Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

Kaitints alus

 
Muosiedė krašta žmuonis žėna ėr lig pu šē dėinā unt stala paprasta dėina ėr švėntiu pruogo paded ivairiausiu tradicėniu žemaitėšku valgiu. Vėinė ėš kėtū če ėšmuokst, kāp darītė sriobalīnė, kastini, spėrgėnė, žiūrė, posmarškuonė kuošė, žėrnīnė, kaitinta nomini alu, gira ėr daug kėtū. Vėsėms anėms somėnavuotė ėr aprašītė atskėruos knīngas reikietom. Gal muosiedėškē kumet nuors tuokė ėr tories, vuo kol anuos nier, pateikam vėina jau ėr pagīvenusiu žmuoniū gerā primėršta kaitinta alaus recepta.
Karšts, kaitints alus senās laikās bova dėdlē žėnuoms ėr miegstams Muosiedė apīlinkies. Anou liuob darītė par vėsas dėdesnės švėntės, kumet liuob soeitė, sovažioutė vėsė nomėškē, gėmėnės, draugā. Šėndėin jau tik vėina kėta gaspadėnė bamuok skanē nomėni alu pakaitintė. Anužienė Adolfina tuoki alu lig šē dėinā par Velīkas sava šeimīnā pataisa. Par Akademėnė žemaitiu jaunima korporacėjės ekspedicėjė Muosiedie, katra če vīka 1997 metās, gaspadėnė Adolfina monėi tou alaus paslapti pašnėbždiejė. Parvažiavusi nomėi pamiegėnau. Dariau vėsoku, kap p. Adolfina lėipė ėr... Vuo skanoms, vuo gardoms! Svetius vaišėnau, nesėgailiejau, tik biški, anėms pėldama, padaugėnau...
Ka jau tēp pavīka, recepta gerā i galva ėsėdiejau, ont popieriaus vėsa paslapti soraitiau, vuo šėndėin tamstuoms anou papasakuosio. Ėr tēp... Kaitints alus. Rēk torietė maždaug vėinuodā nomėnė alaus (gal būtė ė pėrktinis, bet ons nebūs tuoks skanos ė macnos) ė vondėns. Je nuori, ka kaitints alus būtom macniesnis, vondėns imk mažiau, gal kuoki trečdali alaus kiekė. Pu pėrmo rēk katėlė, unt ognėis, pavirintė vondėni. Pu tuo īmeti biški (no, kuokė saujelė) razinku, pavirini. Kol užvėrs, pajemi vėina arba do šaukšto mėltu (priklausa nu tuo, kuokė tėrštoma tou alu darīsi), isiplaki atskėrā stėklėnie vondėns ė sūpili i kū tik atvėrusi vondini so razinkās.  Pamaišā – pasėdara tuoki tėršta žiūrelė. Paskiau pajemi alu ė pu lėngvo sūpili. Vėskou pakaitini, īdedi saldė smetuona (grietėnės), biški droskas (pagal skuoni) ėr ėšmaišā. Priš pat alou atverdont, nūjemi katėla nu ognėis. Ka alus biški atviest, gali kaštavuotė. Tik nepadaugink, vuo būs kap tėms mona svetēms. Kā linksmiau būtom tou alu kaštavuotė, kuožnam baliauninkou rēk padainioutė tuoki paragėnėma:
 
 
 
Adelē linksma īra –
Kieliškelis ronkuo īra.
Neimana kor padiet,
Pas kaimīna pažadiet,
Uo patē ėšgertė,
Uo patē ėšgertė.
 
Ka išger, atsaka:
 
– Gieriau – patėka,
Lënkiau – neblėka,
Pėlk dabar, pėlk dabar,
Gersio ė kėta.
 
Pateikëjai: Albertas Ðemeta (veda), g. 1932 m. Igariø k., Mosëdþio vlsè., Adolfina Anuþienë-Prialgauskaitë (taria), g. 1925 m. Igariø k., Mosëdþio vlsè., abu gyv. Mosëdyje. Uþraðë 1997 m., ðifravo 2005 m. Loreta Mukaitë-Sungailienë Sg. SA/M-5.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija