LIETUVA IR GINTARAS
 
Pranas Gudynas
Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p. 33-57)
 
Kai Baltijos pakrantėse senovės lietuviai rado pirmuosius gintarėlius, o nagingi meistrai pavertė juos gražiais papuošalais, užgimė sakmė apie Lietuvą ir gintarą. Amžių puoselėjama, eidama iš lūpų į lūpas, ši sakmė plačiai pasklido, įgavo kuo įvairiausių atspalvių. Archeologiniai radiniai atskleidė sakmės istorines šaknis.
Apie gintaro paplitimą ir Baltijos jūros pakrantėse (Lietuvos ir Kaliningrado teritorijoje) gyvenusių žmonių pagarbą jam rodo 6000 metų senumo tradicijos. Iš pradžių jas kūrė senieji Baltijos krantų gyventojai, o nuo 2000-1800 m. pr. Kr. – mūsų protėviai baltai.
Seniausieji gintaro radiniai Lietuvoje yra naujojo akmens amžiaus – neolito laikotarpio (4000-1600 m. pr. Kr.).
XIX a. viduryje, ieškant Kuršių mariose gintaro žaliavos pramonei (semiant smėlį iš marių dugno ir jį sijojant) ties Juodkrante buvo ištrauktas nepaprastai vertingas neolito laikotarpio 434 gintaro dirbinių lobis.
Palangos gintaro muziejuje jau pirmaisiais veiklos dešimtmečiais eksponuotos šio Juodkrantės lobio dirbinių, dr. R. Klebso nuosekliai aprašytų piešinių fotokopijos, taip pat visų penkių čia aptiktų žmogų schematiškai vaizduojančių gintarinių figūrėlių gipsiniai muliažai, padaryti prieš Antrąjį pasaulinį karą pagal Karaliaučiuje saugomus originalus, sukurtus iš didesnių gintaro gabalų. Šios figūrėlės, skirtingos savo forma bei individualiu skulptūriniu apdorojimu, gali būti laikomos seniausiais plastinio meno Lietuvoje pavyzdžiais.
Juodkrantės lobyje buvo aptikta ir labai suschematinto gyvulio, greičiausia arklio, galva. Daugiausiai rasta cilindrinių karoliukų, sagų, skritulėlių, akmeninių kirvių pavidalo pakabučių.
Juodkrantės lobio gintarinėms žmonių figūrėlėms yra gimininga nedidelė gintarinė žmogaus figūrėlė, kiek vėliau už anas dr. V. Henšės rasta į pietus nuo Nidos kartu su akmeniniais kirvukais ir kitais akmens amžiaus dirbiniais. Savo forma, apdirbimu ji artima Estijoje, Tamulos gyvenvietėje, rastai kaulinei žmogaus figūrėlei.
Dalį Nidoje kiek ankstėliau už Juodkrantės lobį rastų neolito gintarinių dirbinių išsidalijo atskiri mėgėjai. Pavyzdžiui, viena žmogaus figūrėlė pateko pas privatų rinkėją Niujorke. O visas Karaliaučiuje saugotas Juodkrantės lobis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kartu su kitais unikaliais gintaro eksponatais, taip pat ir garsiuoju Gintaro kambariu dingo.
Didžiausią Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos turtą sudaro 100 vnt. vadinamojo Palangos rinkinio gintaro dirbinių, labai panašių į Juodkrantės radinius. Rinkinys iš pradžių priklausė Palangos grafams Tiškevičiams (sudarė dalį jų kolekcijos), kurie gintaro dirbinius buvo eksponavę Paryžiuje. 1936 m. 153 vnt. perėmė Kretingos muziejus. Iš Kretingos rinkinį netrukus perėmė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, o 1960 m. jis kartu su archeologijos skyriumi buvo perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui, kur dalis dirbinių pradėta eksponuoti.
Palangos rinkinio dirbiniai nėra vienalaikiai – atskiros jų grupės priklauso skirtingiems laikotarpiams. Spėjama, kad šitas rinkinys buvo sudarytas iš Palangos ir Šventosios apylinkių durpynuose rastų dirbinių, taip pat iš gintaro žaliavos, gal net smėlyje atidengtų senųjų kapų.
Palangos gintaro muziejuje yra šio rinkinio įvairių formų dirbinių. Tai pakabučiai, karoliai, skritulėliai, sagos su V formos skylutėmis. Dalis jų savo forma ir apdirbimo technika yra beveik identiški Juodkrantės lobio dirbiniams ir priskirtini neolito laikotarpiui. Kai kurie Palangos, kaip ir Juodkrantės, rinkinio dirbiniai ornamentuoti taškais, rėželiais, duobutėmis.
Vienas rinkinio dirbinys schematiškai vaizduoja žmogų. Spėjama, kad jis buvo nešiojamas kaip amuletas. Ši figūrėlė, skydo formos pakabučiai, sagos su V raidės pavidalo skylutėmis, cilindriniai karoliai, priskiriama neolitui.
Kiti Palangos rinkinio dirbiniai: skridinėliai-karoliai, skridiniai-verpstukai, dalis pakabučių – iš žalvario ir netgi geležies amžiaus.
Į archeologinį Palangos gintaro dirbinių rinkinį atsitiktinai pateko vėlesnių laikų geldelė-peleninė, klumpelė. (...)
Kryžiuočiai, o vėliau ir Prūsijos kurfiurstai, buvo įvedę gintaro regaliją, pagal kurią visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas valdžiai. Prūsijoje veikė vadinamieji gintaro teismai, žiauriai bausdavę už gintaro pasisavinimą: už 2 svarų pasisavintą gintarą buvo baudžiama mirties bausme pakariant, o už didesnį kiekį – laužant ratu. Dar 1826 m. Karaliaučiuje etatinis budelis vykdė mirties bausmes už gintaro savavališką rinkimą. Todėl gintaro kelias į baudžiauninkų lūšneles tuo metu buvo sunkus, o feodalų turėti gintaro dirbiniai arba yra žuvę, arba per karus iš krašto išgabenti.
Sankt Peterburgo istoriniuose archyvuose saugoma įdomi dokumentinė medžiaga apie gintaro rinkimą Baltijos pakrantėse Kuršo (Kurliandijos) gubernijoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
Iš 1830 m. birželio 6 d. Kuršo iždo rūmų Mintaujoje rašto Finansų ministerijos Valstybinių turtų departamentui aiškėja, kaip gintaras prieš Kuršo įjungimą į Rusijos sudėtį buvo Baltijos krante renkamas prie Rucavos ir Liepojos.
Rucavos valstiečiai už teisę rinkti gintarą XVIII a. pabaigoje privalėjo mokėti kasmet po 2 florinus (60 kapeikų sidabru) nuo kiekvieno vyro, išskyrus senius ir jaunesnius kaip 15 metų vaikus. Gintarą valstiečiai pristatydavo Liepojos licenzinei vidmai, kuri persiųsdavo jį iždui.
Didesnioji dalis gintaro buvo sunaudojama smilkalams, kita dalis išparduodama turguose. Iš minimo rašto sužinome ir gintaro kainą. Pavyzdžiui, 1797 m. 38 svarai gintaro buvo parduoti už 20 talerių, 1799 m. 64 svarai – už 15 talerių, o 1800 m. 12,5 svaro – už 9 talerius.
1801 m. sausio mėn. 17 d. Senato nutarimu gintaro gavybos tvarkymas buvo pavestas Kuršo oberforstmeistrui Deršau.
Liepojos pajūryje gintaras tuo metu buvo renkamas penkių šeimininkų – valstiečių kiemų, priklausiusių Liepojos licenzinei įstaigai. Pastarąją 1805 m. reorganizavus į Perkuneno iždo muitinę, jie išlaikė senas teises – rinko gintarą muitinei, kuri turėjo jį atiduoti Kuršo oberforstamtui.
Savo rašte Mintaujos iždo rūmai stengiasi apginti minėtų penkių šeimininkų teisę ir toliau rinkti pajūryje gintarą, kurią jiems į atodirbį 1829 m. savavališkai pakeitė Gazenposto apskrities kamerfervandteris fon Šneidersas. Iždo rūmai siūlė palikti valstiečiams seną, 1817 m. inventoriuje patvirtintą teisę rinkti gintarą, o ne pakeisti ją atodirbiu.
Kuršo baronai vokiečiai, paveldėję gintaro gavybos monopolį iš kalavijuočių, mokėjo įsiteikti ir caro valdžiai, kuri, kaip daugelį kitų pareigų ir teisių, paliko jiems pajūrio valstiečių ir žvejų išnaudojimo teisę, priverčiant juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai. Apie tai vaizdžiai kalba minėto kamerfervandterio Vilhelmo fon Šneiderso 1831 m. paruoštas „Kuršo gubernijos gintaro pramonės ir pakrantės administravimo nuostatų projektas“.
Dvidešimt penkiuose Nuostatų paragrafuose siekiama išlaikyti kuo griežčiausią Kuršo pakrantės gintaro gavybos kontrolę, kad nė mažiausias gintaro gabalėlis nepradingtų.
Gintaro gavyba turėjo rūpintis Valdyba, susidedanti iš srities viršininko bei pasienio prižiūrėtojų ir reikiamo skaičiaus jiems pavaldžių kranto eigulių bei sargybinių.
Kranto valdininkų pareigos ir prievolės atsispindi jų priesaikų tekstuose. Pasienio prižiūrėtojų ir kranto inspektorių priesaikoje pasižadama sekti palankius vėjus ir saugoti, kad išmestas gintaras nebūtų vagiamas.
Kranto eigulys pasižada savo distanciją apvažinėti arba apeidinėti kiekvieną dieną, o prireikus ir šviesiomis mėnesienos naktimis. Jis turįs sekti, kad valstiečiai, iš jūros graibstydami ar rinkdami gintarą, jo nevogtų. Esant palankiam orui, eigulys privalėjo valstiečius ir žvejus varyti į pajūrį gintaro rinkti. Į miestą besiruošiančius valstiečius jis turėjo namie iškratyti, o įtaręs ką nors, vienos mylios ribose kratyti ir važiuojančius. Be to, valstiečiai turėjo pasisakyti, su kokiais žmonėmis jie turi ryšių. Eigulys sekė, kad niekas iš pašaliečių pajūryje nevaikščiotų. Sugautas pakrantėje pašalietis, nesvarbu ar pavogė jis gintaro, ar ne, turėjo būti baudžiamas.
Eigulio pareiga taip pat buvo surinktą ir nuvalytą gintarą įrašyti į susiūtą knygą, nurodant jo svorį, sudėti į dėžę ir užrakinti. Paskui gintaras turėjo būti pagal žiniaraštį perduodamas pasienio prižiūrėtojui, kuris persiųsdavo jį kas mėnesį srities viršininkui. Pastarasis stambius gintaro gabalus privalėjo siųsti į caro rinkinį, o smulkius – Kuršo iždo rūmams viešai parduoti.
Atskirame Nuostatų paragrafe pažymėta, kad arti pajūrio negalėjo rodytis joks gintaro meistras. Su „tokiais žmonėmis“ pajūrio valdininkai neturėjo teisės vesti jokių pažinčių ir reikalų. Nuostatai draudė pirkti gintarą ir apsigyventi pajūryje žydams. Už šio draudimo nesilaikymą numatyta 100 rublių arba kūno bausmė.
Pagal Nuostatus gintaro gavybos kontrolė – valdininkų reikalas, o gintaro graibstymas iš jūros, rinkimas krante kopose – pajūrio valstiečių baudžiauninkų ir žvejų prievolė. Dirbti pagal kranto eigulių ir prižiūrėtojų liepimą jie turėjo tiek dienomis, tiek naktimis. Fon Šneiderso Nuostatuose neužsimenama, kokį užmokestį už savo darbą turėtų gauti valstietis. Daugelyje paragrafų grasinama bausmėmis. Valstiečius už pasisavintą gintaro gabalėlį baudė piniginėmis ir kūno bausmėmis, tuo tarpu valdininkui už vagystę grėsė tik atleidimas iš pareigų.
Pajūrio valstiečius ir jų suaugusius sūnus versdavo prisiekti, kad rinks gintarą ir visą atiduos valdžiai. Tėvas turėjo rūpintis, kad „žmona, vaikai, arba mano žmonės, arba kas nors kitas nei paslapčiomis, nei atvirai nenusineštų netgi mažiausio gintaro gabalėlio“. O sukakę 18 metų sūnūs pasižadėdavo, kad „jei pamatysiu ar pastebėsiu, jog mano tėvas, motina, broliai, seserys, šeimininkai, darbininkai arba kiti žmonės piktnaudžiauja arba ruošiasi kaip nors piktnaudžiauti gintaru, prižadu jiems to daryti neleisti ir jiems nenuolaidžiauti“.
Kad valstiečiai savo priesaikos nepamirštų, Nuostatuose reiškiamas pageidavimas, kad pajūrio pastoriai du kartus per metus – sekmadienį po švento Martyno ir kovo mėnesio pabaigoje – iš sakyklų kviestų valstiečius vykdyti priesaiką dėl gintaro rinkimo.
Įdomu, kad didžiausiu paskatinimu ir didžiausia bausme pajūrio valstiečiui laikomas atleidimas nuo karinės prievolės arba įrašymas į rekrūtus. „Veiksmingiausia priemonė užkirsti kelią pajūrio valstiečių klastotei yra tokia: gintarą renkančius valstiečius atleisti nuo karo prievolės, o jeigu kas nors pasirodytų vogęs, – tąjį atiduoti į jo parapijos rekrūtus be eilės“.
Palanga tuo metu priklausė Kuršo gubernijai. Nuostatuose sakoma, kad kranto sargybiniai turėtų būti apgyvendinami „ten, kur gintaro gavyba pelningiausia, pavyzdžiui, Palangoje“. Nuostatų autorius apgailestauja, kad Palangos gintaro muitinė yra privati ir jos pelną gauna savininkas, o ne valdžia. Čia taip pat jaudinamasi, kad iš gintaro prekybos pelnosi perpirkėjai. Rašoma, kad „prieš 30 metų vienas perpirkėjas žydas, Masalskio įpėdinis, mokėjo po 200 červoncų vien už teisę supirkinėti iš valstiečių gintarą“, kad jis „... pirkdamas gintarą už pusę kainos, (per metus) nupirkdavo jo už 1000 ir netgi 2000 červoncų, o atskirais metais – už 4000-5000 červoncų“.
Archyviniai dokumentai įtikinamai rodo, kad valdžios įvesta tvarka ne tik Prūsijoje, bet ir Kurše buvo ilgam uždariusios gintarui kelius į liaudies buitį.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija