Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1 

KŪČIOS
Mūsų protėviai pagal senąjį liaudies kalendorių per Kūčias, kada naktis ilgiausia, atsisveikindavo su senaisiais metais, o kitą dieną, per Kalėdas, kai diena po užsitęsusio laukimo pagaliau pradeda ilgėti, švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Šventvakarių eigoje daugelis Lietuvoje iki pat šiol švenčia dar dvejas kūčias: Naujųjų metų išvakarėse – Mažąsias kūčias, o sausio 6 d. – Kūčelės, labiau žinomas Trijų Karalių vardu. Svarbiausios – pirmosios Kūčios.
Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčios – pavadinimo.
Iš ryto pagal tradiciją visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, išsivanoja pirtyje (taip simboliškai apvalydami save ne tik nuo nešvarumų, bet ir nuo blogio bei ligų) ir, per dieną dažniausiai nieko nevalgę, o jei valgę, tai tik sausai, vakarop sėda prie Kūčių stalo. Daugelis net ir šiandien mūsų krašte tiki, kad iki Kūčių reikia atlikti visus svarbiausius darbus, atiduoti visas skolas, susitaikyti su žmonėmis, kuriems ką nors negero esi padaręs, ar kurie tave yra įskaudinę. Priešingu atveju visą laiką būsi paskendęs skolose ir nuolat nesutarsi su aplinkiniais. Nuo seno patariama per Kūčias užmiršti „aš“ (savąjį ego). Tą dieną turi mąstyti tik apie „mes“.
Daugelyje Lietuvos vietų Kūčių dieną būdavo tradicija dirbti tokius darbus, kurie kitais metais turėdavo sėkmę lemti. Buvo tikima, kad jei Kūčių dieną iš miško parsiveši bent vieną vežimą malkų, visus metus darbai seksis.
Nuo seno daugiausia darbo prieš šventes būna moterims. Jos turi ne tik įprastus namų darbus atlikti, bet ir trobas iššveisti, Kūčioms bei tuoj po jų einančioms Kalėdoms skanaus maisto priruošti, o vakare dar ir į pirtį suspėti.
Kūčios – išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Jei dėl ligos ar kitų negandų jis pats ateiti negali, tai jam bent pavalgyti ką nors nuo Kūčių stalo priderėtų nunešti.
Daugelyje vietų nuo seno sakoma, kad tas, kuris ilgiau Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam tėvo ūkis atiteks. Galima išgirsti ir tokią versiją: kas pirmas Kūčias pavalgys, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis.
Žemaičiai tiki, kad iki Kalėdų miške nevalia kirsti malkų. Jei nepaklausysi, ramybės neduos numirėliai, miške pasirodys žila, gailiai dejuojanti moteriškė, iki Kalėdų sukirstos malkos, parvežtos namo, uždegs trobą. (Kaltinėnai).
Šeimininko pareiga Kūčių vakarą grūdais pabarstyti trobos kampus, krikštasuolį, židinį.
Kūčių dieną kambarys daugelyje Lietuvos vietų papuošiamas „sodu“, iš šiaudelių ir medelių padarytais paukšteliais. Šiandien daugelis jau puošia ir eglutę (rekomenduotina tradiciniais papuošalais). Anksčiau Kūčių dieną į kambarį parnešdavo eglių, pušų, ar kadagio šakelių ir jomis papuošdavo kambarį. Kai kuriuose Lietuvos regionuose trobos kampe pastatydavo trijose vietose perrištą javų pėdą, kambaryje uždegdavo daug žvakių.
Nuo seno Kūčių vakarą daugelyje sodybų degindavo graudulinę žvakę, kūrendavo beržines pintis ar kelmus, pliauskas – židiniui užgesti Kūčių vakarą buvo nevalia.
Stebuklinga Kūčių naktis. Sakoma, kad lygiai dvyliktą valandą nakties net vanduo vynu gali pavirsti.
 
Oro spėjimai
* Jei Kūčių diena saulėta – kitais metais gali tikėtis gero pupų ir žirnių derliaus, jei lyja – miežiai gerai derės.
* Žemdirbiai Kūčių naktį žiūri į dangų. Jei naktis žvaigždėta, giedra – tai ženklas, kad ateinančiais metais gyvuliai gerai augs, bus daug vaisių, miško gėrybių, o jei apsiniaukusi – bus geras javų derlius.
 
Per Kūčias negalima
 
* Valgyti mėsiškus patiekalus.
* Sakoma, kad jei per Kūčias kam nors ką paskolinsi, tai jam kartu ir savo laimę atiduosi.
* Nelaužyk balanų, neskaldyk malkų, nes gyvuliai gali ragus nusilaužti.
* Negalima ir siūti, nes priešingu atveju avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai priauglio susilauks.
* Verpti, malti, malkų skaldyti, kulti taip pat negalima. Šie triukšmingi darbai gali supykinti Perkūną, o šis sukels ateinančių metų didžiules vasaros audras, jos pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams, žmonėms.
* Kūčioms nepalik nesuverpto kuodelio, nes jį prispjaudys raganos.
* Sakoma, kad Kūčių naktį dvyliktą valandą gyvuliai ima tarp savęs kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirsta, greitai miršta.
 
Kūčių burtai
 
Jų itin daug ir jie panašūs į šv. Andriejaus bei Kalėdų burtus. Štai keletas iš jų:
* Kūčių vakarą po vaišių, jei esi drąsus, užlipk ant aukšto ir žiūrėk į stalą, prie kurio valgei. Jei pamatysi karstą, greitai mirsi, jei merginą – vesi. (Skuodo rajonas, Ylakiai). Kiti Kūčių naktį žiūrėdavo į veidrodį. Reikšmės tos pačios: karstas – mirtis, mergaitė – vestuvės.
* Pasibaigus Kūčių vakarienei, mama paima kviečių saują ir beria grūdus vaikams ant galvų – kuris iš jų daugiau grūdų sugaus, tas turtingiau gyvens.
 
Ar ištekėsi ateinančiais metais ?
 
* Įsipilk į dubenį vandens ir suk jį tol, kol atsiras verpetas. Tada įmesk du angliukus. Jei vanduo juos suneša į krūvą – ištekėsi, jei ne – liksi viena.
* Paimk dubenį vandens ir įmesk į jį rūtų vainikėlį. Jei vainikėlis plauks link tavęs – sulauksi piršlių, jei į kitą pusę – ateinančiais metais vestuvių nešoksi.
* Išbėk į kiemą, užsimerkusi paimk klėbį pagalių, po to parsinešusi namo suskaičiuok. Jei porinis pagalių kiekis – ištekėsi, ir priešingai.
* Rūpi, kuri pirma iš merginų ištekės? Ant slenksčio kiekviena mergina padeda po šližiką (kūčiuką, prėskutį) ir pavadina šuniuką. Kurios kūčiuką šuo pirmiausiai nusičiups, ta anksčiausiai ištekės.
* Kūčių vakarą mergina sugauna gaidį ir duoda jam lesti duonos, grūdų ir vandens. Jei gaidys geria vandenį – vyrą gaus girtuoklį, jei gaidys lesa duoną – vyras bus dykaduonis, jei grūdus – darbininkas.
* Jei nori sužinoti, iš kurios pusės jaunikio sulauksi, išeik į lauką, spirk batą per vartus ar per namo stogą. Į kurią pusę batas atsisuks, iš tos pusės ir jaunikis pasirodys.
* Kūčių vakarą išeik į lauką ir klausykis. Kurioje pusėje išgirsi šunį lojant, toje ir tavo būsimasis.
 
Protėvio kvietimas prie Kūčių stalo
 
Pasiėmęs duonos kepaliuką, sodybos šeimininkas tris kartus apeina savo trobą ir pasibeldžia į duris. Viduje esantys paklausia, kas čia eina? Šeimininkas atsako:
- Čia prašos ponas Dievas su kūčele. Tuomet jis įleidžiamas į vidų.
 
Kūčių stalas
 
Ant stalo iš pradžių padedamas kuokštelis iš daržinės parnešto šieno, šienas plonai paskleidžiamas (šį šieną iš ryto šeimininkas išneša į tvartą ir padalija jį gyvuliams, traukiant iš po staltiesės šieną, buriama, koks bus žmonių likimas. Kam iš vyrų pavyks ištraukti ilgiausią šiaudą, tas ilgiausiai gyvens, na o merginai ilgas šiaudas praneša apie galimą senmergystę, trumpas – apie greitas vestuves, storas – apie laimingą gyvenimą). Po to ant šieno padedamas kryželis, ant stalo užtiesiama balta staltiesė (nuo seno įprasta, kad ant Kūčių stalo turi būti visų gražiausia staltiesė). Kai kuriose vietose po Kūčių stalu dar padėdavo ir javų pėdą, arklio pavalkus.
Patiekalų turėtų būti tiek, kiek metai turi mėnesių – 12 arba bent jau 9. Šie skaičiai turi magišką galią
Stalą ir šiandien daug kas pašlaksto pašventintu Velykų vandeniu, parūko kadugio verba.
Tradiciniai žemaičių Kūčių valgiai: virti kopūstai su žirniais. Papildomai prie jų išverdama bulvių. Patiekiama ir cibulynė, dar silksriube vadinama (valgoma taip pat su karštomis bulvėmis). Mėgstami šližikai (kūčiukai, prėskučiai), įvairūs žuvies patiekalai, riešutai, medus, spanguolių ar avižų kisielius, virtos pupos, spirginė (daroma iš pakepintų grūstų kanapių ar sėmenų, druskos, dėl skonio pridedama grūstų pipirų), kanapių pienas, alus, gira.
Kūčios – paskutinis Advento vakaras ir nuo seno įprasta jį praleisti santūriai. Susirinkus visiems, sugiedama tradicinė giesmė, vyriausias pagal amžių žmogus arba sodybos šeimininkas pasveikina susėdusius prie stalo su Kūčiomis, padėkoja Visagaliui už tai, kas per metus buvo gero, ką dangus ir žemė atsiuntė, palinki sėkmės ateinančiais, perlaužia duoną ir ja pavaišina kitus (dabar dažniausiai dalijamas bažnyčioje pašventintas kalėdaitis – paplotėlis). Po to palinkėjimais dažniausiai apsikeičia ir kiti šeimos nariai. Iš gilios senovės mus yra pasiekęs paprotys prie Kūčių stalo paminėti ir pagerbti gyvatę – atseit po to visus metus būsi saugus. Sakoma, kad jei karštą vasaros dieną būdamas miške prisiminsi, kokią savaitės dieną buvo paskutinės Kūčios, gyvatės tavęs negels.
Prisimenami ir paskutiniaisiais metais mirę artimi žmonės, tie šeimos nariai, kurių tą vakarą dėl įvairių priežasčių nėra namuose.
Kūčių vakarą daug kur yra tradicija padėti lėkštes (ar bent vieną iš jų) tiems šeimos nariams, kurie jau yra mirę – tikima, kad tokį vakarą jų vėlės sugrįžta į namus ir vaišinasi kartu. Dėl tos pačios priežasties vis dar gyvuoja tradicija Kūčių vakarą nenukraustyti vaišių stalo – jei nukraustysi, giminių aplankyti, namų apžiūrėti sugrįžusios vėlės neras vaišių, supyks.
Nuo seno gyvuoja tradicija Kūčių vakarą bent po kąsnelį Kūčių stalo vaišių nunešti į tvartą gyvuliams – tai namų šeimininko pareiga.
 
Kūčia
 
Svarbiausias šventos Kūčių vakarienės valgis. Jis skirtas tiek namiškiams, tiek ir protėvių vėlėms. Gaminant kūčią šutinti ar padaiginti kviečiai (gali būti ir miežiai, rugiai), žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės sumaišomos su medumi pasaldintu vandeniu. Pagal tradiciją, kūčios turi paragauti visi, kas sėdi prie stalo, indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Papildomai prie kūčios dar valgomi obuoliai, riešutai. Apeiginis kūčios valgymas turi lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus.

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija