Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis (1625–1684)


Jonas Jackus Samuelovičius Oginskis [1] – LDK karinis ir politinis veikėjas. Darius Vilimas rašo, kad J. Jackus Oginskis po Lukošiaus Vainos mirties 1650 m. tapo Valkavisko vėliavininku, o po Stepono Karpio mirties – Valkavisko maršalu (šias pareigas ėjo nuo 1657 m. pab.). 1661–1665 ir 1668 m. buvo Vilniaus pavaivadis. 1668 m. pabaigoje gavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininko vietą. 1672 m. pakeltas Mstislavlio vaivada (šias pareigas ėjo (1672–1682), vaitu ir seniūnu, 1682 m. tapo Polocko vaivada, 1683 m. po K. Sapiegos mirties – LDK lauko etmonu [2] (iš kunigaikščių Oginskių giminės yra buvęs dar vienas lauko etmonas – Žemaitijos seniūnas Grigalius Oginskis (1703–1709). Kariavo su turkais ir Krymo totoriais, dalyvavo mūšyje prie Vienos (1683 m.). Valdė Mikulino (Vitebsko vaivadija), Bokštų (Minsko vaivadija), Krapiunicų (Valkavisko pavietas) dvarus.

„Kaišiadorių enciklopedijoje“ Jono  Jackaus Oginskio gimimo data nenurodyta, mirties data užrašyta 1684-ieji. Darius Vilimas pažymi, kad šis kunigaikštis gimė apie 1625 m., o mirė 1684 m.  Jis buvo antrasis Trakų stalininko Samuelio Levo Oginskio ir Sofijos Bielevičiūtės sūnus, Simono Karolio Oginskio (mirė 1699 m.) bei Reginos, Kristinos, Elenos ir Proksedės Oginskaičių brolis.

Jonas Jackus Oginskis iš pradžių buvo stačiatikis, tačiau greitai perėjo į katalikybę. Politinės karjeros pradžioje jį globojo Smolensko vaivada Jurgis Karolis Glebavičius. J. J. Oginskis iš totorių nelaisvės išpirko Boguslavą Radvilą.

S. Verameičikas savo knygoje „Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833)“ (Vilnius, 2008) nurodo, kad J. J. Oginskis  nuo 1639 m. kartu su broliu Simonu Karoliu mokėsi Krokuvos akademijoje ir kad J. J. Oginskis savo viešosios veiklos pradžioje buvo susijęs su Smolensko vaivada Jurgiu Karoliu Glebavičiumi, kuris jam padėdavo gauti naujas pareigas ar dvarus. Jam mirus, tapo Pacų sąjungininku, dar vėliau perėjo į Sapiegų stovyklą. Tai buvo pagrindinė sėkmingos jo karjeros priežastis – šlietis prie tos grupuotės, kuri tuo metu Lietuvoje imdavo viršų. Prie jo karjeros prisidėjo ir jo sėkminga karinė karjera, trukusi daugiau negu 20 metų.

1655 m. perėjo į rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus (Petro I tėvo) pusę. S. Verameičikas taip paaiškina šį faktą: „1655 m. vyko Abiejų Tautų Respublikos karas su Rusija (1654–1667). Kaip tik tais metais rusai užėmė Vilnių ir Valkaviską. Jonas Oginskis, kaip Valkavisko vėliavininkas, tikriausiai pakliuvo į nelaisvę ir jo „perėjimas į Rusijos pusę“ buvo ne išdavystė, o trumpalaikis kompromisas, kad išsaugotų gyvybę.“

1656 m. Jonas Oginskis vėl dalyvavo LDK kariuomenės mūšiuose prieš Rusiją.

Milda Vyšteinaitė rašo, kad Jonas Oginskis „bendravo su Jonušu Radvila. Pastarajam mirus, pradėjo artimai bendrauti su Jonušo broliu Kristupu Radvila. Neaišku, kur dukra Pranciška?

Nuo 1656 m. pavasario buvo husarų pulko leitenantas, vėliau tapo LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Povilo Sapiegos sunkiosios kavalerijos pulko leitenantu ir dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš švedus. Vėliau dalyvavo ne viename mūšyje su rusais ir turkais. Kovojo prie Prostkų (1656 m. spalio 8 d.). Vėliau dalyvavo mūšiuose išvaduojant Žemaitiją, o lapkričio mėnesį, maršo į Biržus metu, dalyvavo mūšyje, kuriame buvo sumuštas švedų dalinys. Tiesa, jo vadovaujamus dalinius mūšiuose ne visada lydėdavo sėkmė – būta ir pralaimėjimų: 1659 m. gruodžio 28 d. jo vadovaujamus penkis raitelių pulkus sumušė rusų daliniai, pasiųsti I. Chovanskio. J. J. Oginskis dalyvavo karuose ir  su turkais bei totoriais.

Buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Ona Semaškaite (vedė apie 1645 m.) turėjo 3 sūnus: Trakų kaštelioną Mikalojų Pranciškų Oginskį, Žemaičių ir Mstislavlio seniūną Grigą Antaną Oginskį, LDK pastalininkį Leoną Kazimierą bei 3 dukteris: Oną, Marianą ir Eleną Oginskaites. Su antrąja žmona Teodora Naruševičiūte (vedė 1660 m.) J. J. Oginskis turėjo 3 sūnus: Mstibogovo seniūną Aleksandrą Oginskį (mirė 1690 m.), Vilniaus vaivadą Kazimierą Dominyką Oginskį ir Mstislavlio kaštelioną Marcijoną Antaną Oginskį (mirė 1703 m.). 

„Kaišiadorių enciklopedijoje“ rašoma, kad J. J. Oginskis, „mirus tėvui (1657 m. rudenį), paveldėjo šiuos dvarus: Uogintus, Kašonis, Mešlovičius ir Jachniškes (Kauno pav.), Mikuliną (Vitebsko vaiv.), Bokštus (Minsko vaiv.), Kropivnicą (Volkovysko pav.), mūrinį namą Kaune ir 24 000 auksinų. Dar kelis didelius dvarus įgijo per antrą santuoką su Joana Teodora Naruševičiūte, LDK didžiojo raštininko ir referendoriaus Stanislovo Naruševičiaus ir Anos Sapiegos dukterimi.

S. Verameičikas nurodo, kad tėvo palikimą J. J. Oginskis su broliais pasidalijo 1630 metais, kad tada jis gavo ne tik Uogintus, bet ir Kruonį. Na o 1620–1631 m. J. J. Oginskis valdė dar ir Karmėlavą, Zacionių ir Eicionių kaimus Žaslių seniūnijoje, Klopotovščinos dvarą Mozyrio apskrityje. 1623 m. jis Ukmergės apskrityje nusipirko pusę Raguvos dvaro, o antra šio dvaro pusė jam atiteko kaip žmonos Kotrynos Žilinskaitės kraitis. Kitą to kraičio dalį sudarė Tūlovo dvaras Vitebsko vaivadijoje bei valda Sieversko vaivadijoje. 1633 m. motina jam užrašė vieną trečdalį Mikulino dvaro Vitebsko vaivadijoje, dalį Misiutino, Vievio dvarų Trakų vaivadijoje.

1629–1636 m. Jonas Oginskis globojo Bogoslavą Radvilą ir gavo Pakapių kaimą Kauno seniūnijoje ir Viazino dvarą Minsko vaivadijoje.“ Taip Oginskių kelyje Lietuvoje atsirado penkios naujos stotelės – Eicionys, Pakapiai, Raguva, Zacionys ir Žasliai.

J. J. Oginskis buvo vienas iš tų Oginskių, ant kurių padėtų pamatų XVIII a. Oginskių giminė pasiekė didžiausią savo galybę.“ [3]

D. Vilimas nurodo, kad „tuometinis Mstislavlio vaivada J. J. Oginskis prieš 1679 m. Baltarusijoje fundavo ir pastatė Lopienicos pranciškonų vienuolyną.“ [4]


1. Ogiński Jan Jacek // Wielka encyklopedia PWN. T. 19. – Warszawa, 2003. – S. 377.
2. Vilimas Darius, „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 25.
3. Apie 1648-uosius metus J. J. Oginskiui atiteko Suričių dvaras Mstislavlio seniūnijoje. 1659 m. gavo Zazerzės polivarką Pinsko apskrityje. 1666 m. trejiems metams iš Trakų vaivados Mikalojaus Paco Klicevo buvo išsinuomojęs trakų seniūniją.  – D. Mukienės pastaba.
4. Vilimas D., 25.

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija