RAŠYTOJAS JONAS MAČIUKEVIČIUS
"Man
reikia Savo darbo stalo"
Tęsiame šių metų antrame Žemaičių žemės žurnale
pradėtą pokalbį su žemaičiais rašytojais apie jų kelią į literatūrą,
žemaitiškumą literatūroje. Mūsų pašnekovas - rašytojas Jonas Mačiukevičius
- Koks buvo Jūsų kelias į literatūrą: tiesus vingiuotas, iš anksto
nulemtas ar atsitiktinis? Kas šiame kelyje buvo Jūsų krikštatėviai
ir kaip šis kelias susijęs su Žemaitija?
- Nelabai drįsčiau savo literatūrinės veiklos kaip nors labai
tampriai susieti su Žemaitija. Nors ir esu gimęs prie pat Raseinių,
ir savo pirmuosius kūrybos bandymus spausdinau Raseinių rajono laikraštyje
Naujas rytas, ir iki 30-ties metų gyvenau Raseinių rajone, bet
ankstyvos ligos mane šešiolikmetį ištraukė iš to regiono ir kelias
į literatūrą ėjo ne per kalvotąją Žemaitiją, o per ligoninių koridorius.
Nors tie koridoriai ir tiesūs, bet kelias į literatūrą - pakankamai
vingiuotas, jį esu aprašęs savo autobiografinėje apysakoje Laikrodžiai
nesustoja, eseistinėje knygoje Laiškai mylimoms moterims ir
dar kai kuriuose kituose rašiniuose. Man tik sunku būtų atsakyti į
klausimą - ar kelias į literatūrą buvo iš anksto nulemtas, ar
atsitiktinis? Ką reikštų - iš anksto nulemtas? Kas nulemia? Juk net
ir gimęs rašytojų šeimoje, augęs knygų spintoje, turintis
kelių universitetų diplomus neprisirenka papildomų balų. Ko gero,
rašytojais negimstama. Manau, kiekvienas žmogus gimsta turėdamas
vienokį ar kitokį talentą. Ir tik paskui jo aplinka, jo žemaitijos,
gyvenimo tradicijos, kančios, tragedijos ir ugdo tą talentą, arba
priverčia jį sunykti. Ankstyvoje jaunystėje buvau rašęs, kad talentas
kažkuo panašus į nuospaudą ant kojos pirštų, jei gyvenimas ant jų
užmina, žmogus surinka
Todėl ir atsitiktinio kelio į literatūrą
nebūna: jeigu žmogus yra ne grafomanas, o rašytojas, turintis savo nišą
literatūrinėje panoramoje, parašęs bent vieną knygą, turėjusią
visuomeninį atgarsį, vadinasi, jis neatsitiktinai gadino popierių. Į
literatūrą skirtingi keliai, bet jeigu jau žmonės susirinko ant
Olimpo (kad ir ant jo papėdės), jie čia pateko neatsitiktinai.
Literatūriniais krikštatėviais kažkokia prasme galėčiau pavadinti
Alg. Baltakį, V. Šimkų, V. Žilinskaitę, J. Nekrošių, kurie
vienaip ar kitaip vargo su mano pirmaisiais bandymais, jų nepaniekino,
jais patikėjo. Prie jų norėčiau pridėti visai neliteratūrinius
Aldoną ir Leoną Molotokus, kurie sunkiais mano gyvenimo, sirgimo
metais stengėsi, kad turėčiau duonos kąsnį, vaistų, kad mano
kambarys būtų šildomas ir kt.
- Paskutinieji Jūsų kūriniai? Kokios temos šiandien Jus
labiausiai skatina rašyti?
- Paskutinės mano knygos - Laiškai mylimoms moterims ir knyga
vaikams Ančiukas krypčiukas. Džiugu, kad pastaroji buvo įvertinta
kaip viena iš geriausių 2000 m. knygų vaikams (kartu su V. Žilinskaitės
ir V. Kukulo knygomis vaikams). Kadangi šiandieninio mano gyvenimo didžiausias
džiaugsmas ir paguoda mano mažametė dukrytė Vijonė, todėl daugiausia
ir rašau jai: leidyklose eilės laukia trys knygos vaikams: Bacilos
galas, Barbora ir Stalas.
- Žemaitiškumas literatūroje... Kaip Jūs jį suprantate. Kurių
kolegų kūryboje, Jūsų nuomone, žemaitiškumas ryškiausias?
- Apie žemaitiškumą literatūroje bijau nusišnekėti, nes niekada
nebuvau susimąstęs, ar etnografiniai elementai prisideda prie
literatūros kokybės. Bet jeigu džiaugiamės nacionaliniais
savitumais, kaimiška literatūra ir t. t., vadinasi, galima šnekėti
ir apie žemaitiškumą literatūroje, nes savita žemaičių istorija,
pagaliau šnekta, aplinka, gamta kiekvienam Žemaitijoje gimusiam rašytojui
darė tam tikrą įtaką. Tik šito aš niekada nestudijavau,
neanalizavau. Būtų įdomu iš naujo paimti kad ir Petro Dirgėlos
romanus ir perskaityti šio klausimo kontekste.
- Kokios ir kokių autorių knygos paskutiniais metais patraukė
Jūsų dėmesį? Ką šiuo metu skaitote?
- Skaitau gana mažai (kaip negražu!), gyvenimo saulėlydis šaukiasi
tik tikrų - istorinių, politinių, dokumentinių - knygų.
Grožinė literatūra nuėjo lyg ir į antrą planą, lyg ir per lengva.
Be to, ir knygos dabar per brangios, pensininkui rašytojui belieka tik
mugių metu prie apkrautų prekystalių pavarvinti seilę.
- Lietuva - nedidelė valstybė. Ar ką nors konkretaus darote, kad
Jūsų knygos būtų leidžiamos ir užsienio kalbomis?
- Pats niekada nesirūpinau nei savo knygų leidyba, nei vertimais.
Rankraštį suvyniodavau į banderolę, užrašydavau leidyklos adresą
ir laukdavau. Nesu niekada skambinęs nei leidyklų vadovams, nei
kitiems įtakingiems asmenims. Bet ir toks pasyvus metodas vis dėlto
buvo vaisingas - iki šios dienos išleistos 33 mano knygos. Be to, ir
vertėjai patys jas susirasdavo: kai kurios jų išverstos į latvių,
estų, rusų, lenkų kalbas.
- Ar bendravimas su savo kolegomis kraštiečiais Jums yra kuo nors
ypatingas?
- Visada džiaugiuosi susitikęs kolegą, nors jis ir ne žemaitis.
Žinojimas, kad turiu pažįstamų plunksnos brolių, kad galiu jiems
paskambinti, kad galiu su jais susitikti, kad yra tokia Rašytojų sąjunga,
mane gerai veikia. Toks jausmas - lyg turėčiau patikimą atramą. Visada
suspaudžia širdį, kai išgirstu liūdną žinią apie rašytojo mirtį.
Vieną kartą pabandžiau suskaičiuoti, kiek mano pažįstamų kūrėjų,
su kuriais daugiau ar mažiau teko bendrauti, jau išėjo Anapilin. Pradėjau
nuo Antano Venclovos. Ir suskaičiau arti šimto
Liūdna. Bet, be
abejo, kitaip negalėjo būti.
- Kokią įtaką Jums, Jūsų kūrybai daro aplinka?
- Mano visa kūrybinė aplinka, visi kūrybiniai svertai - manyje. Man
reikia SAVO DARBO STALO. Nors rašant mintyse ir vidumi visada bendrauji
su savo žemaitijomis. Na, o dabar skaitytojams norėčiau pasiūlyti
keletą savo eilėraščių, kuriuos aš pats pavadinčiau šiek tiek
žemaitiškais.
JONAS MAČIUKEVIČIUS
Poezija
PALANGOS JUZĖ
Lietuva - ant Juzės padų.
Lietuva - po Juzės adata.
Netelpa vaikai languos:
Juzė net nuo Palangos.
Smuiko reikia - lyg kepurės
Ar lygesnę aslą turit?
Čia vestuvės, čia krikštynos, -
Juzės pirštai net ištino.
Muilas braižo storą milą
Smuikas plėšo ilgą tylą
Šiandien - Kražiuos, ryt - Kuršėnuos
Tai ant pečiaus
Tai ant šieno
- Juze, Juze, - šaukia mergos, -
Kas po Lietuvėlę margą?
Kaip ten Kražiuos mergos rengias?
Kaip biržiškės stalą dengia?
- Juze, Juze, - šaukia vyrai, -
Kaip kitur rugeliai byra?
Ką ten kalba apie valdžią?
Už ką ubagėliai meldžias?
Ar čigonai arklius maino?
Kokią atnešei mums dainą? -
Juzę su skausmu išlydi.
Juzei niekas nepavydi.
Jis neturi savo stogo.
Kaip be stogo vertint žmogų?
Juzė eina, dainą traukia.
Vertas tiek, kiek žmonės laukia.
KIRKŠNOVĖ
Yra toks mažas upelis - Kirkšnovė.
Karvės lipa į krantą. Šnopuoja.
Tarp medžių paukščiai be galo drąsūs.
Kiek tuose medžiuose kelnių sudraskėm?!
O upeliukas - skaidrus kaip stiklas
Tarsi prieš veidrodį staipstosi stirnos.
Kišu po akmeniu ranką pūslėtą
Gal tenai vėžį rasiu prislėgtą
Savo vaikystę - naivią, mažytę -
Tik šiandien su žnyplėm,
Su kandančiom žnyplėm.
VIENATVĖ
Toks mažas ir bespalvis mano namas.
Link namo kelias - siauras ir duobėtas.
Laukuos neprijaukintas žirgas ganos.
Namuos - jau prijaukintos mano bėdos.
Aš gyvenu tarp tų laukų ir vėjų.
Žabus kapoju ir eilėraščius rašau.
Galbūt kitokio aš gyvenimo norėjau?
Galbūt norėjau, o dabar jau pamiršau.
Tą namą tu žinai. Nuleidus galvą,
Tu ateini. Prisėdi ant kaladės.
Mes garsiai tylime ir tyliai kalbam.
Ir džiaugiamės viens kitą susiradę.
Paskui paspaudžiame rankas.
Sudie pasakom.
Ir autobusas dulkinas nurūksta.
Kaimynė, mus iš savo kiemo sekusi,
Į kaimą skuba pasiskolint druskos.
ANKSTYVAS GIMTINĖS RYTAS
Dangus toks mėlynas, toks mėlynas, toks mėlynas
Ir gandras praskrenda toks mielas, mielas
Šis rytas - mano. Į tą gražų rytą
Skambėdama šviesa įkrito.
Mane į žemę motina išleido -
Dorai gyventi ir dorai numirti.
Nesmerkite už pirmą klaidą,
Už pirmą pergalę negirkit.
Plasnoja paukščiai. Peteliškę
Kažkas ten prisegė prie miško.
Einu. Visus galiu aš sveikint -
Dar nieko neišdavęs, neprakeikęs.
KUPRIUKAS MUZIKANTAS
Čia šitiek daug kupstų. Aplink turbūt klampu.
Kurapkos tupi, o berželiai skraido.
Man šią minutę noris užsidengt kapu
Tarsi delnais raukšlėtą savo veidą.
- Pagrok, pagrok, - maldauja ajerai, -
Pagrok apie nelengvą savo būtį
Ir apie ilgesį
- Gerai, -
Sakau, - pačirpinsiu truputį.
Ir pradedu. Kai nuo peties
Neatitraukiu smuiko stebuklingo,
Aš negaliu pažint savęs paties -
Jauno,
Tiesaus,
Laimingo.
***
Tai būta vaikštynių!
Tai būta krikštynų!
Tai būta smagumų,
Nors vežk vežimu!
Ieškota aviečių,
Ieškota rūgštynių
Vis eita tolyn
Ir tolyn nuo namų.
Dar ratą apsukim,
Užtraukim dar dainą,
Vis tiek atgalios
Būsim mes pašaukti,
Kur niekas negrįžta,
Kur nieks nepareina,
O jeigu sugrįžta, -
Nėra kam sutikt.
***
Nėra gyvenimo arti
Laukinė kriaušė už ganyklos
Seniai vaduojasi mirtim,
Žiūrėdama į dangų nykų.
Ir aš bandau išsivaduot
Iš pačio pirmo miško aido.
Lyg paukštis pralėkė ruduo,
Už tėvo sodo nusileido.
Dar prisiminti aš bandau,
Kaip Vėlinių naktis mirgėjo,
Kaip džiaugsmo aš išsigandau,
Kaip pats save tamsoj regėjau.
Išeina, tolsta nuo manęs
Gyvenimas. Jį reikia vytis
Kasdien, kasnakt ir kol numes
Mėlusį nuo šakų žilvitis.
***
ir taip eičiau lyg pasakoj - bangomis ar viršūnėmis
medžių skarotų, kai pirmi spinduliai
pakelia vieškelius, pakelia šulinius,
pabudina slenkstį. O sieloj giliai
tarytum moliuskas likimas ragėja
su savo verte ir be savo vertės.
ir tai būtų mirtis, kurioje nėra praregėjimo,
o gal praregėjimas, kuriame nebūna mirties.
***
Vieną kartą gimė Jonas
Prie Dubysos. Ir gražu.
Lyg ant juodbėrio atjojo
Vis risnojo pamažu
Lig bažnyčios, lig mokyklos,
Lig kaimynų obelies.
Nieko keisto: augo mikliai
Ant šios žemės didelės.
Vieną kartą jis patraukė
Už Dubysos. Ir gražu.
Nors ir niekas jo nelaukė,
Vis risnojo pamažu
Ligi Kauno, ligi Vilniaus,
Ligi kryžkelės naujos.
Jis turėjo gražią viltį,
Kad kažką tikrai prijos.
Vieną kartą jam bus lemta
Atsisveikint. Ir gražu.
Kol obliuoja pirmą lentą,
Vis risnoja pamažu
Nuo minties ligi idėjos
Jį palydi artimi,
Jam gyvenimą žadėję
Tik kartu su mirtimi.
***
ir dar prisėst ant jūsų slenksčio,
girdėti mylimus balsus.
ir dar paprieštarauti lemčiai
už savo sielvartus visus.
ir dar nuskinti vieną viksvą
iš palaimingų vakarų.
ir atsilyginti už viską
vien tik eilėraščiu tikru.
