Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1 

Kazio Varnelio Užgavėnių kaukių komplektas
 
Užgavėnių persirengėliai su Kazio Varnelio padarytomis kaukėmis. Nuotrauka iš Žemaičių muziejaus „Alka“ archyvų
Inv. Nr. 1179-1185, 2287, 2288, 8214/1-7. Autorius Kazys Varnelis. Visas Užgavėnių kaukių komplektas – septyni vienetai ir jų priedai (laiko kirvis bei angelo kalavijas) – 1939 m. gautas iš Alsėdžių gyventojo Vagdario. Tikslesnis gavimo laikas nežinomas.
Gavimo akto nėra. Įrašytas į muziejaus inventorinę knygą kartu su kitais eksponatais 1939 m. gruodžio 30 d. Tie kiti eksponatai – tai „Stražniko” atributai, gauti iš Emilijos Gricienės, gyvenančios Alsėdžiuose, 1958 m. spalio 11 d. Kaukės saugomos muziejaus rinkinių saugykloje.
 
Kazys Varnelis

 

Gimė 1867 m. Jis buvo žymus Alsėdžių miestelio visų galų meistras. Ėjo po bažnytkaimius dažydamas bažnyčias, dirbo dievukus ir kitokius staliaus darbus. Jokių mokslų nebuvo baigęs. Turėjo Alsėdžių miestelyje sklypelį žemės su trobele.

 

Komplektas
 
Jį sudaro septynios kaukės, išdrožtos iš medžio ir nudažytos aliejiniais dažais. Detalės padarytos iš kartono, kailio, linų, ašutų, metalo. Komplektui priklauso atributai, susiję su tomis kaukėmis: laiko kirvis, ugninis angelo kalavijas, žandaro kardas ir pentinai.
1. Kaukė „DAKTARAS” (Inv. Nr. 1179) vaizduoja riebų, su paliaukiu vidutinio amžiaus žmogų. Ūsai – po nosimi prikalta arklio oda su juodais karčiais. Iš kartono padarytas aukštas plačiabrylis cilindras. Akys su baltymais, juodose lėliukėse padarytos skylutės. Antakiai nudažyti rudai. Raukšlės eina nuo nosies šonų link lūpų kraštų. Daktaras turėjo lazdą, kuria eidamas pasiremdavo. Muziejus jos negavo.
Kaukės aukštis 25 cm., plotis 15 cm., cilindro aukštis 30 cm., skersmuo 17,5 x 21 cm., brylius 37,5 x 44 cm.
2. Kaukė „APTIEKORIUS” (vaistininkas) (Inv. Nr. 1180) vaizduoja vidutinio amžiaus susiraukusį žmogų. Ryškios raukšlės tarp akių, kaktoje ir skruostuose. Akys – įžambūs plyšeliai. Antakiai – prikaltos kailio su vilnomis juostelės (nuo vienos vilnos nusmukusios). Ūsiukai trumpi, padaryti iš kailio gabaliuko su vilnų kuokšteliu. Kaukės kraštuose prikaltos kailio su vilnomis juostelės – žandenos. Kepurė padaryta iš kartono, su snapeliu, juodai nudažyta. Kepurės priekyje sidabrine bronza nupaišyti du sukryžiuoti raktai (ką jie reiškia, neaišku). „Aptiekorius” nešiojosi per petį pasirišęs odinį, metalu apkaustytą krepšelį, kuriame laikydavo „vaistus”. Krepšelio muziejus negavo. Kaukės aukštis 23 cm., plotis 15,5 cm., kepurės skersmuo 17 x 19 cm., aukštis 12 cm.
3. Kaukė „STRAŽNIKAS” (Inv. Nr. 1181) vaizduoja senyvą susiraukusį žmogų. Ryškios kaktos ir skruostų raukšlės, einančios nuo nosies. Akys kiek išsprogusios, su baltais obuoliais ir mėlynais vyzdžiais. Antakiai buvę rudai nudažyti aliejiniais dažais, bet vėliau prikaltos kailio juostelės su vilnomis. Ūsai vidutinio ilgio, padaryti iš kailio su ilgom vilnom. Kaukės pakraštys apkaltas kailio su vilnomis juostele. Tai pabarzdė ir žandenos. Aliejiniais dažais nudažyta geltonai su rudais atspalviais. Kepurė padaryta iš kailio (jo vilnos nuplikusios) ir raudonos medžiagos. Ji primena rankovę, kurios galas surauktas ir surištas iš virvelių padarytu ir bronzuotu kutu. Tarp kailio ir raudonos medžiagos įdėta geltona juosta, o priekyje prisiūta žalvarinė skardelė su iškaltu įrašu „zaotličije”. Kaukės aukštis 26 cm., plotis 13,5 cm. Kepurės skersmuo 19 cm., aukštis apie 36 cm.
Prie šios kaukės kartu su atitinkamais drabužiais nešiodavo priedus (Inv. Nr. 8214/1-7):
a) Carinės armijos ulono diržas iš raudonos ir juodos drobės. Galuose įtvirtintos iš vielos padarytos sagties detalės. Diržo ilgis 96 cm., plotis 6,5 cm.
b) Du raudoni, juodais apsiuvais antpečiai su geltonos spalvos jaunesniojo seržanto juostele. Jų ilgis 15,5 cm., plotis 6,1 cm.
c) Askelbantas – pintinė balta virvutė, sulenkta dvilinka ir vienoje vietoje sumazgiota, o gale padarytas kietas skersiukas. Virvutės ilgis 136 cm.
d) Du pentinai su odiniais dirželiais pritvirtinti prie avalynės. Pentinų ilgis 15 cm., plotis 10,8 cm.
e) Kutas nuo kardo. Ant raudonos su geltonais krašteliais juostelės (sulenkta dvilinka) pritvirtintas profiliuotas kuto pagrindas, apie kurį apsiūti iš žalvarinės plonytės vielelės susukti kutai. Juostelės ilgis 28 cm., kuto – 8,5 cm.
f) Kardas makštyje, padarytas iš medžio, apkaustytas iš skardos padarytomis juostelėmis, su pritvirtintais odos diržais. Makšties ilgis 74 cm., kardo ilgis 80 cm.
g) Odinis diržas su geležine sagtimi viename gale. Buvęs pantis gyvuliams pančioti, siūtas rimoriaus. Apnešiotas. Kaip jis nešiotas prie šios kaukės, nėra nustatyta. Galimas dalykas, kad jis į Griciaus kaukės aprangos kolekciją pateko visai atsitiktinai ir per Užgavėnes prie šios kaukės nebuvo nešiojamas. Diržo ilgis 98 cm., plotis 2,7 cm.
4. Kaukė „ANGELAS” (inv. Nr. 1182) vaizduoja riebią, jauną, su duobutėmis skruostuose moterį. Akys didelės, baltais obuoliais ir mėlynom lėliukėm. Antakiai rudi. Visas veidas nudažytas gelsvais aliejiniais dažais. Kaukės viršų dengia lininio audinio gabalas, apsiūtas ilgais linais, kurie yra kaukės plaukai. Ilgis 25 cm., plotis 14,5 cm.
Prie angelo kaukės nešiodavo iš kartono padarytus baltus sparnus, ugninį kalaviją (inv. Nr. 2287), išdrožtas iš alksnio pliauskos. Jo rankenas su skersiniu nudažyta sidabrine bronza, o ašmenys, simbolizuojantys liepsnas – geltona ir raudona spalvomis. Kalavijo ilgis 67 cm.
5. Kaukė „SMERTIS” (inv. Nr. 1183) vaizduoja kaukolę su akiduobėmis, nosiaduobe ir dantimis, be lūpų. Nudažyta baltai pilkšvais aliejiniais dažais. Užpakalinė dalis apkalta tais pačiais dažais nudažyta plika oda. Ilgis 23 cm., plotis 16,5 cm. „Smertis” vaikščiojo apsivilkęs baltomis kelnėmis, apsisiautęs balta drobule, rankose turėjo medinį dalgį (muziejuje jo nėra).
6. Kaukė „VELNIAS” (inv. Nr. 1184) vaizduoja iškreiptą veidą. Ryškios raukšlės skruostuose ir kaktoje. Nosis kreiva. Viena akis aukščiau už kitą. Akių obuoliukai balti. Viršugalvis apsiūtas kailiu, iš jo kyšo du juodi rantuoti ragiukai. Ilgis 24 cm., plotis 15 cm. „Velnias” būdavo apsirengęs juodais drabužiais ir apsiavęs auliniais batais. Užpakalyje būdavo pritvirtinti juodi sparnai. Rankose nešiodavosi dėžutę aukoms ir kapstyklėlę, nulenktais nagais, kurių muziejus negavo. Be to, „Velniui” užpakalyje būdavo pritvirtinta tikra karvės uodega.
7. Kaukė „LAIKAS” (Inv. Nr. 1185) vaizduoja seną žmogų raukšlėtu veidu. Antakiai nudažyti ruda spalva. Barzda ir ūsai padaryti iš arklio uodegos ašutų su visa oda, kuri prikalta prie kaukės vinutėmis. Ant galvos uždėta iš kartono padaryta juoda kunigiška kepurė (beretė). Ilgis 25 cm., plotis 14 cm. „Laikas” nešiojosi Gyvenimo knygą, kurioje tariamai esą surašyti visų žmonių gyvenimai, ir kirvelį (Inv. Nr. 2288). Kirvio ašmenys nudažyti sidabrine bronza, špikis – auksine bronza, o kirvakotis – juoda spalva. Ilgis 75 cm., plotis 28 cm.
 
KOMPLEKTO PADARYMO ISTORIJA
 
XX a. pradžioje Alsėdžių miestelio gyventojas Domininkas Varnelis su dviem kaimynais turėjo Užgavėnių kaukių komplektą iš „Ožio”, „Žydo” ir „Velnio”. 1921 m. prieš Užgavėnes pas D. Varnelį susirinkę vyrai, tarp kurių buvo ir kiti karnavalo dalyviai, išsikalbėjo, kad Užgavėnių eisenoje esą daug nepatogumų su „Ožiu”. Geriau būtų, jeigu visi persirengėliai vaidintų žmogiškus personažus. Ir čia pat pašnekovai pradėjo siūlyti patogius vaidinti personažus. Taip buvo numatyta padaryti šių septynių kaukių komplektą. Kaukes iš medžio išdrožė Kazys Varnelis, o jas nudažyti padėjo jo pusbrolis, viso komplekto organizatorius Domininkas Varnelis. Drabužius ir papildomus atributus pasidarė patys persirengėliai ar jų šeimų nariai. „Angelo” ugninis kalavijas ir „Laiko” kirvis, sprendžiant iš medžiagos, yra padaryti vieno žmogaus – vieno kurio nors Varnelio.
 
VAIDYBA SU KAUKĖMIS
 
Vaidinimą pradėdavo „Stražinkas”. Jis saugodavo visą persirengėlių grupę. Kardu mosuodamas, pentinais žvangindamas, aprėkdamas, nuvaikydavo tuos, kurie mėgindavo užkabinėti persirengėlius. Jis pasibeldęs vienas įeidavo į trobą ir ten prašydavo šeimininko ar šeimininkės, kad priimtų daktarus. Tuo metu jis nužiūrėdavo, kokie žmonės yra kambaryje. Jeigu šeimininkai leisdavo užeiti „daktarams“, tai išėjęs „Daktarui“ pasakydavo, ką „gydyti”. Gavę leidimą, visi persirengėliai sugužėdavo į trobą. Pirmasis įeidavo „Daktaras”. Pasisveikindavo, čia pat paklausdavo, kur ligonis. Apsidairęs pamatydavo „sergantįjį” ir pradėdavo su juo kalbą. Veiksmais ir žodžiais, juokingais posakiais teiraudavosi apie ligą, klausydavosi širdies, jeigu „ligonis” pana, tai pakybindavo, įgnybdavo į šlaunį. Nustatęs „ligą”, rašydavo receptą, tikindavo, kad nuo vaistų pagysiąs ir prašydavo užmokesčio už vizitą. Maždaug tuo pat metu savo vaidinimą pradėdavo „Laikas”.
„Laikas” ir lauke, ir viduje eidavo palengvėle, svyruodamas, vaizduodamas labai seną žmogų. Kalbėdamas drebėdavo (ypač gerai senio drebėjimą mokėjęs pavaizduoti Juozas Lapžentis). Atsivertęs atsineštą Gyvenimo knygą, susirasdavo „ligonio” gyvenimo aprašymą, palengva skiemenuodamas žodžius, kirveliu vedžiodamas eilutes perskaitydavo jį ir užbaigdavo, kad „ligonis” jau turįs mirti, jo gyvenimas jau pasibaigęs.
„Aptiekorius” siūlydavo pirkti ir vartoti jo nešiojamus vaistus. Traukdavo iš krepšelio buteliukus, rodydavo ligoniui, aiškindavo pašaliniams žiūrovams vaistų galią ir garantuodavo, kad ligonis pasveiks.
Giltinė tvirtindavo, kad tam ligoniui jokie vaistai jau nebegalį padėti, „Laiko” ištarmė nepakeičiama. Kalbėdama pustydavo dalgį, mėgindavo jo aštrumą, vėl pustydavo. Tuo pačiu metu į pokalbį įsikišdavo „Angelas” ir „Velnias”. „Angelas”, trypčiodamas smulkiais žingsneliais, aiškindavo pomirtinio gyvenimo laimę, rodydavo savo ugniniu kalaviju į dangų, siūlydavo ligoniui melstis, prašyti Dievo dangaus karalystės.
„Velnias”, priešingai, šokinėdamas apie „ligonį” piršdavo jam pragaro linksmybes, peikdavo nuobodų dangaus giedojimą. Pagaliau „Angelas” ir „Velnias” pradėdavo varžytis dėl „numirėlio” sielos. Ir vienas, ir kitas, norėdami sau pasiimti sielą, pradėdavo tampyti „ligonį”, jį varginti. Dabar prisiartindavo su „išgaląstu” dalgiu giltinė ir tardavo savo „paskutinįjį” žodį, kad dar „ligonis” galįs nuo jos išsipirkti arba degtine, arba pinigais, arba blynais – žiūrint kokioje sodyboje būdavo. Dažniausiai išpirkos prašydavo pinigais. „Ligonis” sutikdavo mokėti giltinei išpirką. Puslitį ar visą litą įkišdavo į velnio nešiojamą skardinę. Pamatęs, kad piniginė išpirka atiduota, „Stražnikas” visus persirengėlius išvaikydavo iš kambario lauk, atsiprašydavo už nemalonumus ir pats išeidavo. „Velnias”, išėjęs iš trobos, tuojau vėl stengdavosi iškrėsti kokią šelmystę. Užsėsdavo ant pakinkyto arklio, neva jodavo ir nenulipdamas prašydavo arklio savininko išpirkos. Gavęs išpirką, šokinėdamas per tvoras bėgiodavo kiek toliau nuo grupės, krėsdamas visokias išdaigas, maišydavosi žioplių minioje ir, barškindamas į skardinę, prašydavo centų.
 
ISTORINĖ CHARAKTERISTIKA
 
Kaukių komplekte tik dalis kaukių yra tradicinės, liaudyje nuo seno buvusios. Tai „Velnias”, „Giltinė”, „Daktaras” ir „Stražnikas”, kuris liaudyje labiau žinomas žandaro vardu. Šias kaukes savo raštuose mini L. Jucevičius, M. Valančius. Kitos kaukės: „Laikas”, „Angelas” ir „Aptiekorius” yra pačių komplekto sumanytojų išgalvotos, o ne pasisavintos iš liaudies tradicijų. Pažymėtina, kad „Aptiekorius” atlieka dalį tradicinio „Daktaro” veiksmų. Užgavėnių persirengėlių vaikščiojimas buvo savotiškas liaudies teatras, kuriame buvo reiškiamas liaudies sąmojis, išjuokiama daugelis gyvenamojo meto negerovių. Alsėdiškiai savo kaukių personažais parodė gydytojų ir vaistininkų šarlataniškumą, pinigų godumą. Jų dangiškieji personažai, nors ir nedrąsiai, kritikavo bažnyčią, pajuokė kunigų skelbiamą pomirtinį gyvenimą. Hiperbolizuotai pabrėždami pinigo galią (galimybė išsipirkti net iš Giltinės), demaskavo tuometinę santvarką.
 
MOKSLINĖ-MUZIEJINĖ REIKŠMĖ
 
Varnelio kaukių komplektas yra vertingas etnografinis eksponatas, rodantis liaudies menininko kūrybinius sugebėjimus. Be to, šis komplektas liudija ir drąsų, liaudies tradicijose besireiškiantį novatoriškumą. Komplektą ekspozicijoje galima panaudoti vaizduojant liaudies menininkų, tarp jų ir K. Varnelio, kūrybą arba liaudies vaidybą.
1972 m. spalio 31 d.
Panaudota literatūra:
 
1. Jucevičius L. A., Raštai, Vilnius, 1959 m.
2. Valančius M. Palangos Juzė, Vilnius, 1947 m.
3. Katkus M. Balanos gadynė, Vilnius, 1949 m.
4. Dulaitienė E. Kupiškėnų senovė, Vilnius, 1958 m.
5. Kėdaitis-Kėdavičius K. Užgavėnės, Gimtasai kraštas, 1941 m. Nr. 1-2.
6. Lietuvių liaudies menas, Kn. II, Vilnius, 1965 m.
7. Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius, 1964 m.
8. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. III, Užgavėnės, Vilnius, 1971 m.
9. Kraštotyros užrašai, 3 sąs., rašyti V. Valatkos, kuriuose yra trijų žmonių pasakojimai apie K. Varnelio kaukes.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija