Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

Dvi Žemaitės vyresniosios seserys
 
Juozas Normantas
Kiekvieno žmogaus asmenybės formavimuisi didžiulės reikšmės turi jo šeima. Išskirtinis vaidmuo tenka vyresniesiems: motinai, močiutei, tėvui, seneliui, taip pat ir broliams bei seserims.
Didelį teigiamą ar neigiamą poveikį tiek vaikystėje, tiek ir vėlesniais amžiaus tarpsniais vaikas, jaunuolis ar suaugęs žmogus patiria iš bendraamžių šeimos narių, seserų ir brolių. Jei jų tarpusavio santykiai artimi, nuoširdūs, jei juos nuo vaikystės jungia tarpusavio meilė, užuojauta, pasitikėjimas, noras padėti, tokie žmonės užauga jautrūs ir malonūs kitiems. Tie skaidrūs, gerumu persunkti seserų ir brolių ryšiai išlieka visam gyvenimui, nors jie jau ir gyvena kitose šeimose, juos skiria šimtai ar tūkstančiai kilometrų.
Julija Beniuševičiūtė – rašytoja Žemaitė – brolių neturėjo. Ji augo kartu su trimis savo seserimis. Julija buvo trečioji dukra šeimoje. Dvi vyresniosios seserys – Emilija ir Petronėlė. Jos yra itin daug padėjusios savo jaunesniajai sesutei Julijai ir jos šeimai.
Šių seserų gyvenimo ir veiklos iki šiol plačiau niekas nėra tyrinėjęs. Jų vardai šmėsteli kartais sesers Julijos raštuose, jų redaktorių komentaruose, Žemaitės ir P. Višinskio korespondencijoje, docentų K. Umbraso ir A. Sprindžio monografijose apie Žemaitę.
Vyresnioji sesuo Emilija
Ji buvo už antrąją seserį keliais metais vyresnė. Gimė apie 1841-1842 metus Bukantėje, Šateikių grafo Plioterio palivarke. Kai XIX šimtmečio viduryje Šateikių bažnytkaimyje buvo laukiama Žemaičių vyskupo M. Valančiaus vizitacijos, atėjo grafo paliepimas Bukantės palivarko urėdui Antanui Beniuševičiui ir jo žmonai Julijanai Sciepuraitei-Beniuševičienei atvežti visas keturias savo dukras į Šateikių dvarą. Ten buvo numatyta suformuoti dvylikos mergaičių „kompletą“ (jos turėjo vyskupui po kojų barstyti žoleles). „Emilka jau didelė, ir negalima visoms išeiti, mažosios trys tikome.“ (Žemaitės „Raštai“, t. IV, p. 301).
Vyriausiąją dukterį Emiliją tėvas išmokė lenkiškai skaityti, šiek tiek rašyti, tikėjimo dalykų. Toliau mokytis jos niekur neleido. Ji turėjo padėti motinai ūkyje.
Mergaitė žiemomis verpė, audė, sau ir mažosioms kraitį klojo. Kartais ir piršliai atsilankydavo – „kavalieriai piršosi Emilkai, bet niekais nuėjo: tai tėvai neleido, tai Emilkai netiko, tai kavalierius nebesugrįžo…“ (Žemaitės „Raštai“, t. IV, p. 304). Emilija padėjo motinai ne tik ūkio darbuose (jų visada buvo daugybė), bet ir prižiūrėdavo jaunesniąsias seseris. Kai vieną kartą Julija užmiršo užkabinti darželio vartus, ir paršeliai iškniso rūtas bei jurginus, tai „man Emilka taip skaudžiai sudavė į kuprą, net verkti pradėjau…“ (Žemaitės „Raštai“, t. IV, p. 321).
Šis atsitikimas kalba ir apie tai, kad vyriausioji rašytojos sesuo mylėjo grožį ir tvarką.
Kai jaunasis Šateikių dvaro savininkas Plioteris A. ir J. Beniuševičiams atsakė Bukantės palivarko urėdo ir šeimininkės vietos, jie, anot Žemaitės, 1866 m. rudenį kartu su vyresniąja dukterimi Emilija ir jaunesniąja Juzefa atvažiavo į anksčiau nupirktą ūkį, kuriame buvo du valakai žemės ir apgriuvę trobesiai (Žemaitės „Raštai“, t. IV, p. 412).
Žemaitė, rašydama „Autobiografiją“ nebeprisiminė, kokio dydžio buvo šis ūkis. Rumšiškių viensėdis buvo už Nekačios dumbrių vingio, netoli Varnių-Užvenčio vieškelio. Tai buvo Klubokų dvarininko Antano Eidimto vienkiemis, kurio centre riogsojo keturi trobesiai (K. Umbrasas. „Žemaitė“. Vilnius, „Vaga“, 1975, p. 65, 66). Šio „dvarelio“ buitį, Julijos bei Lauryno Žymantų pirmuosius povestuvinius metus vaizdžiai aprašė Žemaitė („Raštai“, t. IV, p. 414).
Julijos tėvai į nupirktąjį Rumšiškių ūkį 1866-ųjų metų balandžio 23 d. buvo įleidę gyventi ir ūkininkauti jaunavedžius Žymantus, išvažiavusius iš Džiuginėnų dvaro „ant savęs“.
Ankštoje Rumšiškių vienkiemio troboje, kurioje apšildoma buvo tik viena troba ir maža kamarėlė, dviems šeimoms, turinčioms po keturis žmones, buvo sunku. Todėl tėvas A. Beniuševičius žiemos sezonui išsinuomavo du kambarėlius Varniuose. Ten žiemą praleido Julijos motina, seserys – Emilija ir Juzefa.
Jau kitų metų pavasarį (1867), grįžus iš Varnių į Rumšiškes J. Beniuševičienei su dukterimis, Julijos tėvas Antanas, nepatenkintas žentu Laurynu ir jo ūkininkavimu, atsakė jauniesiems Žymantams ūkį ir pradėjo pats dirbti ten buvusią žemę. Žymantai su mažyte dukrele Onute (buvo pakrikštyta Ievute) išėjo „į platųjį pasaulį“ (Žemaitė. „Raštai“, t. IV, p. 467).
Emilija dar septynerius metus sunkiai dirbo nederlingose Rumšiškių pelkynų žemėse, negaudama iš tėvo deramo atlyginimo, ir tik kraudama kraitį jaunesniajai seseriai Juzefai.
Sunkių darbų prislėgta, skaudžių išgyvenimų dėl nelaimingo dukters Julijos gyvenimo ir jos mažų vaikelių skurdo iškankinta, tuo metu pasiligojo motinėlė Julijona. 1874 m. ji atgulė amžinam poilsiui į Varnių miestelio senąsias kapines. Apverkusi gerąją motinėlę, nematydama Rumšiškių dykvietėje jokių perspektyvų dirbti, Emilija, būdama jau 33 metų amžiaus, nusprendė kaip nors išsikelti į Varnius, kur turėtų galimybę kasdien lankyti motinėlės kapą.
Likęs našliu, A. Beniuševičius suprato, kad ne jo, jau seno žmogaus, jėgoms apdirbti tą didelį vandeniu pažliugusį Rumšiškių žemės gabalą. Tuo metu jo jauniausiajai dukrai Juzefai pasipiršo bajoriškos kilmės žemaitis nuo Plungės Albinas Šileika. Tėvas Antanas palaimino jų santuoką ir dukrai Juzefai bei žentui A. Šileikai atidavė valdyti visą ūkį.
Emilija ilgiau būti Rumšiškėse nesiruošė – čia ji jau baigė prarasti jėgas bei sveikatą. Ji galutinai nusprendė eiti į Varnius; buvo nutarusi miestelio ir aplinkinių kaimų vaikus mokyti skaityti ir tikėjimo dalykų, ruošti juos pirmajai komunijai. Pasakė apie tai tėvui ir paprašė, kad už jos 20 metų darbą šis pagal išgales apmokėtų. Emiliją palaikė sesuo Petronėlė, kuri jau buvo kiek atsistojusi ant kojų ir turėjo susitaupiusi šiek tiek pinigų.
Taip buvo nupirktas nedidelis namelis Varniuose, ir A. Šileika naujai gyventi pasiryžusią Emiliją išdangino į Varnius.
 
***
Julijai ir Laurynui vaikai biro kaip žirniai iš skreito. „Kol vaikai maži – viena su jais kamuojuos, kartais turiu samdytą mergaitę, kartais neturiu. (…) Prakutus vaikams, reikia jiems ganyti gyvulius, pagal kurio išgales kiaules, žąsis… Vasarą visi su darbais, nėra laiko nė pamokyti vaikų nors skaityti.“ „Gelbėjo mane sesuo mano vyriausia, įsikūrusi į davatkas Varniuose. Mano vaikus žiemą ėmė pas save, mokė skaityti, poterių, prisakymų, privedė išpažinties, vasarą vėl atidavė namo. Taip vis žiemomis išmokė mano vaikus tikėjimo dalykų.“ (Žemaitė. „Raštai“, t. IV, p. 416).
Kitoje vietoje Julija rašo: „Mergaitės per vasarą prie darbo ir prie gyvulių. Žiemą reikia verpti, austi, o tam mokslui nė valandėlės nelieka. Kiek pas tetą pramoko mažos iš maldaknygės, tiek ir temoka.“ (Žemaitė. „Raštai“, t. IV, p. 417)
1871 m. rugpjūčio mėnesio 26 d. Žymantų šeimoje gimė ketvirtasis vaikas – trečioji duktė. Julija paprašė sesers Emilijos būti naujagimės mergaitės krikšto mama – kūma. Trečią dieną Emilija kartu su valstiečiu J. Gumulevskiu atvažiavo į Žymantų buveinę, išvežė mergaitę į Laukuvos bažnyčią, kur jai buvo duotas Pranės vardas. Iš Žymantų vaikų Emilija labiausiai Pranutę ir mylėjo.
Eidama 89-uosius metus Pranė Jarienė, 1960 m. gruodžio 10 d. K. Umbrasui pasakojo: „Kai susilaukiau 9 metų, teta davatka paėmė į Varnius mokyti tikėjimo ir skaityti. Kai turėjau 10 metų, teta nupirko čeverykas už 10 auksinių. Buvo didelis džiaugsmas. Ciocė vesdavosi į bažnyčią, apvalkstydavo skarmalais.“ (Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra, t. III, Vilnius, 1962, p. 87).
1957 m. rugsėjo mėn. Pranė Jarienė M. Grigaitytei sakė: „Teta Emilija, mamos sesuo, išmokė siūti,“ („Žemaitė“, Vilnius, 1972, p. 177). Apie Emiliją Žemaitės „Raštų“ šešiatomio redaktorius A. Žirgulys tik tiek tepasakė: „Žemaitė turėjo tris seseris: vyriausioji Emilija, kuri Varniuose turėjo nuosavus namukus ir davatkavo, mokydama vaikus katekizmo.“ (Žemaitės „Raštai“ , t. VI, p. 36)
Vyriausioji sesuo Emilija, visą gyvenimą atidavusi savo šeimai, padėdama auginti ir prižiūrėti jaunesniąsias seseris, atlikdama ūkio darbus, žiemomis verpdama ir ausdama seserims kraičius, o vėliau žiemomis maitindama, apskalbdama, mokydama visas keturias sesers Julijos dukteris, buvo jų pirmoji, o trims iš jų ir vienintelė mokytoja.
Emilija, išvykusi į Varnius, neturėdama jokios nuolatinės apmokamos tarnybos, santaupų, vargingai gyveno visus paskutiniuosius du likimo jai skirtus dešimtmečius. Vertėsi ji iš menko atlyginimo, kurį gaudavo už vaikų mokymą – žmonės jai dažniausiai atsilygindavo maisto produktais.
Emilija gyveno tik 56-erius metus (Žemaitė nurodo, kad apie 50.
 
***
Emilija sunkiai susirgo 1897 m. spalio mėnesį. Julijai buvo pranešta, kad serganti sesuo prašo ją atvažiuoti ilgesniam laikui paslaugyti. Julija daugiau nei savaitę Varniuose slaugė seserį. Nelaimė retai vaikšto viena. Tuo metu Julijos vyras Laurynas Žymantas jau sunkiai sirgo (1897 metų pabaigoje jam atsinaujino vėžys). Atvira žaizda varvėjo. Laurynas kentė didelius skausmus. Jis geso akyse. Tačiau dar turėjo vilties pagyti, važinėjo pas daktarus. Julija vos įstengė suvesti galą su galu.
Julija negalėjo slaugyti dviejų mirtinai sergančių ligonių, gyvenančių toli vienas nuo kito. Ji, palikusi prie Emilijos lovos seserį Petronėlę, grįžo į Ušnėnus. Po pusantros savaitės Julija gavo telegramą iš Varnių, kad jos seselė užgeso. Tai atsitiko 1897 m. lapkričio 9 dieną.
Kelti dideles laidotuves nebuvo iš ko. Tik vieną vakarą ir naktį pagiedojo „Kalnus“. Į laidotuves Julija atvažiavo kartu su savo ištekėjusių dukterų šeimomis. Apraudoję Emiliją, ją į paskutinę kelionę palydėjo lapkričio 10 dieną. Palaidojo Varnių kapinėse, šalia tėvelių.
Po aštuonių mėnesių – 1898 m. liepos 24 d. – užgeso ir Julijos vyras Laurynas Žymantas. Jį palaidojo Užvenčio kapinėse.
Vidurinioji sesuo Petronėlė
Vaikystė ir paauglystė
 
Gimė ir augo Petronėlė gražioje Bukantės dvarelio sodyboje kartu su vyresniąja sesute Emilija, už kurią ji buvo 2-3 metais jaunesnė, ir jaunesnėmis už save sesutėmis Julyte ir Juzefa. Pati Petronėlė buvo gimusi apie 1843-1844 metus. Kai jai ėjo septinti, tėvas pradėjo mokyti lenkiškai, rusiškai – skaityti, rašyti, skaičiuoti, poterių. Mokė apie dvejus metus. Petronėlė atmintį turėjo gerą. Baigiantis antriesiems mokslo metams, tėvas pradėjo kalbėti apie tai, kad ją reikėtų leisti toliau į mokslus, kad vėliau pati galėtų už gyvenimo užsikabinti. Tolesnį jos gyvenimą Julija piešia taip: „Antrąją mano seserį Petronėlę atidavė mokytis į Šateikius prie Bortkevičių (Šateikių felčeris – J. N.) Jie savo vaikams mokyti samdė mokytoją; prie tos atidavė ir mūsų Petrusę. Už mokslą nežinau, kiek mokėjo, o valgė dvare iš antrastalių stalo. Kai mano motina paprašiusi grapienę priimti mergaitę į mokslą ir valgydinti, grapienė pasakiusi:
- Tegul valgo pas urėdienę… Čia ar čia mano duona minta, tegul prasimoko…
Mokytoja buvo vokietė, ir mano sesuo išsimokė vokiško rašto ir kalbos.“ (Žemaitė. „Raštai“, t. IV. Vilnius, 1957, p. 305).
Užsienio kalbų vaikystėje per metus-dvejus neišmoksi, todėl galima spėti, kad Petronėlė Šateikiuose mokėsi bent kokius trejus-ketverius metus.
Per vasaros atostogas Petrutė su tuo metu jau paaugusiomis jaunesniosiomis sesutėmis prižiūrėdavo naminius paukščius – vištas, antis, kalakutus – „kiekvienos veislės užaugindavo po šimtą ir daugiau“ (ten pat, p. 297).
Petrutė kartu su seserimis Julija ir Juzefa dalyvavo vyskupo M. Valančiaus priėmime Šateikiuose, kai šis ten vizitavo senąją medinę bažnyčią. Tąsyk trims eigulio Beniuševičiaus dukroms kartu su kitomis devyniomis palivarko tarnautojų dukterimis buvo pasiūtos baltos suknelės. Jomis pasidabinusios mergaitės barstė darželio gėles ir pievų žiedus vyskupui po kojų. Šis įvykis aprašytas Žemaitės „Autobiografijoje“ (Žemaitė. „Raštai“, t. IV, p. 300-304).
Kol Petronelė gyveno Šateikiuose, jos tėvas namuose mokė kitą savo dukrą – Julytę – poterių, skaityti ir rašyti lenkiškai bei rusiškai, skaičiuoti (ten pat, t. IV, p. 298). Po to tėvas paprašė Petronėlės, kad ši Juliją pamokytų vokiečių kalbos.
„Raštų“ IV tomo 324 puslapyje Julija rašo, kad kai ji po kelerių metų nuvyko į Šėmų dvarą mokytis, jos mokytoja, vyriausioji pusseserė panelė Apolonija, pradėjusi klausinėti, kas ją mokė. Julija tąsyk linksmai atsakiusi, kad lenkiškai ir rusiškai tėvas mokęs, o vokiškai – Petrusia: „ji pas mokytoją vokietę mokėsi ir man parodė raides ir kaip ištarti“ (t. IV, p. 324).
J. Beniuševičiai buvo labai religingi, anot Julijos „dabojo mus nuo papiktinimo, nuo blogų kalbų“ (t. IV, p. 298). Užaugusi Julija plačiai aprašė, kaip tėvai auklėjo jas (t. IV, p. 298-300, 317, 322-323 ir kt.). Beniuševičių dukros Emilija, Juzefa ir Petronėlė taip pat užaugo labai religingos. Tik Julija buvo ne tokia pamaldi.
 
Petronėlės jaunystės mįslės
 
Kaip jau rašyta, 1866 m. vėlyvą rudenį Beniuševičiai kartu su dukromis Emilija ir Juzefa iš Bukantės persikėlė gyventi į Rumšiškėse nupirktą ūkį. Kur tuo metu buvo Petronėlė? Apie tai Julija „Autobiografijoje“ užsimena tik vienu sakiniu: „O antra (Petronėlė – J. N.) išėjo į platesnį svietą: Peterburge tarnavo ir, kaip anais metais, gerai uždirbo“ (T. IV, p. 417).
Iš karto kyla klausimas, kas ją, gyvenančią nuošaliame kaime, iki to laiko niekur toliau neiškėlusią kojos, galėjo paskatinti išsiruošti į Peterburgą, kur tais laikais reikėjo keliauti arkliais ir laivu? Kažkas ją tokiam žygiui turėjo paskatinti, kelią parodyti, patarti, kur nuvykus apsistoti, įsidarbinti. Neaišku ir kada konkrečiai ji į Peterburgą nuvyko, kiek ilgai ji ten išbuvo, ką konkrečiai dirbo.
Paaiškinimą galime rasti nebent šiame Julijos „Autobiografijos“ fragmente: „Sykį parvažiuojame iš bažnyčios – bestovįs kieme arklys, ratukuose pakinkytas, besąs svetys, pasisakęs tėvo brolio Domininko sūnus Stanislovas. Jaunas, gražus vaikinas (t. IV, p. 314).
Kai Stanislovas buvo dar visai mažas, mirė jo motina. Jos brolis – Šiaulių advokatas Paulauskis – pasiėmęs jį pas save dar mažą, ir leidęs berniuką į mokslus. Stasys, ką tik baigęs Šiaulių gimnaziją. Dabar dėdė primygtinai raginąs Stasį pasilikti Šiauliuose ir mokytis iš jo advokatauti. Vėliau jis paliksiąs Stasiui namus ir visą turtą.
Stasys nepaklausęs turtingo dėdės patarimo ir nusprendęs važiuoti į Maskvos universitetą ir jame studijuoti mediciną. Dėdė užpykęs, kad neklauso ir išvaręs jį iš namų. Dabar jis esąs pas dėdienę Šėmose. Ji duosianti jam penkiasdešimt rublių mokslui Maskvoje. Toliau gal dar kas nors sušelps. Tapęs daktaru visiems sugrąžinsiąs (ten pat, p. 315).
Stasys Bukantėje paviešėjo keletą dienų. Mergaitės susidraugavo su pusbroliu, pamilo jį.
Kitą vasarą į Bukantę iš Šėmų atvažiavo dėdina Albertina Beniuševičienė su trimis mažosiomis dukterimis. Kartu atvažiavęs ir Stasys. Jis buvo jau studentas – su mėlyna apykakle. „Džiaugėmės, mylėjom, vaišinom, kuo beišgalėjom“ (t. IV, p. 318).
Po poros dienų vaišių dėdina su dukromis išvažiavo, o studentas Stasys Bukantėje atostogavo dar kelias savaites. Jis visai dėdės šeimai net keletą kartų vaizdingai papasakojo apie savo kelionę iš Maskvos į namus. Jis važiavęs per Peterburgą. Tarp tų miestų jau esąs įtaisytas geležinis kelias, lygus kaip stalas, tiesus kaip styga: patiestos geležys tekiniams riedėti. Važiuoja be jokio arklio, yra tik geležinis pečius: tą pakuria, padaro garą, tas ir traukia visą eilę sukabintų vežimų ir t.t.
„- Pamislyk, – sako, – iš Maskvos į Peterburgą šimtas mylių, o mes geležies keliu važiavome tik tris dienas… Saugu“ (t. IV, p. 319).
Taigi važiavo Stasys pirmuoju ir tuo metu vieninteliu Rusijos geležinkeliu, sujungusiu Maskvą su Peterburgu.
„Iš Peterburgo plaukęs vandeniu į Rygą – irgi saugu. (…) Iš Rygos parvažiavęs pačta…
- Tokia tolybė kelio, – sako Stasys, – o prie gerų įtaisų tik dvi savaites tetrukau kelionėje, o yra apie du šimtai mylių kelio…“ (t. IV, p. 319-320).
Kai Petronėlė klausėsi Stanislovo pasakojimo, jai turėjo būti apie 13 metų. Taigi ar tik nebus tai pirmoji ir lemtingoji jos pažintis su Peterburgu… 
(Tęsinys kitame numeryje)

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija