Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

MosėdžiO  šv. Mykolo arkangelo bažnyčia

Danutė Mukienė
 
Svarbiausios žinios apie bažnyčią
 
Mosėdžio bažnyčioje saugoma 1976 m. buvusio parapijos klebono L. Šarkausko parengta trumpa dvidešimties mašinraščių apimties „Mosėdžio Šv. Mykolo arkangelo Romos katalikų bažnyčios ir parapijos kronika“. Tai vienas iš vertingiausių iki šiol žinomų rašytinių šaltinių apie Mosėdį. Jame autorius įtaigiai pasakoja ne tik trijų jam žinomų Mosėdyje stovėjusių bažnyčių istoriją (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad galėjo būti ir ketvirtoji Mosėdžio bažnyčia, nors tikslių duomenų apie ją nėra išlikusių – D. M. pastaba), bet ir pateikia nemažai kitų vertingų žinių apie miestelį.
Šiandien Mosėdyje, ant dešiniojo Bartuvos upės kranto stovinti mūrinė bažnyčia – viena iš gražiausių šiame krašte. Skuodo rajone ji seniausia. Bažnyčia aprašoma ir 1996 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Barokas Lietuvoje“. Tojana Račiūnaitė čia trumpai apibūdina bažnyčios pagrindinius architektūros bruožus ir pažymi, kad „(...) pastatas bazilikinis, dvibokštis, trijų navų. Plačią centrinę navą kerta transeptas, kurio sparnai neišsikiša, bet viduje sukuria kryžminio plano iliuziją. Šonines navas dengia buriniai skliautai, navą ir transeptą – lentų lubos.
Dviejų tarpsnių fasadą skaido didžiojo orderio kolonos. Šiek tiek įgilinta vidurinė dalis užsibaigia lankstaus ir lakoniško kontūro frontonu, kurį puošia voliutos ir suporinti piliastrai. Barokinį siluetą bažnyčiai teikia liekni ir su pastato tūriu harmoningai derantys bokštai.“
 
Pirmoji Mosėdžio bažnyčia
 
Iki 1544 m. arti bažnyčių nebuvo, todėl mosėdiškiai katalikai, norėdami pasimelsti bažnyčioje, turėdavo vykti į Alsėdžius, Joniškį ar net Jurbarką. Pirmoji medinė bažnytėlė Mosėdyje pastatyta 1544 m. Vyskupas Vaclovas Viežbiskis jai suteikė parapijos bažnyčios teises, bažnyčią aprūpindavo Užvenčio tėvūnas Kasparas Bilevičius. Parapija tuo metu buvo labai didelė, griežtų ribų neturėjo – jos siekė Kuršą ir Baltijos jūrą.
Anot kun. L. Šarkausko, „Žemaičių vyskupystėje“ M. Valančius neteisingai nurodo, kad Mosėdžio parapija ir bažnyčia įsteigta 1551 m. Ši klaida esą įsivėlusi dėl to, kad M. Valančius, rašydamas minėtą knygelę, nepasinaudojo vadinamuoju „Babinovskio kodeksu“, kurį Varniuose sudarė vyskupijos notaras Motiejus Babinovskis. Beje, M. Valančiaus raštuose įsivėlusi klaida dažnai kartojama ir pastaraisiais metais pasirodančiose publikacijose apie Mosėdį (pakartota ji ir jau minėtoje knygoje „Barokas Lietuvoje“, B.Kviklio „Mūsų Lietuva“, t. 4, p. 305).
Motiejaus Babinovskio kodekse nurodoma, kad pirmasis besisteigiančios Mosėdžio bažnyčios fundatorius buvo Užvenčio tijūnas (tėvūnas) Kasparas Bilevičius, dovanojęs jai 33 dešimtines žemės ir kelis baudžiauninkus. 1895–1898 m. Mosėdyje gyvenęs ir vikaravęs rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas „Tėvynės sarge“ yra paskelbęs duomenis, kurie šiek tiek patikslina ką tik įsikūrusios parapijos ribas šiaurėje ir rytuose. Anot J. Tumo-Vaižganto, Mosėdžio parapijos ribos siekusios Jurbarką, Jūrą ir Joniškį.
Pirmojo žinomo Mosėdžio klebono pavardė buvo Jonas Kožickis. Anot L. Šarkausko, pirmoji medinė Mosėdžio šv. Kotrynos bažnytėlė stovėjo dešiniajame Bartuvės upės krante, prie dabartinio kelio Mosėdis–Šatės. Apie bažnyčią buvo didelis šventorius, kapinaitės. Senoji bažnytėlės vieta dar praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje gerai buvo žinoma ir branginama vietos gyventojų. Iki pat 1974 m. šią vietą ženklino kryžius, koplytėlė. Anksčiau per atlaidus iki šios vietos iš dabartinės bažnyčios ateidavo ir Dievo kūno procesijos. Sovietmečiu architektus miestelio istorija mažai domino ir jie šioje vietoje suprojektavo vietą naujai sodybai.
Mosėdyje pastačius pirmąją bažnytėlę, klebonija buvo įsikūrusi kairiajame Bartuvos upės krante, ten, kur dabar stovi vidurinė mokykla. Kleboniją ir bažnyčią jungė pastatytas tiltas per Bartuvą.
Laikotarpiu, kai Mosėdžio parapija priklausė Varnių vyskupų dvarui (1544–1842) m., išskyrus 1630–1633 metų laikotarpį, Mosėdžio bažnyčios klebonas kartu būdavo ir vyskupo dvaro administratoriaus įgaliotinis. Jis privalėdavo iš kaimų gyventojų surinkti mokestį („čin豓) ir kartu su parapijos žemės pajamomis perduoti vyskupo iždui. Šių apylinkių žmonės tais laikais gyveno gana pasiturinčiai, todėl su vyskupo dvaru atsiskaitydavo nesunkiai.
 
Antroji Mosėdžio bažnyčia
 
Nėra žinių, kad pirmoji bažnytėlė būtų nukentėjusi nuo gaisro ar kitų stichinių nelaimių. Kiek ilgai ji tarnavo parapijiečiams, taip pat tikslių žinių nėra pavykę aptikti. Anot kun. L. Šarkausko, ji sunyko savaime. Kai pastatas ėmė leistis į žemę, Mosėdžio gyvenvietė jau buvo gerokai išaugusi, todėl naująją buvo nutarta statyti gerokai erdvesnę ir jau kitoje vietoje – miestelio centre, ant kalniuko, prie senųjų kelių, kurie veda į Skuodą, Šates ir Salantus, sankryžos (sovietmečiu šioje vietoje buvo įrengtas baseinėlis, dabar stovi keli dideli akmenys, priešais – parduotuvė).
Sunykus antrajai bažnytėlei, jos vietoje buvo pastatytas kryžius, kuris čia stovėjo apie du šimtus metų (nupjautas 1948 m.).
Antroji Mosėdžio bažnyčia taip pat buvo medinė, pailga, kryžiaus formos. Vadinosi ji jau ne Šv. Kotrynos, o Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vardu. Kokiais konkrečiai metais pastatyta antroji Mosėdžio bažnyčia, duomenų nepavyko rasti. Nežinoma, kur tuo laikotarpiu buvo ir klebonija – senojoje vietoje ar kur nors kitur.
Vyskupo Geišos Elaševičiaus vyskupavimo laikais (1630–1633) kapitulos kanauninkai Mosėdį iš vyskupo buvo išvilioję ir iškeitę į Lokšičius, bet vyskupas Jurgis Tiškevičius 1633 m. Mosėdį sugrąžino vyskupo dvarui.
Lietuvoje įsigalint protestantams, Mosėdžio apylinkėse dvarų, kuriuose tais laikais dažniausiai gyvendavo uolūs protestantizmo skleidėjai, nebuvo, parapijoje didžiausią įtaką turėjo katalikų Bažnyčia, tad ir Mosėdžio bažnytėlę katalikai savo žinioje išlaikė be didelio vargo ir ji nebuvo uždaryta.
Mosėdyje pastačius antrąją bažnytėlę, kapinaitėms buvo parinkta nauja vieta – už 400 metrų nuo ankstesnės, ant aukštesnės kalvelės, ten, kur vėliau (1783 m.) buvo pastatyta trečioji, jau mūrinė, iki šių dienų Mosėdį puošianti mūrinė bažnyčia.
Antroji Mosėdžio bažnytėlė taip pat sunyko savaime.
 
Trečioji Mosėdžio bažnyčia
 
Anot kun. L. Šarkausko, 1702 m. karalius Augustas II, tarpininkaujant Žemaičių vyskupui Jonui Jeronimui Krišpinui Krišenšteinui, leido Mosėdyje rengti turgus. Jie vykdavo visai šalia bažnyčios. Jomarkai būdavo dideli, triukšmingi, žmonių į juos susirinkdavo daug. Visa tai trukdė normaliam bažnyčios darbui. Todėl, kai antroji bažnyčia pradėjo nykti ir prireikė naujos, parapijiečiai nutarė senojoje vietoje jos nebeatstatinėti, o pastatyti naują bažnyčią ir  kitoje vietoje – buvusių kapinių teritorijoje. Šį faktą savo publikacijose, paskelbtose „Tėvynės sarge“, yra paminėjęs ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Dabartinė mūro bažnyčia, kuriai buvo paskirtas naujas globėjas – šv. Mykolas arkangelas, anot L. Šarkausko, pastatyta per trejus metus (1780–1783). M. Valančius apie Mosėdžio bažnyčios statybą „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „1780 m. vyskupas Steponas Giedraitis, esant klebonu Pranciškui Virševičiui, įsteigė mūro bažnyčią“. Bažnyčia statyta pačių parapijiečių jėgomis ir už jų paaukotus pinigus. Žinoma, kad bažnyčios statybą dosniai rėmė šiose apylinkėse gyvenę bajorai, vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis. Bažnyčia užbaigta statyti 1844 m. Jos statyba ilgą laiką rūpinosi jau minėtas kunigas P. Virševičius. 1850 m. šią bažnyčią konsekravo vyskupas Motiejus Valančius.
Pastato architektas nežinomas. Anot kun. L. Šarkausko, senieji mosėdiškiai pasakoja, kad ją projektavęs prancūzų architektas, be Mosėdžio bažnyčios, Lietuvoje pastatęs dar tris bažnyčias. Miręs jis taip pat Lietuvoje.
Žmonių palaikai, kurie buvo iškasti statant naująją bažnyčią, palaidoti po bažnyčia, kur yra erdvūs, skliautuoti rūsiai.
Bažnyčios pamatai įleisti giliai į žemę, tvirti. Sienos – 1–1,2 m. storio, sumūrytos iš geros kokybės plytų, kurios bažnyčios statybai buvo perkamos Latvijos Priekulėje, iš „Azolu muizes“ dvaro, kuris yra už  40 km nuo Mosėdžio.
Bažnyčios ilgis – 38 m., plotis – 20 m., aukštis nuo stogo šelmens – 21 m.
1971 m. Mosėdžio šv. Mykolo arkangelo bažnyčia buvo paskelbta respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Šiandien bažnyčios statinių kompleksas – vietinės reikšmės architektūros paminklas. Jo MC numeris 1608. MC registravimo data 1992 06 09. Kultūros vertybės kodas G500K. Įrašymo į Registrą data 2004 12 31. Adresas: Akmenų g. 1, Mosėdis, Skuodo rajonas, Klaipėdos apskritis.
Bažnyčioje saugomi du respublikinės reikšmės dailės paminklai (varpai) ir keturi vietinės reikšmės dailės paminklai: paveikslai Marijos ėmimas į dangų (XIX a. pr.), Angelo pasveikinimas su metaliniais aptaisais (XIX a.), Šv. Mykolas arkangelas su metaliniais aptaisais (XIX a.),  medinė skluptūra Kristus prie stulpo (XIX a.). Vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašuose buvusi šventoriaus vartų skulptūrinė grupė Šv. Mykolas arkangelas (XIX a.) yra dingusi.
Išskirtinio dėmesio vertas bažnyčios šventorius. Jame – devyniolika 1901 m. pastatytų erdvių „Kalvarijos kalnų“ koplytėlių, kuriose yra spalvoti skulptūriniai paveikslai. Koplytėlės sumūrytos iš raudonų plytų. Prieš tai jų vietoje stovėjo medinės.
 
Bažnyčios statyba ir įrengimas
 
Dabartinės Mosėdžio bažnyčios statybos istoriją ir architektūros bruožus yra tyrinėjęs dr. Algirdas Antanas Baliulis. Jo tyrimais 1986 m. vadovavosi Marija Rupeikienė rengdama informaciją apie Mosėdžio bažnyčią tuometiniam Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutui (darbas saugomas Lietuvos kultūros paveldo centro paveldosaugos archyve – F. 11, Ap. 2, b 23). Beje, savo darbe M. Rupeikienė nurodo tą pačią Mosėdžio pirmosios bažnyčios pastatymo datą kaip ir L. Šarkauskas.
M. Rupeikienė pažymi, kad 1789 m. iš senosios bažnyčios į naująją perkeltas Švč. Mergelės Marijos altorius. 1806 m. bažnyčios bokštai buvę sumūryti tik iki stogo. 1811 m. pastatytas medinis, lentomis apkaltas bokštas. 1813 buvo tapomi Šv. Jurgio ir Šv. Antano altoriai, iliuzoriškai nutapytas didysis altorius. 1819 m. parapijiečių lėšomis įrengti vargonai, 1819–1820 m. čerpėmis perdengtas centrinės navos stogas, išbaltinta zakristija. Tuo metu bažnyčios lubos buvo lentų, skliautinės, grindys – marmuro, prieangyje – plytų ir akmenų. 1836 m. nutinkuotas bažnyčios fasadas, nubaltintas vidus, pakeistos kai kurios stogo sijos ir sutvirtintos metalo strypais. Bokštai užbaigti 1844–1850 m. 1850 m. padaryti, o 1852 m. paauksuoti naujieji altoriai. 1892 m. buvo taisomi pamatai, vidaus ir išorės tinkas, padaryti dveji cementiniai laiptai.
 
Pastato architektūriniai bruožai
 
Išsamiai minėtame darbė M. Rupeikienė apibūdina bažnyčios architektūrą. Pastatas mūrinis, tinkuotas, bokštai viduje netinkuoti. Šoninės navos perdengtos cilindriniais, zakristijos – kryžminiais skliautais, kryžma padengta kupolu; transepto šonų ir centrinės navos lubos lygios, stogai gegninės konstrukcijos, dengti skarda. Grindys teraco plytelių, chore – lentų.
Planas stačiakampis, simetriškas, užbaigtas segmento formos apsida. Prieangio šonuose kyla bokštai, šalia presbiterijos yra nedidelės dviaukštės zakristijos. Bažnyčia trinavė, su plačiu transeptu. Šoninės navos labai siauros (daugiau kaip 3 kartus siauresnės už centrinę), atskirtos nuo centrinės masyviais pilioriais. Virš prieangio įrengtas vargonų choras tęsiasi iki pirmosios poros centrinėje navoje. Skersinė nava neišryškinta, jos kontūras sutampa su šoninių navų sienomis, todėl susidaro iliuzija kryžiaus plano.
Pagrindinis fasadas simetriškas, dvibokštis. Bokštų kampus žymi piliastrai, plokštumas tarp jų pagyvina labai siauros angos, išdėstytos dviem eilėmis. Viršutiniame tarpsnyje piliastrai siauresni, remia karnizą, puoštą smulkiais dantukais. Bokštų langai aukšti stačiakampiai, už jų – apskritos nišos (vienoje iš jų įmontuotas laikrodis). Bokštus dengia dviaukščiai lenktų formų stogeliai su kryžiais. Vidurinė fasado dalis įglinta, taip pat skaidoma piliastrų. Simetrijos ašyje yra plačios durys, užbaigtos segmento arka ir du langai – apskritas ir su segmentine sąrama. Tarp langų ikomponuota data – 1783. Vidurinę dalį vainikuoja stogą primenantis frontonas, kurio šonai užbaigti voliutomis, sujungtomis su bokštais. Frontoną skaido sudvejinti piliastrai ir stačiakampė anga tarp jų. Viršų puošia smulkiai suskaidytas frizas ir karnizas su dantukais. Frontoną vainikuoja segmento formos skydas su apskrita anga timpane, virš kurio iškyla saulutė. Šoniniuose fasaduose išryškėja bažnyčios tūris. Navų sienas skaido piliastrai, tarp kurių įkomponuoti langai ir nedideli rūsio langeliai, užbaigti segmentinėmis arkomis, su apvadais ir spynomis. Zakristijų langai stačiakampiai (viršutinis mažesnis), puošti apvadais ir spynomis. Transeptas išskirtas plačiais didžiojo orderio piliastrais ir užbaigtas trikampiu frontonu, kurio timpane yra langas. Apatiniai transepto langai įstatyti aukščiau nei šoninių navų; viršutinis puoštas gėlių reljefais, langas – vienoje linijoje su centrinės navos langais.
Apsidos fasadas simetriškas, su žemais zakristijų tūriais šonuose; jų langai nedideli, stačiakampiai, viršutinis – dvigubai žemesnis. Fasado simetrijos ašyje – dekoratyvus portalas, užbaigtas lenktų linijų karnizais ir netaisyklingo trikampio formos lengvai išlenktu viršumi. Virš portalo – didelė arkinė niša, kurioje patalpintas kryžius; šonuose – užbaigti segmentinėmis sąramomis langai.
Interjere dominuoja labai aukštos centrinės navos, presbiterijos ir transepto erdvės, kurias jungia transepto vidurinę dalį dengiantis kupolas. Piliorius ir sienas skaido piliastrai. Centrinę navą ties viršutinių langų apačia juosia klasicistinis dorėninis antablementas, kurio frizas suskaidytas triglifais, o viršuje užbaigia karnizas su dantukais.
 Bažnyčia jauki. Ji, kaip pažymi M. Rupeikienė, „gausiai dekoruota – kolonos ir piliastrai dažyti imituojant marmurą, jų bazės ir  kapiteliai padengti bronza. Lubų kampai dekoruoti augaliniais ornamentais, kupole tapytos scenos iš šventųjų gyvenimo. Bažnyčioje yra 7 altoriai. Didysis altorius klasicistinių formų, dviejų tarpsnių (tęsiasi iki lubų). Tokio pat aukščio, panašių formų ir priekiniai transepto altoriai. Šoniniai transepto altoriai kuklesni.
Bažnyčia pereinamų iš baroko į klasicizmą formų, kompaktiško plano, originaliai sukonstruotos erdvės.“
1991 m. bažnyčios vidus naujai perdažytas.
 
Šventoriaus vartai
 
Originalūs Mosėdžio bažnyčios šventoriaus, kuris yra netaisyklingo penkiakampio formos, pagrindiniai vartai, esantys šiaurės rytinėje tvoros linijoje, kampu pasukti į bažnyčios fasadą. Beje šventoriuje yra dar treji vartai: pietvakarinėje tvoros dalyje, pietrytinėje ir šiaurinėje.
M. Rupeikienė nurodo, kad pagrindiniai vartai greičiausiai statyti „kartu su bažnyčia, 1805 m. – jau minimi. 1825 m. iš ąžuolo pagamintos medinės vartų dalys. 1830 m. šventoriaus tvora dengta lentų stogeliu. 1886 m. buvo taisoma šventoriaus tvora ir 19 koplytėlių. 1892 m. šventoriaus tvora uždengta naujomis lentomis, o virš jų padarytas skardinis stogelis. Tais metais buvo perdirbti ir vartai. Jie mūryti iš plytų, tinkuoti. Vartai sudaryti iš trijų pagrindinių dalių: vidurinės plačios su dvivėriais kaltais vartais ir siaurų praėjimų šonuose. Pagrindinė dalis sudaryta iš dviejų masyvių stulpų, sujungtų segmento formos karpyta arka, virš kurios iškyla frontonas, atkartojantis bažnyčios pagrindinio fasado frontono formą; tik labiau ištęstų į plotį proporcijų. Frontono šonai užbaigti spiralių voliutomis, viršus – segmento formos sandriku, kuris su voliutomis jungiamas apvadu. Skydo viršus ir apačia puošti smulkiais dantukais, jo vidurinėje dalyje yra kvadratinė angelė. Frontono plokštumą skaido suporinti stilizuotų formų piliastrai, tarp jų anga, apvesta apvadu su spyna. Stulpų apačia atskirta cokoliu, nuo kurio prasideda aukštos ir gilios nišos (iš abiejų pusių).
Siaurus šoninius praėjimus riboja mažesni stulpai, prie kurių prijungta tvora. Stulpus skaido cokoliai ir aukštos stačiakampės nišos (iš išorės). Viršuje jie užbaigti griežtų geometrinių formų frontonais, dengtais keturšlaičiais stogeliais. Vartai – svarbi ansamblio dalis, turinti stilistinių bendrumų su bažnyčios frontonu.“
Šventoriaus vartuose anksčiau buvusi skulptūrinė grupė „Šv. Mykolas arkangelas“ yra dingusi (pavogta). Jos vietoje dabar yra Jono Pušinsko išdrožta skulptūra.
 
 
Kiti kulto pastatai ir parapijos gyvenimas
 
Dėmesį patraukia ir Mosėdžio miestelio dabartinių kapinių koplyčia. Pastatyta ji 1845 m. už parapijiečių paaukotus pinigus. Tada čia buvo įrengtas ir medinis Šv. Roko altorius. Prie jo daugelį metų Vėlinių dieną būdavo laikomos Šventos Mišios.
Nuo miestelio labiau nutolusiose parapijos gyvenvietėse tikinčiųjų patogumui nuo seno buvo dvi bažnytėlės-koplyčios. Viena iš jų – Šatraminių kaime, kur įrengtas Švč. Mergelės Marijos altorius ir vyksta Švč. Mergelės Marijos atlaidai. Antra – Erslos kaime, kur šventadieniais žmonės rinkdavosi prie Šv. Aloyzo altoriaus. Sekmadieniais į šias koplyčias laikyti pamaldų atvykdavo kunigas iš Mosėdžio. Erslos kaimo koplyčioje pamaldos dabar vyksta atlaidų metu.
Daukšių kaime tikintieji taip pat buvo pasistatę bažnytėlę, tačiau nebespėjo jos įsirengti – darbus nutraukė prasidėjęs karas. Vėliau šis pastatas buvo nugriautas. Erslos ir Šatraminių koplyčios išliko.
1762 m. prie bažnyčios vyskupas Antanas Tiškevičius įsteigė altariją seniems kunigams ir jos išlaikymui užrašė 18.755 auksinus.
1785 m. Žemaičių vyskupas Mosėdyje įsteigė antrąją altariją.
XIX a. viduryje Mosėdyje nuolat gyveno keturi kunigai, bažnyčios žinioje buvo 22 valakai žemės, nemažai baudžiauninkų.
1841 m. parapijoje gyveno 5027 (Mosėdžio miestelyje – 709), 1938 m. – 6854 parapijiečiai. Tuo metu Mosėdžio parapiją aptarnaudavo 4 kunigai, klebonu dirbo Stanislovas Raubickis.
1890 m. Mosėdyje pradėjo dirbti kunigas, rašytojas Kazimieras Pakalniškis (Dėdė Atanazas), 1895–1898 m. čia vikaravo kunigas, rašytojas, lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Mosėdžio parapijai nuo seno priklausė šie kaimai: Ersla, Baksčiai, Bobeliškė, Budriai, Burniškiai, Būdvietė, Daukšiai, Daukšių Medsėdžiai, Giršinai, Gaubės, Gondlaukė, Igariai, Kernai, Krakės, Kusai, Kulaliai, Ledžiai, Mikulčiai, Naujukai, Nevočiai, Palaukė, Plaušiniai, Palšiai, Paaiškūnis, Rukai, Šakaliai, Šatraminiai, Šaukliai, Šekai-Margiai, Šerkšniai, Šilalė, Šniukščiai, Tauzai, Tėveliai, Udraliai, Virbalai, Žalgiriai, Žebrokai.
1909 m. prie bažnyčios veikė choras, kuriam vadovavo vargonininkas S. Kviecinis (dabar veikiančiam bažnyčios chorui vadovauja Jonas Dapšauskas). XX a. pradžioje prie bažnyčios veikė ir biblioteka, kurią suorganizavo kunigas Vaitekūnas. 1922 m. Mosėdžio klebonas Povilas Venckavičius nurodė, kad parapijoje gyveno 6408 katalikai (skaičius derintas su 1891 m. statistiniais duomenimis).
1933 m. kalėdodamas klebonas J. Aperavičius parapijoje surašė 7447 asmenis. Vėliau gyventojų skaičius gerokai sumažėjo.
L. Šarkausko laikais parapijoje gyveno apie 5 tūkst. žmonių.
Ši parapija buvo gana pamaldi. Jos teritorijoje nuo 1880 m. iki 1940 m. išugdyta 15 kunigų.
Iš seniau Mosėdyje dirbusių kunigų bene ryškiausią pėdsaką paliko P. Venckavičius, dirbęs čia apie 50 metų. Tuo laiku, kai jis atvyko vikarauti į Mosėdį, čia klebonavo Statkevičius. Pastarajam mirus, P. Venckavičius buvo paskirtas klebonu. Jis Mosėdyje sutiko čia iš Mintaujos vikarauti atsiųstą Juozą Tumą-Vaižgantą. Klebonas P. Venckavičius globojo J.Tumą-Vaižgantą, gynė jį nuo žandarų, rėmė materialiai. J. Tumui-Vaižgantui išvykus, Mosėdyje vikaravo kunigas Kazimieras Gabrielaitis. Jis buvo sukaupęs labai vertingą biblioteką, iš savo lėšų į mokslus leido Homero „Odisėjos“ vertėją Jeronimą Ralį.
1922 m. Mosėdyje vizitavo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Iš jo vizitacijos akto matyti, kad tuo laiku parapijos ganytojas vis dar buvo P. Venckavičius, prie bažnyčios veikė gana didelė senelių prieglauda, Blaivybės ir Krikščioniškojo mokslo draugijos, Šv. Rožančiaus, Tretininkų, Švč. Sakramento brolijos. Bažnyčia ir kiti jai priklausę pastatai buvo suremontuoti.
1926 m. balandžio 4 d. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Mosėdžio bažnyčia, kaip ir dabar, priklausė Skuodo dekanatui. Tada kun. P. Venckavičius jau buvo senyvo amžiaus, tad jam į pagalbą atsiųstas vikaras kun. S. Mažeika.
Tuo laiku čia veikė turtingas pavasarininkų knygynas.
1931 m. P. Venckavičius pasitraukė į altariją, o jo vietoje klebonauti pradėjo kun. Juozapas Aperavičius. Už gerą darbą Mosėdyje jam buvo suteiktas garbės kanauninko vardas. Dirbo jis čia iki mirties – 1946 m. Palaidotas Mosėdžio šventoriuje. Po to čia klebonavo kunigai L. Avižienis, A. Novodzelskis, J. Grabauskas, J. Jokubauskas, A. Ivanauskas, Br. Racevičius. Iš jų kiek ilgiau (aštuonerius metus) klebonavo tik kun. A. Novodzelskis, o kiti dėl įvairiausių priežasčių – vos po metus ar du.
1967 m. Mosėdžio klebonu paskirtas kun. L. Šarkauskas, kurio parašyta Mosėdžio parapijos kronika nuolat rėmėmės rengdami spaudai šią publikaciją. Kaip yra nurodęs pats kun. L. Šarkauskas, minėtą kroniką jis paskyrė Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 50-mečiui.
Nuo 1990 m. Mosėdžio klebonu dirba Liudas Dambrauskas.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija