Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KAZYS SAJA: "TAM IR GALVA". INTERVIU 

– Tiesus ar vingiuotas buvo Jūsų kelias į literatūrą? Kaip šis Jūsų gyvenimo laikotarpis susijęs su Žemaitija?
– Abejoju, ar iš viso įmanomas tiesus kelias, renkantis grožinės literatūros barus. Be vargo, be kančios, veikiausiai neįmanoma jokia kūryba (net Viešpats Dievas pavargo kurdamas pasaulį...)
Eidamas septintuosius netekau Motinos. Tėvas buvo miręs džiova dar anksčiau. Vyresnysis brolis pateko į našlaičių prieglaudą, o mane, džiovos nustekentą, ryžosi auginti Mamos seserys ir broliai Žemaitijoje. Išgyvenau. Man gerai sekėsi mokslai, tačiau karo ir pokario metais vargani mano globėjai neįstengė manęs leisti į gimnaziją. Penkerius metus praleidau be mokyklos. Galiausiai per bulviakasį palikęs dirvoj savo „krežį” ir kauptuką, draugo paragintas skubiai išsirengiau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, kuris lyg ir žadėjo šiokį tokį bendrabutį, stipendiją. Vėliau mano globėjai, Motinos sesuo Petronėlė ir Adomas Norvaišai, kiek išgalėdami padėjo man, vildamiesi, kad išėjęs į žmones aš jų neužmiršiu.
Taigi pro smalsias vaikiškas mano akis prabėgo karas, siaubingi pokario vaizdai. Atminty išliko 1939-1940 metai, praleisti Kaune, dėdės Žebriūno šeimoje, bolševikų tankai, kertantys Laisvės alėją...
 
– Ar buvo konkretus žmogus, kuris Jus paskatino domėtis literatūra ir pačiam kurti, kurį galėtumėte vadinti savo krikštatėviu literatūroje?
– Tokio „krikštatėvio” lyg ir nebuvo. Knyga buvo didžiausia mano guodėja ir šviesių vilčių žadintoja. Retkarčiais nedrąsiai pasvajodavau – gal ir man kada nors pavyks sukurti tokią knygą, kuri galėtų ką nors paguosti, padrąsinti, suteikti peno alkanai dvasiai.
Vėliau, daug vėliau, sužinojau, kad ir mano Mama, nutekėjusi į Pasvalio kraštą, rašė kalėdinius vaidinimus kaimo vaikams. Mano kambary kabo sena Žebrauskių, mano senelių, šeimos fotografija. Keturios seserys, keturi broliai. Vyresnieji, tarp jų ir mano būsimoji Mama, augo spaudos draudimo metais. Vyskupas M. Valančius jau buvo miręs, bet jo priesakų žemaičiai dar ilgai neužmiršo. Mano senelis, Valančiaus laikais pats pramokęs skaityti (iki šiol saugau kelias jo knygas, pargabentas iš Prūsų), samdė daraktorių jau prakutusiems savo vaikams. Mažesniesiems pavyko sulaukti jau legaliai įsteigtų lietuviškų mokyklų.
Štai kodėl polinkį į gimtąją kalbą ir literatūrą kildinu iš tų spaudos draudimo laikų ir jaučiu skolą vyskupui Motiejui Valančiui. Prieš penkiolika metų pradėjau rinkti medžiagą ir parašiau pjesę „Žemaičių piemuo”.
 
– Paskutinieji jūsų kūriniai? Kokios temos šiandien jus labiausiai skatina rašyti?
– Kitąmet man jau sukaks septyniasdešimt. Esu juokavęs, kad mano ausys kur kas didesnės už akis – esu daugiau prisiklausęs negu prisižiūrėjęs. Vis knieti rašyti dialogais, nors tų mano dramos veikalų seniai jau niekam nebereikia. Pernai išleidau bene paskutinę savo knygą „Dramų turgus”, nujausdamas, kad iš to turgaus parvyksiu nei gėręs, nei valgęs, nei mušti gavęs... Niekam dėl to nepriekaištauju. Pats kaltas: postmodernizmui nesistengiu įtikti. Ne prie širdies man ta pragaištingoji laisvė be atsakomybės, tuštybės apologetika mene arba visur be saiko demonstruojamas „pasturgalizmas”, tarsi žmogus neturėtų nei širdies, nei galvos.
Dėl to per daug nepanikuoju. Ir kitiems sakau: nežiūrėkime į Lietuvą (ir visumoje – į gyvenimą) kaip į apmaurojusį ežerą, kuriame nebeliko lelijų nei ajerų kvapo. Pro mus teka, srovena laiko upė. Nežinia, kur jos PRADŽIA, PRASMĖ ir PABAIGA.
 
– Žemaitiškumas literatūroje… Kaip Jūs jį suprantate? Kurių kolegų kūryboje, Jūsų nuomone, žemaitiškumas ryškiausias?
– Žemaitiškiausias prozininkas bene bus iš Mažeikių rajono kilęs, daug metų Skuodo rajone praleidęs R. Granauskas. O! Yra daug poetų ir prozininkų, kurių žemaitiškumas tiesiog akivaizdus. Bet kaip tą bruožą išgryninti, pirštu parodyti, pasverti ir pačiupinėti? Prašnekęs apie tai, prisimenu „pjūklą” ir „pjuvenas”. Kodėl žemaičiai jas pavadino „žiogspirom”? Juk jiems netrūko nei kalbos pojūčio, nei logikos. Žemaitiškumas juos vertė sugalvoti išradingesnį, linksmesnį žodį, o tam juk reikia skvarbaus ir šiek tiek ironiško žvilgsnio, dairantis po šį pasaulį.
 
– Lietuva – nedidelė valstybė. Ar darote ką nors, kad Jūsų kūryba būtų verčiama į kitas kalbas?
– Ne, nieko nedarau. Iš karčios praktikos žinau – joks užsienietis nesupras nei mano „žiogspiros”, nei daugelio kitų mano žemaitiškų (?) motyvų. Be to, prisimenu kadaise girdėtą nekvailą posakį „Siūloms prekis – šaizendrekis”... Ir dar: ne aš pirmas esu panaudojęs įvaizdį, jog rašytojas privalo būti kaip tas girios šaltinis: žiemą vasarą srūva ir srūva, nepaisydamas, ar kas prieina atsigerti, ar ne. Štai Jūs prisiminėt, šio to paklausėt – aš sakau Jums ačiū ir daug nepliurpdamas stengiuosi atsakyti.
 
– Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai daro aplinka? Ar būna, kad norėdamas ką nors svarbaus nuspręsti, parašyti, jaučiate, kad turite važiuoti į gimtąsias vietas?
– Kaip sakiau, esu gimęs prie Pasvalio, užaugęs Žemaitijoje, o jau greit dvidešimt metų kaip gyvenu nuošaliame Dzūkijos kaime. Vilniuje praleidžiu tik žiemas, nes per pusnynus ir pušynus sunku ten būtų nusigauti. Bet ne vien todėl aš toks retas svečias Žemaitijoje. Ten, apie Vaištarus, Paukštakius, neberandu nė vieno vienmečio, su kuriuo galėčiau prisiminti, kas čia kaip gyveno, kodėl viskas taip ne į gera pasikeitė. Akys nuolat užkliūva už prasigėrusių vyrų ir moterų (!), apleistų laukų, trobų ir gyvulėlių. Viešpatie! – atsidūsti, – kaip mums reikia naujo Valančiaus! Bet kur tas svertas, kuriuo toks didis žmogus dabar galėtų išjudinti žmones? Kokiais žodžiais dar būtų galima paakinti juos bent šiek tiek gerbti ir branginti savo žmoniškumą, savo šeimą ir Žemaičių žemę?

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 2001
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija