Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Raseinių, Kelmės ir Jurbarko rajonų 
medinė architektūra
 
Viktoras Vitkus
 
Vieni iš pirmųjų Lietuvos medinės architektūros objektus pradėjo fiksuoti dailininkai, rašytojai, kraštotyrininkai, dalis kitų iškilių kultūros ir visuomenės veikėjų. Apie Pasandravio ir Bernotų dvarus yra rašęs Maironis. Užvenčio dvaro aprašymus sutinkame Žemaitės kūryboje. Apie Jurbarko krašto dvarus yra rašęs P. Cvirka. Lietuvos medinės architektūros objektų, jų elementų randame P. Kalpoko, V. Vizgirdos ir kitų menininkų kūriniuose. Daug šių objektų fotografijose yra užfiksavęs kraštotyrininkas B. Buračas. Jis rašė: „(...) 1965 04 15 suėjo 50 metų mano kraštotyros darbui, fotografuojant liaudies meną, ornamentais pagražintus trobesius, kraštovaizdžius ir kita“. Vėliau jo darbą tęsė K. Vitauskas, M. Sakalauskas, J. Vaicekauskas ir daugelis kitų fotografų.
Apibendrinti Lietuvos architektūros apskaitą bandyta 1973 m. Į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą įrašyta:
Jurbarko rajonas
1. Skirsnemunės seniūnija – buvusi Šilinės smuklė. XIX a.
2. Veliuonos seniūnija – buvę Veliuonos dvaro rūmai. XIX a. pr.
Kelmės rajonas
1. Vaiguvos sen. – buvusio Vaiguvos dvaro svirnas. 1837 m.
Raseinių rajonas
1. Šiluvos sen. – Skaraitiškės k. svirnas.
2. Šiluvos sen. – Medingių k. vėjo malūnas.
3. Šiluvos sen. – Šiluvos pradžios mokykla.
Respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašuose iš šių rajonų – nė vieno objekto.
Kelmės rajone išleistame kataloge vietinės reikšmės medinės architektūros paminklų sąraše buvo 1 sodyba, 3 gyvenamieji namai (visi jie yra istorijos vertybės) ir dvi architektūros vertybės – svirnai.
 
Kaimai ir miesteliai
Lietuvos teritorijoje XIX a. pab. daugiausia buvo gatvinių ir vienkieminių kaimų. Vienkieminių kaimų buvo ir aplink Šiluvą, kuri ilgą laiką buvo įvardijama kaip architektūriniu požiūriu gana vientisas medinis Žemaitijos miestelis. 1861 m. Šiluvos miestelyje buvo 80 medinių namų, vaistinė, smuklė, keletas krautuvių. 1913 m. nuotraukose matyti, kad išskyrus bažnyčią ir kleboniją, stovėjusią į šiaurę nuo jos, visi trobesiai buvo vienaukščiai, mediniai, turėjo valminius, pusvalminius ar paprastus dvišlaičius stogus, dengtus šiaudais ar malksnomis.
Namai tradicinių išmatavimų ir formų. Ypatingo dėmesio vertas amatininko gyvenamasis namas, karšykla. Ypatingą vietą istoriniu ir architektūriniu požiūriu užima XX a. pr. mokykla, statyta pagal kartotinį projektą. Stogas skardinis, pastatas su dviem priestatėliais.
Nemažai Šiluvos miestelio nuotraukų yra prof. Algimanto Miškinio asmeniniame archyve.
Tytuvėnų regioninio parko kraštotvarkininkas A. Prapuolenis yra parašęs straipsnį „Tytuvėnų regioninis parkas. Statinių, statytų 1820–1920 m. Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje, pagrindiniai statybos bruožai“. Jame nagrinėjami Kiaunorių dvaro, Tytuvėnų ir Šiluvos miestelių architektūros ypatumai. Medinės architektūros kaimai tęsėsi nuo Šiluvos į šiaurės vakarus iki Dubysos upės, o nuo čia upe į pietus, kur pasiekdavo Lyduvėnus. „Giliame Dubysos slėnyje mirguliuoja smulkių lūšnelių būrys. Tai – Lyduvėnų miestelis,“ – rašė B. Buračas.
Nemažai medinės architektūros objektų buvo ir kitose Raseinių rajono vietose. Dažnai juos pasigvelbdavo gaisrai. Tris kartus degė Girkalnis. Pirmasis gaisras siautėjo 1834 m. Antrojo gaisro metu 1898 m. gegužės 22 d. sudegė 15 namų ir valdyba su visais dokumentais. Nuostolis – 5000 rublių. 1944 m. įvyko trečiasis gaisras. Panašūs gaisrai tuo metu siautėjo ir keliose kitose Raseinių rajono vietose.
1934 m. leidinyje „Laiko žodis“ Nr. 5 sakoma: „Jei kas pateks į Nemakščius, turės nustebti, kad tame mediniame miestely su neišbrendamo purvo „plentu“, kuris eina ištisai miestelį, kur net bažnyčia medinė (...).“ Nuo Veliuonos miestelio iki pat Jurbarko buvo gatviniai ir vienkieminiai kaimai. XIX a. miesteliuose ir kai kuriuose kaimuose buvo statomi kelias funkcijas
atlikę pastatai – karčemos arba užvažiuojamieji namai. Netoli kelių Raseiniai–Šilinė ir Kaunas–Jurbarkas sankryžos stovi stačiakampio plano 30,35 x 15,40 m. buvusi smuklė, priklausiusi Panemunės pilies savininkams Eperješams. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad dar 1753 m. „prie šilo“, Panemunėje, „Žvyrų kaimo gale“ buvo „apleista“ karčema. Kaimo čia nebuvo. Stovėjo tik viena smuklė. 1795 m. minima karčema, kurioje gyveno nuomininkas Volfas Dovidovičius su savo šeima ir tarnu – iš viso 7 žmonės. 1800 m. Panemunės dvaro inventoriuje minima ta pati karčema. Pastatas medinis su dvišlaičiu valminiu stogu. Galuose šiaurinėje pusėje buvo įvažiavimo vartai. Pietinis namo šonas atsuktas į kelią, jame buvo smuklė ir gyvenamieji kambariai. Keičiantis savininkams ir nuomininkams, pastato paskirtis nesikeitė. Pokario metais pastatas buvo pritaikytas parduotuvei, stogas uždengtas nauja danga. Pastato gyvenamosios dalies sienos apkaltos dailylentėmis, langai su apvadais. Įėjimas centre, nuo kelio pusės, o šonuose – po 3 langus. Namo galuose – po 2–3
langus. Pastogės ir ūkinės dalies erdvė didelė, bendra. Tai užvažiuojamųjų namų tipui priskiriama smuklė, pastatyta pagal liaudies architektūros tradicijas. Iki mūsų dienų ji mažai pasikeitė. Po pastato restauracijos jame įsikūrė Panemunių regioninio parko direkcija.
Žemės reformos departamento valdybos surinktoje informacijoje sakoma, kad į Raseinių rajono Ariogalos seniūnijos Čekuvos dvaro sodybos teritoriją taip pat įėjo dviejų karčemų pastatai. Tiesa, nėra tiksliai nustatyta, ar jie priklausė dvaro savininkui Mileriui. Vienas iš jų ir šiandien stovi prie Žemaičių plento. Miestelių ir kaimų kraštovaizdį puošė vėjo malūnai. Tačiau beveik visi jie sunaikinti arba sunykę. Veliuonos apylinkėse Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai sudegino visus vėjinius ir vandens malūnus. Paliko tiktai po vieną Jurbarko Aleksandravo dvare, Skirsnemunėje, Veliuonoje ir ant Dubysos, Kiliavos dvare. Sunyko vienstiebis malūnas Akmenės kaime, Medingių kaimo kepurinis vėjo malūnas (abu Raseinių rajono Šiluvos seniūnijoje). Nyksta to paties rajono Betygalos seniūnijos Žibulių–Ilgižių vėjo malūnas.
 
Medinė dvarų architektūra
1973 m. Lietuvos TSR Kultūros paminklų sąraše buvo tik 24 mediniai dvarų sodybų pastatai. 1983 m. duomenimis Raseinių rajone buvo 45 medinių dvarų ir jų fragmentų. Kiekviename regione buvo įdomūs savo architektūra dvarai, kurių dauguma neišliko. Šiandien jau nėra Raseinių rajono Medingių (Aukštadvario), Blinstrubiškių buvusių dvarų rūmų. Gal todėl, kad Kelmės rajono Užvenčio dvare kurį laiką gyveno Šatrijos Ragana, išsaugoti šio dvaro gyvenamieji namai. Apie dvarą, kuriame gyveno Žemaitė, reikėtų kalbėti atskirai. Tai originalūs, ilgo stačiakampio tūrio su dviem įėjimais pagrindiniame fasade rūmai. Šis tipas susiformavo XVII a. pr., kai pagal europinio etiketo reikalavimus visos gyvenamosios, svečių ir reprezentacinės patalpos, iki to laiko LDK bajorų sodybose sudariusios kelis namus, buvo atkeltos į vieną pastatą. Namai ilgėjo ir, norint patogiai patekti į nutolusią dalį, reikėjo dar vienos priemenės.
Savo architektūra buvo įdomūs ir Raseinių rajono Viduklės seniūnijos Blinstrubiškių dvaro rūmai, statyti apie 1732 m. Kaip teigia D. Puodžiukaitė, jie buvo tarsi XVI–XVII a. populiaraus rezidencinio namo, inventoriuose vadinto „kryžminiu“, reminiscencija. Jo centrinėje dalyje virš priemenės, atsisakant tradicijos, nebuvo salės. Pastatas turėjo griežtai simetrišką planą, banguoto kontūro mezonino frontoną ir laužytą keturšlaitį stogą – tai išryškino baroko bruožus.
Jurbarko medinei dvarų architektūrai atstovauja Veliuonos rūmai. Apie 1818–1820 m. juos pastatė Zaleskiai. Tai gana puošnus vieno aukšto klasicistinio stiliaus pastatas su keturių kolonų portiku. Jis susideda iš stačiakampės ilgos, ant aukšto cokolio stovinčios medinės dalies ir prie jos statmenai vėliau prijungtos dviaukštės
mūrinės koplyčios. Medinį korpusą išilgai „kirto“ mūrinė kapitalinė siena ir koridorius, abipus kurio išdėstytos patalpos. Centre už portiko praeityje buvo reprezentacinė salė ir gyvenamieji kambariai. Už salės, kitapus koridoriaus, buvo įėjimas ir nedidelė priemenė su meniškais špižio sraigtiniais laiptais. Manoma, kad tai gaminys iš Tilžės dirbtuvių. Šalia įėjimo buvo erdvus valgomasis ir svečių kambariai. Atskiri įėjimai, pridengti žemais portikais, vedė į kontorą vakariniame rūmų gale, rytiniame – į virtuvę, po kuria buvo išmūryti skliautuoti rūsiai. Turtingas taikomosios dailės kūriniais buvo interjeras. „Raudonoji“ salė turėjo lubų lipdinius, geometrinio piešinio parketą, draperijas, kilimus, rokoko stiliaus baldus, dabintas reljefiniais ornamentais krosnis. Per restauraciją buvo aptikti lubų ir
sienų geometriniai dekoro elementai. Dabartinė dvaro savininkė teigia, kad tai galėjo būti dailininko Petro Kalpoko darbas. Nors tapyba atlikta profesionaliai, tačiau tai tik prielaida.
Medinių dvarų nykimo procesas pirmiausiai palietė taikomosios dailės kūrinius. 1983 m. buvo galima surasti jau tik tokių objektų fragmentus. Fiksuojamas Pramedžiavos (sav. Kasteris) dvaro, statyto 1926 m., pastogės medinis banguotas ornamentas, Lipkiškės dvaro gyvenamojo namo pastogės ornamentas (abu Raseinių r.).
Svarbiausiais sodybos pastatais po bajorų namų buvo svirnai. Dažniausiai buvo statomi šoninio tipo vieno aukšto svirnai su atviru priesvirniu (Kelmės dvaro svirnas). Pastatus puošia įvairia kryptimi sukaltos durys. Architektūriniu požiūriu įdomus buvo Kelmės rajono Vaiguvos buvusio dvaro (1837 m.) ir Raseinių rajono Skaraitiškės, Pužų ir Papelkių kaimų svirnai. Žemaitiškas dvilypis galinis svirnas yra dviejų didesnių patalpų su viena kamarėle pasvirnyje. Tokie svirnai yra Raseinių rajono Aleknų ir Lipkiškės kaimuose. Daug medinės architektūros išnyko arba nyksta. Apie ją galima sužinoti tik iš tyrinėtojų darbų. Žinome, kad įdomūs buvo tokie pastatai: Aleknų ir Ylių kalvės, Papelkių tvartas, Aleknų kiaulidė, Padubysio arklidė, sodo namelis vasarą obuoliams laikyti ir medui sukti Nemakščiuose (visi Raseinių r.) ir daug kitų. Tai paveldo dalis. Ją pagal išgales privalu saugoti.
 
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:
1. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. – K., 1930.
2. Nuo namūkščio iki Nemakščių // Laiko žodis. 1934. Nr. 5.
3. P. Ruseckas. Lietuva Didžiajame kare. – V., 1939.
4. J. Baršauskas. Lietuviškų svirnų architektūra. Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. l., – V., 1960.
5. K. Šešelgis, K. Čerbulėnas, M. Fleinas. Kaimo gyvenvietės ir gyvenamieji namai. Architektūra I. – V., 1963.
6. K. Čerbulėnas. Užvažiuojamųjų namų architektūra. Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 3., – V., 1966.
7. J. Baršauskas, K. Čerbulėnas, A. Jankevičienė, J. Minkevičiuis. K Šešelgis. Miesto gyvenvietės, visuomeniniai pastatai, ūkiniai ir gamybiniai trobesiai, buvusių dvarų sodybos ir mažoji architektūra. – V., 1968.
8. V. Juodakis. Balys Buračas. – V., 1971.
9. LTSR Kultūros ministerijos kolegijos 1971-09-28 nutarimas Nr. 40.
10. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – V., 1973.
11. B. Klimašauskas. Po Kelmės rajoną. – V., 1977
12. R. Aftanazy. Dzieje rezidencji na dawnych kresach Rzeczpospolitej. T.3., – W., 1987.
13. H. Smilgys. Kelmės rajono kultūros paminklai. Katalogas. – K., 1988.
14. B. Buračas. Lyduvėnai ir jų apylinkės. Pasakojimai ir padavimai. – K., 1996.
15. V. Vitkus. Šilinės smuklė //Lūšies žvilgsnis. 1998-12-28. Nr. 63.
16. V. Vitkus. Girkalnis //Lūšies žvilgsnis. 1999-03-09. Nr. 17 (81).
17. V. Vitkus. Čekuvos dvaras //Naujas Rytas. 2000-12-20. Nr. 98 (7640).
18. K. Labanauskas. Veliuonos dvaro ir parko apybraiža: iš Veliuonos parko žvelgiant. Veliuona. – V., 2001.
19. D. Puodžiukaitė. Medinė dvarų sodybų architektūra. Medinė architektūra Lietuvoje. – V., 2002
20. A. Miškinis. Šiluva: Istorinės urbanistinės raidos matmenys (iki 1940 m.)// Kultūros paminklai. 2002/9.
21. L. Laužikaitė. Lietuvos miestelių prekybos pastatų tipai XIX a.–XX a. pirmoje pusėje // Liaudies kultūra. 2003/4(91).
 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija