Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Markavīčienė Dalė

E i l I E r a š T ē

Žemaitėšks ruomansos

Nebatmėno nieka.
Tik raušklės jau renkas…
Ėr akis, ėr žuode –
kap kondis i švėisa.
Nebvuožuojo nieka.
Nuors tėrpst tava ronkas,
Paruodiosės plėka
ėr gelontė tėisa.
Tik rodou, kap lapa
begruobstīdams vieji,
Tik ons keravuo
ne tik dėina – ėr nakti:
Ons klūpuo po longo
kap kuoks ėšpruotiejės –
No ašaru mona
nebaiduos sošlaptė.
Ons vėns toravuo mon,
ka sapnie aš kauko –
Kap paršauta vėlkė –
kraujoujontė šėrdė.
Būk spakainos –
tavės jau senē neblauko!..
Nuors kažėn, a to
kumat nuors moni girdi…
Nestruošīsio – nebier
ni dielkuo, ni ož kou.
Mon ruoduos, gīvenėms
tebova tik kinė –
Ne vedo tou sobata
toncio ėšmuokuov…
Tau rasint ne pėrma…
Vo mon – paskutini.
Je kumat regiesi,
kaštanams pražīdos,
Pri slėnkstė sostingosė
rītmetė rasa,
Pavierīk – tėik senē
to esi paklīdės!..
Ka čiesa pargrīžtė
par omžio nebrasi.
 
 
KETORĖS ZELKUORIAUS ŠOKĖS
 
Pėrmuoji
 
Aš parēsio, ka neblauksi ėr nebšauksi.
Ka čežies sostīrės čiesos ajierās.
Ka po kuojiems bėrs tik spalė auksos.
Bet i širdi lėpta nebatras.
To dīvuosīs – tikē kap budīniuo.
Tiktā gerklė kažkas katoliou…
Ėr ni pats nejusi, ka primīnē
Vardus, kor nobiega patekliou.
Tebibūs tēp pat. Bet pasėruodīs,
Ka tik retiū kaktuo dėdlē daug…
Ont kelalēs, grėistēs tava žuodēs,
Vėn tik osnis ėr balondas aug.
Ontruoji
To paveiziesi, bet nesoprasi –
Ėivu žėidelēs sning i pat plaukus!..
Kuožnamė mona širdi atrasi…
Jeigo tuo būsi čirā solaukės.
Dongos – i kliebi… Saulė – pri kuoju…
Tiktā pavierik – gal juk tēp būtė!..
Vo ta nedielė jau pastaruoji –
Senē bebova viejē tep pūtė!..
Vedo priginsiau līto ėr vieji…
Abruozda vėina kraujo paišīsiau…
Vėskou, kam širint nebier nadiejės,
Naktėis padėrbtė dėina prašīsiau.
 
Tretiuoji
Tež par stėkla saulelė –
Šešoulietē tīst i skrēta.
Ėr dongos notop pri kelė,
Katrou tėik metu ēto.
Katramė dėlst mona piedas –
Stėipas i vėršo tik lėipas…
Prapol rūpesnē ėr biedas,
Tiktē lidekā palėipos:
Akminis štīvė – nepova –
Prišakie monės rėitiejė…
Vo tavės nier!… Je nebova,
Ka vėsū nuogniausē reikiejė.
 
Ketvėrtuoji
Tava akis līn i mona longus.
Žuodiu kvietkas bėrst mon ont krūtėnės.
A tik dieltuo ir tas vakars brongos,
Ka jau kėts bebūs tik po Žuolėnės?!
Bet juk gal tuo kėta ėr nebūtė:
Vies jau kėlst… Ėr šaltis svėlėn kaulus…
Ne rodou – tik pradė tier rogpjūtė!..
Nuors jau dongou beveik nebier saulės.
Tad ėr ruoduos – dzieguorē be balsa
Gen aplinkou tuoki pėlka čiesa!..
Bet, žėnau, – ruodīkliu neprikalsio,
Nuors ėr dėdlē dėdlē tuo nuoriesio.
Kažkas būs… Bet geriau nežėnuotė.
Neregietė ėr nejostė nieka.
Eitiuo tuo, kas bova jau, ėiškuotė…
Bet ka sīluos ētė jau neblėka.

 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija