PALANGOS GINTARO MUZIEJAUS ISTORIJOS FRAGMENTAI

Parengė Jurga Palangytė

Antano Tranyzo nuotraukose – 1963, 1968, 1986 metais Palangos gintaro muziejuje

Pirmosios žinios apie gintarą mus pasiekia iš X amžiaus asirų dantiraščių. Labiau gintaru imta domėtis XVIII-ame amžiuje, kai jis buvo plačiai pradėtas naudoti buityje. Tuo laiku daugiausiai jam dėmesio skyrė Švedijos ir Rusijos mokslininkai. Knygoje „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ Simonas Daukantas atkreipė skaitytojų dėmesį į senovėje plėtotą prekybą gintaru. Lietuvoje gintaru mokslininkai daugiausiai ėmė domėtis tik XX a. pradžioje.
Iš pirmųjų Lietuvos gintaro tyrinėtojų pirmuoju reikėtų paminėti profesorių A. Matulionį. Vėliau nemažai įdomių faktų apie gintarą savo darbuose yra pateikęs P. Šivickis, J. Kaškelis, J. Dagys, J. Bubnys, P. Gudynas, S. Pinkus. Plačiai žinomi V. Katino atlikti moksliniai tyrinėjimai, kuriuos jis apibendrino 1983 m. išleistoje knygoje „Baltijos gintaras“.
Gintaru domėjosi, jį kolekcionavo ir Palangos grafas Feliksas Tiškevičius. Kolekcininkų, kurie kaupė retus, mokslui ir dailei vertingus gintaro pavyzdžius, inkliuzus, XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo nemažai, tačiau niekam iki pat XX a. septintojo dešimtmečio pradžios pas mus nebuvo pavykę surinkti tas vertybes į vieną vietą, kur galėjo būti rodomi visuomenei ir tyrinėjami mokslininkų.Danutės Mukienės nuotraukoje - Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos fragmentas. 2003 m.
1963 m. rugpjūčio 3 d. Palangos gintaro muziejų Lietuvos kultūros ministerijos pavedimu kaip savo muziejaus padalinį įkūrė Vilniaus valstybinis dailės muziejus (nuo 1966 m. – Lietuvos dailės muziejus). Ta proga 1963 m. rugpjūčio 3 d. 15 val. Palangoje, Dailininkų kūrybos namuose (tuo metu Klaipėdos g. 4), įvyko iškilmingas muziejaus atidarymas. Renginį kartu su Lietuvos dailės muziejumi organizavo Lietuvos kultūros ministerija ir Palangos miesto vykdomasis komitetas.
Muziejus veikia grafo Felikso Tiškevičiaus (1870-1932) rūmuose. Jie pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto Franco Švechteno (1841-1924) projektą vietinių gyventojų šventu laikytame Palangos Birutės miške, šalia Baltijos jūros. Rūmus supa Palangos botanikos parkas, kuris buvo pradėtas formuoti statant rūmus, XIX a. pabaigoje. Parko projekto autorius – iškilus prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouard’as Fransua André (1840-1911).
Muziejaus įkūrimo iniciatorius, pirmosios ekspozicijos rengėjas, teminio plano autorius buvo tuometinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, pirmosios ekspozicijos dailininkas – minėtu laikotarpiu Lietuvos dailės muziejuje direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams dirbęs dabartinis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, architektas – Julius Masalskis. Jie surado tuo metu gana įdomų ir iki to laiko Lietuvos muziejų praktikoje nenaudotą interjero sprendimo būdą. Vėlesnės – išplėstinės – muziejaus ekspozicijos autorius buvo dailėtyrininkas ir muziejininkas Romualdas Budrys. Jam talkino architektas Julius Masalskis. Prie ekspozicijų kūrimo daug yra prisidėjęs ir S. Pinkus, J. Petrulis, A. Tranyzas, V. Katinas, V. Vizgirda, V. Gudelis ir nemažai kitų.
Pradėjus kurti Palangos gintaro muziejų, Lietuvos dailės muziejui didelę pagalbą suteikė Kauno valstybinis istorijos muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas, Istorijos-etnografijos muziejus, Kretingos, Telšių, Šilutės kraštotyros bei Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejai, Lietuvos dailės fondo Klaipėdos gamybinio kombinato „Dailė“ gintaro cechas, archeologas Adolfas Tautavičius, tuometinis Žemės ūkio akademijos docentas J. Bubnys. 1963 m. muziejus užėmė tik dalį Palangos grafo F. Tiškevičiaus rūmų patalpų. Tuo metu pastate dar veikė ir Dailininkų kūrybos namai.
Pirmoji ekspozicija užėmė 96 m² ploto, joje rodyti 478 eksponatai. 186 iš jų depozito teisėmis buvo gauti iš įvairių Lietuvos įstaigų ( Mokslo akademijos Istorijos instituto, Istorijos-etnografijos muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus), Kretingos, Telšių, Šilutės bei Šiaulių istorijos-etnografijos muziejų).
Pirmojoje salėje lankytojai buvo supažindinami su gintaro istorija, senaisiais jos dirbiniais.
Pristatomą muziejaus gintaro inkliuzų kolekciją sudarė 132 eksponatai. Antrojoje muziejaus salėje buvo eksponuojami geriausi gintaro dirbinių pavyzdžiai, sukurti profesionalių menininkų ir liaudies meistrų.
1963 m. muziejuje dirbo tik 3 žmonės. Vėliau, plečiantis ekspozicijos plotams, muziejaus darbuotojų skaičius padidėjo. Tarp pirmųjų Palangos gintaro muziejaus kolektyvo narių buvo budėtoja A. Mykolaitienė, salių prižiūrėtoja V. Urbonienė, technikas A. Mykolaitis.
XX a. šeštame-aštuntame dešimtmetyje Lietuvos dailės muziejus organizavo nemažai ekspedicijų. Dalis jose surinktų eksponatų pateko į Palangos gintaro muziejų.
Pirmaisiais metais po muziejaus įkūrimo jo rinkinys pasipildė Šventosios durpyne surasta neoloto laikotarpio stovyklų gintaro žaliava bei dirbiniais ir pirmojo tūkstantmečio archeologiniais radiniais. Lietuvos dailės muziejus Kretingos, Šilutės, Šilalės rajonuose esančiuose VIII-XIII a. kapinynuose ekspedicijas tuo laikotarpiu organizuodavo kiekvieną pavasarį.
Lietuvos dailės muziejus Palangos gintaro muziejaus veiklos pradžioje vertingų meno kūrinių, unikalių gintaro gabalų, inkliuzų nupirko iš kolekcininkų, gintaro apdirbimo meistrų.
1963 metais muziejus inkliuzų turėjo 60 vnt., 1964 metais – 100 vnt. 1965 m. muziejaus rinkiniuose iš viso buvo 940 vnt. eksponatų, 1969 m. – 14800 vnt., 1995 m. – 28176 vnt. (22795 vnt. iš jų priklausė pagrindiniam muziejaus fondui, 5381 eksponatas buvo naudojamas kaip pagalbinė medžiaga).
1967 m. muziejuje pradėjo dirbti mokslinė bendradarbė G. Butkevičienė, vėliau tapusi muziejaus vedėja. Po kurio laiko muziejuje papildomai pradėjo dirbti moksliniai bendradarbiai P. Mickūnienė, V. Litvaitienė, A. Tranyzas.
Visuomenės susidomėjimas muziejumi nuo pat jo veiklos pradžios buvo didžiulis (per pirmuosius penkerius metus muziejų aplankė 600 tūkstančių lankytojų).
Įvertinus didelį kurorto lankytojų domėjimąsi gintaru, septintojo dešimtmečio viduryje buvo nutarta visus Palangos grafo Tiškevičiaus rūmus perduoti Gintaro muziejui.
Dailininkų kūrybos namus perkėlus į kitas patalpas, Tiškevičių rūmuose buvo padarytas kapitalinis remontas ir 1968 m. birželio 28 d. antrajame rūmų aukšte atidaryta Lietuvių liaudies meno paroda, kurioje buvo pristatoma XIX-XX a. pradžios lietuvių liaudies dailė: įvairių regionų tautiniai rūbai, audiniai, keramika, taikomosios-dekoratyvinės dailės kūriniai, skulptūrėlės, kryžius, kryžių geležinės viršūnės, koplytėlės. Parodos planą parengė LDM mokslinės bendradarbės A. Mikėnaitė ir A. Stravinskienė.
Tuo pat metu Romualdas Budrys rengė teminį planą naujai muziejaus gintaro ekspozicijai (konsultantai – archeologė Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas). Naujoji 3 tūkst. eksponatų talpinusi ir 750 m² plotą užėmusi moksliškai pertvarkyta gintaro ekspozicija buvo atidaryta 1969 m. liepos mėn. 4 d.
1970 m. rugpjūčio 13 d. muziejus sulaukė milijonojo lankytojo.
1971 m. Palangos gintaro muziejuje pradėtos rengti trumpalaikės parodos. Pirmoji tokia paroda atidaryta 1971 m. vasario 5 d. Joje eksponuoti dailininkės Elenos Augaitytės kūriniai. Vėlesniais metais muziejuje buvo surengtos dailininkų Albinos Vertulienės, Liucijos Šulgaitės, Felikso Daukanto, Kazimiero Simanonio, Petro Balčiaus, Nikolajaus Žoludevo, tautodailininkų Irenos ir Felikso Pakutinskų, Reginos Andriekutės, Jono Liukaičio, Alfredo Jonušo, Joanos Martinkienės, Dionizo Varkalio ir daugelio kitų menininkų gintaro dirbinių parodos.
Kasmet daug dėmesio muziejuje buvo skiriama eksponatų kaupimui, jų apskaitai, aprašinėjimams, topografinių kortelių pildymui, mokslinei inventorizacijai.
1973-aisiais, pažymint 10 metų sukaktį, muziejų buvo pamatę 1727905 lankytojai, čia buvo sukaupta apie 15 tūkstančių eksponatų.
1973 m. spalio 18-20 dienomis pažymint muziejaus veiklos 20-ies metų sukaktį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje apibendrintas muziejaus atliktas darbas ir numatytos tolesnės veiklos kryptys. Konferencijoje pranešimus perskaitė P. Gudynas (įžanginis pranešimas), R. Budrys („Gintaro ekspozicija ir jos vystymo perspektyvos“), V. Katinas („Morfologiniai ir geologiniai gintaro bruožai“), R. Rimantienė („Gintaro dirbiniai neolito laikotarpio archeologijoje“), A.Tautavičius („Gintaro radiniai I-XIII a. archeologijos paminkluose“), J. Lukšėnienė, J. Vaitkus („Archeologinio gintaro eksponatų konservavimas, panaudojant vakuuminę kamerą“), A. Tranyzas („Gintaro muziejus – švietimo ir propagavimo centras“), F. Daukantas („Šiuolaikinės gintaro meninio apdirbimo tendencijos“).
1982 m. Gintaro muziejuje atidaryta respublikinė gintaro paroda, kurią per 4 mėn. aplankė apie ketvirtis milijono žmonių.
1982 m. spalio 5 d. Gintaro muziejuje įvyko respublikinė mokslinė konferencija. Analizuotos gintaro apdirbimo, panaudojimo temos.
XX a. devintojo dešimtmečio viduryje muziejaus nuolatinė gintaro ekspozicija buvo pertvarkyta, gerokai išplėsta. Joje 1986 m. jau buvo rodoma 4,5 tūkst. eksponatų, jie išdėstyti 15-oje salių. Toks jų skaičius, ekspoziciją kasmet atnaujinant, čia rodomas iki šiol.
Gintaras muziejuje pristatomas dviem aspektais: gintaro susidarymas Žemės evoliucijoje ir jo panaudojimas kultūros istorijos raidoje.
1993 m. spalio 16 d., pažymint Gintaro muziejaus įkūrimo 30-metį, Palangoje įvyko mokslinė konferencija, kurioje apibendrinta muziejaus veiklos patirtis, analizuoti paskutiniųjų metų gintaro tyrinėtojų atradimai ir kitos temos.
1995 m. gegužės mėnesį pakeistas muziejaus dviejų pirmojo aukšto salių interjeras ir pertvarkyta ekspozicija, kuri kasmet atnaujinama ir papildoma.
1998 m. pradžioje rūmų antrojo aukšto vestibiulyje ir dviejuose pirmojo aukšto salėse įrengta ekspozicija, pasakojanti apie rūmų buvusių šeimininkų grafų Tiškevičių giminę ir jos darbus.
2001 m. rugsėjo 13-18 dienomis Gintaro muziejuje vyko mokslinė konferencija „Baltijos gintaras: gamtos mokslai, archeologija ir taikomoji dailė“. Konferencijos medžiagą Vilniaus dailės akademija išleido atskiru leidiniu.
Plėtojant muziejaus veiklą, daug kuo yra prisidėję ilgamečiai Palangos gintaro muziejaus darbuotojai Albertina Mykolaitienė, Kazimiera Arlauskienė, Valerija Litvaitienė, Antanas Tranyzas, Vilija Macienė (dabartinė muziejaus vedėja), Regina Makauskienė. Augustinas Mykolaitis, Vaclovas Bružinskas, Stasė Kubilienė, Juozas Viršila, Evelina Rekašienė, Liucija Lapinskienė, Pranas Leksius, Stasė Budrikienė, Vanda Detenienė ir daugelis kitų palangiškių.
Palangos gintaro muziejaus vedėjai:
Bronius Oškinis (1963-1967)
Aleksandras Puidokas (1967-1968)
Genovaitė Butkevičienė (1968-1976);
Antanas Tranyzas (1976-1988);
Valerija Litvaitienė (1988-1992);
Vytautas Juodišius (1992-1998);
Vilija Macienė (nuo 1998).
 
Literatūra
1963-1973 m. Lietuvos dailės muziejaus istorija (albumas). Palanga, 1973.
 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija