Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

MEILĖ KUDARAUSKAITĖ: 
"MANO PLUNKSNA PRABILO KESTAITIŠKIAI...". 
EILĖRAŠTIS  "MOSĖDŽIO APLANKYMAS"

Mėginu susivokti, kas man Žemaitija. Vaikystės peizažas ir laikas? Taip, žinoma. Iš jos karo ir tremties baimės dvylikos metų išvyta jau niekad gyventi ten nebegrįžau. O kas kirba paširdžiuose svečiuojantis? Nebebūdama to krašto esamajame laike aš staiga panyru į būtąjį, kuris tiesiog šnabžda, ulba novelėmis (deja, dar nepapasakotomis). Ypatingai veikia žemaitiška šneka, jos melodika, frazeologija. Į ją panyru kaip žuvis į srovę. Nors esu aukštaitės ir dzūko vaikas, bet kūdikystės tarmė gyva pasąmonėje ir lūpose.
Atgimimo metu išgirdau vyskupo Jono Borutos paskaitą apie Kestaičių bažnyčios gynimą. Tasai pasakojimas, kaip koks paparčio žiedas, užkrito už vyžos ir kirbėjo, kirbėjo. Susiradau istorinę medžiagą, perskaičiau. Vieną vasaros dieną išvažiavau pakeleivingomis mašinomis į Alsėdžius. Visa kelionė buvo kaip koks nepilotuojamas skrydis – tiek malonių žmonių pavėžėjo. Prieš pat liūties debesį atsidūriau Kestaičiuose, pono Valužio pavėžėta. Apėjom buvusį šventorių, senuosius kapelius aplankėm, jau pirmiesiems sunkiems lašams krapnojant. O tada mano plunksna prabilo kestaitiškiai – aš nieko nekūriau, tik užrašinėjau, lyg kokį diktantą.
Nepamenu tiksliai, bet per kokį dešimtį dienų jau turėjau būsimą knygą. Perskaičiau ją Katalikų mokslo akademijos valdybos narei Antanei Kučinskaitei. Ji tik suplojo rankomis ir sušuko: „Tai reikia išleisti atskira knyga!” Ir po trijų mėnesių knygelė jau buvo mano rankose. Nuvežiau ją į Kražių gynimo jubiliejų 1993 m. Ir dar – Atviros Lietuvos fondas ją padovanojo bibliotekoms. „Kestaičių žemaičius” suvaidino Telšių Žemaitės teatras. Tai tikriausiai vienintelis mano kūrybos vaikelis, nesutikęs kliūčių savo kelyje į žmones. O dabar – eilėraštis:

Mosėdžio aplankymas

Tyli kalno brukas
mūsų medpadžių tryptinį.
Tyli vinkšnos kelmas
savo plačią ūksmę.
Niūkso akmenys,
Smakrus į derlų molį panardinę.
Liula tvenkinio lelijos
Nuslapstytą liūno liūdesį.
 
Taip atplūsta, atsidūsta ir nuslūgsta
Laikmečiai, idėjos, kartos.
Vaižganto šešėlį, vergvaldžiui neklusnų,
Ant geltonos klebonijos sienos
koks praeivis atpažįsta kartais –
 
Tiktai vizijoj įmanoma pargrįžti,
Atsikurt, buvoti, viešnagėti,
Bruko akmeniu aidų aidais pargrįžtant
Žodyje žėručiais sumirgėti.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija