Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

Kada įkurta PIRMOJI mokykla Mosėdyje?
 
Danutė Mukienė
 
Mosėdis – viena seniausių, istoriniuose šaltiniuose jau 1253 m. pradedama minėti Žemaitijos gyvenvietė. 1545 m. pastatyta pirmoji bažnyčia. Tas faktas, kad jau XVI a. viduryje Mosėdis turėjo bažnyčią, labai svarbus – apkrikštijus Žemaitiją, būtent bažnyčia buvo pagrindinis šviesos ir kultūros skleidėjas krašte. Mosėdyje taip pat.
Po Žemaitijos krikšto šio krašto žmonėms atsivėrė didesnės galimybės gauti kad ir menkiausią išsilavinimą, nes iki to laiko krašte veikusių mokyklų nežinoma. Tai nurodo ir Jonas Račkauskas 1971 m. JAV išspausdintoje „Lietuvių tautos praeityje“ (str. „Pradinis švietimas Lietuvoje iki Trečiojo padalinimo“). „Kaip kituose kraštuose, taip ir Lietuvoje, mokyklos atsirado kartu su krikščionybe“ – rašo jis. Pirmoji kol kas žinoma mokykla Žemaitijoje buvo įsteigta Žemaičių vyskupystės sostinėje – Varniuose, prie katedros, 1469 m. Daugiau XV a. Žemaitijoje įsteigtų mokyklų istorikai neranda. Daroma prielaida, kad bent parapinė mokykla turėjo veikti Kražiuose, nes iš aštuonių anuo metu Krokuvos universitete studijavusių žemaičių keturi buvo kražiškiai.
Vacys Vaivada „Žemaitijos istorijoje“ (1997, Vilnius : Regnum fondas) rašo, kad „Pradinių mokyklų Žemaitijoje padaugėjo XVI a. pradžioje  (...). Paprastai apie jų veikimą sužinome iš bažnyčių fundacinių aktų, kurių tekste nurodoma, ar prie tų bažnyčių turi veikti mokykla, ar ne.“ Tačiau būdavo ir tokių atvejų, kad akte nurodydavo, jog turi būti įstegta mokykla, tačiau, kadangi trūko mokytų žmonių, net ir kunigų, ne visada pavykdavo iš karto įkurti mokyklą.
Mokyklų skaičiaus spartus augimas Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje minėtu laikotarpiu yra tiesiogiai susijęs su Vakarų Europoje atsiradusio protestantizmo skverbimusi į Lietuvą. Protestantizmą Lietuvoje labiausiai palaikė didikai. Kadangi tuo metui Lietuvoje aukštųjų mokyklų nebuvo, didikai patys važiuodavo ir savo vaikus siųsdavo mokytis į užsienio aukštąsias mokyklas. Ten jie įsitraukdavo į protestantų judėjimą, priimdavo Kalvino tikėjimą ir, grįžę į namus, pradėdavo skleisti protestantiškas idėjas Lietuvoje. Naudodamiesi patrono teise, jie iš katalikų atėmė gana nemažai bažnyčių, kurios buvo jų tėvų ir protėvių statytos, aprūpintos, ir skyrė jose dirbti protestantus kunigus, atidarinėjo protestantų mokyklas, sau pavaldžius žmones vertė būti protestantais.
XVI a. prasidėjo katalikų Bažnyčios kova su protestantizmu. Ši kova dalinai buvo kova ir už jaunąją kartą, už tai, kuriuo keliu ji pasuks, katalikybę ar protestantizmą pasirinks. Iš tos kovos, kurią būtų galima pavadinti ir konkurencija dėl įtakos sferų, kultūra ir švietimas Žemaitijoje daug ką laimėjo. Protestantai savo judėjime didelį dėmesį skyrė žmonių švietimui, tam, kad tikėjimo žodis būtų suprantamas, giesmės giedamos ta kalba, kuria šneka konkrečios parapijos žmonės, ir Šventąjį Raštą kiekvienas žmogus galėtų pats skaityti. Kad taip įvyktų, pirmiausia žmones reikėjo išmokyti skaityti ir rašyti. Gerą pavyzdį katalikams čia parodė liuteronai, patys pirmieji pradėję leisti lietuviškas knygas. Prisimindami tuos įvykius, pirmiausia paminime Martyno Mažvydo Katekizmą – pirmąją lietuvišką knygą, kurioje buvo rašto skaitymo vadovėlis, giesmynėlis ir katekizmas. Žemaitijoje įsteigtose protestantų pradinėse mokyklose būdavo nurodoma mokyti vietos žmonių kalba, tai yra žemaitiškai. Po minėtos Martyno Mažvydo knygos greitai pasirodė Jono Bretkūno pirmasis Švento Rašto vertimas į lietuvių kalbą, grupės protestantų kunigų lietuviškas Biblijos vertimas. Protestantų įtaka Žemaitijoje, o taip pat ir visoje Lietuvoje didėjo. Jau XVI a. pabaigoje reformacijos judėjimas tiek išsiplėtė, jog atrodė, kad čia dar gerai nespėjusi įsitvirtinti katalikų Bažnyčia bus sunaikinta. Įsigilinę į protestantų veiklos principus, daug gero iš jų minėtoje konkurencinėje kovoje perėmė katalikų Bažnyčia. Jau XVI a. ji visoje Lietuvoje pradėjo steigti parapines ir vienuolynų mokyklas, kurių skaičius greitai augo. Nors XVI–XVII a. parapinių mokyklų ir kitų pradinių mokyklų mokymo turinys buvo religinio pobūdžio, tačiau būtent ėmus šioms mokykloms veikti ir plečiantis jų tinklui valstybėje pradėjo didėti žmonių raštingumas. Tuo pat metu iškilo reikalas turėti ir katalikiškų knygų, parašytų lietuvių, vietos gyventojams suprantama kalba. Pirmoji tokia knyga spaudai buvo parengta Žemaitijoje ir skirta Žemaitijos vyskupystei – tai į lietuvių kalbą išverstas Ledezmos Katekizmas. Sį darbą inicijavo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kurį šiandien teisėtai vadiname antruoju Žemaičių krikštytoju. Jis paragino tuo metu Varniuose kanauninku dirbusį Mikalojų Daukšą išversti į lietuvių kalbą šią knygą ir pats rūpinosi jos išleidimu. Praėjus keturiems metams, t. y. 1599 m., buvo išleista to paties M. Daukšos į lietuvių kalbą išversta Postilė, kurios garsioji Prakalba į maloningąjį skaitytoją ir šiandien kiekvieną iš mūsų priverčia susimąstyti apie savo priedermes: „Kuri pagaliau yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? (...) Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savo kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.
Šviečiant žmones, puoselėjant krašte gimtąją kalbą, tuo metu Žemaitijoje dirbę katalikų kunigai, kurių, beje, čia itin trūko, sau į pagalbą pasikvietė jėzuitus. Mokyklos, kuriomis rūpinosi Jėzuitų ordinas, tada garsėjo kaip geriausios Europoje, o patys jėzuitai kaip mokslo skleidėjai. Savo veikloje jie itin didelį dėmesį skyrė Lietuvos gyventojų pradiniam ir aukštesnio lygio mokymui. Lietuvoje šioje srityje per 200 metų neveikta nemažai. Ypač daug naujų ir pažangių mokymo dalykų, taip pat ir mokymo metodikoje, buvo padaryta XVII a. viduryje. Bet didžiausių laimėjimų, reformuojant švietimo sistemą Lietuvoje, buvo pasiekta jau po Jėzuitų ordino panaikinimo, t. y. po 1773 m. Panaikinus Jėzuitų ordiną, Lietuvoje ir Lenkijoje iš karto buvo susirūpinta, ką daryti su jėzuitų mokyklomis. Diskusijų metu gimė Edukacinė komisija. Ji perėmė jėzuitų mokyklas ir suskato rūpintis reformuoti mokyklų programas, parengti vadovėlius ir rūpintis kitais švietimo reikalais Lietuvoje. Ši komisija nustatė trijų laipsnių mokyklų sistemą: parapinė, vidurinė ir aukštoji mokykla. Edukacinė komisija nuo pat savo veiklos pradžios ėmė priežiūrėti visas parapines mokyklas.
Anais laikais parapinė mokykla buvo ne uždara, privati mokykla, o vieša mokymo įstaiga ir būtent ji XVI–XVIII ir net XIX a. vaidino pagrindinį vaidmenį šviečiant žmones mūsų krašte. Minėtos Edukacinės komisijos veiksmai, paimant globon parapines mokyklas, buvo didelio darbo, įvedant Lietuvoje visuotinį pradinį mokymą, pradžia. Pradinio mokymo reikalai buvo pavesti Edukacinės komisijos pirmininkui, Vilniaus vyskupui Ignacui Jakobui Masalskiui. Jau 1773 m. ši komisija nurodė, kad prie kiekvienos parapijos turi veikti bent po vieną pradinę mokyklą arba viena mokykla turi tekti dešimčiai kaimų.
Kodėl tuo metu pradinės mokyklos Lietuvoje buvo vadinamos parapinėmis?
Tais laikais oficialus mažiausias Lietuvos administracinis vienetas buvo parapija. Todėl, nors parapinės mokyklos daugumoje buvo įkurtos prie bažnyčių ir jose vaikus dažniausiai mokė kunigai, tai buvo ne bažnyčios, o tam tikro administracinio vieneto, tai yra parapijos, mokyklos, kurias lankydavo įvairių luomų vaikai. Tolimesnių kaimų vaikams į šias mokyklėles susirinkti dažnai būdavo sunku, todėl tokių kaimų vaikus buvo praktikuojama mokyti namuose, vadinamuose bakalauruose (ūkininkas ar keli ūkininkai susirasdavo mokytoją – bakalaurą – ir jį išlaikydavo tol, kol šis skaityti, rašyti ir skaičiuoti išmokydavo jų vaikus). Tuo metu prapinėse mokyklose vaikus buvo privaloma mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Parapinė mokykla buvo dviklasė ir jos kursas buvo išeinamas per dvi žiemas. Parapinės mokyklos, kurios iki Edukacinės komisijos įsteigimo priklausė daugiausia nuo bažnyčios, dabar labiau ėmė priklausyti nuo Edukacinės komisijos, kad ir siauru administraciniu požiūriu. Be abejo, tai neišsprendė visų tuo metu buvusių pradinio švietimo problemų: neturėta mokymo programų, trūko vadovėlių, valstybė neskyrė lėšų mokytojų išlaikymui, todėl jiems už darbą mokėdavo vaikų tėvai ar bažnyčios. Tokia buvo bendra pradinio švietimo situacija Lietuvoje XVI–XVIII a. Kas tuo metu konkrečiai dėjosi Žemaitijoje, kuo šis kraštas išsiskyrė?
1639 m. įvyko Žemaičių vyskupijos sinodas, kuris atkreipė dėmesį į švietimo reikalus krašte. Buvo nurodyta, kad prie visų bažnyčių turi būti įsteigtos parapinės mokyklos ir kad bažnyčios turi pasirūpinti mokytojų išlaikymu. Šalia tikėjimo tiesų tokiose mokyklose turėjo būti mokoma lotynų kalbos, logikos ir retorikos. Jau 1640 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, siųsdamas pranešimą į Romą, įrašė, jog jo valdomoje vyskupijoje klebonai beveik prie kiekvienos bažnyčios turi mokyklas, kurioms vadovauja rektoriai, o jose be „(...) katekizmo, dekalalogo taisyklių ir kitokių krikščioniškojo pamaldumo dalykų (...) mokoma (...) gramatikos, muzikos ir kitų mokslų pagal vaikų sugebėjimus“.
Kas tuo metu dėjosi Mosėdyje?
Kaip jau buvo minėta, 1545 m. (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1551 m.) Mosėdyje Žemaičių vyskupo rūpesčiu pastatyta pirmoji Romos katalikų bažnyčia. Jos archyvai iš Mosėdžio išvežti ir, kiek žinoma, iki šiol niekas rimtai jų nėra tyrinėjęs, todėl vis dar neaišku, buvo ar nebuvo jos fundacijoje nurodyta įsteigti miestelyje mokyklą. Svarbus tas faktas, kad nuo pat pradžių ši bažnytėlė priklausė Varnių vyskupo dvarui, todėl reikia manyti, kad visa, kokios politikos švietimo klausimais laikėsi šios vyskupystės hierarchai, per bažnyčią pasiekdavo ir mosėdiškius. Mosėdžio bažnyčia ir reformacijos metais išliko katalikiška, t. y. Kalvino mokslas čia savo pasekėjų neturėjo, nes parapijos teritorijoje nebuvo dvarų ir didikų. Taip kad Mosėdžio parapijoje nuo pat pirmosios bažnytėlės įkūrimo vietos kunigai turėjo galimybę nuosekliai vykdyti ne tik ganytojišką, bet ir švietėjišką veiklą. Kaip nurodo „Žemaičių vyskupystėje“ Motiejus Valančius, pirmoji parapinė mokykla Mosėdyje buvo įsteigta 1629 m. Tokį faktą nurodo ir enciklopedijos. Taigi išsiaiškinę tą faktą, kad parapinė mokykla buvo vieša mokymo įstaiga, t. y., kad joje mokyta ne tik tikėjimo tiesų, bet ir skaityti, rašyti, skaičiuoti, o kai kur ir kur kas daugiau, turime pripažinti, kad Mosėdyje pirmosios mokyklos galėjo atsirasti maždaug prieš 376 m.
Įdomi situacija švietimo srityje Žemaitijoje susiklostė po paskutiniojo Lietuvos-Lenkijos (1795 m.) padalijimo. Lietuvai atsidūrus rusų valdžioje, pradžios mokslą žemaičiai, kaip ir anksčiau, įgydavo lankydami parapines mokyklas ir namie. Parapinėmis mokyklomis uoliai rūpinosi vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Vyskupo kapelionas ir mokyklų vizitatorius kun. Tomas Dobševičius savo užrašuose yra pažymėjęs, kad Žemaitijoje jau kiekvienas miestelis turi parapinę mokyklą, o daugiau negu pusė žmonių moka skaityti.
Po 1831 m. sukilimo rusų valdžia ėmėsi represijų ir uždarė daug pradinių mokyklų – vidutiniškai penkias iš šešių iki tol veikusių. Žemaičių vyskupystės hierarchai, rūpindamiesi žmonių švietimu, ir po to laikėsi tvirtai. Šiandien ne vieną išgirsi sakant, kad žemaičius skaityti išmokė Motiejus Valančius. Tai pagrįsta faktais. Vyskupas Motiejus Valančius buvo davęs nurodymą steigti mokyklas ne tik parapijose, bet ir didesnėse filijose. Jis švietimo darbą siejo tiesiog su pastoracija ir reikalavo iš dekanatų, kad jie siųstų jam mokyklines apyskaitas du kartus per metus. Vizituodamas parapijas, jis lankydavosi ir mokyklose, tikrindavo jų darbą ir ragindavo žmones mokytis skaityti ir rašyti. 1853 m. Žemaičių vyskupijoje veikė 141 parapinė pradžios mokykla ir kiekvienoje iš jų mokėsi vidutiniškai po 40 vaikų. Valdinių, tai yra rusų valdžios įsteigtų mokyklų, tuo metu vyskupijoje buvo tik 17 ir jose iš viso mokėsi tik 815 vaikų.
Kas tuo metu buvo valdinės mokyklos?
Šios mokyklos buvo įsteigtos rusų valdžios iniciatyva ir jų pagrindinis tikslas buvo rusinti lietuvių tautą. Žemaičiai savo vaikų į tokias mokyklas leisti nenorėdavo. Todėl net ir vėlesniais metais, nors valdinių mokyklų skaičius krašte didėjo, tačiau vaikų skaičius jose mažėjo. Dėl to Vilniaus generalgubernatorius Mirkovičius 1862 m. gruodžio 25 d. įsakė parapines mokyklas uždaryti ir jų vietoje įkurti valdines. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, rusų valdžia švietimo srityje ėmėsi dar griežtesnių priemonių. Buvo uždarytos visų rūšių privačios mokyklos, uždrausta lietuviška spauda lotyniškais raidėmis. Vien tik Žemaičių vyskupijoje tuo metu buvo uždaryta 150 parapinių mokyklų. Ką kraštas gavo vietoje jų? 50 naujai įkurtų valdinių mokyklų. Nuo 1865 m. tokiose mokyklose mokytojais dirbti galėjo tik rusai. Specialų pasirengimą turinčių mokytojų trūko, todėl dirbti į savo įsteigtas mokyklas rusų valdžia labai dažnai paskirdavo rasų puskarininkius ir žandarus. Žinoma, kad 1897 m. Mosėdyje mokytojavo buvęs žandaras S. Karpyzovas, kuris itin uoliai rusino vietos gyventojus. Žmonės jam nepaklusdavo, todėl S. Karpyzovas dažnai į pagalbą iš Skuodo pasikviesdavo rusų popą. Tuo metu valdinėse mokyklose dažnai mokytojaudavo ir iš kunigų seminarijų pašalinti arba patys pasitraukę kunigai, iš Rusijos į Lietuvą atsikėlę vos skaityti ir rašyti mokantys rusų tautybės žmonės. Lietuvių tautos rusinimas buvo vykdomas visais įmanomais būdais. Valdinėms pradinėms mokykloms, kad jos didintų savo įtaką kaimuose ir miesteliuose, buvo taikomos įvairios lengvatos. Tačiau ir tai nepadėjo: valdinių mokyklų ir jose besimokančių vaikų skaičius augo lėtai. Tokios mokyklos veikė daugiausia tik didesniuose miesteliuose ir valsčiuose, nes vaikams iš tolimesnių kaimų jas pasiekti, kaip ir anksčiau veikusias parapines, būdavo sunku. Lietuviams rusinti, be valdinių pradžios mokyklų, buvo steigiamos ir privatinės, vadinamos cerkvinės mokyklos, o suaugusiesiems šviesti prie cerkvių steigdavo raštingumo mokyklas („školy gramaty“). Po 1863 m. visose šiose mokyklose buvo dėstoma rusų kalba. Lietuviškai buvo leista dėstyti tik tikybą. 1867 m. ta teisė dar labiau susiaurinta: tikybos pamokos lietuvių kalba galėjo būti dėstomos tik pirmajame pradžios mokyklos skyriuje.
Rusų valdžiai pradėjus rusinti žemaičius, vyskupas Motiejus Valančius paragino kurti slaptas parapines mokyklas. Jose buvo mokoma lietuviškai, lenkiškai (ypač dvaruose) ir kai kur rusiškai (skaityti ir rašyti). Kaimuose tos slaptos mokyklos kilnojosi kartu su mokytoju – iš vieno ūkininko trobos į kitą. Tai  – „daraktorių“ gadynė. Vaikų mokymą namuose rusų valdžia uždraudė dar 1832 m. Tačiau draudimais mažai kas laimėta – slaptos mokyklos Žemaitijoje kūrėsi ir toliau. Ypač tokių mokyklų skaičius padidėjo po 1864 m., kai buvo uždraustos parapinės mokyklos. Matydami, kad žmonės valdžios neklauso (tai įrodo ir tas faktas, kad 1897 m. valdinėse ir cerkvinėse mokyklose mokėsi tik 4 proc. Žemaitijoje gyvenusių mokyklinio amžiaus vaikų, o nelegaliai – 40 proc.), rusai ėmėsi dar griežtesnių priemonių: 1899 m. įsigaliojo įstatymas, uždraudęs tėvams mokyti savo vaikus namuose, negavus valdžios sutikimo.
Mosėdyje vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais veikė parapinė mokykla. Knygoje „Žemaičių Didysis“ Grigas Valančius rašo, kad 1853 m. parapinę mokyklą lankė net 49 vaikai. Taigi tuo metu ji buvo viena iš rimčiausiai dirbusių mokyklų Žemaitijoje. Reikia pastebėti, kad panaši situacija tuo metu buvo ir gretimose Lenkimų, Šačių, Skuodo parapijose. Įdomus ir tas faktas, kad, kaip rodo tuo metu pačios rusų valdžios paskelbti statistiniai duomenys, rusiškose gubernijose tuo laiku raštingų žmonių buvo tik 28 proc, o Kauno gubernijoje, kur vyskupu dirbo M. Valančius, – 54 proc. Parapinės mokyklos, bakalaurijos ir daraktoriai padarė tai, ko nepadarė valdinės mokyklos.
Kaip tais laikais atrodė Mosėdyje veikusi parapinė mokykla? Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad Mosėdžio parapinė (valančinė) mokykla buvo paversta valdine. 1897 m. į ją mokytojauti iš Viekšnių atvyko jau minėtas rusų mokytojas, buvęs žandaras S. Karpyzovas, kuris už uolumą rusinimo darbe valdžios buvo apdovanotas net medaliu. Taip anksčiau buvusi Mosėdžio žemaitiška katalikiška parapinė mokykla tapo rusiška. 1909 m. šią valdžios mokyklą lankė 90 mokinių. Apie tai, kokia tais laikais buvo mokykla, apie švietimo vystymąsi mūsų krašte vėlesniais metais lietuvių spaudoje rašyta jau kur kas daugiau, tad tiems, kurie domisi minėtu laikotarpiu, susipažinti su juo plačiau didelių sunkumų neturėtų būti. Beje, norisi priminti ir tą faktą, kad Mosėdis XIX a. buvo ne šiaip Žemaitijos miestelis. Jame nuolat gyvendavo ir dirbdavo ne mažiau kaip po keturis kunigus. Čia buvo dvi altarijos. Daug ką pasako ir tas faktas, kad 1908 m. pavasarį Mosėdyje įvyko pirmasis lietuviškas vakaras, kad čia J. Tumo-Vaižganto laikais buvo redaguojamas „Tėvynės sargas“, lietuviškos spaudos draudimo metais aktyviai veikė knyg-nešiai.
Šiandien ne vienas klausia, kur galėjo veikti pirmosios Mosėdžio mokyklos (parapinės). Konkrečių žinių nėra išlikę. Mosėdyje dirbusio kunigo L. Šarkausko parašytoje Mosėdžio bažnyčios istorijoje nurodoma, kad pirmoji Mosėdžio šv. Kotrynos bažnyčia stovėjo ant dešiniojo Bartuvos upės kranto, toje vietoje, kur dabar yra Būdų sodyba. Pagal gyventojų pasakojimus kun. L. Šarkauskas teigia, kad klebonija galėjo stovėti ant kairiojo Bartuvos upės kranto, t. y. Mosėdžio piliakalnio teritorijoje, kur dabar stovi Mosėdžio vidurinė mokykla. Iš klebonijos bažnyčią būdavo galima pasiekti perėjus medinį tiltą, kuris buvo nutiestas per upę. Kaip rodo mūsų jau aptarta to meto švietimo situacija Žemaitijoje, ko gero, parapinė mokykla Mosėdyje, kaip ir daugelyje kitų panašių šio krašto parapinių mokyklų, galėjo veikti klebonijos patalpose ar visai greta jos buvusiame pastate. Tad gali būti, kad tiek prieš 300 metų, tiek ir dabar mosėdiškių vaikai mokosi toje pačioje vietoje.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija