Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

VUO JUK GALIETOM BŪTĖ...

Pamastīmā aple kalėnduorėnės švėntės

Gaubītė Margarita 

Dabā tuoks laiks, ka dedėlē grētā vėskas mainuos. Kartās nabtorem laika ni sostuotė ėr pagalvuotė, kon, kāp ė dielkuo gīvenėmė mes tou a kėtkou daruom. Palangos vaikų folkloro ansamblio nariai – nuolatiniai mieste vykstančių kalendorinių švenčių renginių dalyviai. Alvydo Šeduikio nuotrauka So tou tonkē sosėdor jaunė žmuonis. Pasaulis dėdėlē margs. Mūsa laikās inpormacėjės, pasiūlīmu daugiausē. Je nesosėmāstīsi, kas to tuoks esi, kuo to sieki, kuokiuoms vertībiems teiki pėrmenībė, tava aki pėrmiausē patrauks tas, kas garsiausē skomb, rīškiausē blėzg, soteik daugiausē emuocėju (tam žmuonis, daron ėš pramuogū vėrsla pininga, miegėnou ont sava meškerės pagautė kou daugiau tik pramuogū ėiškontiū žmuoniū, ni investicėju, ni intelektualėniu pajiegū nasėgail). Gīvendamė tuokemė pasaulie tonkē mes, jaunė, nesosėmāstīdamė poulam švēstė ėr svetėmūm kraštūm švėntės, napasėiduomavėn ni kon anuos reišk, ni dielkuo tuoks diemesīs anuoms, ka tou tarpo savūju tradicėju ni naprisėmėnam, nuors ni kėik ne prastesnės švėntės torem ėr mažne tou patio laiko anas liuob švēstė mūsa tievā. Šėndėin dėdėlē grētā nurašuom i archīvus ton, kas nu omžiu bova mūsa savastės. Gėrdam: „Mūsuosės tradicėnės švėntės īr liūdnas, naiduomės“. Bet… Tonkē juk tēp saka tik tėi, katrėi aple tas švėntės (ė mūsuosės, ė svetėmas) nieka nažėna. Je pats nieka nažėnuosi, pasėklausīsi tuokiū argumėntu ė pasėruodīs, ka lietovis nikumet nasilinksmėna, namuokiejė linksmintėis, ka tuos švėntės natoriejė ėr nator nikuokiuos prasmies. Vuo juk īr vėsā kėtēp. Lietovuo žmuonis nu senū senuovės muokiejė linksmintėis, linksmėnuos ė tabsilinksmėn. Senūju tradicėju tēp pat daug kas nier užmėršės. Bieda tik ta, ka tėi, katrėi anas dabar jemas organizoutė platesnem žmuoniū ratou, ne vėsumet gerā ėšmana tuo darba specifika, neatėdoud tam darbou tėik šėrdies, kėik reikietom, ė užmėršt ėšrīškintė tu švėntiu prasmė. Daug kou prarondam ė dieltuo, ka mes, atejė i tuokius rėnginius, tonkē nuorem būtė tik vartuotuojē, vo na dalīvē (mes patis pri tuos švėntės organizavėma, anuos nuotaikas kūrėma nabiprisidedam, tonkē nuorem ne patis linksmintėis, vo ka mumis linksminto).
Vartuotuojėškuo vėsuomenie švėntiu organizavėmo užsėjemontės firmas šėndėin sava paslaugas jau siūla net ėr dėdelē asmenėškuom pruoguom, pavīzdiou, gėmėma dėina. Pasėveiziejos, kap tuokės paslaugas teikamas, nadėdėlē beaiško, kor mes gīvenam – Lietovuo, Amerikuo, Vuokītėjuo a dar kėtor. Je tēp ė tuoliau būs, gal vėina dėina atsėtėktė tēp, ka būrīs svetėmūm žmuoniūm, katrėi nator gėlesnė sopratėma aple mūsa tradicėjės, papruotius, apeigas, ėr i mūsa šeimuos ratieli pri Kučiūm stala a Velīku pėrma dėina sogarmies...
Kuožnos torem pripažintė, ka par mažā gėlėnamies i švėntiu prasmė, anū tradicėnės apeigas. Tonkē bet kuoki švėntė, būtom ana šeimuos a kalėnduorėnė, mums apsėrėbuo artėmūju, sokaktuvininku pasveikėnėmo ėr gero pavalgīmo, vuo daug kor ėr alkuokuolė stėklaliu toštėnėmo garsie... Nabier tradicėnė pasėruošėma švėntē, par tou vėsuotėni skobiejėma ė tuo patėis anuos laukėma nabužfiksoujem, nabipajuntam ruošama stala kvapū: mūsa nomā retā kor jau ėr priš dėdliuosės švėntės bakvep nomėnio pīrago, verdamo kumpio. Mažne vėskou juk jau galem nusėpėrktė, tad kartās tuo ėr nanuoriedamė, pavargė nu darbū, itėmptū žmuoniū santīkiu, pasokam i tas „maksimas“ ėr grīžtam nomėi ratoutė.
Dounas ėr pīraga šēs laikās švėntiems gal prasėmanītė ėr tēp, vo kor tėi lietovius omžiu omžēs līdiejė žaidėmā, spiejėmā, palinkiejėmā, švėntė iprasmėnontės apeigas?
Inpormacėjės šėndėin gaunam daug, užsienė šaliū gīvenėmo iduomaujemies kuožnos. Tonkē sosėrenkam kalnus inpormacėjės, rašuom referatus, perrašėniejem kningas aple kėtas tautas, anūm papruotius, vuo kumet tuokėms darbams pasėrenkam tema aple sava identiteta, aple tou, kou lietovē panašė ėr skėras nu kėtūm pasaulė tautūm, kap mes atruoduom veizont kėtū šaliū gīventuoju akimis. Nasėjemam inicetīvas patis tuo darītė, napaokatėj mūsa tuo jimtėis ėr kėtė. Pavyzdīs, ka ė tėi vėsuokėi Lietova ožplūdė puopolerė kuonkursā – dėdėlius laimiejėmus siulontiūs žaidėmūs so Lietova sosejėn klausėmā sodara tik kelis pruocėntus.
Mes vės mažiau žėnuom aple tou žemės luopinieli, katros mumis ožaugėna. Kon če barokoutė aple vėsa Lietova, gimtouji regėjuona! Rets katros ėš mūsa galietom svetiou papasakuotė aple sava miestieli, miesta, gīvenvietė, gėmėnies ėstuorėjė. Nažėnuom, dieltuo ėr navertėnam, nagerbam. Jau ėr suociuoluogā vės tonkiau akcentou, ka daugie žmuoniū, katrėms lietovis – pagarbuos neverta žmuogaus sėnuonims. Ėr tēp... Daugie žmuoniūm, katrėms gieda prisėpažintė, ka anėi īr lietovē, katrėms dėdliausė svajuonė – palėktė gimtoujė šali ėr važioutė laimės ėiškuotė kėtor. Mūsa pruotievē i ožjūrius daugiausē liuob pasėdoutė nuoriedamė obaga lazduos ėšvėngtė, vuo šėndėin tonkē dešimtis tūkstontiu Lietova palėikt, ka nabsėjaut sava valstībės pilietēs, ka anėms tuokēs būtė sarmata... Pradedam nebvertintė, ožmėrštė ėr sava prigimta kalba, papruotius. Nuognē nuorem suvėinuodietė, nes nesoprontam, ka dėdliausė vėrtībė mums, žmuonims, īr tas, kas mumis skėr ėš kėtūm. Tėi, katrėi pri valstībės vaira, tēp pat namuoka mūsa būtė ėšdėdēs ėr gerbtė sava valstībė. Ilėpė i trėbūnas ipratuom kalbietė aple Lietovuos īvaizdė teisinga kūrėma pasaulie, ėr tou patio, nepraejos ni valondelē, par vėsuokiausės rinkimėnės ėr kėtuokės kampanėjės vėins kėta porvās drabstuom ėr tuo sava valstībie ba patiū sava darbū ėr puolitikavėmu nieka kėta gera ėr gerbtėna nabmatuom ar bėnt jau žmuonims aple tou, kas būtom diemesė verta, napasakuom.
Tuokiuoms sālīguoms tik dėdelē stėpri stobora torous žmuogus pas mumis gal ėšlėktė pats savėm. Tuo tvėrtoma soteik gīvs santīkis so aplinko, bovėms tarp bėndramintiu, žmuoniūm, katrėi vertėn kėta pagal dvasėnė pasaulė gruoži, omžėnūju vertībiu soptarėma. Anam ėr ejėms i Euruopa nareišk savės ėšsėžadiejėma ėr somėnkėnėma.
Nuori būtė tėkro lietovio: žemaitio, sovalkietio, dzūko, aukštaitio, vo gal paprastiausē vilnietio, telšėškio? Pėrmiausē, matīt, rēktom kėik sostuotė ėr sosėmāstītė, sogrīžtė i gimtuosės sava vėitas ėr pajostė tuos žemės alsavėma, miediu uošėma, prisimintė vakarus, pralēstus so tau artėmās žmuonimis, anū patarėmus ėr pamuokīmīmus, tus prisakīmus, papruotius ėr tradicėjės, katrus mūsa tievā ėr pruotievē liuob perdoutė ėš kartuos i karta. Rēk sostuotė ėr pamiegintė soprastė, kumet to, šiuos žemės žmuogos, daugiausē jauti anuos ėr sava pėlnatvė, ėr pamiegintė gīventė santarvie so patio savėm, laiko, žemė ėr aplinkėnēs žmuonimis.
Gīvenėma rats sokas vės grīždams pri patiūm svarbiausiu mūsa gīvenėmė dalīku. Atēn laiks, ka mes, metu metās skobiejė, liekė, par ton praradė svēkata ėr brongius žmuonis, vis tėik vėina dėina sogrīžtam i pradė – pri sava šaknūm. Bieda tik ta, ka tonkē diel sava neižvalgoma tas šaknis esam praradė – patis anas nukapuojė. Ėr mes pasėjuntam dėdėlē netvėrtā, ėr i kon atsėrėmtė tās sunkēs muomėntās nier. Vuo juk galietom būtė...

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija