"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1

Žemaičio namai sostinėje

Kazio Varnelio sugrįžimas

Kęstutis Vaitkus

Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, jau kuris laikas veikia naujas muziejus. Iš kitų panašių įstaigų jis pirmiausia išsiskiria tuo, jog visos čia eksponuojamos kultūros bei meno vertybės sukauptos vieno žmogaus. Tai – žinomo išeivijos dailininko, tikrų tikriausio žemaičio (gimė Alsėdžiuose) Kazio Varnelio dovana Vilniui bei visai Lietuvai. Dovaną sudaro tapybos darbai ir skulptūros, grafika bei žemėlapiai, knygos ir rankraščiai, baldai, interjero ansambliai. Tiesa, pats dailininkas sakėsi buvęs gerokai nustebintas, kai spaudoje apie jį parašę kaip apie lobių saugotoją. Kiekvienas meno vertintojas, bibliofilas ar šiaip smalsuolis dabar gali užsukti į restauruotą buvusią Mažąją gildiją ir pats įvertinti ten sukauptus turtus.

Meno kūrinių kolekcija

Kaip muziejuje apsilankiusiems plungiškiams bibliofilams pasakojo pats dailininkas K. Varnelis, dar būdamas studentu jis keliaudavęs po Žemaitiją ir rinkdavęs liaudies meno dirbinius, juos fotografuodavęs bei piešdavęs (viskas esą išlikę M. K. Čiurlionio muziejuje). Karo metais dirbant Bažnytinės dailės muziejaus direktoriumi Kaune turbūt buvo įgyta ir daugiau būsimam kolekcininkui reikalingos patirties. Po karo pasilikęs Vakarų Europoje, o 1949 m. atsidūręs Amerikoje, K. Varnelis nuolat domėjosi aukcionuose vykusiomis varžytinėmis. Nemažai profesionalaus meno kūrinių įsigyta Frankfurto, Paryžiaus, Vienos bei kai kurių kitų miestų aukcionuose. Taip susikaupė nemaža kolekcija – buvo ką dovanoti Tėvynei. Vienas iš žemaičių, skatinusių parvežti kolekciją į Lietuvą, buvo Vilniaus dailės akademijos prorektorius, Žemaičių akademijos rektorius Adomas Butrimas.
Meno kūriniai, eksponuojami gausybėje nedidelių salių-kambarių (tikrų namų jaukumas!), pasižymi nepaprasta įvairove. Štai grupėmis sukabinti tapybos darbai bei grafikos lakštai. Viena patalpa paskirta vien bronzinių skulptūrų kolekcijai, nors skulptūrų, be abejo, yra ir kitose salėse. Ekspoziciją pagyvina baldų – tiek praėjusių amžių Vakarų Europos, tiek XX a. modernaus dizaino iš Amerikos – ansambliai. Akį patraukia Rytų meno kūriniai – nesvarbu, ar tai būtų tapyba ant šilko, ar žiūrovo sielą harmonizuojantys kaligrafijos darbai (K. Varnelio nuostaba, žvelgiant į XVI a. vienuolio parašytą poemą: „Turėjai turėt pasiutusią ranką, kad galėtum šitaip simbolius išvedžioti”).
Beje, vertingiausius profesionalaus meno kūrinius straipsnyje „Kazio Varnelio kolekcija” (žurnalas „Dailė” 2000 m. Nr. 1) yra glaustai aptarusi Ieva Kuizinienė (ji – taip pat viena iš tų „kurstytojų”, raginusių dailininką grįžti į Lietuvą). Tačiau kiekvienas – galbūt ir ne toks žymus – meno kūrinys šiuose namuose skleidžia šilumą, nes turi mylintį šeimininką. Kad ir kalėdinės vaškinės žvakės – galbūt iš XIX a. pabaigos (K. Varnelis: „Iš vaško tokius nuostabius dalykus galima padaryti”). Arba šventųjų skulptūrėlės iš dailininko tėviškės. Tiesa, išsaugoti tepavyko bene tik dvi. Buvę jų ar tik ne dvylika, bet „per ilgus metus išbėgiojo”...

Biblioteka

Knygos taip pat keliauja. Štai kokią istoriją plungiškiams papasakojo Kazys Varnelis. Prieš kokį 20 metų iš Frankfurto aukciono jis nupirkęs „Jėzuitų istoriją“. Paaiškėjo, kad ši knyga kadaise buvusi Kražių kolegijoje. Vėliau ji galėjusi patekti į Vilnių, o iš ten, K. Varnelio spėjimu, į Peterburgą (galbūt – į ten veikusią Dvasinę akademiją). Paskui – mums nežinomais keliais – Vokietijon, kur ji ir pakliuvo į aukcioną. Po to – paštu į JAV, pas naująjį šeimininką, kuris ją vėliau ir parvežė į Lietuvą (K. Varnelis: „Fantastiška istorija: ta knyga apkeliavo vos ne visą planetą”).
Tiesa, pažintį su biblioteka galima pradėti nuo žemėlapių, kurie taip pat yra knygotyrininkų akiratyje. Tuo labiau, kad jau pirmosiose muziejaus salėse lankytojai pamato gražiai įrėmintus su Lietuva bei jos istorija susijusius eksponatus. Būtent Lietuvos pavaizdavimas ir buvo svarbiausias kriterijus kaupiant šią kolekciją, nors dailininkui žemėlapiai įdomūs ir kaip grafikos darbai. K. Varnelis yra surinkęs apie 170 žemėlapių (vien senųjų – iš XVI-XVIII a. – apie 150). Juose – įvairių laikmečių Vidurio Europa, Lietuva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lietuvos-Lenkijos valstybė, kaimyniniai kraštai (Rusija, Prūsija, Livonija, Ukraina ir t. t.), atskiri mūsų šalies regionai (yra ir atskiras Žemaitijos žemėlapis!). Turima ir miestų planų, ir lietuvių kariuomenės mūšių planų. Alma Braziūnienė straipsnyje „Senosios kartografijos rinkiniai Lietuvoje” (36-ame „Knygotyros” tome), aprašiusi K. Varnelio turimus žemėlapius, padarė išvadą, jog „profesoriaus Kazio Varnelio per ilgus dešimtmečius iš įvairių pasaulio kampelių surankiota senojo Lietuvos kartografijos paveldo kolekcija savo verte tvirtai užima antrąją vietą Lietuvoje po Vilniaus universiteto bibliotekos kartografijos rinkinio”.
Kaip knygos? Bet kuris bibliofilas pas K. Varnelį turbūt ištisas dienas ir naktis galėtų neatsitraukti nuo gausybės čia saugomų senų ir retų knygų, rankraščių, bibliofilinių leidinių, knygos meno šedevrų. Kiekvienas menininkas taip pat čia surastų daugybę jį dominančių meno istorijos leidinių ar reprodukcijų albumų. Pats bibliotekos šeimininkas, be abejonės, vertina visas kryptingai formuoto rinkinio knygas, kurių priskaičiuoja 6-7 tūkstančius. Tačiau patys brangiausi jam esą lituanistiniai rankraščiai. O patvirtinimui, kad K. Varnelio asmenyje patriotas nenusileidžia bibliofilui (o gal net ima viršų...), užtektų vienui vienos istorijos...

Lituanistika

Vieną 1975 m. dieną K. Varnelis gavo žinią, jog Sotbio aukcione bus parduodamas Pilypo Ruigio rankraštis „Meletema“ (lotyniškai parašytas lietuvių kalbos tyrinėjimas, užbaigtas 1735 m.), kuris kadaise nusiųstas į Londoną, kad ten būtų išleistas, o paskui šimtmečiams dingęs iš akiračio. Susirūpinęs, kad šis lituanistikai svarbus veikalas gali vėl „pražūti”, bei pasitaręs su keliais išeivijos lietuviais (tiesa, kai kurių reakcija buvusi „drungna”), K. Varnelis pasiryžo laimėti šiose varžytynėse. Teko gerokai pavargti ieškant reikalingų lėšų, nes buvo aišku, jog tai kainuos didelius pinigus. Iškart nupirkti rankraščio nepasisekė, nes varžovai, pasak K. Varnelio, „įvarė baisią kainą”. Tačiau jau po varžytynių (šiek tiek dar primokėjus!) vis dėlto pavyko laimėti P. Ruigio rankraštį. O tada beliko padaryti keletą kopijų (mikrofilmų) ir pasiųsti į Lietuvą.
Šią istoriją K. Varnelis aprašė specialiai 24-ame serijos „Lituanistinė biblioteka” tome (Pilypo Ruigio „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas”), kurį 1986 m. išleido „Vaga”. Knygoje pateiktas ne tik vokiškai parašytas lietuvių kalbos tyrinėjimas Betrachtung, kuris buvęs išspausdintas Karaliaučiuje 1745 m., bet ir „Meletemos“ (iš jos autorius ir buvo padaręs vertimą į vokiečių kalbą) faksimilinė kopija, vertimas bei transkripcija. Kadangi abu variantai skiriasi (verčiant šis bei tas pakeista bei papildyta), „Meletemos“ rankraščio paskelbimas – neabejotinai svarbus įvykis lituanistikos moksle. Ir vis per tą žemaitišką užsispyrimą, kai Kazys Varnelis, išėjęs į platų pasaulį, tuoj suiško (šmaikštus žodis, reiškiantis pradėjo ieškoti, kurį P. Ruigys nugirdo „iš grynai kalbančių žmonių lūpų” ir įdėjo į „Meletemą“) lituanistinių raštų.
Apskritai net patį Varnelių šeimos gyvenimo būdą galėtume pavadinti „lituanistiniu”. Pasak dailininko žmonos Gabrielės, vienas jų bičiulis (beje, amerikonas) kartą taip pasakęs apie jų namus Stokbridže: „Lietuva yra šituose namuose”. Persikėlusi į Stokbridžą (Masačiusetso valstija), Varnelių šeima „užsidarydavusi tarp savo keturių sienų ir gyvenusi Lietuvoj”... Ir tik 1998 m. likimas leido vėl apsigyventi tikrojoje Lietuvoje.
O tarp mūsų, žemaičių, šnekant? K.Varnelis: „Torem laikītėis ėš vėina”!

K. Varnelio kūryba

Kalbėdami apie meno kūrinius, eksponuojamus Kazio Varnelio muziejuje-namuose, dar nepaminėjome paties dailininko paveikslų.
Kai Lietuvoje tebebuvo gūdus sovietmetis ir bet kokia kūryba turėjo išsitekti socrealizmo rėmuose, Amerikoje išeiviai dailininkai, anot K. Varnelio, kėlė didelį „šumą” su modernizmu. Tuo laiku dailininko tapyti paveikslai dabar ir patraukia muziejaus lankytojo (vis dėlto tiksliau – namų svečio!) žvilgsnį. Abstraktaus meno kūriniai – tarsi optinės iliuzijos, lyg virtuali erdvė mintims ar romantiška sala jausmams...
Kazys Varnelis, dievdirbio Kazimiero Varnelio sūnus, turbūt jau vaikystėje persiėmė kūrybos dvasia (beje, jis džiaugiasi išsaugojęs tėvelio padirbtą krucifiksą bei 1937 m. paties darytą tėvelio nuotrauką). Profesionalumo suteikė mokslai Kauno taikomosios dailės institute (dekoratyvinės tapybos studijos S. Ušinskio grupėje, baigtos 1941 m.) bei Vienos dailės akademijoje (monumentaliosios dailės studijos 1943-1945 m.). Jau gyvendamas Amerikoje, dailininkas kūrė vitražus bei interjerų projektus (buvo įsteigęs Bažnytinio meno studiją). Vėliau ėmėsi ir pedagoginio darbo: dėstė tapybą ir skulptūrą Čikagos miesto koledže. Įsitraukęs į modernaus meno sūkurį, dailininkas dalyvavo parodose ir pelnė ne vieną premiją. K.Varnelio darbų rasime ne viename JAV bei kitų šalių muziejuje (trys dailininko padovanotos drobės eksponuojamos ir Plungėje veikiančiame Žemaičių dailės muziejuje) ir privačiose kolekcijose. Tačiau daugiausiai jo paveikslų, be abejo, sukaupta Vilniuje.
Kazio Varnelio muziejus-namai jau priima lankytojus. Reikia tik iš anksto paskambinti telefonais 791643 arba 791644 ir sutartu laiku atvykti prie 26 numeriu pažymėto namo Didžiojoje gatvėje.
Muziejuje dar reikia užbaigti inventorizuoti meno vertybes, katalogizuoti knygas bei rankraščius, sutvarkyti archyvą. Tačiau tai – šios viešosios įstaigos steigėjų (LR kultūros ministerijos, Vilniaus dailės akademijos bei paties dailininko Kazio Varnelio) rūpesčiai. O mūsų darbas – grožėtis meno kūriniais ir skaityti knygas...

Iliustracijose – Kazio Varnelio kūriniai

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2002 Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 . Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com