Profesoriaus,
iškilaus žemaičių etnografo Igno
Končiaus (gimė 1886 m. Purvaičiuose,
Plungės rajone, mirė 1975 m. Putname, JAV)
darbai šiandien pas mus gana plačiai
žinomi. Jo knygos Žemaičio šnekos,
Mano eitasis kelias, Palangos
kraštas, Žemaičių padangės
kryžių ir koplytėlių statistika, 
Medžio
drožiniai gimtajam kraštui atminti, Žemaičių
kryžiai - nesenstantys Lietuvos ir ypač
Žemaičių krašto etnografijos
tyrinėjimų šaltiniai. Dalis šių
leidinių išspausdinta jau po profesoriaus
mirties. Kol nebuvo pasirodžiusi knyga Mano
eitasis kelias (Vilnius, 2001 m.),
atrodė, kad jau viską apie I. Končiaus
rašytinį palikimą žinome. Paaiškėjo,
kad ne. Ne viskas, ką I. Končius,
gyvendamas emigracijoje, parašė, prieinama
visuomenei net ir šiuo metu. Po I.
Končiaus mirties jo rašytinis palikimas
buvo persiųstas į Lietuvą ir perduotas
Vilniuje gyvenančiam jo sūnui Algirdui
Končiui. Algirdas turi viltį išleisti dar
vieną tėvo knygą ir į ją sudėti tai,
kas gražiai suguldyta I. Končiaus storuose
užrašų sąsiuviniuose. Jie jau pradėti
rengti spaudai.
Spausdiname
fragmentą iš minėtų IGNO KONČIAUS užrašų.
Gandrinė
1952
m. spalio mėn. 23 d.*
Mano
tėviškėje, už pirties galo, tvoros
kerčioj stovėjo sena sena epušė
(drebulė). Viršūnė tos epušės
padžiūvo, ėmė trupėti. Pagreitino
trupėjimą: patrumpino viršūnę iki
gyvųjų šakų, pasmailino, užmovė senų
nebevažiuojamų ratų vos besilaikantį
tekinį. Viršutinį to tekinio stebulės
galą nukapojo, įmetė į stebulę ditką,
penkapeikį, apdėjo pirma avies ilgai
stovėjusiais mėšlais, prikalė per visą
tekinį skersius, ant tų skersių uždėjo
pluskanotų eglišakių, dailių smulkių
virbų ir ėmė laukti parlekiant gandrų.
Ir tikrai
parlėkė gandrai po žiemos iš šiltųjų
kraštų (prof. M. Ivanausko žiedavimai
davė žinių apie vieną gandrą, kad jis
buvęs pagautas pietų Afrikoj, tiesiu keliu
nulėkęs 10.000 km), ėmė sklandyti ir
apie jiems gana rūpestingai paruoštą
lizdą. Anksčiau parlėkusioji
smarkiausioji pora nugalėjo varžovus -
apsigyveno.
Didelė garbė
šeimininkui, jei jo sodyboje peri gandrai.
Kartais visame kaime nėra nė vienos
gandrinyčios - neperi nė viena pora
gandrų.
Patiko šis
lizdas. Ir pinigas įdėtas gyveno
pradžioj. Ir aklinai užkaišyta mėšlais
lizdo apačia, kad nežioruotų, kad
nebūtų kiauroka. Aukšta epušė.
Aukščiau lizdo nėra šakų, niekas
nekliudo tūpti. Žemiau lizdo daug šakų,
tegu kitos ir sausom viršūnėm, bet
plačios, kur pro lizdą į visas puses
prasikišusios. Ir reginys iš lizdo
gražus. Epušė stūkso per dirvelę,
pusės pūro sėjimo, prie nedidelio
šlaito, lazdynų, alksnių prižėlusio.
Už šlaito - nuolydis į upelio vagą.
Šlaito sketeroj auga du nedideli kerėblos
ąžuolai. Auga vienas šermukšnis -
gražus, pavasarį žydėdamas, rudenį,
uogas nunokinęs. Šlaito apačioj -
nedidelė pievelė, pusės šieno viežimo,
upalio vingy su spindinčiu vandeniu.
Pakraščiai šaltiniuoti, šalpusnių,
purienų, vienrykščių prižėlę. Antroj
upalio pusėj - graži, lygi pieva, kokių
aštuonių vežimų šieno, aplankstyta
upalio vingiais, atsirėmusi į kitą
staigoką šlaitą, stambių medžių
priaugusį. Iš čia vis matai gandrą,
gyvates nešantį savo vaikams.
1952
m. spalio 24 d.
Dirvos su
daubalėmis drėgnos, lapuotos žolės
prižėlusios. Iš netolimo sodybos
šaltiniuoto tvenkinio per kiaurą vasarą
viena daubale sruvena vanduo. Varložių
čia, kai jau jie ima lipti iš vandens ir
kiuknoti aplink tvenkinį, toje daubalėje
daugybė. Maži, gražūs varložiukai, dar
uodegėlių galutinai nepametę; reik
manyti, patys gražiausi gandro vaikams.
Kitoj daubalėj užtvenkta marka linams
merkti. Vėl vanduo, vėl varlės,
purvanojai, pypliai, parpliai, žalieji
žiogai.
Tiko gandrui
aplinka. Pritiko gandras prie sodybos.
Parlekia didelis, tarsi naminis, paukštis,
kalena snapu. Antrasis atsako. Kalena abu
sykiu, sparnais vasnoja, lodina šunis.
Ilgus metus
gandrai parlėkdavo į tos epušės lizdą.
Džiaugdavos pavasarį parlėkę į savo
buveinę. Liūdėdavo rudenį, ruošdamiesi
išskristi.
Epušė ėjo
menkyn. Beveik nebuvo gyvų šakų. Geniai
iškaleno šakų pažastis, pačias šakas.
Išdubo medis. Apiplaišėjo kamieno storoji
maukna - kabojo, vėjo barškinama į patį
medį, į šakas.
Parlėkęs
gandras akylai apžiūrinėdavo iš visų
pusių savo kasmet vis aukštyn kylantį
lizdą, vis platėjantį, storėjantį.
Pačiam lizde,
iš apačios sulindę, perėjo keletas
žvirblių. Pro didesniąsias skyles landė
šilovarnis, tas žaliai mėlynas ar
mėlynai žalias, pasakiškos išvaizdos
mūsų krašto paukštis. Ramus, be
triukšmo lakstąs, nenusileidžiąs ant
žemės ir žeme nevaikščiojąs, tupįs,
tarsi kuo nusikaltęs, pasirodo, belaukiąs,
bežiūrįs grobio. Pro mažesnes skylutes
sulindę perėjo ar dvi poros špokų.
Pagiedodavo špokai.
Nelengva buvo
gandrui su žvirbliais. Akiplėša
žvirblis. Įkyrus žvirblio balsas,
nenustodamas vis tą patį čirškia.
Patelė ar deda, ar peri, patinukas, vis
piktas, be sustojimo savo poros posmų
dainą per kiaurą dieną varo. Gandras
mėgsta ramumą, o čia vis kaip ta ta,
taip ta ta. Gandras vaikšto lizdo
pakraščiais, pasikreipęs žiūri, galvą
nuleidęs aplink lizdą grobsto žvirblį, o
šis, kaip tyčiomis, dar labiau šaukia,
gandrui neprigaunamai atsistojęs ar ant
šakos, ar ant iš lizdo toliau nusikišusio
virbo, ypač kai gandras prieš blogą orą
parsineša virbų, tarsi norėdamas
įsiruošti sau ar patelę paslaugyti, ar
vaikams rūpestingumą parodyti.
Epušė daug
gandrų kartų matė. Matė, kaip, blogus
metus nujausdamas, gandras išmesdavo
kiaušinį arba net ir jau paūgėjusį
vaiką, jei matydavo, kad jo neišmaitins.
Matė savųjų gandrų muštynes su
svetimaisiais, panorusiais šeimininką iš
gūžtos išvaryti. Matė kasmet
šilovarnių išvestus tokius bukius
vaikiukus. Klausėsi epušė kasmet špokų
svetimais garsais dainos: ir šuniu paloja
špokas, ir gaidžiu pagieda, ir arkliu
sužvengia, ir višta pakata. Ir skalbėjas
špokas pamėgdžioja, ir raudančios
mergaitės dainą, ir pusbernio
nerūpestingą švilpavimą. Pasiklausyk tik
špoko - visus sodyboj pavaduoja, už visus
pašneka, pakalba. Įgriso epušei
žvirbliai, vilkdami ilgiausius šiaudus į
savo vogčiom užgultus špokų lizdus, vis
paleisdami suriestas žąsų ar vištų
plunksnas.
1952
m. spalio 25 d.
Daug girdėjo
epušė. Greta epušės buvo spraga ir
lipinė. Girdėjo ir praeinančių į pievas
pjovėjų šnekesį, ir grėbėjų linksmą
klegesį. Čia dalgis suskambėjo, čia
grėblys sutarškėjo. Girdėjo vasarą,
šeštadienio vakarais, einančius į upelį
maudytis, grįžtančius. Girdėjo arkliams
nešamų geležinių pančių žvangesį,
kad vagys arklių nepavogtų, girdėjo
brizgilų žvangesį, lipančiam per lipinę
žąslais mietą užgavus. Matė kaišomą
spragą, pravažiuojančiųjų ratus, vis
savo medinių ilgų ašių galais
skausmingai grandančių betrūnijančią
kamieno žievę tekiniams šokinėjant per
kruvinai nutrintas, iš žemės iškilusias
šaknis. Matė savo pavėsy dygstantį
raudonikį, sausąją pienę, taškuotąją
raudonąją musmirę, o ankstyvą pavasarį
- ir betrykštantį iš žemės bobausį.
Matė ir savas atžalas, toli iš
merdėjančių šaknų galų bedygstančias.
Daug atžalų lipšnių, švelnių, eilėmis
ir pavieniui. Jau ir didokų buvo,
aukštesnių už žmogų. Šitos aviečių
priaugusios.
Atžala
kelmą verčia, - nugirdo kartą sodybos
šeimininką pasakant savo žmonai, kai jau
ir mažiausias sūnus panoro pats imtis
šeimininkauti. Dingtelėjo į galvą
epušei, kad tos dailios atžalėlės irgi
gali kelmą išversti. Bet ko epušė nebuvo
girdėjusi... Negi viską dėsi prie savo
išpuvusios šerdies - nebėra ko jaudintis.
Negeru laiku,
negeru vėju pasakyta. Nereikėjo epušei
svetimos kalbos klausytis...
Vieną vasarą
laimingai sekėsi visiems epušėj
susimetusiems sparnuočiams įnamiams ir
patiems šeimininkams gandrams. Gandrai
pavasarį neišmetė nė vieno kiaušinio,
augino keturis vaikus. Vaikai cypdami
laukdavo parlekiančių maisto pririjusių
tėvų, kad būtų ko atryti tiesiog į
amžinai išalkusių, išsižiojusių vaikų
gerklę. Reik manyti, po lygiai visus
apdalydavo iš savo talpaus gurklio per
ilgąjį snapą.
Beveik kaskart
subėgdavo gandro vaikams padėti cypti ir
Šmičkis. Šunuks buvo jautrus sodybos
sargas, nemėgo elgetų, žydų ir bet kurio
kito apskurusio praeivio, turbūt manydamas,
kad tokie dažniausiai išneša, bet ne
atneša. Bet kuris judėjimas sodyboj
jaudino Šmičkį. Gandrą, jau iš tolo
atskrendantį, Šmičkis pamatydavo ir
nepatingėdavo iš papamačio po gerosios
triobos langų, per kiemą, prie klėties ir
už klėties į žardieną nubėgti.
Nusiramindavo pamatęs savąjį gandrą,
prie vaikų parlėkusį. Reik manyti, kad
Šmičkis atsiminė pavasariais
įvykstančias gandrų kautynes. Jis lodamas
šokdavo aukštyn saviškiams muštis
padėti. Ir dabar bėgdavo žiūrėti, bene
svetimas atlekia, bene bus reikalinga jo
pagalba. Šmičkis buvo linksmas, visų
mėgiamas gyvuliukas. Ką jau besakyti apie
mus, apie vaikus. Jis mūsų niekada vienų
nepalikdavo - saugodavo, lydėdavo,
įspėdavo apie visokius galimus pavojus.
Buvau ir aš drąsus su Šmičkiu - galėjau
eiti ir naktį su juo net į tamsų mišką.
Šiaip ir dienos metu nejaukiai miške
jaučiaus, visokių pasakų apie įvairias
baidykles prisiklausęs. Su Šmičkiu
galėjai ir medžioti eiti. Šautuvo
nereikėjo. Jis lindo į lapių urvus,
įniršęs kasė kurmrausius, gerai varė
savo žemėj kiškį. Iš savo žemės
neidavo. Bet nueik, kur jis paliko kiškio
pėdas, jis varys toliau. Jis pabaidydavo
tetervinus, kurapkiukus, brido į vandenį,
antis pamatęs. Mėgo šeškus,
šermuonėlius, žebenkštis, ežius,
gyvates, varles, net žiogus. Nemėgo
rupūžių, šios kažkaip priteršdavo jam
zeptus, ir jis ilgiau putodamasis
žiaukčiodavo. Paskui jis jau į rupūžę
nebekibo dantimis, tik su kojom varinėdavo.
Kartą, man meškeriojant tvenkiny, nukrito
iš vandens keliamas didokas - pusės svaro
- ešerys į žolynais priaugusį tvenkinio
pakraštį. Šmičkis puolė ir sulaikė
jį, kad šis į gilesnį vandenį
nepaspruktų.
Šmičkis
šokdavo aukštyn, pamatęs parlekiantį
gandrą. Porą kartų sulodavo, paskui,
nusėdėti vietoj negalėdamas, vis
cypdamas, bėgo kaskart vis kitur
atsisėsti, akių nenuleisdamas nuo gandrų.
Atsisėdus Šmičkui patogiau buvo aukštyn
žiūrėti.
Ir
šilovarnis, matyt, turėjo užtenkamai
prieauglio išperėjęs ir dabar sočiai
maitino, daugiausiai į ganyklą ar į
pievas lėkdamas grobio pasigaudyti.
Šilovarnis tupi ant kuolo ar ant sausos
šakos. Pamatęs grobį, puola kaip
medšarvė arba pilkoji musinukė ir vėl
grįžta dažniausiai į tą pačią vietą.
Trys poros
špokų kaip siūte siuvo - tai į uoksvas,
tai iš uoksvų, parnešdami sliekų,
išnešdami vaikų mėšlą. Giedoti jiems
nebebuvo laiko. Apie vidudienį, saulei
aukščiausiai iškilus, špokai ir kiti
paukščiai nebelekia. Namie, netoli lizdo
tupėdami, kokią pamėgdžiojamą giesmelę
gieda. Dienos įkaršty - pogulio metu -
aptyla visa gamta. Nei žuvis tuo metu ant
meškerės kimba, nei vabzdžiai spragsi.
Ūkanotą dieną saulės persilaužimas
nebepastebimas.
Ką jau
kalbėsi apie žvirblius! Nė apsiklausyti
negalėjo nuo jų įkyraus čirškimo.
Gandras paknebinėdavo lizdo pakraščius,
norėdamas kokį čirškimą vaikams iš
lizdo virbų ištraukti. Žvirbliams to ir
tereikėdavo, kad piktai užsidegtų
priešą pulti. Žinoma, kova nelygi.
Gandras laiks nuo laiko mostelėdavo savo
raudonu ilguoju snapu, kiek barkštelėjęs
dantimis, lyg žvirblį pagauti
norėdamas. Žvirbliai lįsdavo ir į gandro
lizdą, tėvams nulėkus, norėdami kvapių
maisto likučių pasiieškoti.
Špokai aptilo
- išvedė vaikus. Žvirbliai gal jau ir
antrąkart ėmė ruoštis perėti.
Gandriukai, Šmičkio nuo žemės sekami,
augo vis didyn. Jau laikas nuo laiko imdavo
sparnais mosuoti - mokydamiesi skristi. Bet
dar bijojo kojas nuo lizdo pakelti.
Vieną
gražią vasaros dieną, jau pasibaigus
šienapjūtei, staigiai ėmė augti
kamuolinio debesies viršūnė, virste
visdama aukštyn. Iš ryto - jokio
debesėlio danguje. Apie priešpietį ėmė
rastis vis daugiau. Debesys augo. Debesų
apačios tamsėjo, storėjo, ypač to vieno,
darėsi tarsi švino pripiltas. Žybtelėjo
žaibas už debesies apačios tolumoj. Ėmė
šlamėti medžių lapai, regis, šnekėdami
tarp savęs, kiek susirūpinę, susitelkę.
Jau viršūnėse šakos ėmė linkti, lyg
kas jas po kita kitos stumtų į vieną
pusę. Neduodamas medžiams atsitiesti
vėjas pūtė vis smarkiau ir smarkiau.
Aptemo. Žaibus ėmė mesti vis arčiau, jau
griaustinis ėmė dundėti vis smarkiau,
įgaudamas aštresnius, skaudesnius garsus.
Reti lietaus lašai su kruša ėmė
spragsėti į medžių lapus. Po klėties
pagrindu subėgo vištos. Kvarktelėjo kelis
kartus pylės tvenkiny, gavusios per nugarą
krušos paragauti. Gagtelėjo žąsys,
sustojo su žąsiukais pūdymo vidury,
kaklus ištiesusios aukštyn ir
išsižiojusios. Kažkur subliovė avys.
Sumišo viskas. Žmonės, švarkus ant
galvos užsimetę, bėgo už kits kito namo
ko greičiausiai.
Šeimininkė
uždegė dvi grabnyčines žvakes,
nušnypštė jas ir pastatė ant stalo
gerojoj troboj. Įmetė į priemenės
ugniavietę per verbas pašventintų
kadagių saujelę, žolių šventės
žolių, kad šventi dūmai nelaimę
nušalintų. Po to sutiko parbėgančius iš
laukų, viena ranka laikydama gerosios
trobos atdaras duris, kad kas kur pro šalį
neprašaptų.
1952
m. spalio 26 d.
Kalbėkit
litaniją prie Panelės Švenčiausios.
Antanai, va ten, kertinyčioj, mano Aukso
altorius.
Net
neatsipeikėję suklaupė paskubomis prie
poterių, tebevarvančius prakaito ir
lietaus lašus nuo gausiai aprasojusios
kaktos šluostydami. Šlapokos marškinių
rankovės - šluosto tiesiog traukdami
aukštyn pagal kaktą, užausius delnais,
kad tik drėgmė neslūgtų už apykaklės.
Žaibuoja,
gruma perkūnija, skaldo, rodos, čia pat,
kieme. Lyja kaip iš kibiro - verste
verčia. Visiškai aptemo. Reik maldaknygę
kišti prie spragsinčių grabnyčinių, kad
apčiupinėtų raidžių knygoj, galėtų
Marijos visus privalumus išsikviesti
apsaugai nuo pavojaus - ir sau, ir
pastatams, ir gyvuliams.
Pramatoriui
dar tepasakius Karaliene, be gimtosios
nuodėmės pradėtoji, švystelėjo
žaibas. Jonis pažvelgė į langą ir tuoj
sušuko:
- Mamūnėle,
veizėk, nu ta jau mūsų epušės nebėr.
Veizėkit, ar nesimato kame ugnelė, dūmai;
į ugniavietę įdėjome šventintų
žolelių, į trobą neturėjo trenkti
Pamiršę
baimę ir maldą, griaustiniui griaudint
(perkūnui grumant), prie lango stovėti,
visi, paskutinius litanijos posmus
sugiedoję, prikibo prie langų rūtų, kad
epušę pamatytų.
Vėl suklaupė
baigti numatytas maldas.
Griaustinis
tuo metu ėmė slinkti tolyn, silpniau,
rečiau begrumėjo, lietus ėmė mažėti,
darėsi šviesiau. Dar tebelijo, kai
pradėjome kas greitesnis bėgti per kiemą,
klumpius priemenėj palikę, pro klėtį į
žardieną epušės žiūrėti.
Po kojų
vėlėsi Šmičkis - ir tas buvęs troboj,
po suolu per maldas pasilindęs.
Tikrai epušė
išvirtus iš pat šaknų.
- O
gandriukai? - visi ėmė šaukti.
Pasirodo,
epušei virstant jaujos pusėn, gandriukai
šiaip taip nuplasnojo iki pastato stogo. Ir
tėvai, ir vaikai, sustoję ant jaujos,
nudžiugę, kad išsigelbėjo, kaleno
snapais, viens prieš kitą lankstydamiesi,
mosuodami sparnais.
Šmičkis pirmas
nubėgo prie pavirtusios epušės, nuleido
uodegą ir galvą. Bet nugirdęs gandrų
kalenimą ir pamatęs juos ant stogo,
nebegalėjo iš susijaudinimo beišloti, ėmė
kūkčiodamas cypte cypti; nė ant kojų
nabepastovėdamas, vis bėgo į kitą vietą,
vis sėdosi ant šlapios žolės,
žiūrėdamas į gandrus ant stogo. Ir
šlapiai sėdėdamas vizgino uodegą, vis
cypčiodamas, atsisukdamas į žmones, bet
akių nenuleisdamas nuo gandrų - taip
Šmičkis temokėjo išsakyti savo
nesuvaldomą džiaugsmą. Tarsi jam epušės
iš viso nebuvo gaila.
