Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Mykolas Kazimieras  Oginskis (apie 1728 / 1730 – 1800)


 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karo, valstybės ir visuomenės veikėjas Mykolas Kazimieras Oginskis – Juozapo Jono Tado Oginskio, nuo 1730 m. ėjusio Trakų vaivados pareigas, sūnus. Jis buvo  pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, Lietuvos raštininkas, Lietuvos generolas-majoras, paskutinysis LDK iždininkas, 1764–1768 m. ėjo Vilniaus vaivada. M. K. Oginskis – vienas iš trijų Oginskių giminės atstovų, LDK ėjusių etmono pareigas [1] (lauko etmono pareigas yra ėjęs Jonas Jackus Steponas Oginskis, didžiojo etmono pareigas – Grigas Antanas Oginskis). M. K. Oginskis didžiojo etmono pareigas ėjo 1768–1793 metais. Kai kurie lenkų tyrinėtojai teigia, kad M. K. Oginskis buvo daugiau muzikas nei karys [2].

Išgarsėjo ir kaip poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas, mecenatas. Gyvendamas Slonime, savo rezidencijoje, jis buvo įkūręs orkestrą ir operos teatrą. Palikuonių neturėjo. Daugelį metų globojo savo trečiosios eilės pusbrolio Andriaus sūnų Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833).
1765–1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo kasamas 54 km ilgio kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių.

IŠSAMIAU:

Plati M. K. Oginskio biografija yra paskelbta 2008 m. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos išleistoje Valdo Rakučio knygoje „Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai, t. 1:  LDK didieji etmonai ir sukilimo vadai“ (p. 223–231). Šio autoriaus publikacija „Mykolas Kazimieras Oginskis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas“ skelbiama  knygoje  „Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje ...“ (Vilnius, 210, p. 91–106).

M. K. Oginskis gimė apie 1730 m. Kozelske (Černigovo žemės) Trakų vaivados Juozapo Oginskio ir Onos Višnioveckaitės šeimoje. Kai jam buvo šešeri metai, mirė tėvas (1736 m.). Tada Mykolo Kazimiero auklėjimu užsiėmė jo senelis – LDK etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis. M. K. Oginskis vaikystėje ir jaunystėje mokėsi muzikos ir tapybos, buvo gabus menams. Kai mirė senelis, berniuką ėmė globoti Marcijonas Mykolas Oginskis [3, 4]. Jo globa buvo savanaudiška – M. B. Oginskis norėjo iš globotinio atimti jo paveldėtas žemes ir dėl to su juo bylinėjosi net iki 1751 metų. Išsaugoti turtą M. K. Oginskiui padėjo Mykolas Čartoriskis, kuris jam išrūpino ir pirmąsias pareigybes, t. y. kaip rašo V. Rakutis, „1744 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininko, o 1748 m. jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininko. Jau nuo 1744 m. buvo dragūnų regimento šefas (vienintelis Lietuvoje regimentas, turėjęs atskirą šefą). 1748 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos kariuomenėje jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis (jam buvo tik 18 metų!). [5] Tuo pačiu gavo Čečersko seniūno pareigas ir pajamas“.1753 m. jaunasis didikas išvyko į užsienio kelionę [...] . Pasinaudodamas protekcija, M. K. Oginskis tapo Prancūzijos kariuomenės savanoriu, dalyvavo Septynerių metų kare. [...] tačiau M. K. Oginskis pagarsėjo ne tiek savo kariniais nuotykiais, kiek muzikiniais sugebėjimais, patobulindamas muzikinius instrumentus, rašydamas straipsnius į Prancūzijoje leidžiamą garsiąją Deniso Didro (Denis Diderot) enciklopediją.

1761 m. savo globėjo Mykolo Čartoriskio nurodymu M. K. Oginskis nenoriai grįžo į Lietuvą.“ Čia jis 1761 m. rugsėjo 19 d. vedė Lietuvos pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos našlę, Mykolo Čartoriskio dukrą Aleksandrą. Vedęs gavo Slanimo seniūniją. Gyveno Peterburge, buvo vienas iš Jekaterinos II kandidatų į Lenkijos sostą.

V. Rakutis rašo [6], kad „1762 m. M. K. Oginskis pasirodė Peterburge formaliai padėkoti už gautą Šv. Andriejaus ordiną, o realiai išbandyti galimybę tapti Abiejų Tautų Respublikos valdovu iš Rusijos malonės ar bent sustiprinti savo poziciją. [...] 1764 m. gruodžio 4 d. jam buvo suteiktos aukščiausios Lietuvoje Vilniaus vaivados pareigos.

1765 m. grįžo iš Rusijos ir Slanime pradėjo kurti „mūzų dvarą“. Jo pastangomis per Polesės pelkes buvo nutiesti du keliai, jungę Pinską su Slanimu bei Voluine.

V. Rakutis rašo [7], kad „1765 m. pradžioje įkūrus Lietuvos karo komisiją, etmonams nusišalinus nuo darbo joje, M. K. Oginskis tapo realiu jos vadu. Ši komisija buvo vyriausias kariuomenę valdantis organas, kuris susirinkdavo posėdžiams kartą per pusmetį. [...] 1765 m. jam buvo pavesta tiesiogiai vadovauti Vilniaus įgulai ir didžiausiai bei stipriausiai kariuomenės daliai.  1768 m. jam be eilės buvo suteikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono buožė.“

Į istoriją M. K. Oginskis pirmiausia įėjo kaip didikas, kurio rūpesčiu iki 1768 m. buvo nutiestas 54 km ilgio kanalas, sujungęs Dniepro ir Nemuno baseinus (kanalas Nemuno intaką Ščarą sujungė su Jaselda, Pripete, Dniepru ir atvėrė vandens kelią iš Baltijos jūros į Juodąją jūrą (į Konstantinopolį). Šis kanalas buvo pavadintas Mykolo Kazimiero Oginskio vardu.

1768 m. tapęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonu, M. K. Oginskis pasirūpino, kad kariuomenėje reikalai gerėtų: padidino algas, plėtojo leidybinę veiklą.

Baro konfederacijos veiklos metais jis daugiausia rūpinosi, kad etmonams būtų sugrąžintos  1764 m. apribotos teisės.

V. Rakutis rašo [8], kad „1770–1771 m. Lietuvos kariuomenės vadovybė jau vedė slaptas derybas su Baro konfederatais dėl galimo prisidėjimo prie šio judėjimo. [...]

Lietuvos kariuomenės koncentracija buvo vykdoma sanitarinio kardono prieš plintančią epidemiją pretekstu. Jau 1770 m. gruodžio 10 d. liepta suformuoti šį kordoną prieš marą. Šiam kordonui vadovauti buvo paskirtas etmonas M. K. Oginskis. [...] Birželio 17 d. karo komisija etmonui M. K. Oginskiui leido, esant reikalui, kilnoti ar surinkti dalinius, jei to reikalautų jų saugumas. Taip etmonas įgavo juridines teises laisvai disponuoti Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės kariuomene tarp Karo komisijos posėdžių. [...]“.

1771 m. Mykolas Kazimieras prisijungė prie Baro konfederatų. Rugsėjo 23-osios naktį A. Suvorovo pajėgos prie Stalovičų sutriuškino jo trijų tūkstančių karių pajėgas. Emigravęs M. K. Oginskis  gavo amnestiją. 

M. K. Oginskio kaip etmono pozicijos sumenko LDK kariuomenei pralaimėjus 1771 m. mūšį.

Jis patyrė didelius finansinius nuostolius, pirmojo padalijimo metu prarasdamas dalį žemių. Gyvendamas emigracijoje, daug įsiskolino, tačiau, kaip pažymi V. Rakutis. [9] „neatsisakė prabangaus gyvenimo stiliaus, toliau vykdė kanalų tiesimo ir tobulinimo darbus“.

M. K. Oginskis valdė Slonimą. V. Rakutis rašo, kad savo „dvare jis buvo įkūręs dvi operos trupes, pastatęs 2 tūkstančių vietų teatrą, sukūrė muzikos mokyklą, kūrė polonezus, dainas, parašė tris knygas. Nors amžininkų reakcija buvo neigiama, M. K. Oginskis buvo savarankiška, tėvynę mylinti ir kūrybinga asmenybė, kurios charakteriui suformuoti iš dalies sutrukdė per lengvai pasiektos politinė ir karinės aukštumos pirmoje gyvenimo pusėje.“

S. Verameičikas rašo [10], kad 1774 m., pritrūkęs pinigų, M. K. Oginskis buvo priverstas parduoti Nebarovo dvarą savo dukterėčiai – kunigaikštienei Elenai Pšezdzeckytei-Radvilienei ir jos vyrui. 1775 m. sugrįžo į Slanimą. Ten pastatė kelias įmones, spaustuvę, įkūrė pirmąjį operos teatrą ir muzikinę kapelą. Dirbdamas kartu su Pinsko ginklininku ir miesto teisėju Martynu Butrimovičiumi, Mykolas Kazimieras įgyvendino didelį projektą – už savo lėšas įrengė garsųjį Oginskio kanalą, kuris sujungė Baltijos ir Juodosios jūros baseinus.

Etmonas priklausė masonams ir 1781 m. buvo išrinktas „deputuotu Lietuvos provincijos didžiuoju magistru“.

1782–1785 m. praleido keliaudamas po Olandiją (Acheną, Briuselį, Amsterdamą, Hagą), Angliją. Vėliau, paskutinio XVIII a. dešimtmečio pradžioje, diplomatas Mykolas Kleopas Oginskis beveik atkartojo etmono kelionę po Olandiją ir Angliją.

Kaip liudija amžininkai, etmono interesai, išsilavinimas ir būdas buvo meno žmogaus. Jaunystėje Mykolas Kazimieras žavėjosi tapyba, „lengvai, elegantiškai ir tiksliai“ piešė kraštovaizdžius, gėles, vaisius bei paukščius. Jis gavo gerą muzikinį išsilavinimą ir puikiai grojo įvairiais muzikos instrumentais, juokais net buvo vadinamas „etmonu-klarnetu“. Apie jį buvo rašoma: „pasižymi dideliu muzikiniu talentu, nuostabiai groja arfa ir smuiku“. Teigiama, kad būtent jis išrado arfos pakojį. 1760 m. Mykolas Kazimieras tris valandas grojo arfa Denis Didro, kuris, kaip jau buvo minėta, labai gerai įvertino jo talentą ir atlikimo techniką. Etmonas sukūrė Slanimo teatrui operas „Čigonai“ ir „Eliziejaus laukai“, parašė nemažai polonezų bei kitų muzikinių kūrinių. Jis turėjo ir rašytojo gabumų – kūrė poeziją, išleido „Istorinius bei moralinius apsakymus“, „Pasakėčias ir ne pasakėčias“.

Buvo filantropas. Daug paaukojo Smilavičų vienuolynui ir bažnyčiai, įkūrė labdaros fondą, skirtą Vilniaus universiteto studentams remti.

Per Tado Kosciuškos sukilimą Mykolas Kazimieras Oginskis buvo Vilniuje. Nepaisant sunkios ligos, jis kaip ir anksčiau laiką leisdavo apsuptas muzikantų, palaikė ryšius su Jozefu Haidnu.

1795 m. pabaigoje Mykolas Kazimieras Oginskis jau buvo persikėlęs gyventi į Varšuvą, kur atsidėjo vien menui ir muzikai. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Helenovo dvare prie Varšuvos. Mirė 1800 m. sausio 31 d. Varšuvoje.

Laiko perspektyvos požiūriu etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis atrodo kaip neįprastas ir talentingas žmogus. Gali pasirodyti, kad dalyvavimas skirtingų – kartais net priešingų – stovyklų politiniame gyvenime, polinkis į avantiūras bei diskredituojančias aferas parodo jį kaip patiklų, kartais naivų, be principų žmogų. Tačiau tai nepaneigia jo patriotizmo ir noro sąžiningai siekti gerovės savo kraštui. Asmeninės ambicijos ir savimeilė, polinkis į okultizmą, sentimentalumas, teatriški poelgiai – tai XVII a. antroje pusėje įprastas pasaulietinio didiko, priklausiusio pretenzingai, intelektualiai tuometinio jaunojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus aplinkai, elgesys. Tai, kad tokia asmenybė kaip Mykolas Kazimieras ano meto aukštojoje visuomenėje įprasta, įrodo jo tariamo sūnėno gyvenimo kelias (elgesys, veiksmai, gabumai ir simpatijos). Mykolo Kleopo Oginskio gyvenimas kažkokiu keistu būdu kaip veidrodis atspindėjo ir savaip atkartojo tolimo giminaičio gyvenimą

Žinoma, kad Lietuvoje M. K. Oginskis yra valdęs Švėkšnos dvarą.

D. Narbutienė rašo, kad „XVIII a. viduryje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800) savo valdose Nieborove prie Varšuvos įsteigė biblioteką, kurią vėliau perkėlė į Slanimą. 1796 m. joje būta 1780 tomų. Po M. K. Oginskio mirties biblioteka buvo išsklaidyta. Ir taip atsitiko ne su vienu Oginskių knygų rinkiniu

 
1. LDK laikotarpiu etmonas buvo „vyriausiasis kariuomenės vadas, kuris ne tik vadovaudavo kariuomenei mūšyje, bet būdavo atsakingas ir už kariuomenės administravimą, jos finansų tvarkymą, kariuomenės teisę (leido etmono artikulus), tam tikra dalimi  QUOTE  politiką (turėjo savo rezidentus užsienio valdovų dvaruose) – Valdas Rakutis, „Mykolas Kazimieras Oginskis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 91.
2. Ten pat.
3. Abiejų Tautų Respublikos kancleris – D. Mukienės pastaba.
4
Mykolas Kazimieras Oginskis tuo metu, kai jį globojo Marcijonas Oginskis, gyveno Vitebske kartu su Marcijono anūku Andriumi Oginskiu (Mykolo Kleopo tėvu), kuris buvo 11 metų už jį vyresnis. Gali būti, kad tais bendrai leidžiamos vaikystės metais Mykolą Kazimierą ir pradėjo vadinti Mykolo Kleopo Oginskio dėde – S. Verameičiko pastaba.
5. 1748 m. Mykolas Kazimieras, būdamas Seimo deputatu, gavo dvarus, prie kurių prijungė Čečerską, Kalvariją, Merač (prie Pinsko), Pinską, Tucholską bei Ričivolį.
6. Valdas Rakutis, „Mykolas Kazimieras Oginskis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 94.
7. Ten pat, p. 95.
8. Ten pat, p. 96.
10. Verameičikas S., Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833), Vilnius, 2008.

Parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija