Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2004 m. Nr. 3

Mokslo tiriamasis darbas Žemaičių muziejuje „ALKA“

 

Zita Dargaitė, muziejaus direktoriaus pavaduotoja

 

Žemaičių muziejų „Alka“ įkūrė Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka“. Vienas iš pagrindinių draugijos tikslų buvo „įskiepyti žemaičiuose senovės kultūros apsaugos ir jos liekanų gerbimo idėją“. Šis muziejus iš pradžių buvo traktuojamas kaip „įvairių senienų saugykla“. XX a. 4 deš. pr. muziejus kūrėsi, vėliau iškilo pastatas.

1940 m. įvykiai padarė nemažą įtaką muziejaus fondų raidai. Prasidėjus dvarų nacionalizavimui, tuo laiku jau spėjęs pagarsėti Žemaičių muziejus „Alka“ per trumpą laiką priglaudė daugelį Žemaitijos krašto dvaruose buvusių meno vertybių.

Tuo laiku apie platesnį eksponatų tyrimą negalėjo būti nė kalbos – rinkinys buvo papildomas tokiais dideliais eksponatų kiekiais, kad laiku nespėta jų net suinventorinti.

 

Šiuo metu Lietuvoje veikiantys muziejai neturi mokslo įstaigos statuso, tačiau mokslo-tiriamasis darbas yra viena iš svarbiausių muziejaus funkcijų, kaip ir rinkinių saugojimas, jų turtinimas, kultūros vertybių populiarinimas, visuomenės švietimas. Taigi muziejų veikla specifinė, ypatinga. Ji apima paveldo, kultūros, edukacijos, mokslo sritis. Ne išimtis ir 1932 m. įkurtas Žemaičių muziejus „Alka“. Savo turimų eksponatų verte jis šiandien yra vienas iš svarbiausių muziejų Lietuvoje. Per 70 metų muziejuje sukauptas didžiulis krašto kultūros vertybių kiekis. Jomis naudojasi moksleiviai, studentai, mokslininkai ir visi kiti gyventojai, muziejaus lankytojai, turintys kultūrinių interesų. Muziejaus bibliotekoje sukauptas vertingas mokslinis archyvas, kurį sudaro 572 bylos. Jame yra nuolat kaupiami muziejininkų parašyti straipsniai, eksponatų aprašai, taip pat kitų asmenų pateikta medžiaga.

Mokslo-tiriamųjų darbų kokybė daugiausia šiandien Lietuvos muziejuose priklauso nuo kiekvieno muziejininko kvalifikacijos, sugebėjimų, darbštumo, objektyvių galimybių muziejuje užsiimti šia veikla.

„Alkos“ muziejaus rinkinių moksliniai tyrimai pradėti XX a. 6 dešimtmetyje. Tuo laiku muziejuje jau buvo sukaupta nemažai eksponatų. Pagrindinis veiksnys, nulėmęs eksponatų mokslinius tyrimus, buvo asmeninė šį darbą sugebančių dirbti muziejininkų iniciatyva. Mokslinių tyrimų iniciatorius buvo mokslinis bendradarbis Vitas Valatka. Jis Telšiuose pradėjo ne tik eksponatų, bet ir Žemaitijos kapinynų, piliakalnių archeologinius tyrimus. Šio garbaus muziejininko iniciatyva 1952 m. pradėtas formuoti muziejaus mokslinis archyvas. Jo pagrindą sudaro Vito Valatkos archeologinių tyrinėjimų, vykdytų Žemaitijoje, medžiaga. V. Valatka tyrinėjo šio krašto gyventojų laidojimo papročius, kapinynų etninę priklausomybę, tikslino genčių žemių ribas. Tyrinėjimų medžiagą, apibendrinančius straipsnius V. Valatka sudėjo į muziejaus mokslinio archyvo bylas – mokslo darbų sąsiuvinius.

Muziejininkų atliekamus tyrinėjimus galima suskirstyti į kelias grupes. Pirmiausia tai įvairių ekspedicijų – archeologinių, etnografinių, kompleksinių, teminių – medžiaga. Dažnai ji yra įvairių tolesnių tyrimų pradžia arba pagrindas. Ne visuomet muziejaus suorganizuotoje ekspedicijoje pasiekiama mokslo-tiriamojo darbo lygio. Ekspedicija gali apsiriboti žmonių prisiminimų, pasakojimų užrašymu, daiktų ar objektų nupiešimu, nufotografavimu. Mokslinis medžiagos tvarkymas prasideda jau baigus ekspediciją. Jį dažniausiai atlieka ekspedicijos vadovas.

Etnografinės ekspedicijos Telšiuose turi senas tradicijas, yra populiarios, rengiamos ir vyksta labai profesionaliai, tačiau jų negalima priskirti mokslo-tiriamojo darbo sričiai. Yra tik bandymų naudojantis šių ekspedicijų medžiaga rašyti apie kaimo žmonių socialinę raidą (pvz., V. Rimkuvienė minėta tema neseniai parengė ir skaitė pranešimą mokslinėje konferencijoje).

Prieš kelis dešimtmečius mokslinį lygį pasiekė ir iki šių dienų jį išlaikė „Alkos“ muziejaus darbuotojų nuo 1956 m. organizuojamos archeologinės ekspedicijos. V. Valatkos vykdytų archeologinių tyrinėjimų metu sukaupta medžiaga ir jo padarytos išvados, apibendrinimai leidžia šias ekspedicijas įvardyti kaip mokslo-tiriamąjį darbą. Kaip minėjau, ši medžiaga – ekspedicijų ataskaitos, straipsniai, išvados – sudaro muziejaus mokslinio archyvo pagrindą ir didžiąją dalį. Ji pateikta atskiruose mokslo darbų sąsiuviniuose arba yra įtraukta į bendras bylas.

Džiugo kapinyno 1956–1957 m. atliktų archeologinių tyrinėjimų medžiaga (kasinėjimų dienynai, radinių sąrašai, planai, radinių piešiniai ir fotografijos) yra saugomi atskirose bylose (ŽAM MA 48, ŽAM MA 49). Tvarkydamas kiekvienos ekspedicijos medžiagą, V. Valatka darydavo apibendrinimus, išvadas. Džiugo kapinyno tyrinėjimai duoda pagrindą tvirtinti, kad senovėje apie Telšius gyveno kuršiai.

ŽAM MA byloje Nr. 54 sukaupta medžiaga apie 1958 m. tyrinėtą Gargždo lauko (Juodsodės k.) kapinyną. Byloje yra straipsniai, iliustracijos, brėžiniai ir išvados – kapinyne surasti radiniai – žiemgalių palikimas.

1959 m. V. Valatka pradėjo tyrinėti Paplinijo gyvenvietę. Ten surasti Djakovo tipo svoreliai leido muziejininkui padaryti išvadą, kad jie yra ne slavų kultūros, bet baltų ir paplitę iki Volgos ir Okos.

ŽAM MA byloje Nr. 66 yra sukaupta Vienragių pilkapių (Labardžių apyl., Plungės r.) tyrinėjimų medžiaga. V. Valatka apibūdino šiuos pilkapius, jų įrengimą, aprašė degintinius ir griautinius palaidojimus pilkapiuose, užfiksavo lentelėje pilkapių radinius, suskirstydamas juos į grupes – darbo įrankius, papuošalus, ginklus.

1968–1970 m. V. Valatka tyrinėjo Gintališkės kapinyną (Plungės r.) Tyrinėjimų medžiaga, išvados yra saugomos ŽAM MA byloje Nr. 118.

Muziejaus mokslinio archyvo byloje Nr. 128 yra 1964–1966 m. V. Valatkos tyrinėto Maudžiorų kapinyno ataskaitos, radinių, palaidojimų aprašymai, išvados apie ten gyvenusius žmones.

Archeologinius tyrimus 1987 m. Maudžioruose vykdė muziejaus archeologė Laimutė Valatkienė. Šių tyrimų parengtos ataskaitos (ŽMA MA 364 I , MA 364 II) ir Kuršų kapinyno 1987 m. tyrinėjimų medžiagos apibendrinimas (ŽMA MA 369) yra reikšmingi mokslo-tiriamieji darbai, kurie gali būti naudojami kaip šaltinis toliau rašant Žemaitijos istoriją.

1986 m. L. Valatkienės vykdyti archeologiniai tyrimai Godelių kapinyne (Plungės r.) apibendrinti ŽMA MA byloje Nr. 362. L. Valatkienė, remdamasi tyrimų metu rasta medžiaga, ištirtąjį Godelių kapinyną datuoja XI–XIII a.

1974 m. Telšių muziejaus archeologai V. Valatka ir L. Valatkienė tyrinėjo Zastaučių, Kukių kapinynus (Mažeikių r.) ir Žaduvėnų pilkapį (Telšių r.) Šio darbo rezultatas – kruopščiai parengtos ataskaitos, išvados sudaro ŽMA MA bylą Nr. 214.

L. Valatkienės tirtų Varnių, Telšių senamiesčių, Šatrijos, Džiugo piliakalnių gyvenviečių, Galkančių, Bauželio senkapių ir kt. vietovių medžiaga sudaro nemažą mokslinio archyvo dalį.

„Alkos“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėjos Dalios Karalienės Telšių ir Varnių senamiesčių archeologinių tyrinėjimų ataskaitos parengtos labai atsakingai. Jos taip pat gali būti laikomos mokslo-tiriamaisiais darbais, turinčiais reikšmės tolesniems mūsų krašto tyrinėjimams (ŽAM MA 495, ŽAM MA 516, ŽAM MA 518).

Pastaraisiais metais muziejaus archeologės tyrinėja Telšių senamiestį, kur archeologai iki šiol nedaug yra dirbę. Tyrimų metu sukaupta medžiaga padės susidaryti išsamesnį senamiesčio raidos vaizdą.

D. Karalienė yra parengusi darbus „Telšių senamiesčio archeologiniai tyrinėjimai“ (ŽAM MA 495), „Žemaitijos tyrinėtojas, archeologas Vitas Valatka“ (ŽAM MA 546) ir ketetą kitų.

Muziejaus direktoriaus Stasio Kasparavičiaus iniciatyva ir jo asmeninių pastangų dėka vykdoma kompleksinė ekspedicija, kurios metu atliekami žvalgymai, renkama medžiaga apie Žemaitijos piliakalnius. Tai nėra vien išvykos esamai padėčiai konstatuoti, bet dirbamas nuoseklus tiriamasis darbas ieškant ir surandant naujų ženklų, kurie gali pakeisti ir, suprantama, papildyti, praturtinti šio krašto istoriją naujais faktais. S. Kasparavičius parengė darbą apie XIII a. Biržulio-Lūksto duburyje egzistavusią Žemaitijos piliakalnių sistemą (ŽAM MA 541). Jis ir toliau šia tema renka informaciją, tyrinėja piliakalnius.

Kitai muziejininkų mokslinių darbų grupei būtų galima priskirti darbus įvairiomis temomis, parašytus remiantis archeologinių tyrinėjimų medžiaga. Paminėtini V. Valatkos darbai „Dargeliškės lobis“, „Paežerės kaimo Telšių priemiestyje kapinynas“ (ŽAM MA 52), „Telšių muziejaus archeologinių eksponatų radimo vietos“, „Titnaginis kirvukas iš Paplinijo“, „Kam senovės Žemaitijos gyventojai naudojo ąžuolo medieną“ (ŽAM MA 105).

L. Valatkienė 1986 m. parengė darbą „Maudžiorų kapinyno (Kelmės r.) VIII–IX a. papuošalai“ (ŽAM MA 568). Jos darbas gausiai iliustruotas vykusiai parinktomis iliustracijomis. L. Valatkienė Maudžiorų kapinyno radinius tyrinėjo dar siauresne apimtimi. 1988 m. mokslinį archyvą ji papildė publikacijomis „VIII a. pab.–IX a. pr. Maudžiorų kapinyno segės“, „Ar gyveno kuršiai Kuršuose?“.

L. Valatkienė, apibendrinusi sukauptą medžiagą, parengė darbus „Plungės rajono archeologijos paminklai“, „Kelmės rajono archeologijos paminklai“, „Senoji Telšių praeitis“.

Prie mokslinių tyrimų galima priskirti ir eksponatų aprašymus, arba eksponatų mokslinius pasus. Jie pradėti rašyti 1955 m. pagal S. Razgono parengtą metodiką, surenkant kuo daugiau žinių apie eksponatus.

XX a. 6 dešimtmetyje muziejuje eksponatų moksliniai pasai buvo rašomi intensyviausiai. Pirmuosius pasus Archeologijos skyriaus eksponatams parašė V. Valatka.

Šiuo metu mokslinių pasų parašoma nedaug, nes muziejininkai turi daugybę kitų darbų. Beje, šiandien dažnai tai, kas vyksta muziejuose, ne visada priklauso nuo pačių muziejininkų. Tai, ką čia reikia daryti, kartais ima nurodinėti žmonės, kuriems eksponatų tyrimas atrodo visiškai nereikšmingas ar net nereikalingas. Tuo tarpu darbas su eksponatais sudaro tiriamojo darbo pagrindą. Muziejininkas, rašydamas eksponato mokslinį pasą, apie eksponatą surenka visą jam prieinamą medžiagą – pradedant nuo žinių apie eksponato patekimą į muziejų (laiką, šaltinį) iki mokslinės-muziejinės eksponato reikšmės, nurodydamas visus naudotus šaltinius ir literatūrą. Tai darbas, reikalaujantis kruopštumo, laiko, mokslinės intuicijos. Jei šio darbo muziejuje neatliekama, čia kaupiami tik „nežinomi vertingi eksponatai“. Suprantama, visiems muziejaus eksponatams neįmanoma parašyti vienodai išsamių pasų. „Alkos“ muziejuje pasus rašo visų skyrių darbuotojai, tačiau kiekvienas savarankiškai pasirenka eksponatą ar jo grupę. Pasai moksliniame archyve suskirstyti pagal temas – archeologijos, gamtos skyriaus, liaudies meno, istorijos, etnografijos. Tiesa, muziejaus Gamtos skyriuje nedirba specialistas, todėl mokslo-tiriamojo darbo pastaraisiais metais čia niekas nedirba ir šio skyriaus fondai naujais eksponatais jau kuris laikas nepildomi.

Reikėtų išskirti muziejininkų tiriamąjį darbą, atliekamą pagal savo pačių pasirinktas temas. Šio darbo pradžia susijusi su eksponatais, kuriuos tvarkyti, prižiūrėti patikėta muziejininkams. Kaupiant, inventorinant eksponatus, žinių apie juos gausėja ir po kurio laiko jau galima parengti išsamesnį darbelį – aprašą ar net katalogą. Muziejaus moksliniame archyve yra muziejininkų parengtų darbų įvairiomis temomis. Elvyra Spudytė renka medžiagą apie Žemaitijoje kuriančius liaudies menininkus. Nagrinėdama jų kūrybą, E. Spudytė ieško ištakų senajame žemaičių mene, kurį yra gerai išstudijavusi („Žymesnieji dabartiniai liaudies meistrai Telšių rajone“. ŽAM MA 225). Ji yra parengusi darbus „Medinė skulptūra Žemaičių „Alkos“ muziejuje“ ir „Šv. Jonų Nepomukų kolekcija „Alkos“ muziejuje“.

Liaudies meno eksponatus yra tyrinėjusi ir L. Valatkienė. Ji aprašė signuotąją medinę skulptūrą, esančią muziejuje „Alka“.

Muziejuje saugoma turtinga Žemaitijos dvarų archyvinė medžiaga. Atlikus pirminę inventorizaciją, jos suskaičiuota apie 70 000 saugojimo vienetų. Muziejininkas R. Petrikas, pasirinkęs temą, Žemaitijos dvarų istoriją rašo ir pildo naujais dokumentais iš išlikusių archyvinių fondų.

Istorijos skyriaus vedėja Regina Bartkienė taip pat tyrinėja dvarų archyvinę medžiagą – bibliotekas, fotografijas. Ji parengė darbus apie Žemaitijos dvarų knygų fondą, saugomą muziejuje „Alka“ („Iš Žemaitijos dvarų bibliotekų palikimo“. ŽAM MA 454). Reikšmingi yra ir jos darbai „Defektuotų XVIII–XIX a. lietuviškų knygų antraščių apyrašas“ (ŽAM MA 429), „Platelių dvaro archyvo fondo apžvalga“ (ŽAM MA 457).

Žemaitijos dvarų dailės kolekcijų apžvalgą rengia Zita Dargaitė. Jau parengti iš Platelių, Švėkšnos, Vilkėnų, Šateikių, Leonardpolio, Medingėnų, Mikoliškių dvarų atvežtų dailės kolekcijų aprašai. Tyrinėtas profesionaliosios dailės eksponatų rinkimas pirmąjį muziejaus veiklos dešimtmetį ir šia tema parašytas apžvalginio pobūdžio darbelis. Gilintasi ir į grafiko Juzefo Perkovskio žemaičių liaudies meno tyrinėjimus. Šie rašiniai saugomi archyvo byloje – ŽAM MA 546.

Tiriamiesiems darbams priskirtinas 2000 m. Z. Dargaitės parengtas, VDA leidyklos išleistas katalogas „Vyskupo M. Valančiaus ikonografija“.

Daug ir vertingų eksponatų yra Etnografijos skyriuje. Jo vedėja Vida Rimkuvienė nuosekliai tyrinėja šiam skyriui priklausančius eksponatus. Ji parengė etnografijos fondų apžvalgą ir toliau nagrinėja eksponatų grupes, 2003 m. sudarė muziejuje saugomų pinikų katalogą (ŽAM MA 564), aprašė žemaičių audėjų darbus, saugomus muziejuje (ŽAM MA 429), rašo eksponatų mokslinius pasus.

Kęstučio Švėgždavičiaus tiriamojo darbo sritis – Telšių ikonografija, mokslas, švietimas. Taip pat jis profesionaliai ir kruopščiai tvarko, tyrinėja muziejaus fotografijų ir filatelijos fondą.

Muziejaus fotografijų fondas saugomas Istorijos skyriuje, o negatyvai sudaro atskirą skyrių. Muziejaus fotografijų fondo apžvalgą yra parengusi Fototekos skyriaus vedėja Marina Petrauskienė (ŽAM MA 406). Ji surinko nemažai vertingos medžiagos apie XIX a. Telšių fotografus. Taip dirbant parašytos apžvalgos apie fotografus K. Bogumilą ir Ch. Kaplanskį, parengti jų darbų katalogai. Šiuo metu M. Petrauskienė tvarko, tyrinėja Telšių fotografų žydų palikimą muziejuje.