Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

M o s ė d ž i o  T I L T A I
(Apysakos fragmentai)

Edvardas Rudys

 
Naujasis
Žemei ir vandeniui nepritinka numelioruotų, išlygintų laukų ir ištiesintų upių monotonija. Bartuvos upė ties Mosėdžiu daro įmantriausias kilpas, vingius ir vingelius, o štai čia, prie naujojo Mosėdžio tilto, kaip niekur nieko – ji tiesiasi vienodai ir nuobodžiai... Ir suprask, kad geras, dėl ko taip – pono Dievo ar mums nežinomų dėsnių, o gal atsitiktinumų surėdyta.
Pradedant nuo naujojo tvenkinio, pats pirmasis kelias, supiltas ant pačios užtvankos, patogiai sujungė senąjį Mosėdžio–Salantų vieškelį ir prieš kelis dešimtmečius nutiestą plentą su Šačių gatve. Šis tiltas kaip ir ne tiltas, o greičiau kelias ant užtvankos pylimo ir jis įkūnijo ne tiek žmonių, kiek buvusio stambaus ūkio poreikius. Šiuo keliu važiuodavo mašinos ir traktoriai, išveždavo į pieninę  pieną, į skerdyklą – gyvulius. Per dieną pralinguodavo ir vienas kitas žmogus – pėsčias ar su dviračiu.
Šis tiltas-užtvanka aukštu, kelias dešimtis metrų iškilusiu ir žolėm žaliuojančiu pylimu padalijo buvusį prūdą beveik per patį vidurį. Visa tai padaryta ir norint pagražinti miestelio apylinkes – didelis vandens telkinys jau savaime yra gėris ir grožis.
Visais metų laikais čia dabar gražu: vienoje kelio pusėje – didelis tvenkinys, kitoje – senasis prūdas, su visais pakrantės medžiais, toli miestelio centre kėpsančiais akmenimis, naujomis trobelėmis, vešlia paprūdės žaluma. 
 
Malūno tiltas
Toliau, ties senojo malūno prūdo pralaida, pasimato malūno tiltas. Čia pats didžiausias judėjimas. Visi nuo Plungės–Skuodo plento, norėdami patekti į miestelio centrą, akmenų muziejų, o mosėdiškiai –  išvykti į Klaipėdą, Liepoją ar dar toliau, turi važiuoti per jį. Čia žiemą ir vasarą šnypščia ir pyksta užtvenktasis vanduo. Jis pro mažiausias skyleles medinėje užtvaroje prasiveržia kristalinėmis, toli trykštančiomis srovėmis ir srovelėmis.
Didelį spaudimą šis tiltas seniau atlaikydavo lietingais rudenimis ir staigia šiluma užkluptais sniegingų žiemų pavasariais. Tada malūno prūdas greitai pilnėdavo, nes besikaupiančio vandens nespėdavo išmalti vienintelis malūno ratas, nors tada jis sukdavosi ir dieną, ir naktį, o prie malūno būriuodavosi žmonių, stovėdavo dvikinkių vežimų, kuriuose pilkuodavo kalnai gerai užrištų maišų, o pavargę arkliai, su ant galvų pakabintomis terbomis iš lėto kramsnodavo kietas ir kailiniuotas avižas. Tada malūnininkui tekdavo pakelti papildomas užtvankos stovylas, kur pro atidarytus tarpus stora vandens masė virste virsdavo po patilte, trenkdavosi į medinėmis lentomis apkaltą patiltės pagrindą ir, pavirtusi į baltų oro burbulų ir žalsvo vandens mišinį, po šio padūkusio ir aukšto šuolio, kiek begalėdama įsigreitinusi, trenkdavosi į užtiltės duburio stambius ir aukštai išsikišusius akmenis. Duburys kas sekundę surydavo tiek vandens, kad šis, nespėjęs atsigauti nuo jį pripildžiusio oro burbulų, virsdavo per jo kraštus, tvindavo į malūno žemutinę pievą, tolimesnių lankų įdubas ir upės senvages, o kartais apsemdavo visas pabartuvės lankas ir švelniu teliūškavimu atsiremdavo į dirbamos žemės rėžius.
Atrodydavo, kad tilto užtvaros ir duburio akmenų sulaikytas, dėl to įniršęs vanduo, kaip koks pasiutęs ir nejodinėtas žirgas, nesulaikomai šokinėdamas ir trankydamasis į šonus, išsiverždavo iš akmeningo duburio ir, negalėdamas nurimti, drebėdamas šnervėmis ir kojų raumenimis, į visas puses drabstydamasis baltų putų karčiais, pasileisdavo į plačią malūno pievą ir čia kiek pasivartaliojęs, pasimaišęs, pasigalynėjęs su lankų platybėmis, pamažu aprimdavo. Bet ir apsiraminusi vandens gelmė spinduliuodavo žalsvai metaliniu šaltumu, virdavo ir trykšdavo didžiuliais staiga užgęstančiais ir nežinia iš ko atsirandančiais sūkuriais, maišydavosi ratilu besiveržiančiais gilmenų išsiliejimais, kol galų gale viską suimdavo savo glėbin ir nusinešdavo ištvinusios upės ir lankų tėkmė.
 
Lieptas
Dar toliau, už kokio puskilometrio, mano vaikystės metais puikavosi ilgas ir gražus lieptas (dabar jo jau nebėra). Kai senas lieptas supūdavo, naują atveždavo ir pastatydavo tie valsčiai ir kaimai, kurių gyventojai į Mosėdį eidavo iš Baksčių, Mikulčių, Žalgirių, Šatraminių, Igarių ir kitų kaimų. Jie lieptui turėdavo aukoti patį aukščiausią, storiausią ir išlakiausią apylinkės ąžuolą. Jis turėdavo būti tiek ilgas, kad sujungtų aukščiausius upės kranto taškus – įprastas rudens ar pavasario potvynis turėjo nesutrukdyti pėsčiajam atsigauti į miestelį.
Į Mosėdį buvo galima patekti ir per malūno tiltą, bet lieptą stačiusių kaimų gyventojams tai buvo jau kokio kilometro vingis, o čionykščiai žmonės laiko vertę žinojo. Be to, pievų, pamiškių ir laukų takeliais eiti į miestelį, basos kojos letena jausti minkštą, švelnią tako žolę arba suplūktą ir nuzulintą tako juodžemį, o ne ratų sutrintas kelio dulkes ir aštrius akmenis, buvo kur kas smagiau. O, be to, vasarą Bartuvoje galėjai pabraidyti, atgaivinti ir nuplauti kojas, apsiauti ant peties atsineštais pačiais geriausiais bažnytiniais batais ir, kaip sveikas, tvarkingai ir laiku įžengti į vėsią, smilkalais kvepiančią bažnyčią, o paskui užsukti gal ir į kurią nors karčemą, kurios mieste, atkišusios ryškias iškabas, stovėjo ne viena ir visos „rimtam kaimo vyrui“ savo alaus kvapu ir iš toliau girdimu užstalės šurmuliu buvo patrauklios ir viliojančios.
Dabar vietoj gražiojo ąžuolinio liepto, už kokių penkiasdešimties metrų, kur kas žemesnėje vietoje pastatytas medinių rąstukų su geležiniu karkasu tiltelis. Po to, kai šis tiltelis čia atsirado, šis paupio kampelis, kažkaip nesugrąžinamai pasikeitė, supilkėjo.
 
Pabažnyčio tiltas
Paėjėjus upelio pakrante pasroviui – dar vienas tiltas, kurį kirsime norėdami patekti į pabažnyčio aukštėliau šoktelėjusią teritoriją. Čia per pastaruosius keliolika metų buvo pastatytas visas miestelio kvartalas. Šis tiltas intensyviai naudojamas, tvirtas, gyventojams nepakeičiamas, suręstas, kaip sakoma, „be jokių paraitymų“ ir gudrybių.
 
Kapų tiltas
Pervažiavę Pabažnyčio tiltą, palaukių keliuku priartėjame prie vadinamojo Kapų tilto, kuris daugelį metų ant savo pečių laikė Bubeliškių, Udralių ir kitų kaimų gyventojų, jų arklių ir ratų, ir viso kito, į miestelį vežamo ir nešamo, svorį. Dabar tas tiltas, glostomas laiko ir Bartuvos vandens sidabro, monijamas ir glamonėjamas vis arčiau besiglaudžiančių žolynų ir karklo šakų, tik retkarčiais bepabudinamas iš savo senatviško snūdulio. Nedaug kas ir besinaudoja juo, gal tik koks mosėdiškis, rytais vedantis į ganyklą karvę arba koks nutrūktgalvis, sugalvojęs pervažiuoti jį su savo dviračiu ar benzininiu birbalu. Sugirgžda jo lentos, suvaitoja... Tada senelis pabunda iš gilios negalios...
Kažkas ir neaišku kur nunešė jo aptrūnijusias ir nuo vinių atšokusias išilgines lentas. Jo patiltėje vasarą boluoja nebetekantis, rūdžių prisigėręs vanduo, be vandens palikę ir apdžiūvę maurais iškilieji patiltės akmenys ir jau visur matosi pradėjusi lįsti medžių ir žolių nenugalimoji žalialapė jėga...
Prieš kurį laiką, nuėjęs prie šio tilto, radau tik surūdijusiomis vinimis pasišiaušusius balkius, visai užakusią upelio tėkmę, klampiu, mauringu turiniu išvešėjusį prietiltės duburį. Upės vaga, keliose vietose praardžiusi kelio kietmenį, bent penketą metrų jau pasitraukė į pietryčius ir kuo ramiausiai skalauja ir čiupinėja buvusio kelio akmenis.
Ir senasis, jau savo amžių nugyvenęs kelias, kuris ėjo link šio tilto, taip pat baigia užželti žole ir karklais. Pavasario polaidžiai ir vasaros lietūs išplovė ir nunešė į griovį jo minkštąsias kūno smiltis ir dulkes. Ir iš buvusio suvažinėto lygumo, per pat vidurį riestos, iškilios, riebios bei minkštos jo nugaros, liko tik giliai raityta, akmenuotu nugarkauliu pasišiaušusi ir nebegyva juosta. Žiūrėdamas į ją suvoki, kaip greitai šiame pasaulyje viskas keičiasi ir kokia sentimentali ir nebepakeičiama yra ano, buvusiojo, ir šiandieninio gyvenimo prasmė.
Šis tiltas buvo statytas iš akmens ir medžio, nenaudojant  jokių rišamųjų medžiagų. Ilgam laikui, labai paprastai ir patikimai. Upės dugne pirmiausia buvo padėtas geras akmenų pamatas ir abu upės krantai apie pusantro metro į viršų nukrauti nemažais akmenimis. Pačiame viršuje, bemaž kelio lygyje, išilgai kranto ant tų akmenų buvo dedami du storo ąžuolo rąstai, ant jų, skersai upės, tvirtinami tilto balkiai, o ant jų, vėl išilgai upės – kalamas storų lentų grindinys.
Šis statinys buvo suręstas taip tvirtai ir vykusiai, kad mes, vaikigaliai, gaudydami patiltėje vėžius ir žuvis, ištisomis dienomis beritinėdami patiltės akmenis, iš to tilto tikrųjų pamato akmenų negalėjome pajudinti nė vieno. Ir ne tik mes, bet ir patys didžiausi pavasariniai Bartuvos ledonešiai, kai prie tilto vanduo suplukdydavo didžiausias ledų sangrūdas, ir tie nepajėgdavo tilto nuversti, nukelti, sulaužyti, ir tų, rodos, ne taip jau ir didelių akmenų išjudinti. Pavasario ledonešis praeidavo, potvynis nuslūgdavo ir tiltas iš tų didelių negandų vėl išnirdavo sveikut sveikutėlis. Gaspadoriau, gali sau kinkyti arklį ir be baimės, abejonių važiuoti į pirmus pavasarinius mosėdiškės bažnyčios atlaidus.
Tilto konstrukcijos buvo gražiai išsilaikiusios iki pat paskutiniųjų metų, bet tiltas ir kelias buvo visai netvarkomi ir neprižiūrimi, todėl laikas ir įveikė jį. Dabar jau išneštas gerokas prieštilčio kelio tarpsnis, tilto lentos, nurūdijus vinims, susiklaipė ir jau ranka pajudinamos. Tilto balkius giliai ir nebepataisomai įgraužė juodas puvėsis. Jis kietai ir lygiai apėmė visą rąsto apvalumą, o nesuskaitomuose plyšių ir plyšelių vietose prasiskverbė giliai į pačią medieną. (...)
 
Gelžbetonio tiltas
Kiek toliau į šiaurę, per lanką nuo Kapų tilto paėjus kokį kilometrą, pamatysi dar vieną tiltą, šį kartą naujesnį ir žymiai tvirtesnį. Čia jau metalas, mūras. Tiltas pritaikytas sunkioms mašinoms ir traktoriams. Į geležies ir mūro rėmus griežtai ir kietai įsprausta upelio tėkmė. Tik tokio tilto ir reikia naujajam keliui, kuris sunkiasvoriais kroviniais pulsuojančia arterija sujungė buvusio ūkio Šačių gatvės gamybinį centrą ir Skuodo pusės kaimus. Aplenkdami miestelį šiuo keliu riedėjo didieji traktoriai ir automobiliai. Jie, nutiesus naują kelią, nebedrebindavo žemės po Skuodo, Šačių ir kitų gatvių gyvenamaisiais namais. Pastačius šį tiltą, lengviau atsiduso ir žmonės, atsikratę šaižaus ir galingo mašinų ūžesio, pravažiuojančios technikos keliamų dulkių, užtemdančio net ir trobų langus.
 
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija