Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Marija Teresė Kaspara Skuževska-Oginskienė (?)1857-01-08/05–1945-03-22)


Grafaitė ir kunigaikštienė Marija Skuževskaitė-Oginskienė buvo Plungės kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Oginskio   (1849–1902) žmona. M. Skuževska Oginskienė jaunystėje buvo Austrijos imperatoriaus freilina. Anot jos amžininkų, tai buvo viena gražiausių Europos moterų. Su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu susituokė apie 1876-uosius metus. Tapusi jo žmona, apsigyveno vyro rezidencijoje Plungėje. Atvykusi į miestelį, vietinius žmones stebino ne tik savo grožiu (jau tada ją vadino grožio karaliene), bet ir ypatingu dorovingumu bei pamaldumu, įnoringu charakteriu. To meto prisiminimuose ir spaudoje į akis krenta ne tik jos akcentuojamas grožis, bet ir prieštaringai vertinamas charakteris. Čia ji arši lenkė, liepusi išmesti rūmų svečių knygą, nes atvykęs pasisvečiuoti poetas Antanas Baranauskas įrašęs padėkos eilėraštį lietuviškai, čia ji išdidi, pasipūtusi ponia, vėluodama į šv. Mišias, vertusi laukti plungiškius ir kunigą. Ilgam plungiškėms moterims įsiminė ir tas faktas, kad Pirmąją Komuniją bažnyčioje priėmę vaikai, gavę iš kunigaikštienės dovanų, turėdavo bučiuoti jos šilkinį batelį.

Likimas lėmė, kad Marijai Oginskienei neteko tapti motina. Kunigaikštis M. Oginskis dirbo svarbų kultūrinį ir visuomeninį darbą. Na, o kunigaikštienė  rūpinosi beglobiais vaikais, našlaičiais.

Spaudos draudimo metais Plungėje kunigaikštienės rūpesčiu, padedant kunigams Vincui Jerulaičiui ir Antanui Bajorynui, kunigaikštienė Marija Oginskienė buvo įsteigusi daraktorių (namų mokytojų) mokyklą, kurioje dirbo mokytoja Ona Pleirytė-Puidienė, vėliau tapusi rašytoja. Šiai mokytojai išvykus į Paryžių pasitobulinti, slaptoji mergaičių mokykla buvo reorganizuota į namų ruošos ir rankdarbių mokyklą. 1905 m., po lietuviškos spaudos atgaivinimo, kunigaikštienė Plungėje, dar Mykolo Oginskio laikais pastatytoje vaikų ir našlaičių prieglaudoje (dabartinės pieninės vietoje), įsteigė oficialią lietuvišką mokyklą. Vėliau ji buvo reorganizuota į triklasę lietuvišką mokyklą. Čia vaikus mokė trys mokytojos vienuolės. Šioje mokykloje kartu su 50 prieglaudos auklėtinių mokėsi, nemokamai pietus gaudavo daugiau negu 200 vaikų iš Plungės miesto ir jo apylinkių.
Labdaringa kunigaikščių Oginskių veikla buvo labai plati. Ją 1905 m. „Lietuvių laikraštyje” (Nr. 50) aprašė Mykolas Andrejus Prealgauskis. Plungės Oginskiai rūpinosi ne tik jau minėta vaikų ir našlaičių prieglauda, bet ir senelių namais (ubagynu), cholera sergančių žmonių globos namais, 30 vietų ligonine, individualiai šelpė į vargą patekusius žmones.

M. G. Oginskienė Plungės dvare įsteigtoje našlaičių prieglaudoje kelią į gyvenimą prasiskynė  du šimtai tėvų netekusių vaikų.

Apie Plungėje kunigaikštienės įkurtus našlaičių namus rašė ir to meto Rusijos spauda. Ji gyrė kunigaikščius Oginskius ir stebėjosi gražiai prižiūrimais našlaičiais. Ne vieną kartą Žemaičių dailės muziejus sulaukė svečių iš užsienio, kurie pasakojo, kad našlaičių namuose užaugusių senelio ar senelės krikštamote buvo pati kunigaikštienė Marija Oginskienė. Už rūpinimąsi „prasčiokais“ jos nemėgo anyta kunigaikštienė Olga Oginskienė, kuri, kaip teigiama, per visą jos ir Mykolo vedybinio gyvenimo laiką taip ir nebuvo atvykusi pas savo sūnų į Plungę, nors pati gyveno netoli esančiame Rietavo dvare.

Gana anksti tapusi našle (M. Oginskis mirė 1902 m.), Marija tęsė savo vyro darbus. Ji rėmė pradėtą statyti Plungės bažnyčią, rūpinosi Plungės Lurdo įkūrimu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kunigaikštienė, kuri turėjo Austrijos pilietybę, buvo paprašyta išvykti iš šalies. Rūmus palikusi prižiūrėti administratoriams, ji pasitraukė į savo gimtąją Poznanę ir į Plungę daugiau nebegrįžo. 1924 m. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybė nacionalizavo jos turtą – žemę, meno kolekcijas. Teko atsisakyti ir apie 80 ha plote suformuoto Plungės dvaro ansamblio (vien parkas tuo metu užėmė daugiau negu 60 ha). Išgyvenusi vyro netektį, Pirmąjį pasaulinį karą, turto nusavinimą, Marija Oginskienė, gyvendama savo namuose Poznanėje, Žečpospolitos gatvėje Nr. 7, sulaukė ir Antrojo pasaulinio karo. 1943 m. suvargusi 86 metų moteris buvo perkelta į senelių namus.

Tuo, kaip susiklostė M. Oginskienės likimas jai išvykus iš Plungės, ilgą laiką domėjosi Plungės krašto tyrinėtoja Eleonora Ravickienė (mirė 2003 m.). Jai pavyko išsiaiškinti, kad, išvykdama iš Plungės, kunigaikštienė jokių didelių turtų neišsivežė – tik du lagaminus. Rūmuose liko daugybė paveikslų, Oginskių šeimos portretų, skulptūrų, indų, didelė biblioteka. Dalis rūmų bibliotekos vertybių atsidūrė Vokietijoje, dalis – Lietuvos muziejuose, bibliotekose, o dar kita dalis buvo sunaikinta.
Nustatyta, kad 1919 m. gruodžio 18 d. M. Oginskienė gyveno Poznanėje, 7 numeriu pažymėtame Žečpospolitos gatvės name. Čia ji dalį savo turto per notarą užrašė buvusiam M. M. Oginskio orkestro muzikantui, vėliau kunigaikštienės turto Lietuvoje administratoriui Jonui Petkūnui. Minėtame name Marija Oginskienė išgyveno iki 1943 metų. Šis namas jau perstatytas, tačiau tebestovi.
Mirė M. Oginskienė 1945 m. kovo 22 d. senelių prieglaudoje, būdama visiškai nuskurdusi. Palaidota buvo labai kukliai – paprastame baltų lentų karste, manoma, kad Poznanėje. Kapo vieta  nežinoma.

Įžymus architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis (1877–1919) buvo sukūręs M. Oginskienės biustą, tačiau, kur jis yra dabar, nežinoma. (A. Vivulskis – Šiluvos koplyčios, Vilniaus „Trijų kryžių“ projekto autorius. Pagal jo projektą Krokuvoje pastatytas paminklas, kuriuo įamžintas Žalgirio mūšio atminimas. Mirė menininkas 1919 m. sausio 10 d.).

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2015.03.17
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija