"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Kelias, raginęs skubėti
 
„Visų atsiminimų, kuriuos teko užrašyti ir jų pateikėjų trumpoje publikacijoje neišvardinsi. Atsiminimų užrašyta daugiau negu du tūkstančiai puslapių. Tačiau jie beveik visi dar nepaskelbti. Trys ketvirtadaliai žmonių, kurie su meile ir pasitikėjimu pateikė man savo atsiminimus, jau yra iškeliavę Anapilin. Didžiausią pagarbą jiems parodytume, jei išleistume šiuos prisiminimus…” – rašo mokytojas, žemaičių kraštotyrininkas Juozas Normantas, vaikščiojanti Žemaitijos literatūrinio gyvenimo enciklopedija. Jis neturi mokslinių laipsnių, pasaulio dar neišvydo ir nė viena J. Normanto spaudai parengta knyga, tačiau įdomiausių mokslinių disertacijų ir storiausių studijų, kurios dar kiek padirbėjus gali tapti visų laukiamomis knygomis apie Žemaitiją ir jos iškilius žmones, parašyta daugybė. Apie visa tai ir apie gyvenimą Mokytojo, kuriam neužtenka kitų parašytų vadovėlių tam, kad mokytų vaikus ir ugdytų jų meilę gimtajai žemei, šį kartą pats Juozas Normantas:
Praskrido jau daug dešimtmečių. Jie – kaip gervių pulkai rudenį… Pragyventas žiauru II pasaulinis karas, trys okupacijos, penkių visuomeninių santvarkų pasikeitimai. Vėl atkurta Nepriklausoma Lietuva…
Dar besimokant paskutinėje Skuodo gimnazijos klasėje, 1941 m. pradžioje, teko keletą mėnesių „gėrėtis” Kretingos kalėjimo kurortų malonumais. Ištrūkus iš jų, bandant išvengti naujo arešto, rizikuojant gyvybe, teko laimingai pereiti tada uoliai saugomą sovietinės Lietuvos valstybinę sieną. O anapus laukė fašistinės Vokietijos konclagerio bado davinys.
Pirmaisiais okupacijos metais mokytojauta Mažeikių rajono Orvydiškės pradinėje mokykloje. 1942 m. rudenį – studijos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofojos fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje. Yra išlikusi studijų knygelė su to meto iškilių dėstytojų parašais.
1943 m. kovo 17 d. universitetas buvo uždarytas, studentai išvaikyti, žinomų profesorių ir kitų Lietuvos šviesuolių patriotų grupė sugrūsta į Štuthofo koncentracijos stovyklą – kaip lietuvių tautos įkaitai…
Po to – antroji vokiečių okupacija Lietuvoje, vokiečių kariuomenės atsitraukimas, lietuvių, bėgančių į Vakarus, vilkstinės, sovietų kariuomenės grįžimas… Išgyventa daug įdomių, grėsmingų ir tragiškų įvykių, kuriems papasakoti reikėtų visos jaučio odos.
Praūžus šiai kelerius metus trukusiai audrai, vėl paviliojo sunki, tačiau patraukli ir kilni pedagogo profesija – su jaunimu dirbta daugiau negu pusę šimtmečio. Negailėta tam meilės, juodo darbo, prakaito, dažnai dėl vaikų atsisakyta ir būtino poilsio valandų. Tie metai nepakartojami, pamokas ir dabar dažnai naktimis sapnuoju…
Daugelį metų vadovauta įvairiems moksleivių užklasinės veiklos būreliams, organizuoti tuo metu populiarūs literatūrinai teismai, moksleivių dramos ir jų kūrybos vakarai, ekskursijos po miesto, rajono, Lietuvos, Rytprūsių literatūrines vietoves, išvykos į Vokietijos, Lenkijos mokyklas ir kt. O kur dar bendri renginiai, suorganizuoti kartu su vietos suaugusiųjų ir vaikų bibliotekomis, miestų kultūros skyriais.
Telšiuose keletą metų dainuota miesto mokytojų chore, su juo dalyvauta keliose respublikinėse dainų ir šokių šventėse. Porą metų dalyvauta Telšių etnografiniame žemaičių dainų ir šokių ansamblyje, su juo aplankyta daug Lietuvos miestų.
Visuomeninė veikla ir tiesioginis darbas. Kasdien – didžiulės krūvos moksleivių klasės ir namų darbų sąsiuvinių, kuriuos reikia atidžiai peržiūrėti, ištaisyti jų primargintus puslapius. Reikia kontroliuoti ir vadovaujamos klasės mokinių lankomumą, ruoštis būsimoms pamokoms. Visa tai – ilgais vakarais, pridedant prie to dar ir dalį nakties.
Visą tą laiką kaip nepagydoma liga graužė mintis apie daugybę pradėtų ir neužbaigtų darbų: nejaugi nebus lemta įvykti karščiausioms mano jaunystės dienų svajonėms – baigti aukštąjį mokslą, o po to atsidėti moksliniam darbui?
Įstoti į aukštąją mokyklą pabandžiau tik praėjus keturiolikai metų po gimnazijos baigimo [mirus Jozifui „Rūsčiajam” (Stalinui)] – anksčiau to padaryti negalėjau dėl pokario metų nepalankios politinės situacijos. Norėdamas bent nors kiek pasivyti prarastą laiką, dirbau mokykloje ir tuo pat metu studijavau dviejose Lietuvos aukštosiose mokyklose. 1963 m. baigiau Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (vokiečių kalbos mokytojo specialybė), ir 1964 m. – Vilniaus universitetą (filologo, lietuvių k. ir literatūros mokytojo kvalifikacija). Nukritus keletą metų trukusiai didžiulės dvigubų neakivaizdinių studijų naštai, mėnesį pailsėjęs, puoliau prie antrosios jaunystės svajonės – rašyti mokslinį darbą.
Po II pasaulinio karo dešimt metų dirbta Aukštaitijos mokyklose, po to dešimtmetį – dviejose Telšių miesto vidurinėse mokyklose, daugiausia Žemaitės.
Tada, dirbant provincijoje, Telšiuose teko imtis paprasčiausio, bet labai reikalingo darbo – tyrinėti gimtojo Žemaičių krašto praeitį, įžymiųjų žmonių gyvenimą ir darbus.
Dažną poilsio dieną pasiimdavau pluoštelį baltų popieriaus lapų ar tiesiog naujų mokyklinių sąsiuvinių, rašiklį, sumuštinį skėtį ir… į kelionę: į tolimesnius kaimus, miestelius, o kai kada – į Šiaulius, Kauną, Šaukėnus, Plungę, Rietavą, Alsėdžius, kitur. Ir taip ištisus kelerius metus. 1967 m. persikėlus gyventi į Vilnių, vasaros atostogų mėnesį ir kitomis progomis atvykus į Žemaičius, visada tęsdavau pradėtus darbus – iki pat 1998-ųjų metų pabaigos.
Pirmasis mano kraštotyrinis darbas – 1964 m. (parengti nusipelnusios profesorės E.Avižonytės-Jasiukaitienės atsiminimai).
1965 m. pradėti rašytojos Žemaitės gyvenimo tyrinėjimai, kurie tebesitęsia ir šiandien. Juos užbaigti – svarbiausais mano uždavinys.
1966 m. pradėta ieškoti rašytojos K. Praniauskaitės tėviškės.
1965-1967 m. užrašytas nemažas pluoštelis prisiminimų apie Džiuginėnų ir Šaukėnų Gorskius, dailininką, žemaičių liaudies meno tyrinėtoją J. Perkovskį bei jo artimusius, apie Džiuginėnų ir kitus Žemaitijos dvarus, 1963 m. sukilimo dalyvius, Žemaičių vyskupą M. Valančių ir jo gimines. Surinkti A. Baranausko brolio sūnaus atsiminimai. Rinkta kraštotyrinė medžiaga apie Vydūną, Šatrijos Raganą, V. Mačernį, Didžiojo Vilniaus Seimo atgarsius Alsėdžiuose, telšietį F. Milevičių ir jo įkurtą Telšių „Kanklių” draugiją, Rietavo kunigaikščius Oginskius, žydų tautybės žmonių gelbėjimą vokiečių okupacijos metais, XIX a. pabaigos-XX a. pradžios mokyklas, Telšių „Saulės”, vėliau – M.Valančiaus gimnaziją ir kt.
Daugiau negu trisdešimt metų skirta Vilniaus miesto mokykloms. Persikėlus į Vilnių, pirmuosius aštuonerius metus dirbta Vilniaus pedagogikos mokslinio tyrimo instituto Estetinio auklėjimo sektoriuje. Laisvesniu laiku dirbau prie mokslinio darbo. Tačiau… Atlyginimas pagrindinėje darbovietėje buvo labai kuklus, o šeimoje augo vaikai, kurie jau siekė aukštojo mokslo. Norint išleisti juos į gyvenimą, reikėjo imtis antraeilių pareigų mokykloje. Įpusėtą disertaciją teko padėti į šoną.
Išskirtinė to laikotarpio darbovietė – Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykla, kurioje dėstyta net šešiolika metų. Su čia besimokančiasis aklais ir vos vos matančiais jaunuoliais stovėjome ir 1991-jų metų sausio 12-osios dieną bei vėlyvą vakarą, prieš tragiškuosius tos nakties įvykius, prie Vilniaus televizijos bokšto…
Nuo 1990-ųjų metų pradėta rinkti medžiagą apie pirmąją Skuodo gimnaziją.
***
Laikas šiandien – mano didžiausias priešas. Nebuvo laiko kada sustoti anksčiau, dabar – juo labiau. Užbaigus darbą apie Žemaitę, būtinai ilgėliau reikėtų prisėsti prie kito – „F. Milevičius ir Telšių „Kanklių” draugija”. O kur dar studijos „Skuodo kan. Pr. Žadeikio gimnazijos istorijos bruožai”, „Džiuginėnų dvaro istorijos apybraiža”, „Įžymusis Žemaičių bibliofilas daktaras Kazys Pemkus” ir kiti!
 

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija