Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1 

KALĖDOS
 
Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos – Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji – Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” („Tautos atminties beieškant“, V. 1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės – jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių – tik vakare. Svečių lankymas – antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška. Jų priedermė – gražias oracijas sakyti, kalėdines giesmes giedoti. Kalėdautojus Lietuvoje gali sutikti ir Naujųjų metų išvakarėse per vadinamąsias Mažąsias arba riebiąsias Kūčias. Jų metu vėl vaišinamasi tradiciniais kalėdiniais valgiais, tą vakarą sakomi linkėjimai, ant šventinio stalo dega blogį apvalanti žvakė, prisimenami saulėgrįžos laikotarpiui būdingi burtai, orų spėjimai.
Iki pat Trijų Karalių – įvairios linksmybės, žemdirbių atokvėpio metas. Nuo seno įprasta tarpušvenčiu nedirbti kai kurių sunkių darbų, nes iš to, anot mūsų protėvių, gali būti daugiau bėdos negu naudos – ledai javus išmuš ir kitokios negandos lankys. Visiškai nieko negalima dirbti saulei nusileidus. Nuo Kalėdų iki pat Trijų Karalių tęsiasi šventvakariai. Tuo laiku tik į vakarėlius rinkis, šok, dainuok, vaišinkis, mįsles mink, pasakas sek. Daugelyje Lietuvos vietų tarpušvenčiu nuo seno gali sutikti persirengėlius. Jie išmoningi, triukšmingi, visokių staigmenų iš jų gali sulaukti. Dažniausiai jie lanko tas sodybas, kur tikisi už savo dainas, muzikas būti pavaišinti, apdovanoti. Žemaitijoje seniau tarpušvenčiu dažnai galėjai sutikti vaikščiojant dvylika „bernelių“. Tai dažniausiai jauni, energingi, išmoningi, išvirkščiais rūbais apsirengę vyrai, kuriuos sutikęs išgirsi tai, ko pasaulis negirdėjęs. Tokiomis dienomis nuo seno vaikšto ir senis Kalėda, kiek panašus į dabartinį Kalėdų senelį. Anot tyrinėtojų, senojo Kalėdos tik funkcijos buvo kitokios – jis ne dovanas dalydavo, o giesmes giedodavo, Saulėgrįžos švenčių ciklo metu magišką galią turėjusius grūdus barstydavo, taip norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvoje įsitvirtino Kalėdų eglutės puošimo tradicija, atėjusi pas mus iš Vakarų Europos (anot tyrinėtojų, iš Aukštutinio Reino krašto). Pirmąsias eglutes Lietuvoje pradėta puošti dar XVIII a.
 
Kalėdų vaišės Žemaitijoje
 
Tradiciškai per šventes Žemaičiuose valgyta daug ir įvairaus maisto, nes tikėta, kad tik toje sodyboje, kur namiškiai ir svečiai per šventes linksmi ir sotūs, kur šalia vargingai gyvenantis kaimynas neužmirštamas, per metus viskas gerai seksis, geras derlius užderės, gyvuliai seksis, bitės daug medaus prineš – tiems namams Dievas bus palankus. Žemaičiuose iki pat šiol gyvas tikėjimas, kad tik tas žmogus, kuris kitam gera daro, per šventes vargšų neužmiršta, po mirties gali tikėtis Dievo malonės.
Žinoma, kad senovėje pirmuosius Kalėdų vaišių kąsnelius ir pirmąsias taures gėrimų mūsų protėviai aukodavo vėlėms – maistą numesdavo žemyn (dažnai po stalu), o gėrimus išpildavo į kambario kampą. Na, o visa, kas likdavo nuo Kalėdų stalo, būdavo nunešama ir padedama ant mirusiųjų kapų.
Pusryčiams dažniausiai valgomi šalti patiekalai, daug kur ir šiupinys su kiaulės uodega. Itin mėgstamas Kalėdų valgis – troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis (kiauliena per Kalėdas simbolizuoja sotumą ir skalsą). Šventėms išverdama šaltienos (košelienos). Kalėdų dieną žemaičiai neapsieina ir be naminio pyrago, sūrio, medaus, obuolių, grybų, riešutų. Daugelis jį paskanina aguonomis, uogomis. Ant Kalėdų stalo tradiciškai dedama ir tai, kas liko nuo Kūčių vakarienės. To gero reikia neužmiršti nunešti ir gyvuliams. Mėgstamas ir alus, naminė gira.
 
Oro spėjimai
 
* Jei Kalėdų rytą šalta – tikėkis vėlyvo pavasario, snigs net per Velykas.
* Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta – visi metai bus geri.
* Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla – vasara bus lietinga, gali tikėtis stiprių perkūnijų.
* Jei Kalėdų dieną iš šieno byra sėklos – ateinantys metai bus geri.
* Jei per Kalėdas stipriai pasnigę – per Velykas žolė bus sužaliavusi.

MĖSĖDIS (MĖSĖDAS)
 
Tai laikotarpis tarp Kalėdų ir Užgavėnių. Tokiu metu nuo seno kaime žmonės dažniausiai vakarais rinkdavosi kurioje nors troboje ir užsiimdavo smulkiais žiemos darbais: kas verpdavo, siūdavo, kas pančius vydavo. Tokiu laikotarpiu kaime būdavo daug pramogaujama. Tai dienos, skirtos ir giminių lankymui – tam dabar kaip niekad laiko daug, nes svarbiausi darbai nudirbti. Iš peties tokiu metu triūsia tik tie, kas statybomis užsiėmęs, kam malkų reikia pasistoroti (pasirūpinti), kas mišką kerta.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija