Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

Mosėdis iki 1962 m. gaisro
 
Edvardas Rudys
 
Mažo vaiko gyvenimas prasideda nuo motinos akių. Paskui platyn – troba, slenkstis, žolė, medžiai, kiemas, kelias, namai, gyvenvietė. Apibendrinimai ir platesni suvokimai, bendravimas su supančiais žmonėmis prasideda vėliau – paauglystės metais. Tokiais prisiminimais ir dėliojamas manasis senojo priešgaisrinio Mosėdžio paveikslas
 
Mosėdis paauglio akimis
 
Mano vaikystėje miestelis buvo kitoks: visi namai mediniai, daugiausia nedažyti, stogai kloti šiaudais, naujesnieji (jų nebuvo daug) – skiedromis. Tik apie pusė namų buvo kaip reikiant sutempti, suremontuoti. Kiti – tarsi daržan pasipujoti supuolusios vištos, pritūpę ir prašėsi meistro rankos. Pilka miestelio statinių spalva, ypač rudenį, keldavo nostalgišką nuotaiką, įsisukdavo į trumpos dienos peripetijas, mosėdiškių kasdienybę.
Atėjus vakarui, pro namų langus sklisdavo tik rauzgana žibalinės lempos šviesa, o gatvėje, jei lynodavo arba nešviesdavo mėnulis, nors į akį durk – išeini pro duris ir nieko nematai.
Skuodo gatvėje gražesnių namų buvo vos 3–4, Salantų, Šačių, Kapų (dabar – Akmenų) gatvėse – ne daugiau. Akį paganyti galėjai tik miestelio centre. Čia iš kitų pastatų išsiskyrė parduotuvė, paštas, vaistinė, ambulatorija. Šalia bažnyčios – klebonija, anapus upės, ant aukšto skardžio – valsčiaus ir mokyklos pastatai.
Parduotuvės durys ir langai, pasibaigus darbo dienai, būdavo užsandarinami gofruota skarda ir vakaro žarose spindėdavo tik krautuvininkų mansardų stiklinės akys.
Parduotuvės pastato durų rudas banguotumas ir šviesžalės sienos išskirdavo jį iš šalia pilkavusių namų, apkaltų paprasto medžio lentomis. Šiame pastate, bėgant laikui, prieglaudavo įvairios valdiškos įstaigos. Vienu metu buvo įsikūrusi miestelio skaitykla. Į šį pastatą šeštadienio ir sekmadienio popietėmis susirinkdavo jaunimas – žurnalų, laikraščių paskaityti, šachmatais pažaisti, šiaip paplepėti. Kitame buvusios krautuvės gale buvo įsikūrusi apylinkės taryba, kuriai kelis dešimtmečius su nedidelėmis pertraukomis vadovavo J. Gedminas.
Paėjėjus į kalnelį, už kelių namų nuo parduotuvės kaip niekur nieko keturkampiais pailgais langais į gatvę žvalgėsi toks pat pilkis kaip ir greta jo stovintys pastatai, bet tuo pat metu jis buvo ir išskirtinis. Šiame name buvo Mosėdžio „stribukų“ būstinė. Daug kraupių Mosėdžio apylinkės pokario įvykių susiję su šiuo pastatu.
Einant pakalniui, įrėmęs kampą į pačią gatvę ir taip gerokai ją susiaurindamas, purvinai geltonavo didelės daržinės tipo gaisrinės pastatas. Ties juo baigdavosi miestelio gatvinė turgaus aikštė. Už gaisrinės ėjusi Vytauto gatvė jau buvo įprasto pločio.
Gaisrinės reikalus tvarkė mosėdiškiai savanoriai. Kiek prisimenu, ilgus metus jai vadovavo A. Valantinas. Kai degė Mostvilų namas (Skuodo g.), karvidės (Salantų g.), mokyklos (šalia valsčiaus), Gadeikių (Nevočių km.) pastatai, teko matyti, kaip raudonus šalmus užsidėję gaisrininkai (kitų specialių rūbų jie neturėjo), užsėdę ant arklių, kurie tempė ant ratų pritvirtintas specialias statinaites, lekia prie liepsnos apimto pastato. Po to sustoja po 8 vyrus ir pumpuoja tą vandenį iš statinaičių, gesina ugnį, pila vandenį kibirais. Nedaug kuo jie galėdavo padėti nelaimėliams, nes, jei nebūdavo arti vandens šaltinio, jį tekdavo vežti iš toliau, vandens  pritrūkdavo, gaisrininkai valandėlei, kol vanduo bus atvežtas, sustodavo ir tada liepsna vėl įsisiautėdavo. Gaisrui baigiantis, atvažiuodavo ir gaisrinės iš Skuodo ar Salantų. Kai sugausdavo jų vandenį pumpuojantys motorai, gesinti jau mažai ką bebūdavo likę...
Už gaisrinės puikavosi vaistinė. Ji atrodė įspūdingai. Didžiuliai langai visada buvo taip nušveisti, kad ir labiausiai ūkanotą dieną spindėdavo kaip veidrodis. Ant stiklo aukso spalva buvo nupieštos taurės ir jų kojeles apsivyniojusios gyvatės dvišakiais liežuvėliais. 
Už kelių žingsnių nuo vaistinės bangelių lūžtančiuose atspindžiuose blizguriavo malūno prūdo vanduo.
Prie paties posūkio į Salantus pilkavo didelis dviejų aukštų, tiesiog iš pjautų rąstų sukirstas klubo pastatas. Čia vykdavo jaunimo vakarėliai ir keliolika dešimtmečių sėkmingai šoko, linksminosi ne tik Mosėdžio, bet ir aplinkinių kaimų jaunimas. Šiame pastate  yra koncertavęs dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, Klaipėdos, daugelio kitų Lietuvos miestų teatrai, Pupų Dėdė. Savo pasirodymus čia rengdavo ir cirko artistai, miestelio ir mokyklos chorai, įvairūs ansambliai, vaidino vietiniai dramos kolektyvai. Šiame klube   paminėta daugybė įvairių valstybinių švenčių, svarbių sukakčių. Įrengus krepšinio aikštelę, per vidurį salės ištempus tinklą, čia po pamokų dažnai treniruodavosi, rungtyniaudavo sportininkai. Kartais vykdavo net rajoninės sporto varžybos. Klube kas savaitę, o kartais ir dažniau buvo rodomi kino filmai.
Senieji miestelio gyventojai yra pasakoję, kad iš pat pradžių šio namo savininkas čia buvo įrengęs restoraną. Pastate įkūrus miestelio kultūros centrą, jis buvo pertvarkytas. Viename gale, užkalus langus, buvo įrengta kino aparatinė, kitame sukalta scena. Čia buvo net balkonas, kuriame per susiėjimus tilpdavo apie ketvirtadalis visų žiūrovų.
Klubo galinis kiemelis rėmėsi į malūno prūdą, kurio šniokščianti srovė suko netoli stovėjusio mūrinio malūno girnas.
 
Valsčiaus pastatas, ŠPITOLĖ
 
Už prūdo, ant kalvos, pro medžius pilkavo ir tebepilkuoja Andrikienės pastatai, dviaukštis valsčiaus pastatas, o dar tolėliau – pradžios mokyklos dviaukštukas. Pastarasis, įsiplieskus ugniai, per nesutvarkytą kaminą sudegė dar pieš 1948-uosius. Kiti pastatai  stovi iki šiol. Visų jų likimas susijęs su Mosėdžio vidurinės mokyklos veikla. Ne išimtis ir klebonija.
Valsčiaus pastato pusrūsyje buvo įrengtos kalėjimo kameros, kurių „malonų jaukumą“ teko patirti ne vienam mosėdiškiui. Vokiečių laikais į vieną kamerą būdavo sukišama po 15–20 vyrų. Jie čia, net nepateikus jokių kaltinimų, būdavo laikomi po kelias savaites. Iš čia ant Pabartuvės skardžių sušaudyti buvo išvežti komunistai Žalgiris ir Pajauskas. Mokyklą perkėlus į valsčiaus pastatą, kalėjimo kameros buvo paverstos sandėliais. Čia saugojo moksleivių kariniam parengimui naudotus ginklus, kitas mokymo priemones.
Netoli klubo, kitapus gatvės, stovėjo vadinamasis Kataržienės dviaukštis. Jame laikiną prieglobstį rasdavo įvairios pakeleivingos valdžios įstaigos. Apie 1953 m. čia pradėjo veikti mokyklos bendrabutis, kuriame gyvendavo moksleiviai iš tolimesnių kaimų.
Už Kataržienės namo stovėjo vienaaukštė, mažais keturkampiais, visada gyvomis gėlėmis išmargintais langeliais besižvalganti špitolė. Vienoje jos pusėje buvo Salantų–Vytauto gatvių sankryža, kitoje – status skardis, kurio viršuje (aukščiu už stogą) ėjo Kęstučio gatvė. Davatkėlių ir bažnyčios tarnų kambariai buvo į pietus, gatvės pusę, o skardžio pusėje per visą namo ilgį, tarsi kalno tunelis, ėjo ilgas plūktas koridorius.
Apie 1953 m., valdžiai spaudžiant, špitolė buvo nugriauta.
 
Mosėdžio ambulatorija, PAŠTAS
 
Miestelio centre stovėjo ir ambulatorijos pastatas. Jis buvo ilgesnis ir masyvesnis už kitus, visada padažytas, medžių paunksmės priglobtas. Čia dirbo gydytojas. Ambulatorijos viduje visada būdavo šilta ir jauku. Rusvai dažytos grindys, viskas išvalyta, sutvarkyta. Patogus suolelis – sėskis, palauk, kol ateis eilė.
Vos už keliasdešimties žingsnių nuo ambulatorijos stovėjo belangis, pilkas, ilgom vertikaliom nedažytom lentom apkaltas, dviejų aukštų nejaukus „žydų šoulės“ pastatas. Mosėdiškiai pasakodavo šiurpokų istorijų, susijusių su ta „šoule“ ir žydų tikėjimo apeigomis. Nesiimu spręsti, kiek jose būta prasimanymų, kiek tiesos, bet mes, vaikai, tų istorijų buvom gerokai įbaidyti. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams užėmus Mosėdį, į tą pastatą buvo suvaryti Mosėdžio žydai. Dauguma jų buvo nužudyta. Karo pabaigoje „šoulė“ buvo apgriauta ir, berods, vėliau sudeginta.
Už keliolikos žingsnių nuo „šoulės“ stovėjo J. Skruibio namas. Jis langų dydžiu buvo panašus į vaistinę ir atrodė gana gražiai. Šiame name po karo buvo įsikūrusi miestelio biblioteka.
Dar kiek toliau susikerta Kęstučio ir Vytauto gatvės. Čia stovėjo rausva spalva dažytas paštas. Stačiais laipteliais pakildavai apie du metrus aukštyn ir, atvėręs duris, pamatydavai siaurą koridorių, atidarytą langelį, už kurio prie laideliais ir kištukais apsiraizgiusio pulto sėdėdavo pašto tarnautojas. Koridoriaus-kišenės gale stovėjo „spinta“ stiklinėmis durimis. Į ją įlindęs galėdavai kalbėti vietiniu ir tarpmiestiniu telefonu. Beje, tuo metu visoje Mosėdžio apylinkėje buvo ne daugiau kaip 4–5 telefonai.
Ant paties kampo, jau Skuodo gatvėje, buvo Skaros namai, prie kurių priėjęs visada girdėdavai vilnas karšiančių mašinų dūzgesį. Vėliau šioje sodyboje veikė restoranas, alinė, duonos parduotuvė ir dar kelios kitos krautuvės.
Šios gatvės kampe prasidėjo ir pastarasis Mosėdžio gaisras, padegėliais paleidęs ne vieną dešimtį mosėdiškių.
 
Skaros namas
 
Kapų (dabar – Akmenų) gatvės įžymybė – vadinamasis Skaros namas. Jis tuo laiku buvo vienas iš gražiausių Mosėdyje. Akį traukė ir jo skoningai sutvarkyta aplinka. Namas stovėjo apie šimtą metrų nuo Kapų (Akmenų) gatvės. Sodyboje buvo gražiai sukomponuoti įvairūs dekoratyviniai medžiai, krūmai, taip pat ir vaismedžiai. Jie namo neužstodavo, todėl nuo gatvės pusės švietė baltai dažyti langų rėmai, matėsi mažais langeliais papuoštas prieangis, virš jo pakilusi mansarda.
Už namo buvo didelis sodas, kurio viduryje stovėjo nedidelis iš lentų sukaltas namelis. Jame Lietuvos rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kunigaudamas Mosėdyje (1895–1898), slėpdavosi nuo caro valdininkų, steigė ir redagavo laikraštį „Tėvynės sargas“, rašė straipsnius, korespondencijas, grožinės literatūros kūrinius. Tas namelis po karo, neįvertinus jo visuomeninės reikšmės, buvo nugriautas ir sudegintas.
Iki mūsų dienų neišliko ir minėtojo Skaros sodo, didžiojo Skaros namo. Beje, direktoriaudamas Mosėdžio mokykloje iki neteisėto suėmimo (1948–1949), čia yra gyvenęs Adolfas Nezabitauskis. Vėlesniais metais Skaros name gyveno vidurinės mokyklos mokytojai, čia veikė pirmoji Mosėdžio ligoninė, kuriai vadovauti buvo paskirtas gydytojas Vaclovas Intas.
Prieš  gaisrą Skuodo gatvė baigdavosi už Brenciaus namo. Už jo stovėjo tik trys padrikai išsimėčiusios sodybos. Šačių ir Salantų gatvėje buvo perpus ar net dviem trečdaliais mažiau namų negu dabar. Kapų (Akmenų) gatvė dabar beveik tokia pati kaip ir anksčiau, bet ji gerokai apaugo medžiais. Miestelio kvartalas už autobusų stotelės ir posūkio į Plungės–Skuodo plentą, pietų pusėje, yra visai naujai pastatytas. Anksčiau čia statinių nebuvo. Tas pats ir su gyvenamaisiais kvartalais, kurie XX a. pabaigoje atsirado palei Kapų (Akmenų) gatvę paupio pusėje ir Skuodo gatvės rytinėje pusėje.
Anksčiau už namų, kurie stovėdavo netoli gatvės, prasidėdavo miestelėnų žemės. Čia augdavo viena kita obelis, vasarą – bulvės, kitos daržovės. Tik centrinė ir Kapų (Akmenų) gatvė buvo apsodintos kupliomis liepomis. Palei kitas gatves taip pat žaliavo nemažai medžių, bet jie augo pavieniui ir visumos nesudarė.
Einant nuo bažnyčios zomato Kapų (Akmenų) gatvės pusėn iki pat pagrindinio kelio, kuriuo įvažiuodavai į kleboniją, ėjo ištisinė aukštų statinių lentų tvora. Už jos buvo vieta, skirta kunigų pasivaikščiojimams, apmąstymams, brevijoriaus skaitymui.
Sklypas kitoje Kapų (Akmenų) gatvės pusėje vadintas „klebono sodu“. Jis taip pat buvo aptvertas aukšta lentų tvora. Teritorija nuo klebonijos į vakarus iki Bartuvos priklausė bažnyčiai. Tai – „klebono lankos“.
Miestelio centras buvo grįstas netašytais akmenimis. Kai tokiu bruku važiuodavo ratai su geležimi apkaustytais ratais, arklius smarkiau pavarius, ratų žviegiantis bildesys eidavo per visą miestelį. Užtat čia miestelėnams nebuvo baisus ilgas ir šlapias ruduo, giliomis įklampomis atsiveriantys pavasario polaidžiai.
Prie namų, palei patį gatvės pakraštį eidavo neplatūs, dažniausiai gerokai suskeldėjusiomis plytelėmis kloti šaligatviai. Kitur visi keliai buvo gruntiniai, o šaligatvis panašus į lengvai praskystantį pievos taką.
Mosėdiškiai nuo seno mėgo švarą. Pradžiūvus žemei, prieš šventes, o ypač atlaidus, kiekvienoje sodyboje jaunas ir senas paimdavo į rankas šluotą, gėlėmis savo sodybą papuošdavo.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija