Į pradžią
Į pradžią

„ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 1

ŽEMAITĖŠKĖ EILIERAŠTĒ

LINGĪS JUSTĪS

Justinas Lingys

Aušruos balaukont
 
Stalčelie sogoldītė ėlsas šaukštā,
Babūnės šėltū ronkū numazguotė,
Vuo šalėp peilis – ėšsėtėmpės,
Apgintė rami mėiga pasėruošės.
Šakutės sosėglaudėn ded i aki
Mažė šaukštelē sapnūs cokru laiža,
Tik mazgėnė skarelė, ba sīluos sosmokusi,
Jau paskotėnės sava dėinas skaita.
Rauduonu plītū pečiou dar rosen onglelė
Ėr lauk atēnont naujė rīta,
Ka viel galieto šėlomo alsoutė,
Babūnė ka galieto posrītė taisītė.
 
Somėga varnas
 
Somėga varnas aukštā mediūs,
Ėr šonis ėšsėslapstė kor pakliova.
Tik vėins aš, ba keporės, nakti gatvie stuovo
Ėr nažėnau, kor ētė, kor prijims puo stuogo.
Tėn tuolėj, stotie, traukinīs soklėka,
Pelieda sovaituojė medė šakuos.
Mienulis ėšsėgonda ėr ėšblīška.
Ba mėiga lauktė rītā meta – dėdėlė karuonė.
Ka saulė vuos prasėkalė ėš už bažnīčės,
Pradiejė žvėrblē čėrkštė ėr straksietė.
Isėsokau stėpriau i sena palita -
Mieginsio parkė, unt soulelė, aš ožmėgtė.
 
Gimtėnė
 
Gimtėnie mona šėndėin īr truobelė,
Longelēs veizontēs i mėigtonti Babrunga.
Vuo unt lėptelė stuov meškernīks Jūzaps
Ėr, gaudīdams uns raudelės, tabuoka rūka.
Unt kronta trīs palkūzā veiz i plūdė,
Vuo katėns ausi nago krapšta.
Dūmielis kėlst ėš lauka koknės,
Sosiedė daržė tarp buruoku žemė kapsta.
Raitītās ragās vuožka grauž batvėni,
Vuo mama šėlta pėina kuoš par marli -
Tėik daug dar tėn stebūklu šėndėin īr,
Ka apsakītė anėms žuodiu naožtekto.
Nors siedo suostėnie tarp mūru,
Bet mintimis ėr jausmās – vės Gimtėnie,
Kor buočiu kaulā ėlsas kapinīnūs,
Kor dūšė jautas laisva – kap laukėnė.
Plunksnas žiorkė
 
Esu narēkalings aš niekam – plunksnas žiorkė,
So ėštompītas nervās, atvėrās jausmas,
So kiauro stuogo vėrš praplėkosė pakaušė,
Toštiuoms kėšeniems, batās numintās.
Bet kartās švėntė atēn ėr i mona kėima,
Nušlousta ašaras ėr vīna taurė pasok.
Ėr tumet lėjes dainas aple laimė, aple meilė
Vo paskiau… Apkabenės miedi, šuoko basos.
Bat švėntės retas, kap par sausra grībā,
Tad nier kuo aple anas ni rokoutė,
Viel siedo vėins ėr graužo plunksna -
Kon daugiau galio šėndėin sogalvuotė?!
 
Žėima
 
Atejė žėima ėr ožmėga žemė
Sostinga paukštis, topous šalėp ruogiu,
Pavargės žmuogos brend par balta snėiga,
Ėiškuodams šėlomuos ėr gera žuodė.
Aplinkou stūgaun viejē, luo užkėmėn šonis
Saulelė merkas, doris vėsūn ožrakintas.
Keleiviou nieks nanuor soteiktė maluonės
Net kap tėms batams, stuovintėms pri pečiaus ar ož spintas.
Pagaila žeimā vargša pakeleivė
Ėr ėšbočiava sava baltuoms lūpuoms,
Vuo kėta rītā, saulē patekiejos,
Vāka ėšbiegėn laukon šaukė: „Paveiziekėt!
Pri piedū, imintū i snėiga, kažkas klūpuo…
 
Ašaras
 
Dėdliausės ašaras par žondus praded biegtė,
Ka slėnksti paržėngo, sogrīžės i Gimtėnė.
Aš nažėnau, ar sostabdītė anas bagalieso -
Če vėskas tēp, kap onkstiau, kap vaikīstie…
Mon ašaras par žondus bieg nadrōsē
Ėr sostabdītė anū aš nanuoro…
Matau: tuos švelnės, gīslu ėšvaguotas mamas ronkas
Medėnio šaukšto i turielka kuošė krata.
Mon ašaras par žondus bieg opalēs
Ėr sostabdītė anū aš namuoko…
Če aš matau laimingus žmuonis,
Nors anėi patis tuo ėr nasovuokto.

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija