Į pradžią

 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 2

Milda Vyšteinaitė: „Kunigaikščiai Oginskiai - Lietuvos laisvės ir spaudos puoselėtojai“

 

Šiandien niekas negali pasakyti, kas ugdė kunigaikščių Oginskių giminės didikų savimonę, jų palankumą lietuvių siekiui savo valstybę matyti nepriklausomą.

Lietuvybės puoselėjimo apraiškų kunigaikščių Oginskių dvare jau galima pastebėti po 1772 m. Lietuvos-Lenkijos padalijimo. 1794 m. įsiliepsnojęs T. Kosciuškos sukilimas balandžio 23-24 dieną apėmė ir Vilnių. M. K. Oginskis buvo išrinktas Lietuvos tautinės tarybos nariu ir paskirtas Ukmergės, Švenčionėlių ir Breslaujos sukilėlių vadu. Tuo metu jis daug jėgų atidavė sukilimui, net senovinį Oginskių herbą pakeitė į skydą su užrašu „Laisvė. Pastovumas. Nepriklausomybė.“ Sukilimo reikalams jis paaukojo ir nemažai lėšų.

1796 m. iš Konstantinopolio Mykolas Kleopas parašė generolui Bonapartui entuziastingą laišką ir prašė jį būti LDK gynėju. Bonapartas atsakė: „Tauta, savo kaimyno parblokšta, gali atsikelti tik su ginklu rankose“ (B. Dundulis, „Lietuvos istorija“).

1811 m. gegužės mėn. 5 dieną memorandume Rusijos carui M. K. Oginskis pabrėžė Lietuvos savitumą, gyventojų pasididžiavimą savo kilme, jų narsumą ir Tėvynės meilę, savo papročių puoselėjimą.

1811-1812 m. LDK konstitucijos projekte M. K. Oginskis, K. Liubenskis ir L. Pliateris siūlė per 10 m. atleisti valstiečius nuo baudžiavos.

Rietavo miestas ir dvaras išgarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje. Irenėjus Oginskis savo dvarą buvo pavertęs savotiška autonomija, kurioje galiojo savi įstatymai. Jis mėgo paprastumą, ko gero vienintelis tuo metu Lietuvoje iš Lietuvos didikų kalbėjo lietuviškai, rėmė lietuvių kultūros reikalus. Jis aktyviai rėmė 1830-1931 m. sukilimą. Rietave veikė sukilėlių amunicijos ir ginklų gamybos bei taisymo dirbtuvės, kuriose buvo liejami sviediniai patrankoms ir kulkos šautuvams bei pistoletams, taip pat gaminami šoviniai, ietys, taisomi sugadinti šaunamieji ginklai. Žadvainių polivarke sukilėliai buvo įkūrę parako gamyklą. Šios dirbtuvės turėjo aprūpinti Telšių, Raseinių, Šiaulių apskričių sukilėlių dalinius ginklais. Dirbtuvėms vadovavo J. Rimkevičius. Sukilimui pralaimėjus, amunicijos dirbtuvės buvo sudegintos (J. Kontrimo publikacija knygoje „Rietavo apylinkės“. Kaunas, 1992).

1831 m. Trakų apskrities sukilėlių vadu buvo paskirtas Gabrielis Oginskis (F. Sliesoriūnas. „1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje“).

1846 m. I. Oginskis suteikė paskolą L. Ivinskio pirmajam lietuviškam kalendoriui „Metu skaijtlus ukiniczkas (…)“, finansiškai rėmė Simono Daukanto leidžiamas knygeles, vyskupo M. Valančiaus blaivybės draugijos leidinius. M. Akelaitis 1859 m. iš Rietavo išvyko į Vilnių ir apsigyveno Oginskių namuose. I. Oginskis paskolino jam pinigų ir padėjo leisti lietuviškas knygeles, kurias spausdino A. Kirkovas. Tam pačiam A. Kirkovui kunigaikštis padėjo įsigyti spaustuvę Vilniuje.

1859 m., įkūrus žemės ūkio mokyklą Rietave, čia buvo mokoma lietuvių kalba. Mokyklos vadovas Karolis Minichas buvo prūsas, bet puikiai kalbėjo žemaitiškai, net su Rietavo dvaro administracija mėgino susirašinėti lietuviškai.

Irenėjaus sūnus Bogdanas nemėgo rusų valdininkų. Po Kražių skerdynių (1893 m.) atvykusį Raseinių apskrities policijos vadą, vadovavusį kražiečių plakimui, kunigaikštis liepė suimti ir įkirsti jam 50 bizūnų.

1864 m. caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, įvesdama rusišką raidyną. Prasidėjo 40 m. trukęs lietuvių spaudos draudimas ir persekiojimas. Rietavo dvaro žmonės, turėdami leidimus, nuo seno vaikščiodavo ir važinėdavo į Mažąją Lietuvą, o grįždami parsiveždavo lietuviškų knygų. Nuo 1890 m. buvo įvestos bausmės už lietuviškos spaudos laikymą. Nors vietinė administracija akylai sekdavo valstiečius, tačiau lietuviška spauda plito po kaimus.

B. Oginskis buvo kultūros mecenatas. Jis organizuodavo lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos, aprūpindavo knygnešius „šipkartėmis“, kad, iškilus pavojui, jie galėtų pabėgti į užsienį. Kunigaikštis taip pat palaikė ryšius su vyskupu M. Valančiumi, paaukodavo nemažai pinigų knygų leidybai.

Žinoma, kad 1892 m. iš Vatušių kaimo gyvenančio Igno Genio caro valdininkai atėmė 28 lietuviškas, prieš vyriausybę nenukreiptas knygas. I. Genys buvo nubaustas vienam mėnesiui arešto prie policijos.

1894 m. iš Labardžių kaimo valstiečio Antano Šiupario atimtas lietuviškas kalendorius. A. Šiuparis nubaustas trimis dienomis arešto prie policijos.

1897 m. iš Žadvainių kaimo gyventojo Ipolito Pakalniškio muitininkai atėmė lietuvišką knygą ir nubaudė dviems savaitėms arešto prie policijos.

1903 m. sulaikytas Vatušių kaimo elgeta Kazimieras Valančius. Pas jį rasta 12 egz. lietuviškų uždraustų leidinių. Pagal 1904 m. liepos 11 dienos caro manifestą jis nenubaustas.

1902-1906 m. Rietave vikaravo kunigas Juozapas Bikinas, kuris rūpinosi draudžiamos lietuviškos spaudos platinimu. Tuo metu knygos buvo gabenamos iš Mažosios Lietuvos. Taip jos paplisdavo po Plungės, Rietavo, Laukuvos, Žarėnų apylinkes.

Žinoma, kad Rietavo parapijoje lietuviškos spaudos draudimo metais buvo įsteigtos dvi slaptos lietuviškos mokyklos ir lietuviška bibliotekėlė. J. Bikinas bendradarbiavo draudžiamoje spaudoje - „Tėvynės sarge“, „Kryžiuje“, „Žinyčioje“, rašė publikacijas pirmiesiems lietuviams skirtiems legaliems laikraščiams, kurie buvo leidžiami Rusijoje: „Lietuvių laikraščiui“, „Vilniaus žinioms“ ir kitiems. Dažniausiai pasirašydavo slapyvardžiu Dumbrė.

J. Bikinas buvo vienas iš knygų leidimo Šv. Kazimiero draugijos Kaune įkūrėjų. Jis aktyviai dalyvavo Rygos ir Kauno lietuvių draugijų veikloje. Rietaviškiai spaudos draudimo metais gerbė ir brangino spausdintą lietuvišką žodį, skaitė religinę ir pasaulietinę spaudą.

Po 1863 m. sukilimo valdinėse mokyklose net tikybą antraisiais mokymo metais buvo reikalaujama dėstyti rusiškai. 1892 m. pavasarį į Rietavą egzaminuoti mokinius buvo atvažiavusi komisija: Kvėdarnos, Endriejavo, Veiviržėnų mokytojai. Mokiniui liepta paskaityti rusiškai katalikų maldą už carą. Tada komisijos nariu buvęs Rietavo vikaras Pranas Gugis pareiškė, kad tikėjimo ir maldų žemaičių vaikai turi mokytis lietuviškai. Jis viešai pasmerkė Rietavo mokyklą ir mokytojus už vaikų rusinimą. 1894 m. P. Gugis carinės valdžios reikalavimu dviems metams uždarytas į Kretingos vienuolyną.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu pasižymėjo ir Petras Vyšniauskas. Jis gimė 1886 m. Daugėdų kaimo ūkininkų šeimoje. Rašyti ir skaityti, rusų ir vokiečių kalbų išmoko savarankiškai. Jis, būdamas 17 metų, jau grojo B. Oginskio orkestre. Aktyviai dalyvavo vyskupo M. Valančiaus organizuotoje knygnešių veikloje. P. Vyšniauskas pats platindavo draudžiamą lietuvišką spaudą. 1904 m. policininkai jį sulaikė prie Minijos upės, tačiau P. Vyšniauskas pasipriešino - jis nustūmė policininkus į upę, o pats su ryšuliu lietuviškos spaudos pabėgo.

Spaudos draudimo metais Petras Vyšniauskas mokė Daugėdų ir Skrabių kaimų vaikus rašyti ir skaityti.

Kitas lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu pasižymėjęs Rietavo apylinkių knygnešys buvo Jonas Mockus. Jis gimė 1859 m Rietavo valsčiaus Kungių kaime. Mokėsi Rietavo rusiškoje mokykloje. Platinimui laikraštį „Apžvalga“ jis gaudavo iš Medingėnų klebono Sireikos, knygas ir kalendorius - iš Felikso Petravičiaus, Dominyko Bubino, gyvenusio Luokės apylinkės Ubiškio miestelyje. „Ūkininką“ ir „Tėvynės sargą“ pradėjo platinti 1880 m. Per jo rankas ėjo dokumentas, adresuotas Vilniaus generalgubernatoriui, kuriame buvo prašoma leisti spausdinti lietuviškas knygas ir laikraščius. Jis rašė peticiją carui, kurią pasirašė Antanas Končius ir jo sūnus Ignas Končius iš Purvaičių kaimo. J. Mockus pasirašinėjo slapyvardžiu „Lietuvos Žemaitis“.

1904 m. balandžio 24 dieną lietuviškos spaudos draudimas panaikintas. Rietaviškiai dėmesio lietuviškai spaudai ir jos puoselėjimui nemažino. Tai rodo tas faktas, kad 1905 m. pirmąjį pusmetį į Rietavo paštą ateidavo po 32 lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ egzempliorius.