Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690)


LDK karinis ir politinis veikėjas Marcijonas Marianas Aleksandras Oginskis (1632–1690) – Trakų kašteliono Aleksandro Bagdonaičio Oginskio (1585–1667) ir jo antrosios žmonos Kotrynos Polubinskaitės sūnus, Bogdano Oginskio (1551 (?)1552 –1625) anūkas. Pulkininkas, Trakų vaivada (1670–1684), LDK didysis kancleris, pasiuntinys į Seimą ir LDK Vyriausiąjį Tribunolą, daugelio seniūnijų, tarp jų ir Darsūniškio, seniūnas, Strėvininkų bei kitų dvarų savininkas. Auklėtas stačiatikiu.

Spėjama, kad mokėsi Vilniaus universitete (tuometinėje Akademijoje), kurio bibliotekai įsteigti jis 1647 m. paskyrė reikalingą pinigų sumą. Vėliau studijavo Krokuvos akademijoje, o nuo 1650 m. Leideno (Leydza, Olandija) universitete. 1647 m. tapo Trakų stalininku. 1647 m. kaip Trakų stalininkas, nuo tos vaivadijos pasirašė Jono Kazimiero išrinkimą valdovu. Apie 1651 m. pradėjo karinę karjerą. 1654 m. buvo paskirtas Trakų vėliavininku. Maždaug nuo 1656 m. tarnavo Povilo Sapiegos vadovaujamoje Lietuvos kariuomenėje. 1657 m. jau buvo pulkininkas. Nuo 1658 m. – LDK didysis taurininkas, nuo 1661 m. – LDK stalininkas, nuo 1665 m. – LDK raikytojas, pasiuntinys į Seimus.

Kaip kariškis dalyvavo įvairiuose kariniuose žygiuose bei garsiausiuose ano meto mūšiuose su švedais ir Maskva, taip pat dalyvaudavo sudarant paliaubas, tarp jų ir kelis mėnesius trukusiose derybose su caro pasiuntiniais sudarant Andrusovo taikos sutartį 1670 metais. LDK vardu 1686 m. pasirašė „Amžinosios taikos“ sutartį su Maskvos valstybe.

669 m. jam buvo siūlyta Vilniaus kaštelionija, tačiau tik tuo atveju, jei „taps kataliku arba unitu“.  1670 m. perėjo į katalikybę ir buvo paskirtas Trakų vaivada. 1682 m. pretendavo tapti didžiuoju etmonu. Nuo 1684 m. iki pat mirties 1690 m. buvo Lietuvos didysis kancleris.

M. A. Oginskis prisidėjo prie Oginskių giminės galios stiprinimo. Po tėvo Aleksandro mirties 1667 m. gavo Darsūniškio ir Rogačiovo seniūnijas bei didelę dalį jo asmeninių valdų.

1633 m. įvykusios vedybos su Marcibele Ona Hlebavičiūte, Vilniaus vaivados Jurgio Karolio Hlebavičiaus ir Kotrynos Radvilaitės dukterimi, Marcijoną Aleksandrą padarė vienu iš didžiausių Lietuvos magnatų.

1669 m. mirė Jurgis Karolis Hlebavičius, o 1774 m. – ir jo žmona Kotryna. Jam 1775 m. birželio mėnesį atiteko jų valdyti dvarai ir seniūnijos.

1681 m. mirė M. A. Oginskio žmona Marcibelė Ona Hlebavičiūtė.

M. A. Oginskis 1685 m. vedė Konstanciją Kotryną Vielopolską, karaliaus kanclerio dukterį, kuri kraičio gavo 100 000 lenkiškų auksinų.

1688 m. Marcijonas Aleksandras savo pusbroliui iš tėvo pusės Simonui Karoliui Oginskiui ir jo sūnums Boguslavui Kazimierui, Marcijonui ir Aleksandrui pardavė didelius Strėvininkų ir Rudnios dvarus (kuriuos jie prieš tai valdė už užstatą).

Perėjęs į katalikybę, fundavo Raguvos bažnyčią Ukmergės paviete, padėjo steigiant jėzuitų kolegiją Minske, pastatė dominikonų vienuolyną Trakuose ir jiems 1688 m. užrašė Rykantus ir suremontuotą bažnyčią, apgriautą Maskvos kariuomenės (Rykantai nuo XVII a. priklausė Oginskiams). Šioje bažnyčioje yra išlikusios freskos, tapytos vietinio dailininko Jono Janavičiaus 1668 m.; be Kristaus gyvenimo scenų, presbiterijoje pavaizduoti ir Marcijono Aleksandro Oginskio ir jo žmonos figūriniai portretai.

M. A. Oginskis savo poreikiams turėjo rūmus Trakuose, ant Galvės ežero kranto.

Mirė M. K. Oginskis Alovėje 1690 m. sausio 26 d. Nepaliko palikuonių – vienintelis jo ir Hlebavičiūtės sūnus Jurgis mirė būdamas 2 metų amžiaus. Pagrindiniu jo įpėdiniu tapo svainis (žmonos sesers vyras) Kazimieras Jonas Sapiega. Pastarasis bei jo sūnūs ilgai teisėsi su Simono Karolio Oginskio įpėdiniais dėl Strėvininkų dvaro; ginčas buvo išspręstas tik 1728 m. [1]

D. Vilimas rašo, kad M. A. Oginskis 1659 m. yra buvęs ir „LDK pastalininkis, 1661 m. – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas [...].[2]

Dar 1668 m. M. A. Oginskis savo  Smilavičių dvare fundavo cerkvę, o jau po gero dešimtmečio tapo Naujamiesčio katalikų bažnyčios (pirmosios ten po buvusios protestantiškosios) Upytės paviete fundatoriumi. Upytės dvarą su miesteliu įkeisdamas protestantei kunigaikštytei Liudvikai Karolinai Radvilaitei, primygtinai reikalavo, kad būtų išsaugota ir katalikų bažnyčia su pamaldomis, ir jai skirti du žemės sklypai, iš kurių ji gaudavo pajamų.

M. Paknys rašo, kad M. A. Oginskį galime laikyti didžiausiu XVII a. Oginskių giminės mecenatu. Tyrinėtojai jį priskiria prie didžiausių LDK bažnytinio meno užsakovų (fundavo 9 objektus) [3]. Jis fundavo, rekonstravo arba remontavo bažnyčias ir vienuolynus, taip pat įrengė papildomus altorius Trakuose (parapinė Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia, dominikonų vienuolynas su Šv. Mykolo bažnyčia), Žiežmariuose (altoriaus įrengimas), Raguvoje (fundacija ir statyba), Kavarske (statyba), Rykantuose (bažnyčios rekonstrukcija), Naujamiestyje (fundacija ir statyba), Rosėje (Rasose) prie Valkavisko (statyba). [4]

Literatūra:

  1. Adomonis T., Čerbulėnas K., Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija, Vilnius, 1987, t. 1, p. 254.
  2. Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys, Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009, p. 111.
  3. Rachuba A., „Ogiński Marcjan Aleksander“, Polski słownik biograficzny, Krakόw, 1978, t. 23, s. 618–620.
  4. Wolff J., Kniaziowie Litewsko – ruscy, Warszawa, 1897, s. 300.

    Parengė Danutė Mukienė

______________

[1]. Nuo pradžios iki šios vietos tekstas parengtas pagal duomenis, skelbiamus „Kaišiadorių enciklopedijoje“ http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Oginskis_Marcijonas_Aleksandras.
 [2] Vilimas D., „Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnai XVI–XVII a.“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 22–23.
 [3] M. Paknys, Mecenatystės reiškinys XVII a. ..., p. 112.
 [4] Ten pat, p. 178; Vilimas D., p. 25.


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija