie pasiekė pilnametystę. Su V. Ddeltuviškiu ji turėjo dukterį Oną ir sūnų Joną. Paskutiniame XVI a. dešimtmetyje jos vaikai jau buvo suaugę. Ona Deltuviškytė maždaug 1590 m. ištekėjo už į Žemaitiją nuo Krokuvos apylinkių atsikėlusio Kristupo Čajevskio, besigiminiavusio su Kulviečiais, vėliau (1599–1608) buvusio Kauno vaiskiu. K. Čajevskis tais pačiais metais kvitavo savo svainį Joną ir uošvę Oną, kad yra gavęs jam priklausantį kraitį iš velionio uošvio palikimo, o pats žmonai užrašė vainiką savo Ariogalos (Lesčiai) ir Viduklės (Smulkai) valsčiaus dvaruose. Uošvienė Ona Jaševskienė ir svainis Jonas Vaitiekaitis Deltuviškis Kristupui Čajevskiui, valdžiusiam Leščių dvarą, tada užstatė dar 20 apgyvendintų valakų, esančių jų Ilgižių kaime, Ariogalos valsčiuje. [...]

1591 m. rudenį O. Jaševskienė savo sūnui Jonui Deltuviškiui dovanoja Liaudų dvarą, Deltuvą su Juškiškių dvaru ir Paberžę su Sudervės dvaru. O jau po kelių mėnesių, 1592 m. vasario 9 d., Jeronimas Jaševskis, dar tebegyvendamas Panemunyje, patvirtina iš posūniuo gavęs J. Deltuviškio velionės žmonos testamentu jam užrašytas brangenybes ir 400 lietuviškų kapų grašių grynaisiais pinigais. Tą pačią dieną patėviui teko užleisti ir po žmonos mirties likusius Babtus bei Skrebinus, kuriems valdyti J. Deltuviškis turėjo pirmumo teisę, nes jie didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro buvo duoti valdyti dar jo tėvui, Kauno pakamariui. Beje, brolis ir sesuo Deltuviškiai paveldėjo ne tik žemės valdas ir dvarus – taip 1598 m. jie pasidalijo iš motinos pusės paveldėtą mūrinį namą Vilniuje, Savičiaus gatvėje, su daržu. J. Deltuviškio svainis su žmona savo giminaičiui tą namo pusę pardavė už 300 lietuviškų kapų grašių. [...]

Sutuoktiniai Čajevskiai dar 1592 m. rudenį apsikeičia abipusiais dovanojimo raštais, patvirtinančiais vienas kito finansinį aprūpinimą. Iš jų sužinome, kad Onos Deltuviškytės kraitis siekė 2  000 lietuviškų kapų grašių. 1629 m. Kauno paviete minimas Vladislovas tikriausiai buvo jų sūnus, o Čajevskių ir Deltuviškių giminės, kaip ir Oginskiai, gyveno Lietuvoje iki pat XX amžius.

Onos Čajevskos brolis Jonas Vaitiekaitis Deltuviškis vedė Oną Vaitiekaitę Bilevičiūtę (Belevičiūtę) ir 1569 m. tapo Kauno vėliavininku, juo išbuvęs iki pat savo mirties – 1631 metų. Taigi Kauno pavieto elite XVII a. pradžioje matome svainius – vėliavininką ir vaiskį (kariuomenininką). [...]“


1. Darius Vilimas, „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje XVI a. pabaigoje (pagal Žemaitijos Žemės teismo knygas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 35.
2. Darius Vilimas, „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje XVI a. pabaigoje (pagal Žemaitijos Žemės teismo knygas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 29–41.

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.08.31
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija