Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

LAURĪNS. Rogpjūtė 10 d.

Aple tou laika jau stėprē juntams ateinous rodou. Pu Laurīna stėprē atšal ondou, perkūns retā kumet betrenk. Žmuonis pelno tėmpo maistou kas bolvės, būn jau ėr prinuokusiu vuobulū, kėtū rodėns gierībiu.
 
Draudėmā, spiejėmā
Ligi pat Laurīna negal keptė bolviu, vuobulū, kėtū vaisiu, nes gali prisėšauktė onkstīvas šalnas.
Par Laurīna i vėdo nevežk ni jevū, ni šėina – gali prisėšauktė perkūna, sopīkintė šv. Laurīna.
Je par Lurīna nelīn – tās metās rēk lauktė daug gaisrū.
 
 
Nu sena žėnuoma, ka mūsa kraštūs gondrā ėšlek priš pat Baltramiejo. Tou laiko bėngas šėltas vasaras dėinas, varlės prūdūs „užkimst“. Aple tou laika īr pradedamė rautė lėnā, sovežams i vėdo vasaruojos. Dėina gerā sotrumpie, dieltuo ūkininkā onkstiau nu Baltramiejaus šeimīnā neliuob bedoutė pavakariū. Pu Baltramiejaus prasėded vesieliu laiks.
Je par Baltramiejo uors gers – gali lauktė sausa rodėns.
 
Bortā
* Mergātės Baltramiejaus dėina ėškas doubelė ėr, atėjosės pri anuos, pu kėik laika veiz, kas tėn īr. Je pamata vuortinkli – žėna, ka būsėmāsis vīrs būs puons, vo je doubelie pamata skrozdė a kuoki kėtuoki maža vabalieli – sosėžanīs so obago.
* Je nuori pamatītė sau skėrtouji, vėsa Baltramiejaus dėina nieka ni ont dontėis nediek ėr tik eidama goltė sovalgīk nemirkīta sėlkė. Tumet pu luovā pasėdiek keturis šakalelius ėr tēp, ka ėš anū ėšeitom kap kuoks ketvėrtainėšks šolėnė rėntinīs. I vėduri istatīk poudieli so vondėnio. Nakti sosapnousi, ka dėdėlē nuori gertė, vo pru šali eit jaunėkātis. Paprašīk, ka ons padoutom atsėgertė. Je ons tuo vondėns pasėms ėr dous atsėgertė, žėnuok, ka ons ėr īr tavāsis.
* Je Baltramiejaus dėina noejės pas sosieda pamatā anou valgont bolvės, ėr pats gali neprašīts vėina bolvė nu tuo stala sovalgītė – kėtās metās gerā ėr tava, ėr sosieda bolvės augs.
 
 
Švč. Mergelės Marijės gėmėma dėina. Dabar ana daugiausē švėntėnama tik bažnīčiuo, vuo seniau Lietovuo tuos dėinuos rīta šeimīna liuob stuoruotėis pri pusrītiu stala sosiestė karto, nes je būs kėtēp, anėi tėkiejė, ka gīvulius laukūs gal apstuotė vėlkā, gīvatės.
Tou dėina aple derliu, ateinontius metus žmuonis daugiausē liuob spietė pagal gīvuliū elgesi. Liuob sakītė, ka je tou dėina pri nomū prisėplak kuoki vuoverie, ana praded šuokėnietė unt pastatū, gerū metu nelauk.
Aple tou laika žmuonis jau praded sietė naujė derliaus rugius.
 
 
Švėntama pėrmoujė rogsiejė savaitė. Lietovuo dėdliausės ėškėlmės par tou šventė vīkst Šėlovuo – dešimtis tūkstontiu žmoniū i tou Žemaitiėjės pakraštė miestieli sotrauk tradėcėnē Šėlovuos Švč. Mergelės Marijės Gėmėma (Šėlėniu) atlaidā. Kuožna atlaidū dėina īr apieravuojema kuokē nuorintās intėncėjē. Maldininkā če sosėrenk, ka padiekavuotom Dėivaliou ėr Švč. Mergelē Marijē ož anėms soteiktas maluones ar tėkiedamė sava maldo solauktė stebūkla: ėšgītė, iveiktė kėtas anus ožkloposės dvasėnės ėr fizėnės negalės.
 
 
Nu sena tou dėina žmuonis liuob spietė uorus. Sakuoma:
Je par Mīkuolėnės pot vakarinis vies, līn – lauk parmainingas žėimuos, nie so ragiems, nie so ratās nevažiousi.
Je Mīkuolėniu dėina vies pot ėš pėitū arba je ons īr žėimīs – žėima būs šalta, snėigavuos, pavasaris būs šalts.
Je par Mīkuolėnės ont žuoliū pamatīsi vuoratinkli apvalio vėdorio – ateinontēs metās solauksi vėsuokiausiu pėktomu. Je tamė vuortinklie atrasi mosė – lauk prastū metu, je tėn būs kuoks kėrmėns – metā lauk gerė. Je vuortinklis tošts – žmuoniū lauk sunkės lėgas.
 
 
Paskotėniuojė rodėns švėntė. Tou dėina seniau daug kor ūkininkā liuob pradietė atsėskaitītė so somdėnēs ož metu darba.
Par Martīna īr spiejems Kaliedu uors. Sakuoma, ka je par Martīna ontis unt leda – par Kaliedas būs unt ondėns ėr ontrēp.
 
 
Lygė – rudens lygiadienis. Jis švenčiamas apie rugsėjo 22 d., kai diena susilygina su naktimi, tuo metu, kai užbaigti svarbiausi rudens darbai, žemė pradeda ruoštis žiemai.
Daga – dygimo (rudens sambarių) šventė. Ji prasideda užbaigus žiemkenčių sėją, kai grūdas pradeda leisti šaknis. Dagos metu pašventinamas Dievo valion atiduodamas javas. Sambarėmis šią šventę pavadino J. Dlugošas. J. Basanavičius yra paskelbęs senovinį kreipimąsi į oželį (spėjama, kad naudotas Dagos apeigų metu).
Rudens Lygėje itin svarbus vaidmuo tenka ugnelei. Jei pavasario Lygėje ji užgesinama, tai rudens Lygėje uždegama, pamaitinama: žibintai papuošiami žalumynais, gėlėmis.
Panašią šventę turi ir latviai. Tai Jumio, derliaus dievybės, kuri užtikrina visokeriopą gerovę, laimę, šventė.
Prūsai per derliaus pabaigtuves švęsdavo Kurkio, derlingumo, vaisingumo dievybės šventę.
Žinoma, kad XVI a. Trakuose ir Vilniuje vykdavo garsios tuo metu Atlaibo (Atlambos) šventės renginiai. Trakuose šventė prasidėdavo, o baigdavosi Vilniaus Bokšto (Bastėjos) požeminėje šventykloje. Šią šventę yra aprašęs Vilniaus vaitas A. Rotundas. Tikromis rudens šventėmis galima laikyti ir linamynio talkas, vykusias seniau Lietuvos kaime. Į tokias talkas vakarais susirinkdavo didelis pulkas žmonių. Diena su naktimi čia tarsi susikeisdavo vietomis. Darbą po pusiaunakčio pakeisdavo jaunimo šėlionės, įvairūs pasakojimai apie paslaptingus ir baisius nutikimus, dainos apie liną.
 
Literatūros, panaudotos rengiant tekstus apie kalendorines šventes ir papročius, sąrašas:
 
 
1. Almonaitienė J. Švenčių ratas. Vilnius: Vyturys, 1998.
2. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis, 1993.
3. Bliumas R. Etninės psichologijos įvadas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1998.
4. Borusevičienė N. Lietuvių etninės kultūros bruožai. Šiauliai, 2001.
5. Brazytė-Bindokienė D. Lietuvių papročiai ir tradicijos. Čikaga, 1989.
6. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993.
7. Daukantas S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Kaunas: Šviesa, 1935.
8. Dundulienė P. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982.
9. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. V., 1990.
10. Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys, 1991.
11. Imbrasienė B. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1990
12. Krukauskienė E., Trinkūnienė I. Etninės kultūros raiška ir sklaida vidurinėje švietimo grandyje. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2002
13. Kudirka J. Papročiai ir kaimo kultūra. Kaunas: Šviesa, 1986.
14. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964.
15. Skrodenis S. Kaukės žemaičių kultūroje // Liaudies kultūra IV. Vilnius, 1996.
Valančius M. Žemaičių vyskupystė. V., 1848.
16. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė. R. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis, 1995.
17. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa, 1993.
18. Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999.
19. Liaudies kultūra. 1995, Nr. 5.
20. Tautiškumas kaip vertybė tūkstantmečių sandūroje. Vilnius, 2002.
21. Tautosakos darbai I (VIII). Vilnius, 1991.
22. Šventorkalnis. Žemaitijos nacionalinio muziejaus leidinys. 2001-2002 metai.
23. Elektroniniuose leidiniuose „Penki kontinentai“ http://www.5ci.lt ir „Lietuvos Romuva“ http://www. romuva.lt skelbiamos publikacijos apie lietuvių kalendorines šventes.

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija