Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Kunigaikščiai Oginskiai


Kunigaikščiai Oginskiai – sena magnatų giminė. Ji turėjo herbą „Oginiec“. Oginskių giminės atstovai apie 400 metų darė didelę įtaką Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybių visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Oginskiams yra priklausę žemių ir dvarų Smolensko srityje, Lenkijoje (Guzove, Sakolove ir kt.), Lietuvoje (Vievyje, Kruonyje, Rietave ir kt.), Baltarusijoje (Vitebske, Maladečinoje, Hanutoje,  Zalesėje, Babruose, Mstislavece, Bialiničuose, Slanime, Čečerske, Pinske ir kt.).

Egzistuoja dvi Oginskių giminės kilmės versijos. Viena skelbia, kad ši giminė kilo iš Riurikaičių (taip buvo vadinama Černigovo kunigaikščių Kozelsko šaka). Anot kitos, Oginskių giminės pradininkai yra Smolensko kunigaikščiai Hlušonakai. Tyrinėtojai pirmosios versijos nepaneigia, tačiau dažniausiai apsistoja ties antra.

Rašytiniai šaltiniai nurodo, kad Oginskių protėviai buvo švedų vikingai. VIII a. juos Ilmenio slavai pasikvietė padėti formuoti kunigaikštystę. Daugelis jų, užbaigę misiją, pasiliko slavų žemėse ir sukūrė mišrias šeimas. Rietavo šakos Oginskių protėviai daugiausia buvo įsikūrę Kozelsko mieste (dabartinė Kalugos sritis). XIII a. Kozelskas ir jo apylinkės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK). 1514 m. sustiprėjusi Maskvos kunigaikštystė Kozelską atėmė. Taip pasisukus istorijos ratui, paskutinis Oginskių giminės vikingas Jurgis Titas su sūnumis Grigorijumi ir Vladislovu nutarė pasitraukti iš slavų valdomų žemių į LDK gilumą. Būtent tada prasidėjo Oginskių migracijos kelias Vakarų kryptimi. Ir taip spalvingas aristokratiškas paukštis, nešinas šios giminės herbu, 1514 m. iš speiguotų Kalugos srities Kozelsko apylinkių kartu su tirpstančiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis pasuko į Vakarus. Daugiau nei keturis dešimtmečius per gaisrų pašvaistėmis žėruojančius horizontus kelių kelelių vingiais jis žingsnis po žingsnio artėja prie Žemaitijos, link Rietavo. Atsineštasis Oginskių herbas originalus. Jį naudojo tik Oginskių ir Puzinų giminės bei jų palikuonys. Puzinų giminės protėvis buvo Jurgio Tito sūnus Vladislovas. Senoji Oginskių herbo, perkirsto skydo pirmajame lauke šv. Jurgis, kovojantis su drakonu, herbynuose dar vadinamas rusiškąja Vytimi, kuri rodo jų kilmę. Antrame lauke matome giminės herbą „Vartus“. Laikui einant, viršutinio lauko neliko – Oginskių tikrąja Tėvyne tapo Lietuva. Jų herbo skydas liko vienalaukis su minėta Oginskių giminės herbo figūra.“ [1]

Milda Vyšteinaitė rašo, kad po tai, kai XV a. pabaigoje, Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei pradėjus vienyti slavų žemes, iš dabartinėje Kalugos srityje esančių Kozelsko apylinkių pasitraukė kunigaikščiai Oginskiai, jie per keletą šimtmečių gyveno dabartinės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos teritorijose. [2] Oginskių giminės atstovų nemažai yra gyvenę ir Prancūzijoje bei Italijoje, šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje (Zaluskių šeima),  Lenkijoje (Visockių šeima) ir kt.

Dabar Oginskių giminės herbą sudaro dvi dalys. Viršutinėje (raudonoje) pavaizduotas šv. Jurgis, apatinėje (žydroje) – herbas „Oginiec“, kurį sudaro raudoni karinės palapinės vartai, virš kurių – sidabrinis kryžius su išsišakojančia viršutine dalimi.


1. Bubnelis Linas, „Oginskių antspaudai ir mažamečio Mykolo Mikalojaus Oginskio (1849–1902)  piešiniai“, Žemaičių žemė, 2008 m. Nr. 3, p. 31, 53.
2. Vyšteinaitė Milda, „Oginskių dvarai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje “, „Žemaičių žemė, 2005 m. Nr. 3, p. 43–45.

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija