Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1 

 
 
Gegužės mėnuo anksčiau dar yra buvęs vadinamas berželių, žiedų mėnesiu, sėtiniu, sultekiu. Spėjama, kad laikui bėgant gegužės vardas prigijo todėl, kad būtent tą mėnesį pradeda kukuoti gegutė, kurią mūsų protėviai tapatino su pranašingu Gamtos ir Deivės Laimos balsu. Tą mėnesį lietuviai užbaigdavo pagrindinius sėjos darbus. Po jų vykdavo įvairios apeigos, kurios, anot senolių tikėjimo, turėdavo apsaugoti javus nuo kenkėjų, kitų nelaimių.
Pačioje gegužės pradžioje būdavo švenčiama Motinos diena. Vėliau – Šeštinės ir Sekminės, turinčios daug senovinių švenčių apeigų. Prieš Šeštines – giminės ir protėvių šventė – Kryžiavos dienos, kurią yra aprašęs M. Katkus. Jos tęsdavosi tris dienas. Anot M. Katkaus, Kryžiavos dieną labai anksti iš ryto, vos saulei tekant, kaimo būgnininkas sušaukdavo žmones ir visas kaimas eisena patraukdavo po svarbiausias gimtojo kaimo vietas. Vaikščiojimas prasidėdavo kaimo pradžioje ir užsibaigdavo kaimo kapinėse, kur eisenos dalyviai prisimindavo, pagerbdavo mirusiuosius ir prašydavo jų gero derliaus. Tą dieną eisenos dalyviai lankydavo laukus, atminimo vietas. Jos būdavo apeinamos magišku ratu. Senoliai tikėdavo, kad taip apeita erdvė bus sava. Tas vaikščiojimas simbolizuodavo kelią nuo gimimo iki mirties, nuo dabarties iki praeities. Visas tris Kryžiavos dienas žmonės laikydavosi pasninko, nedirbo žemės darbų” (Liaudies Kultūra, 1995, Nr. 5).
 
 
 
Iš senų senovės mus pasiekusi tradicija Gegutės dieną švęsti trečiąją Velykų dieną arba tada, kai konkrečioje vietoje pirmą kartą išgirstama kukuojant gegutę. Šventės ištakos – pagoniškos. Spėjama, kad ji išsirutuliojo iš pagonių deivės Laimos garbinimo šventės.
Laima – gimdyvių ir naujagimių globėja. Anot pagonių tikėjimo, ji sergsti mus gimstant, lemia mūsų likimą ir per visą gyvenimą rūpinasi, kad lemtis nebūtų pakeista. Taigi jei tau nebus lemta anksti pasitraukti iš gyvenimo, net ir sąmoningai norėdamas pasitraukti iš jo, nepasitrauksi.
Deivės Laimos kai kurias funkcijas žmonių vaizduotė yra perdavusi gegutei – pavasario pranašei. Jos užkukavimas skelbia žiemos pabaigą. Tikima, kad šis pirmasis užkukavimas turi stebuklingos galios: kokioje fizinėje ir dvasinėje būsenoje tuo metu žmogus bus, toks bus jis ir visą gyvenimą. Net ir šiais laikais pas mus labai paplitęs įsitikinimas, kad jei pirmą kartą išgirsti kukuojant gegutę prie savęs turėdamas pinigų, būsi turtingas visus metus. Na, o jei išgirsi kukuojant gegutę gulėdamas – visus metus tinginiausi, jei būsi įsimylėjęs – meilėje seksis visą laiką.
Tikima, kad gegutė gali lemti ir žmogaus amžių. Atseit, kiek kartų pirmą kartą užkukuodama ji sukukuos, tiek metų ji tau atskaičiuos. Neatsitiktinai dažnai gegutė – laikrodžio sudėtinė dalis, ir ji tarsi skaičiuoja mūsų gyvenimo akimirkas…
 
 
 Šeštinės – gegužės mėnesio krikščioniška šventė. Spėjama, kad ji išsirutuliojo iš senovėje tokiu metu švęstos gyvulininkystės šventės. Gilesnės tos dienos tradicijos išsilaikė Rytų Lietuvoje.
Kaime iki šiol kaimynai vienas kitam pataria, kad jei nori sėkmingai gyvulį parduoti, vesk jį į turgų Šeštinių dieną.
Tradicinis šeštinių patiekalas – virtos kiaulės kojos su žirniais (kai kur kiaulės kojų skaičius simbolinis – šešios). Tą dieną nuo seno lietuviai valgydavo ir virtus kiaušinius.
 
 
Švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Tą dieną sveikinamos motinos, su jomis itin pagarbiai elgiamasi, jos pavaduojamos įvairiuose sunkiuose darbuose, joms skiriami gražiausi pavasario žiedai, lankomi ir puošiami mirusių motinų kapai, bažnyčiose už motinas aukojamos šv. Mišios.
Toks elgesys simbolizuoja žmonių pagarbą kilniai moters-motinos, namų židinio ir meilės puoselėtojos prigimčiai, atsidėkojimą už motinos atsidavimą auginant vaikus, visą gyvenimą rūpinantis jais.
Dar mūsų senoliai Motiną, gyvybės nešėją, tapatindavo su Žeme (Motina išaugina vaikus, o žemė – derlių). Pavasarį būdavo garbinama žemė, o kartu ir Motina, namų židinio saugotoja, meilės, šilumos simbolis.
Motinos dienos ištakos – senų senovėje, kai visos pasaulio tautos garbindavo moteriškos prigimties deives: žemės, meilės, likimo. Lietuvių žemės deivė – Žemyna, meilės deivė – Milda, likimo, vaisingumo, vaikų globojimo deivė – Laima. Spėjama, kad pagonys savo šventyklose statydavo šių deivių skulptūras, prie jų melsdavosi, aukodavo. Šios skulptūros tai mūsų laikais randamos vadinamosios akmens bobos. Manoma, kad moteriškųjų dievybių garbinimas Lietuvoje buvo labai paplitęs ir stiprus. Šią tradiciją po Lietuvos apkrikštijimo dalinai perėmė Švč. Mergelės Marijos – Jėzaus motinos – garbinimas. Paskutiniuoju laiku vėl prasmingai pažymima Motinos diena.
 
 
Tai viena iš senovinių gegužės mėnesio švenčių, kurios metu būdavo prašoma gero derliaus. Apeiginis rugių ir kitų pasėlių lankymas senovėje vykdavo nuo pat rugių žydėjimo pradžios iki jų pjūties. Parugių (Sambarių) apeigos kai kuriose Lietuvos vietose buvo išlikusios iki pat XX a. pradžios. Apie jas užsimenama XVI a. išleistoje „Sūduvių knygelėje”. Čia nurodoma, kad šventė vykdavo gegužės mėnesio pabaigoje. Tą dieną žmonės šeimomis susirinkdavo parugėse, atsinešdavo čia maisto, gėrimų, ypač sambarinio alaus, kartais ten, parugėse, į vieną vietą susirinkdavo net kelių sodybų šeimų nariai ir puotaudavo. Tradiciškai tą dieną būdavo supamasi sūpynėse, dainuojamos dainos.
M. Strijkovskis dar XV a. rašė, kad Parugių dieną, linkėdami gero derliaus, valstiečiai išgerdavo po apeiginį alaus kaušą sakydami: „Žvaigždiki, teikis maloniai ir giedriai šviesti javams, laukams, gyvuliams ir gėlėms.“
 
 
Švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį. Lietuvoje ji nėra labai populiari. Sovietmečiu Tėvo dienos beveik niekas nebeprisimindavo. Išpopuliarėjo ir vis stipriau tarp kitų tradicinių švenčių įsitvirtinti pradėjo po Lietuvos atgimimo.
Šią dieną, panašiai kaip ir Motinos dieną, vaikai išsako savo pagarbą gimdytojams, tik šį kartą dėmesys sukoncentruojamas tėvui, namų šeimininkui, tėvystės funkcijai. Daugelyje šeimų ta proga tėvai sulaukia savo vaikų dovanų, išskirtinio dėmesio. Lankomi ir puošiami jau mirusių tėvų kapai. Šios šventės vienas iš tikslų dabartinėje Lietuvoje – didinti pagarbą tėvystei, stiprinti vyro atsakomybę auginant ir auklėjant vaikus. Paskutiniaisiais metais šventės proga Lietuvoje vyksta nemažai kultūrinių renginių, bažnyčiose aukojamos šv. Mišios tėvams.
 
 
Daugelis šią šventę dar vadina pavasario Žolinėmis. Tai bažnytinė šventė. Kai kur ji pažymima ir kaip piemenėlių, vaikų ir jaunimo šventė. Per Devintines pašventinamos gėlės ir žolės. Tokius žolynus kiekvienoje šeimoje nuo seno žmonės saugodavo, o jei kas namuose numirdavo, tai juos sukišdavo į mirusiajam ruošiamą pagalvėlę ir padėdavo jam po galva. Devintinių dieną pašventintais žolynais smilkydavo namus, tikėdami, kad tai juos gali apsaugoti nuo perkūno ir piktų dvasių.
Ten, kur šią dieną vyksta atlaidai, gražiai žolynų vainikais išpuošiamos bažnyčios. Tokiais pat vainikais papuošiami ir toje apylinkėje stovintys kryžiai.
Seniau per Devintines piemenėliai kai kur elgdavosi panašiai kaip ir per Sekmines – vainikais puošdavo karvių galvas, keldavo piemenėlių vaišes – pautienes, kurias iškeldavo už karvių vainikavimą iš šeimininkių gavę sūrio, kiaušinių, kitokių gardėsių. Apie tokias tradicijas Šiaulėniškių apylinkėse knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis, 1993, p. 267-268) rašo Balys Buračas.
Per Devintines šiaulėniškiai savo trobą iškaišydavo beržo šakelėmis. Devintinių dieną – darbymetis žolininkėms. Renkamos šventos žolės: drignažolės, meiliažolės, griausmažolės, čiortažolės, pamačnykai.
Tradicinis devintinių valgis – virtinėliai (varškiniai ir lašininiai raguoliai). Devintinės bus ne Devintinės, jei tą dieną devynių virtinėlių nesuvalgysi. Sukis kaip išmanai, o virtiniai turi būti ant stalo.
 
 
Sekminės – viena iš svarbiausių gegužės mėnesio švenčių. Dabar ji Lietuvoje daugiau žinoma kaip bažnytinė krikščioniška šventė. Ištakos – gilioje senovėje.
Sekminės dar vadinama Beržų garbinimo, piemenų, jaunimo diena. Ji švenčiama septintąją savaitę po Velykų. Kaime šventei būdavo pradedama ruoštis iš anksto. Daugelyje Lietuvos vietų, taip pat ir Žemaitijoje. Gražiausioje, žmonių mėgstamoje lankyti vietoje būdavo iškilmingai pastatomas kryžius (jei kaimas tokio dar neturėdavo). Tai būdavo savotiškas kaimo paminklas, o tą dieną, kai jį statydavo, būdavo didžiausia šventė – bandininkų balius. Sekminių proga šis kryžius visada būdavo papuošiamas vainikais, Kryžiaus dienomis prie jo susirinkę žmonės giedodavo giesmes.
Tą dieną bažnyčia, jos altorius būna išpuoštas berželiais, vyksta šv. Mišios, šventinamas vanduo. Po atlaidų grįždami žemaičiai mėgsta draugus ir gimines aplankyti, alučio išlenkti.
Mūsų senolių supratimu, pagrindinis Sekminių akcentas – augmenijos ir naminių gyvulių, ypač karvių, garbinimas. Tą dieną Lietuvoje itin svarbus beržų kultas.
Kodėl šios šventės simbolis – beržas, o ne kuris nors kitas medis?
Matyt todėl, kad mūsų kraštuose jis pirmasis pavasarį išskleidžia lapus, yra plačiai paplitęs, nelepus ir labai gražus. Beržas nuo seno buvo laikomas Dievo medžiu. Beržams priskiriama magiška augumo jėga, kurią apeigų metu buvo galima perduoti javams ir visai kitai augmenijai.
Pagonių supratimu, medis – žmogaus ir visos gyvūnijos protėvis, simbolizuoja žemės gyvybingumą, nuolatinį atsinaujinimą, Visatos amžinumą. Medis buvo tapatinamas ir su pasauliu: kamienas – tai žemė, šakos – dangus, šaknys – požemių karalystė. Nuo seno Lietuvoje priimta švęsti dvi Sekminių dienas.
Pirmąją dieną šventė prasidėdavo anksti ryte. Kaimą pakeldavo pučiamų ragų garsai. Tą dieną beržais būdavo papuošiama troba, sodyba. Prie namų durų įkasti ar pritvirtinti po beržą ar beržo šaką – šeimininko pareiga (tikima, kad šie beržai saugos namus nuo piktųjų dvasių ir atneš laimę). Šeimininkas ir kiti šeimos nariai papuošia kiemo vartus ir namų vidų. Laikomasi papročio per Sekmines beržų pakaišyti ir į palubes, nes būtent ant palubėse esančių beržų šakų įsitaiso pailsėti klaidžiojančios vėlės (anot mūsų protėvių, vėlės berželius itin mėgsta). Žinomas ir toks paprotys, kad per Sekmines moterys dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu susivyniodavo į skarelę ir ja apsirišdavo per liemenį – buvo tikima, kad taip galima apsisaugoti nuo gyvatės įkandimo.
Nuo seno Sekminių rytą, prieš išgenant bandą į laukus, kerdžius beržo šakomis apkaišydavo bulių, o piemenys beržų šakelėmis papuošdavo karvių ragus, tikėdami, kad taip apkaišyti galvijai bus sveikesni, ramesni ganyklose, o karvės pieningesnės. Sekminių dieną privalu pasipuošti ir patiems piemenims: ant galvų užsidėti beržų vainikus, už kepurių užsikišti lauko gėlių. Laukuose Sekminių dieną piemenys dažnai suvarydavo karves į vieną vietą ir pradėdavo įvairius žaidimus, burtus. Vienas iš populiariausių – žalio kiaušinio metimas per bandą. Jei kiaušinis sėkmingai perlėkdavo per bandą ir krisdamas suduždavo, būdavo tikima, kad ta banda bus sveika ir pieninga, vasara bus puiki ir užaugs geras derlius. Pavakaryje (kai kur ir iš karto po pietų) būdavo rengiamos piemenų kiaušinienės (pautienės). Susirinkę į vieną būrį, piemenys iškeldavo balių: kepdavo tradicinį Sekminių patiekalą – kiaušinienę, šokdavo ir dainuodavo. Manoma, kad kiaušinienės kepimo tradicija yra atėjusi dar iš pagoniškų laikų, kai ji būdavo aukojama dievams – buvo tikima, kad taip pamaloninti dievai pasirūpins gyvulių banda.
Vakarop, kai gyvuliai pargenami namo, piemenėlius pasitikti turėtų išeiti šeimininkė. Jos pareiga apdovanoti bandos sergėtojus pyragu, sūriu, kiaušiniais, kurie Sekminių dieną itin populiarūs. Net ir šykščiausios šeimininkės stengdavosi nelaužyti šio papročio, nes piemenys už šykštumą galėdavo pasityčioti iš jų – pririšti prie karvių ragų kelmą ar sausų šakų.
Įdomios Sekminių antrosios dienos tradicijos. Spalvingas jaunimo paprotys žaisti vestuves. Gėlių vainikais savo galvas pasipuošę vaikinai ir merginos tą dieną pagal visus tradicinius papročius žaisdavo vestuves: vykdavo žvalgybos, sužadėtuvės, vestuvės, net guldytuvės, kai jaunieji būdavo paguldomi į iš beržų šakelių padarytą vestuvinį guolį, o visi kiti šventės dalyviai pro tarpus, likusius tarp šakų, stebėdavo, kas tame guolyje vyksta.
Manoma, kad ši vestuvių žaidimo tradicija kilusi nuo senovinio žemės vaisingumo skatinimo – moters vaisingumas buvo tapatinamas su žemės vaisingumu. Per Sekmines mergelės tikėdavo sulaukti gegutės – likimo skelbėjos – atsakymo į joms rūpimus klausimus. manyta, kad tai dažniausiai įvyksta per jaunimo susibūrimus. Rytų Lietuvoje tokie susiėjimai žinomi kupolinių vardu ir jie vykdavo keturis savaitgalius.
Žinoma, kad XVIII a. (1730 m.) Stalupėnuose per Sekmines tūkstančiai lietuvių susirinkdavo ant upelio kranto, kur gulėjo akmens stalas ir dievuko atvaizdas. Toks akmuo – „Laumių stalas“ – buvo ir Paindrijos kaime (Dusetų valsčiuje). Prie jo žmonės susirinkdavo pabaigę svarbiausius pavasario laukų darbus ir imdavo puotauti. Taip jie švęsdavo Sekmines.

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija