Į pradžią
Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

 
JONINĖS
Simonas Daukantas: „Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti (paslėptus dalykus). Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus“.
Stasys Gutautas: „Dar XVI-XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo ar bent trečiąjį birželio dešimtadienį. S. Daukantas šventę vadina vainikų švente arba viešėmis ir tvirtina, kad seniau ją pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo 14 dienų. Tik XIX a. pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 d., t. y. sutapatinta su šventojo Jono diena. Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmenijos branda, ji pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos. Jeigu gamtą lyginsime su žmogaus gyvenimu – tai jaunystė. Todėl šios šventės pagrindiniai dalyviai – jaunimas.“
Kuprelytė Aldutė: „Joninės (Rasos) – tvėrimo, prasidėjimo šventė, kai suvešėjusi gamta yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę.
Rasoje slypi ir amžina žmogaus viltis pergalėti blogį ir mirtį.
Dėl to žmonės stengiasi apsaugoti save, javus, namus, gyvulius, pergudrauti raganas.
Žolynai per Jonines turi daugiausia gyvybės, vaistažolės – gydomųjų savybių, magijos.“
Iš pradžių – pasiruošimas šventei. Pinami vainikai, kraunamas laužas, padaroma, iškeliama ir įkasus į žemę įtvirtinama kupolė (šakota kartis), įtaisomi ir papuošiami vartai, pro kuriuos įeidami visi, kas nori dalyvauti šventėje, turi ką nors daryti (dainuoti, šokti ir kt.).“
Taigi Joninių vakaras, o po jos – naktis…
Kaip ši šventė vyksta Plateliuose, kur Joninės – kasmet sutraukia didžiulį būrį žemaičių? Apie tai – fragmentai iš 2002 m. „Šventorkalnio“ trečiojo numerio (Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėjos Aldonos Kuprelytės tekstas):
 
„Vakare susirinkusieji prie Platelių ežero praėjo pro žolynais papuoštus vartus, apsiprausė ežero vandeniu, iš devynių laukų suskynę kupoles, ėjo burtis. Kam didelė laimė, meilė pažadėta, kam didelė gerovė, turtai lemti. Joninių pažadais niekas neliko nuviltas. Mergaitės, norėdamos sužinoti, kada ištekės, mėtė vainikėlius. Saulei, palydėtai daina, nusileidus, vyrai uždegė aukurą ir netikrą saulelę – stebulę, šventės dalyvius, sušalusius nuo žvarbaus vėjo, sušildė didelis Joninių laužas. Muzikantai griežė iš peties, Jonai ir Janinos ąžuolų vainikais pasidabino vidurnaktį Šeirės miške pražydęs paparčio žiedas rastas, ežerą nušvietė nuplukdytas Joninių laužas, o mergaičių leidžiamų vainikėlių žvakeles negailestingai užpūtė vėjas. Daina ir muzika netilo prie ežero, kol rytuose nušvito saulelė.“
 
O kur dar jaunimo supimasis sūpynėse, pats saulės sutikimas! Sakoma, kad saulė tą rytą stebuklinga, tiesiog žaižaruojanti. Ji pasveikinama dainomis, posmais.
Aina Kirdulienė, rašydama apie šios vienos iš archaiškiausių mūsų šalyje šventės baltiškos tradicijos atspindžius, yra pastebėjusi, kad seniau „birželio 23 dieną – Joninių išvakarėse – moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles – kupoliaudavo. Tuomet tikėta, kad surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Ypatinga reikšmė skirta jonažolei – tikėta, kad ji gali išgydyti net 99 ligas! Netekėjusios merginos, apsivilkusios kuo balčiausiais lino rūbais, dainuodamos pasklisdavo po pievas pinti vainikų. Vainikai turėdavo būti nupinti iš devynių arba dvylikos skirtingų žolynų – baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų… Paprastai merginos nusipindavo du vainikus – vieną galvai papuošti, kitą – ateičiai spėti. Tai būdavo viena lyriškiausių ir žaismingiausių pasirengimo šventei dalių. Vyrai, ypač jeigu parapijoje būdavo atlaidai, vakarop apvaikščiodavo rugių laukus. Joninių išvakarėse žmonių darbus visuomet apgaubdavo paslaptis ir viltis“.
Ėiškā papartė žėida?
Papartė žėids – laimės ėr aiškeregīstės simbuolis. Tas, kas anou atras, igaus antgamtėniu jiegū, pasėdarīs dėdėlē pruotings, laimings, anam nesunkē bus ispietė kėtū paslaptis, pradies soprastė gīvuliū kalba, sožėnuos, kor īr pakavuotė tortā. Kas tou papartė žėida nuor atrastė, anuo ėiškuotė tor eitė tarp 11 ėr 12 valanduos naktėis ėr tik pu vėina. Priš tou ons būtėniausē tor būtė priejės išpažintėis ėr atlėkės atgaila. Mėško tor eitė melsdamuos ėr nesėdairīdams atgal. Papartė žėida gali pamatītė tik mėška gėlomuo, kor ėš artėmiausės gīvenvietės nie žmuogaus, nie gaidė, nie šonėis balsa negėrdietė. Ka jau tuokė vėita atradā, pu papartė kero patėisk drobolė, balta nuosėnė a sėlkėnė koskelė, aplinkou žemie so šermokšnė lazdo ar šventinto kreido apėbriežk apskrėtėma, pasėdiek inda so šventinto vondėnio, ožsėdek žvakė, atsėklaupk, melskis ėr nesėgroužīk atgal. Neėšsėgousk, je meldontėis tavi gousdins velnē, raganas, pėktuosės dvasės, žvėngs arklē, luos baisiausė šunis. Kontrē lauk kol pasėruodīs ėš tuola švėitous, i deimanta panašos, žvaigždelės formas mažos papartė žėids ėr nokrės ont patėistuos koskelės. Tou žėida rēk dėdėlē sauguotė. Geriausē, je tou patio muomėnto prasėpjausi pėršta ėr tou žėida pakavuosi pu sava skūro. Saka, ka tou žėida īr matės ne vėns, bet ėšsauguotė anuo dar niekam nier pavīkė…
Mīl a nemīl?
 
* Je nuori sožėnuotė, mīl tavėm a nemīl, Juonėniu nakti spiek ėš ramunės žėidlapiu, skaičiouk kupuoliaudama i bukieta soskintus žėidus.
* Je nuori sožėnuotė, a tās metās ėštekiesi, nopink do vainėkus, Juonėniu nakti par pati vėdornakti, padiek ont anū pu žvakelė ėr paleisk i ežera ar opė. Je vainėkā ėšsėskėrs, ėšsėskėrsi ėr so sava meilė, vuo je anodo sosėtėks ėr nuplauks karto, šuoksėtau veselė ėr vėsam laikou lėksėtau karto.
* Je nuori veselė trīptė so konkretio bernātio a mergelėkė, sosėrask anou Juonėniu nakti ėr sosėkėbosio ronkuoms karto so anou paršuokėtau par lauža – neožėlgo rēks vadintė i veselė mozėkontus.
* Juonėniu nakti priš pati vėdornakti daržė ėškask gabalieli velienas, apversk anou ėr padiek i vėita. Rīta meta nuēk paveizietė, kuokiuos spalvuos vabalielis unt tou velieno īr isėtaisės. Je būs žals, vīra gausi ūkininka, je pėlks – prasčiuoka, je margs – valdininka a kariški.
* Je mergelė nuor pamatītė, kas būs tas anuos išrinktāsis, Juonėniu nakti tor priš prigoldama pu galvo pasėdietė agounu.
* Iš devīniū žuoliū sopink vainėka (īr žėnuoma, ka seniau aple Palonga mergātės vainėkus liuob pintė ėr iš papartė lapu), atēk pri kupuolės, atsėsok i anou nogaro ėr mesk tou vainėka ont kupuolės. Ėš kelinta karta ožmiesi, ož tėik metu so sava būsėmoujo veselė trīpsi.
 
Juonėniu magėjė
 
* Juonėniu vakara, sorinkos devīniū žuoliū bukietieli, rēk sogrīžtė pri nomū ėr tīlont anou ožmestė ont noma stuoga. Je tēp padarīsi, tava nomus gaisros, pėktas dvasės, lėgas, vėsuokės kėtuokės nelaimės gal aplėnktė.
* Je Juonėniu nakti plėks apėbiegsi sava javū laukus, pasėvuoluosi rasuotuo pėivuo, gali tėkietėis gera derliaus, poikė atuola.
* Juonėniu nakti neožmėršk padiekavuotė saulē už šėloma, palonkoma.
* Juonėniu lauža a stebolė (ont dėdėlies kartės ožkel rata, prikimšta šiaudū, degoto apėpėltū pagaliū, kartās dar ėr papouš) rēk ožkortė ont kuo dėdlesnės kalvuos, ka ognės ku dėdliesni pluota apšvėitom. Oždek tou lauža a stebolė tėtnago iskelto ognė – ku dėdliesni lauka ognės apšvėis, tuo geresnė derliaus solauksi (Juonėniu nakti tėtnago iskelta ognės apvala ėr apsauga nu lėgū ėr nelaimiu).
* Juonėniu vakara sorinkta kupuolė ėškelk pri vartu, pru katrus būs vežamė jevā – gera derliu tās metās toriesi.
* Pareidams nomėi ėš Juonėniu parsėnešk ognėis ėš Juonėniu lauža ėr so tou ognė oždek ėš vakara švario vondėnio ožgesinta sava nomū židini – tās metās tava nomus vėsuokės nelaimės aplėnks.
* Juonėniu lauža nuodegulius sobadīk lauka pakraštiūs – gera derliaus solauksi.
* Pasieliu laukus pabarstīk Juonėniu lauža pelėnās – ožaugs gers derlios.
* Nu lauža medė atskėlosė skala ožkėšk pu žagrės nuorago – mažiau pėktžuoliu būs.
* Je vasara kou nuorintās rēk sietė a dėigtė, vėskou rēk padarītė lig Juonėniu. Je tus darbus atėdiesi vielesnem laikou, nikuokė derliaus nesolauksi – gegužie nebūs ožkukavusi.
* Ka pėkta ragana tavės nepamatītom, par Juonėnės apsėvėlk ėšvėrkštēs marškėnēs.
* Priš patekont saulē nosėmaudīk – sosėgroužinsi jaunīstė ėr sveikata. Je par Juonėnės saulē tekont goliesi – laimės netoriesi.
* Je Juonėniu nakti paršuoksi par lauža – apsėvalīsi nu vėsū lėgū ė čerū.
* Ėšsėvaluok Juonėniu rasuo – būsi kap ėš pėina plaukės, ėšgīsi nu vėsū lėgū.
* Je skaud dontis a kuokės kėtas kūna vėitas, prirink Juonėniu nakti saujė Švėnta Juona vabalieliu, ožpėlk anus spirito ėr kėik palaikės gerk pu šaukštieli. Padies.
* Je nuori, ka sosieda karvė ožtrūktom, Juonėniu rīta, dā saulē netekiejos, noēk i sosieda pėiva ėr vėlk par tou pėiva audekla. Parmėrkusi audekla ėšplauk vondėnie, vo tou vondėni sogėrdīk sava karviems. Tēp sosiedu karviu pėns pareis tavuosiems.
* Je Juonėniu lauža pelėnū ibėrsi i kiauliu luovi, kiaulės gerā augs ėr nesėrgs.
* Je Juonėniu vakara gyīvulius pravarīsi pru lauža tēp, ka anus pasėiktom lauža dūmā, anėi apvalīs gīvulius nu lėgū ėr kėtū nelaimiu.
* Je par Juonėnės ėšmaudīsi gīvulius, anėi būs sveikė ėr gerā augs.
* Juonėniu vakara ėš ganīklu gīvulius pargink onkstiau, uždarīk kūtie, unt tvuorū prišās tvarta duris prikaišiuok dagiū, nuotrīniu, doris apkaišiuok šermokšnė šakuoms – tēp nobaidīsi Juonėniu nakti pri gīvuliū nuorėntės patektė pėktuosės dvasės, raganas.
* Išvesk pu Jonėniu rasa pabraidītė karvės – anuos daugiau pėina dous.
* Sorinkusi devīniū žuoliū buklietieli, nonešk anou i tvarta, ožkėšk už balkė a padiek kėtuo saugiuo vėituo, laikīk lig Kaliedu – gīvulē ėr tvartā būs apsauguotė nu nelaimiu.
 
Kap pasveikintė Juonius, Jenės?
 
Mūsa laikās īprasta tuokė dėina nupintė oužoulū vainėkus, i katrus gal ipintė bijūnu, jezminu, kėtū vasaras gieliū, ėr anās sotemos apvainėkoutė Jeniniu ėr Juonū suodību vartus, nomū doru stakta. Varduvininku pareiga pamatītė sveikintuojus, pavadintė anus i vėdu, sosvadintė pri žuolīnās papoušta stala ėr pavaišintė.
Je Juonėniu pruogo sava gerbamam varduvininkou ont galvuos oždiesi vainėka, tēp pat būs gerā.
 
Tradicėnės Juonėniu vaišės
 
Alos, sūris, pīrags, kiaušėnē.
 
Atsėmink!
 
* Je Juonėniu rīta mėgla laukus aptraukė – būs prastė metā.
* Je par Juonėnės līn – tās metās karvės daug pėina dous.
* Je Juonėniu nakti perkūns praded gromietė – būs gera vasara.
* Je Juonėniu rīta rasa dėdėlie – gali solauktė gera derliaus.
 
Patarėms
 
Par Juonėnės neožmėršk prisirėštė vantu – jaunas šakelės sodžius karto so lapās ėr vantas būs geresnės.
Sorinkta ėr užrašīta ivairuos Žemaitėjės vėituos
 
Valuckienės Virginėjės ėr Gaudiešiaus
Vladisluova portėgrapėjės
 

© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija