Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

Lietuviškos spaudos draudimo metais
 
Mosėdžio knygnešiai ir daraktoriai
 
Parengė Kazimieras Prušinskas
 
2004 m., remiant Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio komisijai, Vilniuje „Diemedžio“ leidykla išleido Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazimiero Misiaus daugelį metų spaudai rengtą katalogą „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“. Iš viso jame paminėta apie 6 tūkst. lietuviškos spaudos platinimo organizatorių, knygnešių, platintojų, daraktorių, jų rėmėjų. 44 iš jų susiję su Mosėdžiu ir jo apylinkėmis. Kas šie žmonės ir kokią veiklą jie čia vystė?
Atsakydami į šį klausimą, naudojomės kataloge paskelbta informacija. Nuotraukos iš Benjamino Kaluškevičiaus archyvo.
 
Antanas Vytartas. Buvo gimęs 1863 12 15 (3) Suradgalyje, netoli Truskavos, mirė 1932 02 08 Kalvarijoje (Marijampolės apskr.). Kunigas, religinės literatūros rengėjas, publicistas, knygnešys. 1886 m. gruodžio mėnesį A. Vytartas, gavęs kunigo įšventinimus, buvo paskirtas Mosėdžio vikaru (1889 m. iš Mosėdžio iškeltas į Baisogalą). Anot katalogo autorių, jis buvo įtariamas ryšiais su knygnešiais, todėl ilgai vienoje vietoje jo nelaikydavo. Atvykęs į naują parapiją, į knygnešystę įtraukdavo vyrus ir moteris, nevengdamas jų prisaikdinti kovai už katalikybę. Būdinga tai, kad jo suburti knygnešiai net areštuoti nieko neišduodavo, mokėdavo baudas, keliaudavo į tremtį kaip kankiniai už tikėjimo laisvę, tikėdami, kad jų darbas yra šventas. Lietuviškos spaudos A. Vytartui atsiųsdavo kun. M. Sederevičius iš Sudargo, kun. M. Jurgaitis iš Palangos, taip pat J. Ložinskis, D. Miklius, J. Sakalauskas, St. Neteckis, K. Ceplinskas ir kt. Platino jis ne tik maldaknyges, bet ir katalikiškas knygas, laikraščius. Kalėjimo ir tremties išvengė, nors daug kartų pas jį buvo daromos kratos, jis buvo tardomas, ne kartą mokėjo baudas. A. Vytartas – vienas iš geresnių žinomų Žemaitijos vyskupijos pamokslininkų. Jis rašė, vertė iš kitų kalbų, leido katalikiškas knygeles ir maldaknyges. 1887–1890 m. buvo  faktinis „Šviesos“ laikraščio redaktorius. Savo straipsnius spaudoje pasirašydavo slapyvardžiais arba visai jų nepasirašydavo.
Kaip jau minėta, A. Vytartui dirbant Mosėdyje, jį lietuviška spauda aprūpindavo 1883–1889 m. Palangoje gyvenęs kunigas, draudžiamosios lietuviškos spaudos gabenimo į Lietuvą organizatorius ir jos platintojas Marcijonas Povilas Jurgaitis (gimė 1855 01 15 Svirpliuose (Satkūnų parapija), mirė 1926 04 05 Šiluvoje (palaidotas šalia koplyčios). Tuo metu jis buvo Palangos vikaras ir progimnazijos kapelionas. Iš jo gautą uždraustą spaudą į  Mosėdį kunigui A. Vytartui 1886–1889 metais atnešdavo Ona Pleškaitė (Pleškalė). Ši knygnešė gyveno Palangoje ir padėdavo Palangos vikarui Marcijonui Jurgaičiui platinti lietuvišką spaudą, gabendavo jo nurodytais adresais. A. Vytartui į Mosėdį lietuvišką spaudą ji atnešdavo.
Yra pagrindo manyti, kad vikaras A. Vytartas platinti lietuvišką spaudą paskatino ir Mosėdyje gyvenusį valstietį Kazimierą Ramanauską. Jam knygų atgabendavo jau minėta Palangos knygnešė Ona Pleškaitė. 1890 m. iš K. Ramanausko buvo atimta 50 lietuviškų. knygų, tarp jų Senas auksa altorius. Knygomis jį aprūpindavo ir Kunigiškiuose (netoli Palangos) gyvenęs knygnešys Antanas Neimantas (gimė 1869 m., mirė po 1934 m.). Pastarąjį į knygnešystę buvo įtraukęs jo tėvas Antanas Neimantas (gimė 1839 m. Kunigiškiuose (Palangos parapija), mirė 1917 04 13 ten pat). Jis buvo  ūkininkas, turėjo keturis sūnus ir penkias dukteris, mokėjo skaityti lietuviškai, rusiškai, latviškai, rašyti – tik lietuviškai. Uždraustą spaudą į Lietuvą pradėjo gabenti apie 1873-uosius metus. Ją parsinešdavo sausumos keliais arba parsiplukdydavo jūra. Nešdavo maldaknyges ir kitas knygeles, taip pat „Aušrą“, „Tėvynės sargą“, kt. laikraščius, atsišaukimus. Slėpdavo leidinius pušynuose, žemėje iškastose slėptuvėse, namuose (šieno šalinėje).
A. Neimantas lietuviška spauda aprūpindavo ne tik Palangos krašte gyvenusius platintojus, bet ir Mosėdžio valstietį knygnešį Juozą Ramanauską. Pastarasis kartais pats nuvažiuodavo į Palangą leidinių parsivežti, kartais jų į Mosėdį atgabendavo A. Neimantas. Vieną 1890 metų šeštadienį, prieš Švč. Trejybės atlaidus, į Mosėdį, J. Ramanausko sodybą iš Skuodo atvykęs policininkas ir 2 žandarai kratos metu krosnyje surado dėžutę su knygomis, o jaujoje, vežime po sėdyne, ryšulį, kuriame buvo 54 uždraustos lietuviškos knygos.
Nuo 1890 iki 1893 metų Mosėdžio vikaru dirbo  kunigas, prozininkas, publicistas, knygnešys Kazimieras Pakalniškis (gimė 1866 02 22 (10) Gedgaudžiuose, Imbarės par., mirė 1933 07 01  Raudėnuose). Mosėdyje jis susirado palangiškę knygnešę, kuri iš Palangos, vikaro J. Viksvos, jam atgabendavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, kitos lietuviškos spaudos. Jo globojami knygnešiai gautą spaudą išplatindavo parapijoje, vieniems išdalydami veltui, kitiems – už nedidelį mokestį. K. Pakalniškis į Tilžę, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“ redakciją, laiškus su korespondencija (rankraščiais) siųsdavo paštu. Septynerius metus buvo šio laikraščio faktinis redaktorius (iki laikraščio uždarymo 1896 m.), rūpinosi jo turiniu. Spausdino daug savo straipsnių. Nustojus eiti šiam laikraščiui, rašė „Tėvynės sargui“, „Žinyčiai“ ir kt. leidiniams. Pasirašinėdavo slapyvardžiais Jurgis Šermunėlis, Dėdė Atanazas ir kt. 1893 m. iš Mosėdžio K. Pakalniškis buvo perkeltas vikarauti į Akmenę. Čia taip pat organizavo lietuviškos spaudos gabenimą ir platinimą.
Juozas Tumas-Vaižgantas. Rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, publicistas, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius J. Tumas-Vaižgantas (gimė 1869 09 20(8) Maleišiuose (netoli Svėdasų), mirė 1933 04 29 Kaune). Mosėdyje vikaru dirbo 1895–1998 m. Uždraustą lietuvišką spaudą jis pradėjo skaityti dar 1881–1888 m., mokydamasis  Daugpilio realinėje gimnazijoje. Įstojęs į Kauno kunigų seminariją, įsitraukė į lietuvių klierikų slaptos Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją. 1890 m. parašė pirmąją korespondenciją į „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“. Palaikė ryšius su J. Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kt. ano meto lietuvių šviesuoliais. 1895 m. susipyko su kunigais, dekanu E. Roppu ir buvo perkeltas vikarauti į Mosėdį. Dirbdamas čia, palaikė ryšius su Kretingos vienuolyne tuo metu įkalintais kunigais F. Leliu, S. Stakele ir kt. 1896 m. buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ leidimo iniciatorių. Iš knygnešių gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos, ją platindavo, pats mokė vaikus skaityti. Lietuviška spauda jis aprūpindavo ir savo brolį Joną. 1896 10 02, grįždamas į tėviškę su lagaminu, pilnu lietuviškos spaudos, Jonas buvo areštuotas. Žandarai, sužinoję, kad spaudos jis galėjo gauti Mosėdyje iš savo brolio kunigo Juozo, atliko kratą Mosėdžio klebonijoje, tačiau įkalčių nerado. Šį įvykį J. Tumas-Vaižgantas aprašė 1896 m. „Tėvynės sarge“  (Nr. 11, p. 25–26) pasirašydamas slapyvardžiu Tasai:
„4 d. spalių mėnesio pačioje šv. Pranciškaus dienoje, pėtnyčioje, kad daugybė buvo žmonių susirinkusių į bažnyčią, apniko kleboniją pasienio sargai (pograničnaja straža). Nelaukiami svečiai pirma nemažai išgandino žmones, tariusius ką nors pikta atsitiksią kunigams. Iš bažnyčios pagrįžusiam, išvadintam kamendoriui kun. Juozapui Tumui Liepavos otriado rotmistras apskelbė liūdną naujieną, jog 2 to mėnesio dieną kareiviai suėmė ant Priekulio vagzalo tikrą jo brolį Joną Tumą, prie kurio radę būk 600 lietuviškųjų knygelių ir laikraščių. Kadangi tas viešėjo 1, 2 d. pas savo brolį kunigą ir nuo jo grįžo namo, sargai ir Liepavos tamožnia nutarė, būk tai kunigas siuntęs knygeles į Lietuvą, ir atvyko ano iškratytų. Kunigas ginas, brolį išleidęs tuščią į vagzalą, į kurį gal nuvažiuoti per 4 adynas, tuo tarpu brolio važiuota 10 adynų. Kame jis per tą laiką buvo, su kuo suėjo, nežino. Spėja tik, jog nuo kitų galėjo gauti pats, ar kiti jį įprašė pavežėti bakį. Iškratę kunigą Tumą sargai iš tikro nieko, visiškai nieko neradę.
Kas toliaus bus, niekas nežino. Jonas Tumas iš Priekulio pristatytas į Liepavos tamožnią, iš ten į Vilkmergės kalinį. Kunigo daugiau niekas nebetramena, vienok jis yra nuliūdęs: brolis esąs vedęs, jau su pulku vaikų, turįs ūkę, kuri be gaspadoriaus netvers. (...)“ (Cituota iš J. Tumo Vaižganto „Raštuose“ (T. 5, p. 395) išspausdinto straipsnio „Kratos“).
1897 01 31 J. Tumas-Vaižgantas į šią bylą buvo įtrauktas kaip kaltinamasis, bet per kvotą kaltas neprisipažino. Žandarai įtarė, kad jis rašo į lietuviškus leidinius Vaižganto slapyvardžiu, tačiau ir to neįrodė. 1897 m. dėl įrodymų stokos byla jam buvo nutraukta. Brolis Jonas 1897 05 07 nubaustas pusantrų metų kalėti ir 2 metams tremties už Pavyslio ir Vakarų kraštų.
1898 08 10 J. Tumas-Vaižgantas perkeltas vikaru į Kulius (Plungės r.). Čia vėl aktyviai įsitraukė į lietuviškos spaudos platinimo organizavimą ir slaptų mokyklų kūrimą. Saugią slėptuvę spaudai jis ten buvo įrengęs klebonijoje. Palaikė artimus ryšius su knygnešiais D. Bubėnu, S. Neteckiu, J. Grušiu, K. Norkumi ir kt. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“. Dėl lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų 1901 m. iškeltas į Micaičius (Šiaulių r.), bet vėl buvo skundžiamas ir po 10 mėn. perkeltas į Vadaktėlius (Panevėžio r.). Čia toliau bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Aprūpindavo lietuviškais leidiniais aplinkinių parapijų knygnešius Nuo 1902 11 28 buvo slaptai policijos sekamas kaip nepatikimas. Vadaktėliuose sulaukė spaudos draudimo panaikinimo.
1895–1898 m. Mosėdyje vikaravusį J. Tumą-Vaižgantą, Kretingos vienuolyne įkalintus kunigus lietuviška spauda dažnai aprūpindavo ir Sedos, Židikų apylinkėse siuvėju dirbęs knygnešys Konstantinas Baltėnas (1859–1929).
J. Tumui-Vaižgantui Mosėdyje draudžiamos literatūros parūpindavo ir daraktorė, knygnešė Bankaitė (Bonkaitė) Magdalena (Magdė) (gimė Trumplaukėje 1862 02 16, mirė Plungėje 1933 07 29).
Dirbdamas Mosėdyje, J. Tumas-Vaižgantas palaikė ryšius ir knygnešystės reikalais bendradarbiavo su kunigu ir knygnešiu Petru Bružu (gimė 1864 10 19 Dusetose), nuo 1896 m. dirbusiu vikaru Salantuose.
J. Tumo-Vaižganto bendražygis buvo ir iš Mosėdžio kilęs bajoras, knygnešys  Leonas Dambrauskis. Jis nuveždavo į Kretingą J. Tumo rankraščius ir juos perduodavo Kretingos vienuolyne uždarytiems kunigams Kazimierui Kazlauskui ir Felicijonui Leliui, iš Kretingos į Mosėdį  J. Tumui jis atveždavo lietuviškos spaudos.
J. Tumo-Vaižganto bendradarbis, gabenęs spaudą iš Mažosios Lietuvos, buvo zakristijonas, laikrodininkas, knygrišys ir knygnešys Jurgis Knystautas, Knystavičius. Jis buvo gimęs 1861 m. Mosėdžio parapijos Nevočių kaime, mirė po 1924 m. Policija 1899 m. rugpjūčio mėnesį Ukmergėje iš L. Dambrausko atėmė 3 lietuviškas knygas, po to atliko kratą jo namuose, Nevočiuose, ir ten taip pat aptiko lietuviškos spaudos. Po to jam apie 2 savaites buvo taikomas kardomasis areštas. Vilniaus gengubernatorius tų pačių metų lapkričio 10 d. jį nubaudė 5 rublių bauda arba 2 dienom arešto policijos areštinėje. Arešto bausmę atliko Telšiuose. Po to jam buvo paskirta policijos priežiūra.
Kunigui J. Tumui-Vaižgantui platinti lietuvišką spaudą padėdavo ir Mosėdyje gyvenusi maldininkė, knygnešė Viktorija Kubiliūtė (Kubilaitė). Ją keletą kartų žandarai kratė, bet lietuviškos spaudos pas ją nesurado.
Žinoma, kad J. Tumui-Vaižgantui talkino ir Jokymas Laureckis (Laureckas). Jis  1896 m. iš Mosėdžio į Priekulės (Latvija) geležinkelio stotį vežė jau minėtą kunigo brolį Joną Tumą, kuris lagamine gabeno lietuvišką spaudą ir buvo sulaikytas.
J. Tumą-Vaižgantą Mosėdyje 1896 m. aplankė iš Pikelių (Mažeikių r.) kilęs valstietis daraktorius, knygnešys Ignas (Ignacas) Želvys (gimė 1877 m., mirė 1937 m., palaidotas Pikeliuose).
J. Tumui-Vaižgantui išvykus iš Mosėdžio, klebonijoje lietuviškos spaudos platinimo reikalais, knygnešių globa užsiėmė tuoj pat po įšventinimų Kauno kunigų seminarijoje dirbti vikaru į Mosėdį atkeltas Juozapas Būtėnas (gimė  1874 m., mirė 1928 04 16 Anykščiuose). Dirbdamas Mosėdyje, jis užmezgė ryšius su knygnešiais, paskatino platinti lietuvišką spaudą Viktorą Pečiulį, rūpinosi, kad vaikai mokytųsi lietuviškai skaityti ir rašyti.
Aktyviai uždraustą lietuvišką spaudą platino ir iš Mosėdžio apylinkių kilęs kunigas, knygrišys, knygnešys Jonas Gadeikis (Leono sūnus) (gimė apie 1874 m. Mosėdžio parapijos Nevočių kaime, mirė 1914 12 04 JAV, Kenošoje (Kenosha).
Jis, jaunystėje nuvykęs į Šiaulius ruoštis vaistinės mokinio egzaminui, susipažino su Šiauliuose gyvenusiais knygnešiais ir pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Grįžęs į tėviškę, užsiėmė tik lietuviškos spaudos gabenimu iš Mažosios Lietuvos ir jos platinimu. Spaudą veždavo tai obuolių, tai malkų, tai šieno vežimuose. Rašė prašymus carui, Telšių vyskupui, kad būtų legalizuota lietuviška spauda. 1899 08 19 žandarų puskarininkis jį sulaikė Šiaulių geležinkelio stotyje ir atėmė ryšulį su 120 lietuviškų leidinių (27 egz. „Tėvynės sargo“ ir 93 egz. knygų). Kaltintas spaudos siuntinėjimu (geležinkelio bagažu). Tą patvirtino ir rastas kvitas – iš Liepojos į Panevėžį jis kažkokiam Antanui Gaubiui neva išsiuntė obuolių. J. Gadeikiui buvo paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime. 1900 06 28 caro paliepimu J. Gadeikis nuteistas vieneriems metams tremties. Trumpai pagyvenęs Taline, išvyko į Kostromą ir dingo – pabėgo į JAV. Čia baigė liuteronų studijas ir 1907 m. tapo evangelikų kunigu.
Jo brolis Leonas Gadeikis, gyvenęs Nevočiuose (gimė 1864 m.), taip pat buvo patekęs į žandarų akiratį. 1899 m. policijos nuovados viršininkas kratė jo namus ir surado ten 3 lietuviškas knygas.
1898 m. viena lietuviška knyga buvo atimta iš Šaukliuose (Mosėdžio parapija) gyvenusio elgetos, knygnešio Jurgio Jedenkaus. Jis nubaustas 3 dienom arešto policijos areštinėje.
Mosėdyje gyvenęs Juodelė buvo knygnešių rėmėjas. Jis lietuviškos spaudos gaudavo paštu iš Antano Baltrušaičio, kuris gyveno Kudirkos Naumiestyje.
Pasienio sargybiniai 1896 05 09 buvo sulaikę ir Mosėdyje gyvenusį valstietį Antaną Kabaliną, pas kurį surasta viena lietuviška maldaknygė.
Knygnešiams talkino, juos rėmė valstietis Pranciškus Karevičius (gimė 1825 m. Giršinuose, Mosėdžio parapija, mirė 1907 m. ten pat). Jis buvo mokęsis Mosėdyje, 4 metus Žemaičių kunigų seminarijoje, bet, nejausdamas pašaukimo, į kunigus neįsišventino ir, sugrįžęs į tėviškę, ūkininkavo. Mokydamasis seminarijoje, P. Karevičius padėjo Motiejui Valančiui rinkti medžiagą jo rašomai Žemaičių vyskupystei.
Uždraustus religinius spaudinius Skuode, Šatėse, Lenkimuose platino ir Mosėdyje, Laukžemėje gyvenęs Jonas Knystautas.
1894–1895 m. lietuvišką spaudą visoje buvusioje Telšių apskrityje, bet daugiausia apie Darbėnus, Karteną platino iš Šerkšnių (Mosėdžio parapija) kilęs Jonas Kuprys (Joakimo sūnus) (gimė 1843 09 07, mirė 1922 m.). Jis buvo pauparis, padienininkas, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo, dažniausiai apsistodavo Darbėnuose (Kretingos r.) ir Salantuose. 3 mėnesius kalintas Telšiuose už lietuviškos spaudos platinimą. Policijai gavus žinių, kad, paleistas į laisvę, jis toliau platina draudžiamą spaudą, 1899 03 24 suimtas kelyje iš Kartenos į Plungę. Per kratą pas jį surasta lietuviškos spaudos ir 95 religiniai paveikslėliai. Po to jam iki 1900 04 23 paskirtas kardomasis areštas Šiauliuose. Caro 1900 03 29 paliepimu nuo papildomos bausmės atleistas. Iš viso jis lietuvišką spaudą platino apie 35 metus. Buvo sunkiai sugaunamas.
Knygnešių rėmėjas buvo Šaukliuose (Mosėdžio parapija) gyvenęs Kazys Nonevičius. Žandarai, gavę žinių, kad jis turi lietuviškos spaudos ir palaiko įtartinus ryšius su keletu giminaičių inteligentų (brolis esąs karo gydytojas ir gyvenąs svetima pavarde), 1871 08 01 atliko kratą jo namuose ir surado 6 sąsiuvinius su anticarinio turinio eilėmis – 12 lietuviškos poezijos kūrinių (daugiausia anoniminių autorių). Vilniaus gengubernatoriaus įsakymu K. Nonevičiui paskirta policijos priežiūra.
1895 05 18 Kretingos muitinės zonoje su devyniomis lietuviškomis maldaknygėmis buvo sulaikytas Šatraminių kaime (Mosėdžio parapija) gyvenęs Melitanas Toškus (gimė 1873 m.). Jis nubaustas 2 mėnesiams arešto policijos areštinėje.
1895 m., gavusi anoniminį skundą, policija kratą atliko mosėdiškio Leopoldo Urnikio smuklėje. Čia buvo surastos už skrynios užkištos 5 lietuviškos knygos (du 1895 m. kalendoriai ir 3 knygos apie Kražių skerdynes). Žandarų valdybos viršininkas pasiūlė bylą nutraukti, nes nebuvo nustatytas knygų savininkas.
Mosėdyje gyvenęs valstietis knygnešys Petras Vaškys (g. 1873 m., mirė 1952 m.) lietuviškos spaudos parsigabendavo iš Mažosios Lietuvos. Dažnai ten išsiruošdavo kartu su knygnešiu Valteriu. Kartais važiuodavo tėvo arkliu. Parsigabentą spaudą slėpdavo kaimynų daržinėse. Knygų nuveždavo į Liepoją, Vilnių, Kauną ir kt. Vilniuje perduodavo Gadeikiui. Mosėdyje jis buvo gerbiamas žmogus, dirbo Mosėdžio seniūnu.
Lietuviškos spaudos iš Mažosios Lietuvos parsigabendavo ir Palšiuose (Mosėdžio parapija) gyvenęs knygnešys Pranas Žvinklys. Jis bendradarbiavo su knygnešiu K. Rušinsku. Vieną iš uždraustos spaudos slėptuvių P. Žvinklys buvo įsirengęs Žebrokų kaime (Šačių parapija) augusiame ąžuole. Žandarai 1900 m. rudenį P. Žvinklio bute rado 5 lietuviškas knygas ir nubaudė jį dviem dienom arešto policijos areštinėje.
Platelių, Gintališkės, Šačių, Mosėdžio ir Skuodo apylinkėse lietuvišką spaudą platino Šateikiuose (Plungės r.)  gyvenęs knygnešys Kazimieras Abrutis. Jis bendradarbiavo su knygnešiu Jonu Kupriu.
Gintališkės, Sedos, Tirkšlių, Ylakių, Židikų ir Mosėdžio apylinkėse draudžiamą spaudą platino ir Šateikių Rūdaičiuose (Plungės r.) gyvenęs valstietis knygnešys Petras Abrutis (gimė 1868 m. gruodžio mėn.). Keletą kartų jis su knygomis buvo sulaikytas, bet jam pavykdavo išsisukti arba pabėgti. 1899 m. kartu su kitais knygnešiais nuginklavo 3 akcizo sargybinius (liubrikus), surišo juos, paėmė sargybinių ginklus ir su knygomis  grįžo į bendražygio namus. Kartą kareivių buvo stipriai sumuštas iki sąmonės netekimo, buvo sužalota kairioji jo ranka.
Iš Mosėdžio parapijos buvo kilęs kunigas, knygnešių rėmėjas Feliksas Polikarpas Mazulevičius (gimė 1830 05 28 Mosėdyje, mirė 1907 11 29 (16) Lauksodyje (Pakruojo r.). 1855 m. baigė Varnių kunigų seminariją ir buvo paskirtas vikaru į Jonavą, iš kurios netrukus tokioms pat pareigoms perkeltas į Kupiškį. 1860 m. paskirtas Geležių (Panevėžio r.) filialistu. 1863–1865 m. buvo Želvos (Ukmergės r.) filialistas. Nuo 1866 m. – Tauragnų (Utenos r.) klebonu. Žandarai nustatė, kad 1871 m. iš Varšuvos į Utenos paštą buvo atsiųsta siuntinių su draudžiamomis knygomis. Siuntiniai buvo adresuoti Tauragnų klebonui. Apie tai žandarmerija pranešė Utenos policijos viršininkui. 1884 m. gruodžio mėn. F. P. Mazulevičius  iš mokinio Kazio Gavėno atėmė kirilica spausdintą lietuvišką maldaknygę ir pakeitė kita, išspausdinta lotyniškomis raidėmis. Apie šį įvykį valdžios atstovams pranešė Tauragnų valdinės mokyklos mokytojas V. Itomlinskis. Už šį poelgį 1885 09 14 vidaus reikalų ministras F. P. Mazulevičių vieneriems metams uždarė į Žemaičių Kalvarijos dominikonų vienuolyną. Uždarius šį vienuolyną, F. P. Mazulevičius buvo perkeltas į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Iš čia paleistas 1887 m. vasario mėn. ir paskirtas Kriukų (Joniškio r.) klebonu, bet apsižiūrėjus, kad turi užimti žemesnes pareigas, perkeltas filialistu į Lauksodį, kur išbuvo iki mirties.
1892 m. policija lietuviškų kalendorių atėmė ir areštu policijos areštinėje nubaudė Mosėdyje gyvenusį Petrą Gadeikį.
1895 m. gruodžio mėnesį Kvėdarnoje (Šilalės r.) policija sulaikė „valkataujantį“ valstietį Jurgį Skersį, iš Mosėdžio valsčiaus ir rado pas jį du lietuviškus kalendorius. J. Skersys prisipažino kalendorius pasiskolinęs iš Lenkimuose gyvenusio beturčio Petro Gaučiaus, kurio parašas buvo ant viršelių. P. Gaučys nubaustas 3 d. arešto policijos areštinėje, o J. Skersys – 7 d. policijos areštinėje.
Yra pagrindo manyti, kad draudžiamąją spaudą platino ir Mosėdyje gyvenęs Pranciškus Kuprys (gimė 1880 m.). 1894 m. per kratą jo tėvų namuose, pas tėvus Barborą ir Joną Kuprius buvo rastos ir atimtos 8 lietuviškos knygos ir 1 rusiškas elementorius. Tuo metu P. Kupriui buvo vos 14 metų amžiaus. Iš jo atimtos 7 lietuviškos knygos, taip pat škaplierių, rožančių ir kryželių. Kaimynai per tardymą tvirtino, kad tėvai pastovaus užsiėmimo ir turto neturi, gabena iš užsienio ir pardavinėja kaimuose lietuvišką spaudą. Jiems galėjo talkinti ir sūnus. Kadangi Pranciškus buvo nepilnametis, nubaustas tik dviem savaitėm arešto policijos areštinėje. Jo mama ir tėtis buvo knygnešiai. Po kratos Jonas Kuprys nubaustas 3 mėn. arešto policijos areštinėje.
Nuo 1897 m. gruodžio 18 d. buvusioje Mosėdžio valsčiaus daboklėje 14 d. arešto bausmę atliko Geidučiuose (Šačių par.) gyvenęs ūkininkas Kazys Pocius (gimė 1845 m. Erkšvoje, Ylakių par.). Pas jį namuose policija 1897 04 01 buvo suradusi du lietuviškus kalendorius. Šis paaiškino, kad kalendorius radęs jo piemenukas, eidamas keliu, ir parnešęs į namus.
Draudžiamosios spaudos platintojas buvo ir iš Mosėdžio kilęs darbininkas Juozas Porutis (gimė 1874 03 31). Jaunystėje jis dalyvaudavo Liepojoje besimokančių lietuvių moksleivių slapto būrelio veikloje, skaitydavo lietuvišką spaudą ir ją platindavo. Įkliuvo drauge su Broniu Untuliu ir kt. Žandarai naktį į 1903 06 23 kratė J. Poručio butą ir rado dvi lietuviškas knygas. Po 1904 08 11 caro manifesto jam iškelta byla nutraukta.
Mosėdį per apklausą paminėjo ir Kiauleikiuose (Kretingos r.) gyvenęs valstietis, knygnešys Antanas Garjonis (gimė apie 1857 m.). Jį  1893 09 20 policija sulaikė Darbėnuose (Kretingos r.), važiuojantį vienkinkiu vežimu per turgaus aikštę. Vežime buvo aptikti 4 pakai draudžiamos literatūros (391 lietuviškos, 5 lenkiškos knygos ir 101 paveikslėlis su lietuvišku tekstu). A. Garjonis teigė, kad pakus į Mosėdį paprašęs nuvežti nepažįstamas žmogus. 1894 03 04 Kauno apygardos teismas Tauragėje jį nubaudė 40,81 rb bauda arba 7 d. arešto policijos areštinėje. Knygos perduotos žandarmerijai.
J. Tumas-Vaižgantas vaizdžiai yra aprašęs, kaip Mosėdžio apylinkėse elgdavosi ano meto policija ir žandarai, gavę kokių nors žinių apie žmonių slepiamą draudžiamą lietuvišką spaudą. Publikacijoje „Kratymai“ (išspausdinta „Tėvynės sarge“ 1897 m., nr. 7, p. 5–9) jis rašo:
„Štai vasario mėn. 20 dieną, taip darganotą, kad nė šunies su katinu nieks nedrįso išginti pro duris, atsivilko urėdninkas su kompanija, perbėgo triobas Ferdinando Valantino, išuostė visas pašales, nuduodamas kiekvieną kningaitę ar rankraštį, net jam akys iš akių spruko (starosta, šimtininkas, žinoma, kaipo žemaičiai vis jau ne taip kimba ant: savųįų). Iš to gal aiškiai spėti, jog urėdninkas ieškojo užsieninių kningų ir raštų, siunčiamų į užsienius. Paskui taip pat peržiūrėjo Joną Daržinskį. Neužilgo nuvyko į Giršinus pas Kazimierą Maskauskį, toliaus į Krakes pas Pranciškų Zubę. Ant jo nelaimės, niekur nieko nerado. Tiktai nuo Zubės pasiėmė strielbą.
6 balandžio tas pats urėdninkas, tiktai su Skuodo žandaru Kružkovu (neseniai perkeltu iš Sedos), apie kurį žmonės sako, jog betrepinėdamas tarp žmonių, beklausydamas, beieškodamas kningų, kojas pravaikščiojęs lig kelių ir iškraipęs jas į visas šalis, ir su vienu poniatuoju ir šimtininku išvėdino pelėjus (pelėsius) Leono Gadeckio iš Nevočių. Urėdninkas su žandaru ir poniatuoju pėsti šunriščiu atbėgo du viorstu iš Mosėdžio, nedyvai tada, kad žandaras buvo iškišęs liežuvį, lyg šuo zuikį gindamas. Galėjo pasiimti paštą, bet, matyt, vylės užklupsią iš netyčių, o paštorius da galįs pranešti iš anksto.
Ieškotojai, nors jų buvo būrelis, mitriai apsisukė, nes nieks anų nepasergėjo, kol neįėjo į triobą ir nepaklausė:
„Kame yra Jonas Gadeikis?“, o tam atsistojus iš už stalo:
„Kame tavo „Tėvynės Sargas“? Kame laikai, iš kur gauni?“ J. Gadeikis neišsigando išverstų kailinių, atrėžė nieko neturįs, o atmindamas, jog tokie ponai kratydami Kazimierą Ramanauskį Mosėdyje dagi jam primetė iš savo kišenės ištraukę gazetą, paprašė čia pat buvusius svetimus žmones sergėti, kad nieko neišsitrauktų, ir leidė kratyti. Ant tuščio buvo jų vargas: nėra ir nėra nieko, bet štai atitraukia kontorėlio šufliadą – pilna kningų ir gazetų. Reikėjo matyti, kaip abudu platburniu išsižiojo džiaugsmingai: ura! Kaip staigu puolo ant kelių perkratyti ir kaip vėl neskaniai atsivėpė, atradę, jog tai vis lenkiškos, Varšuvoje spausdintos, arba kad ir lietuviškos, tai senos dievobaimingos. Rankarščius visus skaitė, o rašytus lotyniškomis litaromis liepė šimtininkui versti į gudišką. (...) Perkračius visas triobas ir nieko neradus, Jonas Gadeikis paprašė maskolius pavėdinti supelėjusius šiaudus ir šieną, ale apie tą nebeklausė, tiktai paprašė kalendoriaus, nes užmiršę, kokią tai turi šią dieną. Žinoma, kalendoriaus neparegėjo ir išdūlino nieko nepešę, lyg grobą pūtę, nes religiškų kningelių nė imti neėmė; daug jų akivaizdoje sveria parašas: „Dozvoleno cenzuroju“; kaip tiktai aną išvysta, tuojaus susilenkia, kaip prieš kokią šventenybę ir atideda į šalį“. (...) (Cituota iš J. Tumo Vaižganto „Raštų“ (T. 5, p. 414–415) išspausdinto straipsnio „Kratymai“).
Apie savo išvykimą iš Mosėdžio publikacijoje „Atstatymas kunigo nuo mokyklos“ („Tėvynės sargas“, 1897 m., nr. 4, p. 23“ J. Tumas-Vaižgantas taip rašė (cituota iš „Raštų“ (T. 5, p. 400):
„Mosėdis (Telšių aps.). 5 d. kovo mėn. vietinės valsčiaus mokyklos mokytojas kun. J. Tumas pastarąjį kartą aplankė savo mokytinius. Norėjo ką ten pasakyti, ale vos tik išsitarė, jog labai gailis vaikų, daugiaus nebišgalėjo nieko pasakyti, pabučiavo visus ir išėjo. Mokytojas (učitel) paaiškino verkiantiems vaikams, jog jis turės išvažiuoti, o dabar yra po policijos priveizda ir sūdijamas (pod sudom). Vis tai tegul sau, ale atstatyti mokytoją už kelių tik nedėlių prieš galą mokslo, neišegzaminavojus vaikų, neleidžius prigatavoti jų prie velykinės spaviednės ir komunijos – tai nieko darbai! Jau ką mokytojas per dvejus metus darė, padarė; per 3–4 nedėlias nebebūtų pabaigęs gadinti (?). Ale, matyt, maskoliams iš karto ir šilta, ir šalta: pernai gyrė gyrė, šįmet nė pabaigti nebeduoda. Vos tik kunigui atsitraukus, jau mokytojas uždavęs išmokti maskoliškus poterius. Kad mosėdiškiai nebūtų paiki, tai atsiimtų savo vaikus ir tolei neleistų į mokyklą, kol nesulauktų paskyrimo kunigo, ar to paties, ar kito. Kunigas ne kartą dejavo, kad nėra religiškų, reikalingų mokymui kningų. Valsčiaus vyrai apie tą nėmaž nesirūpina, o tuo tarpu kasmet paskiria po kelias dešimtis rublių dėl pirkimo direkcijos kningpalaikių, kaip tai pravoslaviškos „Kniga dlia čtenija“ Odincovo ir Bogojavlenskio. Argi nereiktų paklausti, ką tu pirksi, kad tiek piningų reikalauji? Ir jei pirktų netinkamas arba katalikiškam tikėjimui priešingas kningas, piningų nėmaž neduoti.“

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija