Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Jų pamiršti negaliu:
 
Emilija Miltenienė
 
BIRUTĖ VINDAŠIŪTĖ
 
Lyg šviesus žiburėlis mano atminty išliko mokytojos Birutės Vindašiūtės prisiminimas.
Ją visi, kas pažinojo, gerbė ir mylėjo. Birutė mokėjo kiekvieną suprasti, užjausti, paguosti, ji net savo kuklia pensija dalinosi su tais, kuriems trūko pinigų duonai ar vaistams.
Į ansamblį mokytoja atėjo pirmoji. Atsinešė kartu su savimi ir močiutės Vaitilavičienės dainas. „Ak, kūliau, kūliau“ ir „Per birštvinielį“ atlikdavo viena, o dainą „Balts balundielis“ ji išmokė visus ansambliečius. Vakaronėje „Vakaras gaspadoriaus Riaukos troboje“ B. Vindašiūtė atlikdavo Mamonelės vaidmenį.
Nors ansamblyje ji buvo pati vyriausia, tačiau visi ją čia meiliai Birutėle vadindavo. Ji buvo mūsų etnografinio ansamblio siela ir pats didžiausias autoritetas. Visi jos patarimo klausdavo ir jos nurodymus vykdydavo. Mokytoja visus mylėjo, visais rūpinosi, visus globojo. Jaunus ansambliečius ji mokė mandagaus elgesio ir sceninės kultūros.
Pastebėjusi, kad kai kurie ansambliečiai pamiršta repeticijų laiką, ji užrašydavo ant lapelių kitos repeticijos datą, valandą ir, skirstantis į namus, įdėdavo tuos lapelius užuomaršoms į švarko kišenes. Šie, radę laiškelį, stengdavosi repeticijų nebepraleisti.
Nuo mažų dienų pamilusi dainą, mokytoja su ja nesiskyrė visą savo gyvenimą. Dirbdama Ylakių vidurinėje mokykloje ji vadovavo mokinių chorams ir dalyvavo dainų šventėse, dainavo tuometinio „Lenino keliu“ kolūkio chore, 1954 m. dalyvavo lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. Paskutiniais savo gyvenimo metais dainavo ir Ylakių kultūros namų moterų chore.
1980 m. pavasarį jos sesuo Morta Vindašiūtė mums pranešė liūdną žinią: „Birutėlė jau nebedainuos“. Ji mirė 1980 m. gegužės 8 d., eidama 66-uosius metus. Užgeso kaip žvakelė per patį tulpių žydėjimą.
 
 
STASELĖ BUČKIENĖ
 
Staselė Bučkienė, pirmą kartą atėjusi į repeticiją ir pamačiusi, kad visi skaito iš lapelių jų vaidmeniui parašytus tekstus, pasakė: „Monei ruolės nerašīk! Tik pasakīk, kas aš būsio. Vo kumet ir kū sakītė reikies, aš pati žėnuosio!“
Staselė sakė tiesą. Ji greitai išmoko Petronėlės vaidmenį ir ansamblio dainas. Atmintinai žinojo visą vakaronės „Vakaras Riaukos troboje“ scenarijų. Jei kuris atlikėjas pamiršdavo savo tekstą, Staselė sumaniai jam primindavo jį.
S. Bučkienė žmonėms visada sakydavo tiesą ir drąsiai gindavo savo įsitikinimus. Kartą kolūkio partinės organizacijos sekretorė pranešė, kad sekmadienį 11 val. ansamblis privalės vaidinti rinkėjams. Visi tylėjo, tik Staselė pasakė tai, ką galvojo: „Verbų dieną! Per sumą! Ne, tikrai nevaidinsiu, neateisiu!“ ir pridūrė: „O jei po sumos, pavakary, tai ateičiau“. Ir dabar visi tylėjo lyg burnas užsisiuvę. Tik kai pakilome išeiti, sekretorė paprašė: „Ateikit bent 6 val.“
1980 m. rudenį nuvykome į Rumšiškes, I-ąjį respublikinį etnografinių ansamblių konkursą „Ant marių krantelio“. Daugelis Rumšiškėse buvome pirmąjį kartą ir, nors labai pavargę, norėjome pamatyti visas sodybas. Buvome atvykę iš toli, tad muziejaus administracija mums leido savo autobusu važinėti po muziejaus teritoriją. Visi labai džiaugėsi tokiu patogumu, o Staselė susijaudinusi kalbėjo: „Aš keliais būčiau ėjusi nuo trobelės prie trobelės. Juk čia šventa vieta – mūsų Lietuva“.
Ansamblyje S. Bučkienė dainavo 10 metų. Net jau sirguliuodama ji lankė repeticijas ir dalyvaudavo renginiuose. „Aš ir į grabą paguldyta jums dainuoti padėsiu“, – sakydavo ji.
Daug jos dainų liko neišdainuotų, daug atsitikimų nepapasakotų. Liko ir nuotrauka iš jaunystės dienų su užrašu:
„Kai aš būsiu toli, / O Jūs būsite dar čia,
Mano mylimieji, / Prisiminkit mane“.
 
JUOZAS VYŠNIAUSKAS
 
Juozas Vyšniauskas ir Birutė Vindašiūtė dar prieš etnografinio ansamblio įkūrimą buvo geri mano draugai, bičiuliai. Todel jiems pirmiausia aš ir papasakojau savo sumanymą suburti Ylakiuose etnografinį ansamblį. Birutėlė ir Juozas tam ne tik pritarė, bet ir padėjo jį įgyvendinti. B. Vindašiūtė padėjo surinkti, sukviesti dainininkus, kurti programas, o J. Vyšniauskas tvarkė ūkinius reikalus. Jis rūpinosi scenos interjeru, baldais, kitais vaidinimui reikalingais daiktais, rašė skelbimus, reklamas, rengė informaciją apie įvykusius renginius.
Vakaronėje „Vakaras gaspadoriaus Riaukos troboje“ Juozas atlikdavo žydelio Maušos vaidmenį, nes pats buvo tamsus ir su barzda. Visi jam aiškindavo, kaip turi atrodyti žydelis kromelninkas, mokė, kaip elgtis, šnekėti. Juozas jiems atsakydavo: „Kokie jūs gudrūs! Esate matę gyvą žydą, o aš jo niekad nesu akyse regėjęs“. Vis dėlto jo sukurtas Maušos paveikslas buvo nuostabus.
Turėjo Juozas ir kitą vaidmenį, kurį taip pat labai puikiai atliko. Mums vaidinant Kretingos kultūros namuose, žiūrovai, išgirdę lojant šunį, ėmė kalbėti: „Gerą įrašą atsivežė! Kaip tikras šuo loja“. Įrašo nebuvo. Lojo Juozas...
Tada jis gyveno savo tėviškėje, Klauseikių kaime, už 6–7 km. nuo Ylakių. Į ansamblio repeticijas atvažiuodavo dviračiu, motociklu arba ateidavo pėsčias. Po kelių metų J. Vyšniauskas įsidarbino rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje, persikėlė gyventi į Skuodą. Bet ir po to kviečiamas visada atvykdavo į mūsų renginius, o Ylakių etnografinio ansamblio dešimtmečio jubiliejui sukūrė lino raižinį.
Dirbdamas „Mūsų žodžio“ redakcijoje jis nuolat domėjosi ir rašė apie Ylakių etnografinį ansamblį. Iš maždaug 60 straipsnių, saugomų ansamblio archyve, didesnė dalis yra parašyta J. Vyšniausko (slapyvardžiai – J. Klauseikis, Guntinas). Jam esu dėkinga ir už apybraižą „Ilgų vakarų paslaptis“, nuoširdžius sveikinimus, mielas, gražias dovanėles švenčių progomis, o labiausiai – už patarimą rašyti Ylakių etnografinio ansamblio metraštį.
 
JADVYGA BRUŽIENĖ
 
Mokytoja Jadvyga Bružienė yra vienintelė Ylakių etnografinio ir folkloro ansamblio dainininkė, kuri be pertraukos šiuose ansambliuose dainavo nuo 1971 iki 2003 m.
Dainuoti ji pradėjo dar vaikystėje. Mokydamasi Sedos vidurinėje mokykloje dainavo mokinių chore, kuriam vadovavo mokytoja Stefanija Mineikytė. Pokario metais dalyvaudavo moksleivių dainų šventėse.
Jadvyga patyrė sunkią tremtinės dalią – 1948 m. ji su motina buvo ištremta į Sibirą. 1957 m., baigusi Irkutsko pedagoginį institutą, Jadvyga grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Ylakių vidurinėje mokykloje ir greitai mokytojų kolektyve tapo sava.
Kolūkiečių chore, moterų ansamblyje, mokytojų konferencijose, moksleivių žiburėliuose visur skambėjo Jadvygos dainos.
Kai Ylakiuose susibūrė etnografinis ansamblis, Jadvyga buvo entuziastų būryje. Tuo metu ji dar giedojo bažnyčios parapijos chore.
Jadvyga etnografiniame ansamblyje vesdavo daugelį dainų, o „Riaukos troboje“ vaidino gaspadinę Riaukienę. Gaspadorių Riauką – Liudas Jonutis. Jį retkarčiais pakeisdavo Valerijonas Zališauskas, o gaspadinės Riaukienės – Jadvygos – niekada niekas nepakeitė. Ji visada stropiai lankė repeticijas, dalyvaudavo visuose renginiuose, pasirodymuose.
 
IZABELĖ STRIPINIENĖ
 
Izabelė Stripinienė buvo viena iš tų dainininkių, kurios pirmosios atėjo į ansamblį. Sodrus jos altas skambėjo per visus dvidešimt penkerius ansamblio gyvavimo metus.
Izabelės vaikystė, jaunystė prabėgo Klauseikių kaime, gražioje, darnioje, gausioje šeimoje. Visi Gureckių vaikai turėjo gerus balsus. Todėl vasaros vakarais, po darbo, gimtajame Klauseikių kaime jų dainos nuolat skambėdavo. Su daina ir muzika Gureckių vaikai nesiskyrė ir paaugę. Brolis dainavo, grojo ir šoko „Lietuvos“ ansamblyje. Sesuo, baigusi muzikos mokyklą, dirbo dėstytoja. Izabelė jaunystėje pradėjo giedoti Ylakių bažnyčios chore (čia ji ir šiandien gieda). Dainuodavo kultūros namų mišriame, moterų choruose, įvairiuose ansambliuose. Ypač gražiai Izabelės ir O. Maselskienės duetas skambėdavo bažnyčioje, kai jos giedodavo „Nenuženk nuo akmens“. Etnografiniame ansamblyje I. Stripinienė ir S. Žvinklienė dainuodavo „Siuntė muni muotinelė“ ir „Dukrelė mona“. Daugiausiai aplodismentų per ansamblio pasirodymus sulaukdavo jos solo atliekama daina „Oi Jozė, Jozelė“.
 
JUOZAS SIMUTIS
 
Mokytojas Juozas Simutis buvo vienas iš pirmųjų ansamblio dalyvių. Šis lėto būdo žemaitis buvo kilęs iš Salantų apylinkių. Jis turėjo nepaprastų gabumų, humoro jausmą, buvo jautrus, sąžiningas ir geros širdies žmogus.
Vaidindamas Juozas labai įsijausdavo į savo vaidmenį, mėgdavo improvizuoti ir pajuokauti. Jo humoras niekada nieko neužgaudavo, tik priversdavo iš dūšios pasijuokti.
Jis mokėjo daugybę humoristinių dainų, bet scenoje niekada jų nedainuodavo. Tik savo draugų ratelyje, gražiai paprašytas, užtraukdavo ir pagrodavo smuiku.
J. Simutis buvo dirbęs kolūkio pirmininku ir agronomu. Ylakių vidurinėje mokykloje jis dėstė gamtos mokslus, gražiai tvarkė mokyklos bandymų sklypą, atmintinai žinojo visų medžių, krūmų, vaistinių augalų, gėlių lotyniškus ir liaudiškus pavadinimus.
Išėjęs į pensiją J. Simutis stropiai prižiūrėjo savo ūkį. Jo sode augo įvairiausi vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Darže žydėjo reti vaistiniai augalai, gėlės, augo daržovės. Būdamas pensijoje Juozas perskaitė daug knygų, savarankiškai išmoko latvių kalbos.
Ylakių etnografiniame ansamblyje J. Simutis vaidino ir dainavo tik keletą metų.
 
LIUDAS JONUTIS
 
Mokytojas Liudas Jonutis į etnografinį ansamblį atėjo su pirmąją entuziastų karta. Vakaronėje „Vakaras Riaukos troboje“ Liudui teko svarbiausias – gaspadoriaus – vaidmuo. Jam, kaip ir daugumai kitų ansambliečių, nereikėjo laužyti liežuvio tariant žemaitiškus žodžius – buvo gimęs Šniukščių kaime, Mosėdžio valsčiuje.
L. Jonutis buvo linksmo būdo, visada geros nuotaikos, turėjo humoro jausmą, buvo geras aktorius. Liudas žinojo daugybę istorijų, atsitikimų, išdaigų, žaidimų, pasakų ir mokėjo vaizdingai viską pateikti. Leipdavo juokais žiūrovai, klausydami gaspadoriaus Riaukos pasakojimų, kaip piemuo ėjo „žioplų“ skolintis, pusvaikis „mėlvelės“ parnešti.
Kaip ir daugelis vyresnės kartos ansambliečių, taip ir Liudas mokėjo improvizuoti. Ansambliečiams nereikėdavo jaudintis, kad Liudas pamirš tekstą. Žinodavome, jei taip ir atsitiks, jis visada suras išeitį ir reikiamą žodį.

VALĖ STRIPINIENĖ
 
Sunku būtų įsivaizduoti XX a. pabaigos Ylakių kultūrinį gyvenimą be mokytojos Valės Liolytės-Stripinienės.
Į Skuodo rajoną gyventi ji atvyko iš Pandėlio apie 1960-uosius metus. Jauna graži, linksma ir energinga aukštaitė Žemaitijos miestelyje greitai surado draugų ir įsijungė į meno kolektyvus. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, dainavo kolūkiečių chore, mokytojų ansambliuose, vaidino dramos būrelyje, o 1972 m. įsijungė į neseniai susikūrusį etnografinį ansamblį. Jame dainavo 19 metų. Valė greitai išmoko visas ansambliečių žemaitiškas dainas. Ji mokėjo kalbėti žemaitiškai, bet niekada to nedarė scenoje. „Nenoriu gadinti žemaičių ansamblio vardo – vis vien visi supras, kad aš ne žemaitė“, – sakydavo ji.
Tik vieną kartą Žemaitijos pedagogų vakaronėje Gargžduose ji sutiko vaidinti Riaukos piemenę, kuri turėjo keletą kartų pakartoti vieną frazę – „Ir aš lygē!“.
Tautinėje lietuvių dainų šventėje Vilniuje 1990 m. Valė Stripinienė savo gimtąja aukštaičių tarme papasakojo, kaip dainų šventėje pirmą kartą pamatė savo būsimą vyrą žemaitį A. Stripinį. Šis jos pasakojimas buvo užfiksuotas vaizdajuostėje ir parodytas per televiziją. Deja, tai buvo paskutinis V. Stripinienės pasirodymas. Ji išėjo Anapilin 1991 m.
 
JUOZAS TAUTVYDAS
 
Juozą Tautvydą pažinojau nuo 1949 m., kai jis į besikuriančią Ylakių vidurinę mokyklą atėjo dirbti muzikos mokytoju.
Nuo 1948 m. J. Tautvydas dirbo Ylakių kultūros namuose. Sunkiais pokario metais Juozas sugebėjo Ylakiuose suorganizuoti daug kultūrinių renginių. Beveik kasmet vykdavo dainų, sporto, derliaus šventės, įvairios tautodailininkų kūrybos parodos, spektakliai, gegužinės.
1948 m. vasarą į Ylakius buvo atvykęs Lietuvos dainų ir šokių ansamblis, vadovaujamas jo įkūrėjo kompozitoriaus, profesoriaus Jono Švedo. Buvusioje žydų sinagogoje, kur tada buvo įrengta salė, iš tolimiausių miestelių ir kaimų atvykę žmonės netilpo. Tie, kurie pasiliko už durų, susispietė prie langų ir klausėsi iš salės sklindančios muzikos, dainų.
Pokario metais, kai kultūros namams vadovavo vienintelis jų darbuotojas J. Tautvydas, į Ylakius rodyti savo spektaklius atvykdavo Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno dramos teatrai. Juozas Tautvydas režisuodavo spektaklius, pats juose vaidindavo. B. Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ Juozas puikiai atliko tiek zakristijono Rūtos, tiek Jaunikaičio vaidmenis.
J. Tautvydas buvo nepaprastų gabumų žmogus. Jį mes pažinojome ne tik kaip puikų artistą, dainininką, choro vadovą, dailininką, muzikantą, mokantį groti keliais muzikos instrumentais, bet ir kaip puikų šokėją.
1954 m. „Lenino keliu“ kolūkio dainų ir šokių ansamblis, vadovaujamas Rapolo Vindašiaus ir Barboros Rozgaitės, dalyvavo Lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. J. Tautvydas ansamblyje buvo dainininkas, kapelos muzikantas, tautinių šokių šokėjas. Maskvos didžiajame teatre susirinkusi publika negailėjo aplodismentų Juozui Tautvydui, kuris šoko lietuvių liaudies šokį „Gaidys“.
1971 m. J. Tautvydas dirbo Trumplaukės kultūros namuose meno vadovu. Tais metais Ylakiuose pradėjo burtis etnografinis ansamblis. Į pirmąją Ylakių apylinkės ūkių derliaus pabaigtuvių vakaronę pakvietėme ir Trumplaukės tarybinio ūkio žmones. J. Tautvydo vadovaujami trumplaukiškiai į ją atsivežė scenos vaizdelį „Patalkys“. Gaspadorių vaidmenis atliko Skurvydai, mašinierių – J. Tautvydas, talkininkus – tarybinio ūkio specialistai. Šokiuose ir žaidimuose dalyvavo visi, kas tik norėjo. Šis vaizdelis visiems labai patiko.
1972 m. jauną Ylakių etnografinį ansamblį parodyti savo programą pakvietė į Skuodą. Tada J. Tautvydas „Riaukos vakaronėje“ vaidino vaikį Jonį.
Mokytojas J. Tautvydas turėjo didelių ir gražių sumanymų, planų. Ketino išplėsti scenos vaizdelį „Patalkys“, pastatyti spektaklį „Herkus Mantas“. Bet… Klastinga liga ir netikėta mirtis nutraukė jo pradėtus darbus. J. Tautvydas mirė 1973 m. rugpjūčio 20 d., eidamas 49-uosius metus.
 
ZENONAS DRUNGYS
 
Zenonas Drungys į etnografinį ansamblį atėjo 1976 m. ir dainavo jame 18 metų. Jis jau buvo pagyvenęs, liga vis paguldydavo į lovą, tačiau pasveikęs jis vėl ateidavo dainuoti.
Mums Zenonas Drungys buvo ne tik geriausias dainininkas, bet ir gyvoji Ylakių istorija, kompozitoriaus Jono Švedo bendraamžis, su juo kartu vienerius metus lankęs Ylakių pradinę mokyklą (Zenonas – pirmąjį skyrių, o Jonas – antrąjį). Z. Drungys mėgdavo pasakoti apie pirmąją pažintį ir draugystę su J. Švedu, kuri nenutrūko visą gyvenimą. Ylakių vidurinės mokyklos muziejuje yra knygelė „Prisiminimai apie kompozitorių Joną Švedą“. Joje išspausdinti ir Z. Drungio pasakojimai.
Z. Drungys pažinojo daug žymių iš Ylakių kilusių, ten kurį laiką gyvenusių žmonių. Jis mums yra daug ką papasakojęs ne tik apie muzikantus, bet ir apie Ylakių apylinkės knygnešius, mokytojus, kunigus. Iki gilios senatvės Zenonas turėjo gerą balsą. Jis pats sakydavo: „Atmintį ir klausą praradau, bet balsą tebeturiu“.
Z. Drungys visą savo ilgą amželį buvo labai žingeidus. Jis viską norėjo žinoti, pamatyti. Kai nuvažiuodavome į kokį didesnį miestą ar kitą rajoną, jis vienas išeidavo pasivaikščioti ir dažnai pasiklysdavo. Taip buvo atsitikę Vilniuje, Klaipėdoje, ant Rambyno kalno. Gerai, kad laimingai viskas baigdavosi.
Mirė Z. Drungys 2000-aisiais, būdamas 93 metų amžiaus.
 
TADAS ZNOTINAS
 
Tadas Znotinas į ansamblį atėjo 1978 m. buvusios savo mokytojos Birutės Vindašiūtės paragintas. Ansamblio veikloje jis aktyviai dalyvavo 18 metų. Tuo laiku T. Znotinas buvo apie 50 metų amžiaus, tačiau atrodė jaunesnis – visada žvalus, linksmas, elegantiškas ir labai malonus žmogus. Tadas baigė tik šešis pradinės mokyklos skyrius, tačiau buvo labai išprusęs, apsiskaitęs, kultūringas. Jis nė vieno neįžeidė, neužgavo nei žodžiu, nei elgesiu, visiems buvo dėmesingas, paslaugus.
Graži ir pavyzdinga buvo Znotinų šeima. Vyras žmoną visada Magdute šaukė, o žmona vyrą meiliai Taduku vadino. M. ir T. Znotinai buvo praktikuojantys katalikai ir didžiausi Lietuvos patriotai. Tadas buvo bažnyčios maršalka, giedojo parapijos chore, priklausė Šaulių sąjungai. Kaip buvę tremtiniai M. ir T. Znotinai buvo ir Tremtinių sąjungos nariai, aktyvūs sąjūdiečiai.
1988 m. spalio mėn. 20 d. (Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo išvakarėse) sąjūdiečių Mikūtų ir Znotinų iniciatyva Ylakiuose, prie daktaro J. Basanavičiaus paminklo, pirmą kartą iškelta tautinė Lietuvos trispalvė vėliava, įvyko mitingas, sugiedotas Lietuvos himnas.
 
SOFIJA IR KOSTAS ŽVINKLIAI
 
Sofija ir Kostas Žvinkliai į etnografinį ansamblį įsijungė 1976 m. Tuo laiku jie buvo jauniausia ansamblio dalyvių pora (abu gimę 1941 m.), padariusi pradžią antrai jaunesnių žmonių kartai Ylakių etnografiniame ansamblyje.
Didelė, graži ir darbšti buvo S. ir K. Žvinklių šeima. Joje augo keturi vaikai. Ylakių miestelyje Žvinkliai turėjo namą, ūkelį ir dirbo fermoje.
S. ir K. Žvinkliai turėjo gražius balsus, giedojo parapijos chore, laidotuvėse, dainuodavo vestuvėse. Po sunkios darbo dienos Žvinkliai dar skubėdavo į ansamblio repeticijas, kuriose būdavo visada laukiami. Sunkiausia Žvinkliams būdavo tada, kai reikėdavo važiuoti į konkursus, apžiūras, dainų šventes. Tada jiems tekdavo samdyti žmones, kad prižiūrėtų namų ūkį ir dirbtų fermoje. Kartais tekdavo vienam iš Žvinklių atsisakyti išvykų ir likti namuose. Nežiūrint to, S. ir K. Žvinkliai daug metų aktyviai dalyvavo Ylakių etnografinio ansamblio veikloje. S. Žvinklienė dainavo 20, K. Žvinklys – 15 metų.
 
RIMANTAS ŠMITA
 
Į Ylakių etnografinį ansamblį Rimantas Šmita atėjo 1978 m. Jau tada šis 35-erių metų amžiaus kolūkio vairuotojas augino šešis vaikus. Į ansamblį jis atsivedė ir dukras – Raselę ir Rimantę. Baigusios Ylakių vidurinę mokyklą, jos išvyko tęsti mokslų į Vilnių.
Rimantas buvo linksmas, iškalbingas, balsingas, žodžio kišenėje neieškodavo. Jis žinojo daugybę anekdotų, pasakų, tikrų ir išgalvotų atsitikimų. Jų užtekdavo visoms ansambliečių išvykoms. Dainos, linksmi Rimanto pokštai išblaškydavo nuovargį, pakeldavo nuotaiką ir tolimos kelionės į Vilnių, Ukmergę, Juknaičius, Rumšiškes, Rambyną, Nicą (Latvija) neprailgdavo.
Gerai prisimenu kelionę į Rumšiškes, kai buvom pakviesti į antrąjį respublikinių etnografinių ansamblių konkursą. Skuodo kultūros skyrius pažadėjo atsiųsti autobusą. Pasakė susirinkti 6 val. ryto, kad iki 12 val. spėtume nuvažiuoti į konkurso pradžią. Susirinkome, kaip ir buvo pasakyta, 6 val., autobusas atgirgždėjo 8 val. Išlipęs iš autobuso vairuotojas pareiškė: „Aš tik šįryt grįžau iš veselės ir į Rumšiškes nevažiuosiu. Susiraskit vairuotoją! Mašiną duosiu“.
Visi susirūpinom ir sužiūrome į Rimantą. Iš pradžių jis suabejojo: „Savo mašina mielai važiuočiau, o ši – svetima. Kas bus, jei suges?“. Po mašinos apžiūros Rimantas vis dėlto sėdo prie jos vairo ir mes išvažiavome.
Kai mūsų autobusas sustojo prie muziejaus vartų, konkursas ką tik buvo pasibaigęs. Komisija, paskelbusi 20 min. pertrauką, jau buvo išėjusi pasitarti. Sužinojusi, kad ylakiškiai tik dabar atvažiavo, komisija dar 10 minučių pratęsė pertrauką. Per tą laiką mes apsirengėme ir, klumpėmis nešini, ristute nubėgome į muziejaus klojimą, kur vyko pasirodymai.
Mums pasisekė. Iškovojome trečiąją vietą. Tąsyk etnologas Norbertas Vėlius pagyrė mūsų programos scenarijų, pasakė, kad jame pamatęs daug smulkiosios tautosakos „deimančiukų“. Muzikologė Zita Kelmickaitė ragino ir toliau darbuotis: „Tik jūs nesugriūkit! Neiširkit! Dainuokit ir dar didesnis būrys kitais metais į Rumšiškes atvažiuokit! – kalbėjo ji. „O tave, piemenėli (Linui Pocevičiui), kai būsi studentas ir į Vilnių mokytis atvažiuosi, aš tikrai į „Ratilio“ ansamblį priimsiu“.
Apžiūrėję visas muziejuje esančias sodybas, tik vėlai vakare pajudėjome link Ylakių. Ansambliečiai dalijosi Rumšiškėse patirtais įspūdžiais, o Rimantas tvirtai laikė savo rankose autobuso vairą. Tai buvo paskutinė ansamblio kelionė į Rumšiškes, už kurią esame dėkingi R. Šmitai.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija