Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Mykolas Kleopas Oginskis (1765-09-25–1833-10-15)
M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“ (garso įrašas)

Kompozitoriaus, valstybės veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) tėvai


Valstybės ir politikos veikėjas, kompozitorius kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis – labai spalvinga ir daugialypė asmenybė. Šiandien jis daugiausia žinomas kaip kompozitorius, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“, populiarumo neprarandančių mazurkų, valsų, maršų, 1799 m. sukurtos operos „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“, 1828 m. parašytos knygos „Laiškai apie muziką“, 1826–1827 m. paskelbtų keturių tomų „Atsiminimų“ autorius. Žinoma, kad jis rašė ir eiles. Tuo pat metu M. K. Oginskis buvo garsus ir valstybės bei politikos veikėjas (diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų Lietuvoje).

Gimė M. K. Oginskis 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos (tėvų dvare Guzove), mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Jo tėvas – Ašmenos seniūnas, Lietuvos didysis kancleris, Trakų vaivada ir kaštelionas Andrius Oginskis (1739–1787), motina Paula (Paulina) Šembek (1737–1798-01-20).

Krikšto metu jis gavo 8 vardus: Kleopas, Mykolas, Pranciškus, Antanas, Mykolas, Ignas, Juzefas, Tadas. Gyvenime naudodavo dažniausiai tik du – Mykolą ir Kleopą.

Pirmasis Mykolo Kleopo mokytojas ir įvairiausių talentų ugdytojas buvo prancūzų pedagogas Žanas Rolis. Jau vaikystėje išryškėjo Mykolo Kleopo gabumai muzikai. Daug dirbdamas jis greitai padarė didelę pažangą ir pats savarankiškai ėmė muzikuoti, kurti. Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius ano meto pedagogus: muzikos pagrindų ir pianinu jį groti mokė dvaro muzikas Juzefas Kozlovskis (1757–1831), smuiku –  Džiovanis Batista Viotis (1755–1824) ir kt. Jis nebuvo profesionalus muzikantas, tačiau kūrė, populiarino savo muziką (atlikdavo ją, publikuodavo) visą gyvenimą.

Renkantis gyvenimo kelią, M. K. Oginskiui didelę įtaką padarė jo giminaitis – Vilniaus vaivada (1764–1768), LDK didysis etmonas (1768–1793), poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas Mykolas Kazimieras Oginskis (1730–1800).

Mykolo Kleopo Oginskio politinė ir diplomatinė karjera prasidėjo jam sulaukus vos dvidešimt vienerių – dar 1786 m. Pirmiausia pagarsėjo tuo, kad dalyvavo valstybiniame darbe. Už nuopelnus valstybei 1788 m. jam įteiktas Šv. Stanislovo ordinas, 1790 m. – Baltojo Erelio ordinas.

Daugelis istorikų pastebi (tai akivaizdu ir iš M. K. Oginskio „Atsiminimų“), kad dažnai jo politinius ėjimus įtakodavo ne tik meilė tėvynei, noras ją matyti nepriklausomą, bet ir atsakomybė už jam priklausiusius dvarus, ten gyvenusius žmones, gimines, draugus ir pažįstamus, su kuriais jis buvo susijęs įvairiais ryšiais. Šios aplinkybės lėmė ir tai, kad 1793 m., po II Žečpospolitos padalijimo, jis tapo LDK iždininku ir šias pareigas ėjo 1793–1794 m.

1794 m. M. K. Oginskis dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo išrinktas Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariu (veikė 1794 m. balandžio–birželio mėnesiais), vadovavo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėliams, dalyvavo mūšiuose  prie Valažino, Ivenčiaus, Vyšniavo. Jis organizavo kavalerijos diviziją, vadovavo šaulių būriui, kurį buvo apginklavęs iš savo lėšų. Vilniuje, Oginskiams priklausiusiuose Sluškų rūmuose (juos M. K. Oginskis paveldėjo 1800 m., nuo 1803 m. rūmai priklausė Vilniaus miesto magistrato tarėjui Domininkui Čaikovskiui), veikė sukilėlių štabas, o rūmų teritorijoje – sviedinių liejykla. Po sukilimo ir III Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, M. K. Oginskis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku (1794) ir buvo sukurtas minėtasis garsusis jo polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“.

Gyvendamas užsienyje, M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau, Napoleono nuomone, nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai atsidūrė Rusijos valdžioje, ji, kaip ir bet kuri kita tauta, pati ginklo pagalba turi atsikovoti savo teises.

1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui nusižengimus rusų valdžiai, leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. Tais pačiais metais Mykolas Kleopas Oginskis buvo išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu.

M. K. Oginskis buvo paveldėjęs savo dėdės, LDK karinio ir politinio veikėjo Pranciškaus Ksavero Oginskio (1742–1814) dvarą Zalesėje (Baltarusija), taip pat senelio, LDK karinio ir politinio veikėjo Tado Pranciškaus Oginskio dvarą Rietave, kuris Mykolo Kleopo Oginskio nuosavybe tapo 1802 m. Rietavo seniūniją 1814 m. M. K. Oginskis iš valstybės nusipirko už 277 600 rublių. Taip Rietavas tapo privačiu Oginskių šeimos dvaru, o greitai po to ir svarbiausia jų rezidencija Lietuvoje.

1802 m. sugrįžęs iš užsienio, iš pradžių M. K. Oginskis gyveno Zalesėje, netoli Smurgainių (Baltarusija). Čia jis sukūrė didelę dalį savo romansų ir pjesių fortepijonui, pradėjo rašyti „Prisiminimus“ ir muzikinį-estetinį esė rinkinį „Laiškai apie muziką“. Zalesėje M. K. Oginskis nemažai laiko praleisdavo bendraudamas su ispanų smuikininku Eskudero, dainininku Paliani, su buvusiu muzikos mokytoju Juozapu Kozlovskiu. Tais metais jis lankydavosi ir Rietave. Žinoma, kad 1808 m. Rietave vyko iškilmingos jo sūnaus Irenėjaus vardynos. Būtent Irenėjus išpuoselėjo Rietavą, o vėliau čia ir Plungėje jo darbus pratęsė sūnūs – Bogdanas ir Mykolas.

1810 m. M. K. Oginskis buvo paskirtas caro slaptuoju patarėju. Vienu metu jis buvo tapęs ir prorusiškos Lietuvos politikos šalininku. Prieš prasidedant Rusijos karui su Napoleonu, M. K. Oginskis buvo sumanęs atkurti LDK kaip autonominę Rusijos imperijos dalį, tačiau to jam įgyvendinti nepavyko, nes caras, iš pradžių lyg ir pritaręs jo sumanymui, paskyręs M. K. Oginskį senatorium nuo Lietuvos, vėliau, pasikeitus politinei situacijai, nebeturėjo laiko, o gal ir nebenorėjo iš esmės užsiimti tais Lietuvos reikalais.

M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus: 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764–1852), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798–1844) ir Pranciškų Ksaverą (1801–1837).

1802 m. M. K. Oginskis santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaitijos didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę, dainininkę Mariją de Neri (1778–1851), kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė trijų dukterų: Amelijos (1803–1858), Emos (1810–1871), Idos (1813–?) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808–1863).

Po 1815 m. įvykusio Tautų kongreso M. K. Oginskis prarado viltį, kad bus įmanoma atkurti Lietuvos valstybę. Tada jis apsisprendė išvykti gyventi į užsienį. Apie 1822-uosius metus jis savo dvarus užrašė žmonai ir vaikams, o pats išvyko į Italiją, kur įsikūrė 1823 m. Paskutiniuosius vienuolika metų  gyveno Florencijoje. Žinoma, kad čia jį 1829 m. aplankė poetas Adomas Mickevičius ir jo draugas Antonijus Odincovas.

Prieš mirtį kurį laiką Mykolas Kleopas Oginskis gyveno netoli Santa Marijos Novellos bažnyčios (Florencija). Ten jis 1833 m. ir mirė. Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas netoli vienuolyno esančiose kapinėse. Jo žmonos Marijos de Neri rūpesčiu po kurio laiko iš čia jo palaikai buvo perkelti į Švento Kryžiaus baziliką (Santa Croce). Čia jam pastatytas balto marmuro paminklas. Minėta bazilika – iškilių valstybės, politikos, meno, mokslo veikėjų (Dantės, Mikelandželo, Džoakino Rosinio, Nikolinio Džovanio Batistos, Galilėjaus ir daugelio kitų) amžino poilsio vieta.

2006 m. baltarusių kultūros veikėjų iniciatyva atminimo lenta paženklintas namas Florencijoje, kuriame 1823–1833 m. gyveno M. K. Oginskis (lentos autorius – baltarusių skulptorius V. Januškievičius, kuris yra sukūręs ir įspūdingą M. K. Oginskio paminklą Maladečinoje (Baltarusija).

Mykolo Kleopo „Atsiminimai“ (I–IV tomai), kurie apima 1788–1815 m. laikotarpį, buvo parašyti prancūzų kalba ir 1826–1827 m. šia kalba išleisti Paryžiuje. Vėliau visi keturi tomai buvo išversti į lenkų kalbą ir 1870–1871 m. išleisti Poznanėje (Lenkija).

Į lietuvių kalbą M. K. Oginskio „Atsiminimai“ išversti ir išleisti 2006–2010 metais.  To darbo 2006 m. Regionų kultūrinių iniciatyvų centras (RKIC), vertėjas Virginijus Baranauskas.

Rengdamiesi leisti M. K. Oginskio „Atsiminimus“ lietuvių kalba, RKIC pasidomėjo, kiek pagrindinėse Lietuvos bibliotekose (Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos, Nacionalinės Martyno Mažvydo ir kt.) yra prancūzų ir lenkų kalbomis išleistų M. K. Oginskio „Atsiminimų“ komplektų. Keliose iš jų yra vos po 1–4 komplektus. Taigi galimybę šią knygą skaityti užsienio kalbomis šiandien Lietuvoje turi labai nedidelis skaičius žmonių. Periferijos bibliotekos šiomis knygomis pasigirti iš viso negali.

Vienas iš įdomiausių prancūzų kalba išleistų komplektų (Mémoires de Michel Oginski. Sur la Pologue et les Polonais. Depuis 1788 jusqua la fin de 1815. Tome premier. 1826) saugomas Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje (VUB F1-D 170–173). Šiame komplekte stebina gausybė ranka rašytų tekstų (šito nėra kituose Lietuvos bibliotekose saugomų „Atsiminimų“ knygose). Šis leidinys įrištas tokiu principu: viename puslapyje – spaustuvėje atspausdintas tekstas, kitame – ranka rašytas. Knygos pradžioje – rankraštinė faksimilė, kuri prasideda žodžiais „Me Biographie deperis non enfance gusgu’en 1788, épogue ou commenemt ner Mémoires (...)“.

Išsamesnio šios knygos aprašo bibliotekoje nėra, tad iš pradžių manyta, jog greta spausdintinio knygos teksto čia pateiktas išlikęs atitinkamas knygos teksto rankraštis, visas komplektas įrištas po „Atsiminimų“ išspausdinimo.

Šioje knygoje įrištų pirmųjų rankraštinių puslapių kopijas išvertus į lietuvių kalbą paaiškėjo, kad tie ranka rašyti tekstai nėra paties M. K. Oginskio rankraštis, ir tai ne rankraštinė 1826–1827 metais išspausdintų „Atsiminimų“ teksto versija. Knygos pradžioje pateiktame ranka rašytame priešlapyje M. K. Oginskis paaiškina, koks yra tų ranka rašytų tekstų turinys ir kaip jie atsirado. Autorius rašo (pateikiame viso paaiškinamojo teksto vertimą į lietuvių kalbą:

„Atsiminimai“ bus po mano mirties perduoti žmonai ir visiems laikams liks šeimos archyvuose. Juos perskaityti galės tik mano vaikai ir keletas artimų draugų. Ten sudėjau visus faktus, kurių nepanorau išspausdinti savo „Atsiminimuose“, kad jie nebūtų pernelyg didelės apimties. Šiame egzemplioriuje bus patikslinta mano biografija iki 1788 metų, ir ypač to laikotarpio mano privataus gyvenimo detalės. Ten aprašiau daug istorinių įvykių, kurie iki šiol nebuvo žinomi, nors ir labai svarbūs, tačiau nenorėjau jų spausdinti, kol esu gyvas, daug labai svarbių laiškų apie įvairius dalykus, daug linksmų ir nežinomų detalių apie įžymius žmones, kuriuos paminėjau savo „Atsiminimuose“.

Kadangi mano regėjimas labai nusilpęs, tad sunku dirbti, ypač pastaruosius penkerius metus, kai gyvenu Florencijoje, negalėjau ilgai rašyti ir taisyti tai, kas sudėta į šiuos keturis tomus. Nenorėdamas gaišti laiko, diktavau po keletą valandų per dieną. Kadangi niekada nerašiau juodraščių, nereikia stebėtis, jei pasitaikys netikslumų, pasikartojimų, stilius dažnai gali būti prastas ir daug perrašinėtojo klaidų, nes ne visada pakakdavo laiko dar kartą perskaityti tai, ką buvau padiktavęs, o po kelių dienų jau tuo nebesidomėdavau.

Kad ir kaip ten būtų, baigiau tai, ką nekantraudamas troškau baigti, ir neabejoju, kad po mano mirties šiuose pataisymuose nebus rasta nieko vertinga, ką derėtų papildomai įtraukti į „Atsiminimus“, o taip pat nei labai įdomių istorinių faktų apie Lenkiją ir lenkus.

Florencija, 1828 metų birželio 1 diena. Pasirašo grafas Mykolas Oginskis.“

(Beje, M. K. Oginskis čia, kaip ir kai kuriose „Atsiminimų“ vietose, save įvardija grafu, nors turėjo kunigaikščio titulą).

Taigi Vilniaus universitete saugomas M. K. Oginskio „Atsiminimų“ keturių knygų komplektas išties unikalus – jis vienintelis pasaulyje. Kaip matyti iš datos, jis buvo parengtas po to, kai jau buvo išspausdinti visi keturi M. K. Oginskio „Atsiminimų“ tomai. Ranka rašytų tekstų apimtis beveik tokia pati kaip ir spausdinto. Taigi tai – jau išspausdintų „Atsiminimų“ atsiminimai-papildymai.

Spausdintinis teksto variantas, ir rankraštinis – ant tokios pat faktūros popieriaus. Spausdintiniai šios knygos puslapiai yra tapatūs kitiems 1826–1827 m. prancūzų kalba išleistų „Atsiminimų“ knygų, kurios saugomos įvairiose Lietuvos bibliotekose, puslapiams.

Kunigaikštis M. K. Oginskis buvo Vilniaus universiteto garbės narys. Tai, kad išlikusi unikaliausia jo rašytinio palikimo dalis šiandien saugoma šio universiteto bibliotekoje, lyg ir savaime suprantama.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Mokslo akademijos, Vilniaus universiteto, Kauno apskrities viešojoje bibliotekose ir kai kuriose kitose Lietuvos didžiausiose bibliotekose nemažai saugoma knygų iš buvusių kunigaikščių Oginskių dvarų bibliotekų. Apie tai, kad šios knygos anksčiau yra priklausiusios kunigaikščiams Oginskiams, liudija knygų puslapiuose išlikę kunigaikščių Oginskių herbiniai antspaudai, įrašai, dedikacijos.

XIX a. pab.–XX a. pr. itin garsėjo Rietavo ir Plungės dvarų bibliotekos. Didelę jų dalį (anot kai kurių tyrinėtojų, tų bibliotekų pagrindą) sudarė  kompozitoriaus ir politikos veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio bibliotekos knygos. Jos į Plungės ir Rietavo dvarus buvo atvežtos iš Zalesės (Baltarusija). Žinoma, kad Plungės dvaro bibliotekoje tarp kitų vertingų knygų buvo ir keturi M. K. Oginskio 1826–1827 m. prancūzų kalba išleisti „Atsiminimų“ tomai. Ar tai tas pats knygų komplektas, kuris saugomas Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje, šiandien sunku pasakyti, nes ant šio komplekto bent jau šios publikacijos autorei Plungės kunigaikščių Oginskių bibliotekos antspaudo nepavyko aptikti.

Parengė Danutė Mukienė 

Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“
Įrašas iš Varšuvos kamerinio orkestro CD „Lenkijos perlai. XVIII a. lenkų miniatiūros“, įrašyto 1992 metais (kūrinys sąlygiškai padalintas į 3 dalis):

  Mykolo Kleopo Oginskio polonezo fragmentas
 (47 sek. trukmės, 88 KB apimties, RA – 28.8 formato failas)
 
  Mykolo Kleopo Oginskio polonezo fragmentas
 (1 min 05 sek. trukmės, 120 KB apimties, RA – 28.8 formato failas)
 
  Mykolo Kleopo Oginskio polonezo fragmentas
 (56 sek. trukmės, 104 KB apimties, RA – 28.8 formato failas)



© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2015.01.01
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija