Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 1

Mano dienos
 
Antologijos „Žemaičiai“ gimimas
 
Stasio Anglickio dienoraščio fragmentai
 
1936 m. rugpjūčio 20 d.
(...) Rugp. 12 d. dalyvavau pirmame žemaičių rašytojų literatūros vakare Palangoje. (...)
 
1936 m. rugsėjo 10 d.
(...) Turiu baisiai daug darbo (...). Ryt 4 valandą po pietų mano vadovaujamas literatūros būrelis gimnazijos salėje rengia literatūros popietę [pabraukta S.A.]. Pirmą kartą Šiauliuose. Joje dalyvaus ir mergaičių gimnazijos 4 mergaitės, mokytojų seminarijos literatai. Sukviesti yra mokytojai ir tų trijų mokyklų mokiniai. Visi tokie darbeliai kai kam ir naudingi. Man jie jau pradeda įgristi. Bet nėra kaip to organizacinio darbo atsisakyti – nėra žmogaus, kuris iš manęs šį darbą galėtų perimti.
 
1936 m. spalio 4 d.
Šiandien Telšiuose šventė: naujos gimnazijos atidarymas, amatų mokyklos akto įmūrijimas, „Alkos“ muziejaus kertinio akmens pašventinimas ir naujos pradžios mokyklos atidarymas (buvusiuose [Leugaudo] namuose!). Reikia sau įsivaizduoti, kiek ten krapijimo ir frazių! Nevažiavau, nors kvietė. Džiaugiuosi dabar, kad nieks netrukdo. Mėgstu sėdėt vienas savo kambary ir taip sau ką nors [knypti], klausytis radijo arba šiaip sau tingėt ir tvinti mintimis.
Šiaip taip išgavau iš Klupšo salę literatūros vakarui, kuris vyks šių metų lapkričio 14 d. Taigi reiks pasidarbuoti. Gal reiks žemaičius sukviest, o gal ir iš kauniškių ieškot. (...)
 
1936 m. spalio 13 d.
Preitą sekmadienį įvyko pirmoji literatūros popietė. Suėjo apie 70 žmonių. Programoj dalyvavo šie jauni kūrėjai: Milašis, Kudžma, Kvietkas, Rudaitytė, Neverauskaitė, Varnauskas – poezija; Bernotavičiutė, Šimkus, Paškūnas – proza. Protarpiais vyko gyvos diskusijos. Viešnios iš mergaičių gimnazijos suteikė mūsų vyriškam susibūrimui jaukumo ir šilumos.
Šiandie pradėjau rašyti laiškus Žemaičių rašytojams. Juose – kvietimai dalyvauti lapkričio 14 d. įvyksiančiame literatūros vakare.
Sekmadienį (X. 11.) parašiau pirmą eilėraštį iš ciklo „Truobalė pri opės“.
 
1936 m. spalio 26 d.
Klupšas nebeduoda salės literatūros vakarui. Autoriai sukviesti. Ieva Simonaitytė, Butkų Juzė, Stasys Santvaras, Stasys Būdavas pranešė, kad sutinka atvykti skaityti savo kūrinių. Ir štai iš po kojų išsprūdo salė! Trys mergaitės susirgo skarlatina. Klupšas bijo, kad mes susirinkę [neįsk. žod.] jam salės. Tėvų komiteto balius lapkričio 7 dieną bus, o mums 14 dieną – jau nebegalima. Šito aš negaliu suprasti. Tada ir mums reiktų bijoti tos „epidemijos“ ir sėdėti susitraukus. Dabar negaliu pasiryžti, ar rengti tą vakarą mūsų mažutėj salėj, ar nuo jo visai atsisakyti.
Spalio 17–18 dienomis buvo atvažiavęs Kostas Korsakas. Nakvojo pas mane dvi naktis. Išsikalbėjome apie Kauno gyvenimą. Išsivežė iš Šiaulių į Kauną „Kultūros“ administraciją.
 
1936 m. lapkričio 4 d.
Vėl įkliuvome dėl salės žemaičių rašytojų literatūros vakarui. Direktorius pasiūlė dar kartą kreiptis į Klupšą. Aš pasakiau, kad tai turėtų padaryti Janavičius, tėvų komiteto pirmininkas, nes man jau nepatogu. Šis apsiėmė tai padaryti tik per tėvų komiteto balių – lapkričio 7 d. (...) Tiek yra darbo tam vakarui ruošiantis ir dar reikia tokią pašalinę kovą vesti dėl salės!
 
1936 m. lapkričio 24 d.
Literatūros vakaras ir konferencija – praėjo. Gaila, kad tuo audringu metu nebebuvo laiko prie šios knygutės prieiti. Vakaras praėjo tvarkingai, konferencija – taip pat. Mane išrinko Žemaičių rašytojų draugijos pirmininku ir almanacho redaktoriumi. Tai uždės man daug naujų pareigų. Bet ką padarysi? Reikia veikti, jei jau nutarė, kad šiam darbui esu tinkamiausias.
 
1936 m. guodžio 12 d.
Rytoj 9 valandą iš ryto važiuoju Kaunan – į visuotinį Rašytojų draugijos susirinkimą. Kartais kaltinu save tingumu. Bet... tiek metų buvau gyvenimo vejamas [pabraukta S. A.]. Dabar, nors laiko ir nėra, bent sąžinė rami: joks tikslas nebestovi už mylių, kurio nepasiekus, žūtų viskas. Dabar apie daug ką galiu giliau pamąstyti, ko vejamas [pabraukta S. A.] negalėjau. Su kūryba, vienintele užsilikusia man, teks santykius pertvarkyti. Teks viską kurti daug lėčiau, teks ilgai laukti, kol nunoks nauji vaisiai. Kad tik nebesupainiočiau, nes taip greit norisi viską padaryti, taip iš karto sujudinti... Ką tik skaičiau Vaičiulaičio „Valentiną“. Dabar esu linkęs daug skaityti.
 
1936 m. gruodžio 20 d.
(...) Vakar gavau iš „Spaudos Fondo” laišką. Sutinką mano „Didžiąją kančią” spausdinti ir duoda man 15% [bruto] visų egzempliorių kainos honoraro. Knyga jau atiduota rinkti. Vadinasi, visai žmoniškai. Tie ponai tenai, kurie gali pagal nuotaiką ir pakarti, ir palaiminti, man atrodo verti dar didesnio dėmesio.
 
1937 m. sausio 24 d.
Šiandien tiesiog istorinė diena – parašiau penkis laiškus: Kiškeliui, broliui Petrui, Liūnei Janušytei, Mazalaitei (tiedviem antologijos reikalu) ir Spaudos Fondui. (...)
 
1937 m. vasario 18 d.
Mano gyvenimas – sunkus gyvenimas. Turiu daugybę darbo. Po pietų beveik kasdien – susirinkimas. Tai Raudonasis Kryžius, tai literatūros mėgėjai. (...) Šį vakarą buvo literatų susirinkimas. Susirinko labai mažai, nes kažkas per pirmą pamoką suplėšė plakatą. Kudžma buvo labai susinervinęs.
Be to Naujosios Romuvos bičiuliai kviečia kovo 23 d. perskaityti paskaitą apie naująją mūsų poeziją. Jau kelis kartus atsisakiau, tai dabar nebepatogu atsisakyti. O žemaičiai antologijai medžiagą ne taip jau greit siunčia, reikia rašyti laiškus pakartotinai. Iki šiol gavau tik iš 4: F. Neveravičiaus, S. Būdavo, N. Mazalaitės, M. Vaitkaus. Dar turiu Orintaitės 8 pamokas. Žodžiu, baigiu pražūti.
 
1937 m. vasario 26 d.
Esu gerokai pavargęs, nes šiuo laiku, baigiantis trimestrui, gimnazijoj yra labai įtemptas darbas. Pirmadienį jau turi p. Orintaitė grįžti į darbą. Sumažės man darbo, tačiau kartu ir atlyginimas.
Vasario 23 d., antradienį, buvau Mažeikiuose ir skaičiau paskaitą „Naujosios Romuvos“ bičiuliams – „Estetinė mokykla mūsų naujojoj poezijoj“. Negaliu suprasti, kodėl jie manęs nepabijojo: gal jie tiek mažai žino apie mūsų literatūrą, kad dar nieko negirdėjo apie mano nuomonę! Susirinkimas buvo vaikų darželio patalpose ir reikėjo sėdėti ant žemų vaikiškų suolų. Iš pradžių padarė slegiantį įspūdį. Paskui – pripratom. Visų veiduose buvo jaučiama katalikiška dvasia. Dauguma dalyvių – ponios. Yra, matyt, ir juoką suprantančių. Lietuvos banko direktorius Matulionis, pas kurį teko sustoti, žmogus atrodo neblogas ir praprusęs.
 
1937 m. vasario 28 d.
(...) Vargą turiu su žemaičių rašytojais: nežiūrint pakartotinų mano raginimų, nesiunčia rankraščių antologijai ir tiek. Tai kažkokia velniava – šėtonija, pasyvi masė. Pakalbėti, sumanyti kiekvienas moka, o kai reikia padirbti, nors persiplėšk. Tarsi kiekvienas nori atsiųsti paskutinis... ir tęsiasi be galo. Net patys iniciatoriai – Butkų Juzė ir Pranas Genys – vis dar nesijudina. Aš tokio nekultūringo nevalyvumo nelaukiau, mane tai labai pykina. Reikia tiesiog iš proto išeiti – norėdamas paprasčiausią darbą atlikti turi dėti milžiniškas pastangas ir kalnus nuversti. Jei taip toliau tęsis, aš atsisakysiu pirmininkavimo ir redagavimo. Nenoriu būti snaudalių žadintoju.
 
1937 m. kovo 8 d.
Spaudos Fondas parašė atsiprašantį laišką. Pagaliau jie atsiuntė visą mano knygos korektūrą, kurią jau ištaisiau ir išsiunčiau. Dabar yra rekolekcijos. Aš turiu pasiruošti literatūros vakarui, kuris vyks Telšiuose kovo 14 d., parengti medžiagą „Žemaičių“ antologijai.
 
1937 m. kovo 16 d.
Pastaruoju laiku buvo tiek daug darbo, kaip reta kada nors anksčiau. Gal pats pikčiausias – tai knygos korektūra. Siunčiau net po tris kartus kiekvieną lanką. Pirmi du lankai jau visai yra atiduoti spausdinti, o kitų dviejų liko tik paskutinė korektūra. Kovo 14 d. vyko trečiasis žemaičių rašytojų vakaras Telšiuose. Šis buvo transliuojamas per radiją. Renginys vyko labai puikiose naujos gimnazijos patalpose. Publikos buvo labai daug ir šiaip viskas praėjo labai šauniai. Aš skaičiau savo žemaitišką manifestą. Gero pasisekimo sulaukė „Trobalė pri opės“. Už poros dienų parvažiuos Kiškelis. Taigi, prasidės kitoks gyvenimas. Tiesa, be žemaičių tame vakare dalyvavo ir B. Brazdžionis. Jis labai suklerikalėjo. Pradeda formuotis nemaloni jo būdo ypatybė.
 
1937 m. balandžio 6 d.
Parėjau iš Čikagos operos primadonos Katerinos Jarboro, negrės, koncerto, vykusio Šiauliuose. (...) Gavau iš Vydūno medžiagą antologijai. Per radiją šį vakarą paminėjo mano „Didžiąją kančią“.
 
1937 m. balandžio 21 d.
Vakar „Akademiko“ septintame numeryje pasirodė pirmoji recenzija apie „Didžiąją Kančią“. Rašo tūlas J. Bivainis. Labai „susijaudinęs“ kalba apie formą. Lyg jis vienas tik apie formą nusimanytų, lyg forma būtų jo monopolis. Pripasakojo daugybę tiesiog dangaus keršto šaukiančių nesąmonių. Gal pasiseks „Lietuvos Žiniose“ tokiems balvonams užkimšti gerkles! (...)
 
1937 m. balandžio 26 d.
Balandžio 22 d. pagaliau gavau savo knygos 70 egz. Po knygą užrašiau šiems asmenims: 1) Žilinskiams, 2) Kortanui, 3) Krausui, 4) P. Orintaitei, 5) Br. Brazdžioniui, 6) B. Babrauskui, 7) Pr. Geniui, 8) Vydūnui, 9) Ievai Simonaitytei, 10) Petrui Gintalui, 11) St. Santvarui, 12) Prof. Krėvei-Mickevičiui, 13) K. Ubeikai, 14) Korsakui-Radžvilui, 15) J. Šimkui, 16) P. Aleksandravičiui, 17) Žygeliui, 18) [neįsk.žod.], 19) Prof. H. Engertui.
Dabar jau galima sakyti, kad iš mano pusės „Didžiajai Kančiai“ viskas padaryta. Jau galima pagalvoti, ką naujo rašyti, nors po „recenzijos“ „Akademike“ labai bloga nuotaika ir labai blogas skonis burnoj... Kam rašyti? Kam tiek kentėti ir pakelti ant savo pečių Alpių spaudimą? Ar tam, kad iš tavęs pagaliau pasityčiotų? Kad pasijuoktų iš Tavęs? Ne, nors tu angelų ir sirenų balsais prabiltum, nepalenktum jsavo pusėn akmeninių širdžių, arba geriau – beširdžių, neįkvėptum jų dvasios, gyvybės... Jie tai yra numatę, daro tai tikslingai.
Vakar skambino iš Telšių Pr. Genys. Jis rūpinasi, kad mane paskirtų Jagaudo įpėdiniu. Tai pašėlusi idėja... Bet taip turėtų būti, jei tie, nuo kurių tai priklauso, imtų idealiai galvoti.
 
1937 m. gegužės 6 d.
Tris dienas išbuvau pas Kiškelį Klaipėdoj (...). Tiesa, būdamas Klaipėdoj aplankiau Ievą Simonaitytę. Dar tik savaitė, kaip išėjusi iš ligoninės. Stalas apverstas rankraščiais. Griebiasi, matyt, darbo, bet sako, daugiau padirbėjus, galva svaigstanti.
 
1937 m. birželio 1 d.
(...) P. Genys pranešė įdomią naujieną: Butkų Juzė su tūla ponia Laucevičiene nuo Kuršėnų Žemaičių rašytojų draugijos vardu išnuomoja visam sezonui Palangos kurhauzą. Mūsų sambūrio nariams duos viską už pusę kainos. Parašėm jam įgaliojimą tvarkyti šiuos reikalus.
 
1937 m. birželio 26 d.
(...) Skulptorius P. Aleksandravičius baigė mano biustą. Šiandien gavau originalo, padaryto molyje, fotografiją. Šiandien liejo iš gipso, bet dar nebaigė.
Aš pats visą tą laiką prasėdėjau prie žemaičių rašytojų: S. Daukanto „Darbu senuju Lietuviu yr Žemaijcziu“, „Būdo“, Vinco Laurinaičio, S. Daukanto jaunatvės kūrybos, Valančiaus raštų. Visos tos knygos guli atverstos prieš mane įpusėtos ar baigiamos skaityti. Stalas apkrautas rankraščiais, kur jų pradžia, kur pabaiga, aš vienas težinau. Taip turi būti galutinai užbaigtas žemaitiškas pasisakymas žemaičių antologijai. Zuikelio parvažiavimas bus tarsi viesulas tam ramiam darbui, bet, manau, kaip nors susitvarkysiu.
Tiesa, tuo tarpu dar parašiau du naujus žemaitiškus eilėraščius. Su „Trobale pri opes“, kuri taip visiems patiko (Bernardui Brazdžioniui, Ievai Simonaitytei), tai jau bus viso labo trys.
 
1937 m. liepos 11 d.
(...) Dabar jau vėl susitvarkiau ir skaitau toliau žemaičių rašytojus. Kai užbaigsiu antologiją, vešiu ją Kaunan, o tuomet jau reiks pasukti Palangon. Su Palanga dalykai pasikeitė. Butkų Juzė parašė atsisakęs nuo Kurhauzo. Mat P. Genys nesuspėjo oficialiai patvirtinti Žemaičių rašytojų draugijos įstatų, todėl negalima laikyti ir Kurhauzo žemaičių rašytojų vardu. Vadinasi, Kurhauze gyventi neteks, na, bet užtat nebus nė rūpesčio.
Mano biustas jau yra pas mane. Gilus, graudus ir bent kiek skeptiškas susimąstymas, suminkštintas balto kaip sniegas gipso, pastoviai žiūri iš to naujo žmogaus. Rodos, žiūrėtum žiūrėtum be galo į jį ir vis nenusibostų, ir vis surastum naujų šešėlių ir vis taip gera, lengva širdyje. Tai bene bus mano didžiausias turtas. Puikią dovaną man padarė draugas Aleksandravičius, nes aš jam užmokėjau tik už technines išlaidas.
 
1937 m. liepos 7 d.
Rytoj iš ryto važiuoju Kaunan. Pagaliau užbaigiau „Žemaičių“ antologiją. Vešiu atiduoti leidėjui. Dar nėra abiejų feljetonistų – L. Janušytės ir A. Griciaus. Gal reiks juos nebedėti, nes vis dėlto feljetonai priklauso prie žurnalistikos. Gal geriau vietoj jų pakviesti M. Linkevičių ir Klemą Dulkę, prieš kuriuos kolektyvas buvo nusistatęs. Jie vis dėlto nėra iš blogiausių.
 
1937 m. liepos 9 d.
Iš Kauno grįžau 18 val. Negalėjau galutinai sutvarkyti visų antologijos reikalų: Kniukšta išvažiavęs vienam mėnesiui užsienin, o Spaudos Fondo taryba taip pat vasaroja. Būčiau galutinai atidavęs „Sakalui“, jei būčiau suradęs Kniukštą. Dabar palikau rankraštį S. F., bet gal be reikalo, nes Žygelis priėmė nelabai norėdamas. Gal jis pyksta, kam aš laviruoju tarp „Sakalo“ ir jo. (...)
 
1937 m. liepos 16 d.
Jau trečia diena, kaip Palangoj. 14 d. atvykau ir suradau kambarį. Apsigyvenau viloje „Giraitė“. (...) Kambarių šiais metais yra apie 20 neišnuomotų, o kitais metais visai nebebūdavo, mat, Paryžius daugelį paviliojo. Kaip čia jaučiuos, sunku pasakyti, nes jausmams išreikšti visuomet reikia daug pastangų, kantrybės ir noro, o tų privalumų dabar kaip tik ir trūksta. Vis dėlto smagu praleisti dieną pajūryje, kepintis saulėje, kariauti su bangomis, žiūrėti į tokią margą publiką, užsukti į pajūrio restoraną ir pašokti su ponia ar panele, apsivilkusia vien tik pižama arba tik kostiumėliu ir t.t. Per tas tris dienas jau du kartu buvau pajūrio restorane ir vieną kartą Kurhauze su Butkų Juze, su kuriuo rengiamės Žemaičių rašytojų sambūrio vardu rugpjūčio 4 d. Palangoj surengti literatūros vakarą. Bet aš dar taip tingiu tokiais dalykais užsiimti, nors, matyt, ir reikės.
 
1937 m. rugpjūčio 4 d.
(...) Palangoj gyvenant aplankė mane Vydūnas. Tai Žmogus [pabraukta S.A.], apie kurį čionai reiktų daug rašyti, bet mano nuotaika tam reikalui jau išsenka, gal dėl to, kad buvau pertrauktas p. Ubeikos, kuris išvyksta užsienin ir buvo atėjęs atsisveikinti, ir ta proga nuoširdžiai pasikalbėjom, gal dėl to, kad jau yra gili naktis. Apie Vydūną kitą kartą. Aplankė mus Palangoj dar ir Ben. Rutkauskas, poetas su atverta širdimi. Jis, kadangi nėra baigęs universiteto, jau nebemokytojaus. Ieško vietos Kaune. Jis prižadėjo padėti man „prasimušti“, nes aš tą vakarą buvau baisiai pesimistiškos nuotaikos ir maniau, kad mano dainelė jau sudainuota. Pirmą kartą jis mane tokį palaužtą matė. Mes praleidom vakarą pajūrio restorane.
 
1937 m. rugpjūčio 17 d.
Vakar atėjo pas mane Drazdauskas ir pasiūlė leisti literatūros žurnalą grynai literatūriniais pagrindais. Įsivaizduoji, koks kuriozas.
Šiandien išsiunčiau paskutinę medžiagą „Žemaičių“ antologijai – M. Linkevičių ir K. Dulkę. (...)
 
1937 m. lapkričio 16 d.
Lapkričio 12 d. buvau Kaune „Žemaičių“ antologijos [laužyti]. Nakvojau pas Korsakus. Kalbėjomės apie literatūrą. Šiurpu nuvažiuot į Kauną, nuvažiuot be pinigų ir slankiot gatvėmis, žinant, kad nebeužtenka kelionei į namus. Gavau iš „Sakalo“ 20 litų. Kada aš pagaliau nebeturėsiu finansinių sunkumų! Tryliktos dienos vakare jau buvau Dotnuvoj – žemaičių rašytojų literatūros vakare. Dalyvavo: Talmantas (skaitė paskaitą apie žemaičių humorą), Ieva Simonaitytė, Pranas Genys, Butkų Juzė ir aš. Vakaras praėjo nepaprastai gyvai. Itin smagios buvo vaišės, kuriose dalyvavo pats rektorius ir prof. Gaigalaitis. Studentai buvo pašėlusiai smagūs: tol šaukė ir gėrė, kol nuo kojų nuvirto... Smagu buvo po 5 metų vėl būti tarp studentų.
Dabar vėl turiu taisyti korektūrą ir krūvas sąsiuvinių, nes baigiasi trimestras.
Raulinaitis man parvežė iš Rygos latviškai-vokišką žodyną ir savamokslį. Negaliu nueiti pas jį pasiimti knygų, nes neturiu pinigų užsimokėti. Kiekvieną kartą man gėda jį susitikti...
Šiandien sumušiau termosą ir tarnaitė Juzė man davė savo pinigų (10 Lt) naujam nupirkti.
Tik dabar aš supratau, kad laimingas tas, kuris baigia mokslus savais pinigais.
 
1938 m. sausio 20 d.
Laukiu, tiesiog liguistai laukiu kelių dalykų... Kada pagaliau pasirodys „Žemaičiai“. Pernai taip per Naujuosius metus persvėrė, lyg mėgindami mano kantrumą, mano knygą „Didžiąją Kančią“, šiemet – antologiją. Rodos, patį velnią nuo to, kai pasirodė pirmosios korektūros ir lankai, galėjo išspausdinti. Jau, rodos, išeis, tačiau kaip nėra, taip nėra. Iš nusiminimo pradedu net įtarinėti. Jei šiuo metu, kai svarstomos premijos, išeitų mano redaguota antologija, tai mano svoris žymiai [trūksta kelių dienoraščio puslapių].
 
1938 m. vasario 4 d.
(...) O „Sakalas“ antologijos „Žemaičiai“ vis neišleidžia, matyt, stengiasi nutęsti, kol bus išdalytos premijos. Ko šitas taip mano likimu yra susirūpinęs, negaliu suprasti?
Pavargau nuo gyvenimo mašinos. O, kad galėčiau vien tą dirbti, ką mėgstu, kam turiu pašaukimą!
1938 m. vasario 11 d.
Išėjo „Žemaičiai“. Žiūriu ir svaigstu – tokia graži knyga. Visi sako, kad tokios antologijos pas mus dar nebuvo. Labai gražiai atrodo mano biusto atvaizdas. „Sakalas“ man atsiuntė 10 egzempliorių. Neužtenka visiems. (...)

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija