Į pradžią

 Į pradžią

I P O L I T A S
Kas tęsia Gorainių Petrošių šeimos orkestro tradicijas?
 
Danguolė Želvytė
Ipolitas Petrošius. 
Danutės Mukienės nuotrauka. 2002 m.
Juozapas Petrošius. Nuotrauka iš I. Petrošiaus archyvo
Vilniuje, tarp mokytų žemaičių, Ipolitas Petrošius niekada į priekį nesibraus ir savo išminties nerodys. Apie tai, kad jis muzikas profesionalas, kompozitorius, turi didelę pedagoginio darbo patirtį, kad Vilniuje su juo tik vienas kitas žemaičių muzikantas bandonija sugeba parungtyniauti melodijų vingrumu, taip pat iš jo neišgirsi. Įsikalbėjus Ipolitas tik probėgšmais tarsteli ir apie tai, kad rašo prisiminimus, rengiasi išleisti naują knygutę… O jai išėjus, užsuka į redakciją ir atsiprašinėdamas, kad atitraukė nuo kitų darbų, padeda leidinuką ant stalo… Ta paskutinioji knygelė – „Muzika, muzika…“ – spaudai parengta kartu su Vilimu Malinausku. Joje – Ipolito tėvo Juozapo Petrošiaus (1897 02 01/ 01 20-1965 06 16) grotos keturios Šilutės ir Šilalės krašto melodijos („Ainių daina“, „Petrošiaus polka“, „Muzika, muzika, širdies karaliau“ ir „Gorainių polka“). Jos skirtos kaimo kapeloms. Tas leidinukas tarsi sūnaus nusilenkimas tėvui – pagarbus, išlauktas ir prasmingas. Proga neeilinė – 2002 m. Ipolitas Petrošius pažymėjo savo 65-erių metų jubiliejų.
Sukaktuvininko natūra – tikro muzikanto. Taip jau įprasta: jei Vilniuje koks folkloro festivalis, Kaziuko, Pranciškaus mugė, žiūrėk, Ipolitas vienas ar su pulkeliu sostinėj seniai apsipratusių žemaičių jau ir groja Didžiojoje gatvėje. Iš tolo muzika patraukia, iš arti dar ir Ipolito bei jo draugų tradicinių žemaitiškų kostiumų spalvų deriniais atsigėrėti negali – viskas čia lyg iš kokio katalogo. Groja ne dėl centų, o dėl to, kad žmonėms būtų smagu, kad per šventę pridera viską iškelti, ką turi. Groja iš širdies, nors ta Ipolito širdis vis dažniau ir prisėsti pareikalauja. Atsipučia, apramina tą įnoringąją ir… vėl bandonija rankose. Ne tik ji. Kai dar mažas buvo, tėvas jį, kaip ir visus kitus savo vaikus, groti su keliais muzikos instrumentais išmokė. Tos pamokos nebūdavo šiaip sau. Juozapas Petrošius savo šeimos kapeliją ir orkestrą buvo įkūręs. Be jų plačiame Vainuto valsčiuje retas kuris vestuves, vardynas atšokdavo – iš viso 1930-1960 metais Petrošiai yra atgroję daugiau negu 500 vestuvių. Pats Juozapas savo šeimos kapelijoje grodavo baritonu arba bandonija. Kartu su juo daugelį metų Petrošių šeimos orkestrantų garbe dalijosi ir Ipolito broliai Jonas Petrošius (kornetas ir smuikas), Anicetas Petrošius (būgnas), seserys Juzefa Petrošiūtė-Jankauskienė (bosiniai instrumentai), Kazimiera Petrošiūtė-Maziliauskienė (altas, smuikas), Birutė Uršulė Petrošiūtė-Mockaitienė (būgnas). Trumpiausiai šeimos orkestre grojo pagrandukai – Ipolitas ir jo sesuo Adelė. Baigęs vidurinę, Ipolitas išvyko mokytis į Klaipėdą, 1962 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą – įsigijo muzikos mokytojo specialybę.
Adelė Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija) įsigijo chorvedės specialybę, daugelį metų dirbo pedagoge.
Daina „Muzika, muzika, širdies karaliau“ paskutiniais metais Lietuvos kaimo kapelų repertuare itin populiari. Kas jos autorius? Ipolitas gūžčioja pečiais. Žino tik tiek, kad ją tėvas dažnai grodavo. Taip Ipolitas ją išmoko, draugus išmokino, o dabar štai ir į knygutę įtraukė. Ar galėjo ją pats Juozapas Petrošius parašyti, sunku pasakyti. Anot Ipolito, tėvelis buvo baigęs „parugių muzikos akademiją“ (A. Batavičius. „Tauragės apskrities dūdų orkestrai“. Tauragė, 1995. P. 90-110). Taigi groti buvo išmokęs savarankiškai, laisvesniu nuo darbo laiku, kai atsirasdavo laiko ištrūkti į javų lauke įsirengtą „repeticijų salę“, kur paties įsigyta bandonija būdavo virkdoma iki paskutinių ašarų. Mokėsi ir padedamas didesnę patirtį turėjusių muzikantų: A. Krušos, J. Pankausko, S. Bagdono, P. Budrio ir kelių kitų. Vėliau, išugdęs savo šeimos kapeliją, orkestrėlį, pats jo narius muzikos instrumentais aprūpindavo, pats parengdavo į repertuarą įtrauktų kūrinių instrumentuotes, aranžuotes. Ne vieną kūrinį šeimos orkestrui sukūrė pats – jo parašyta ir mūsų minimoje knygelėje paskelbta „Petrošiaus polka“.
Juozapas Petrošius, Žemaitijoje apie 45-erius metus garsėjęs kaip muzikantų muzikantas, buvo ir labai nagingas meistras, didelis autoritetas visiems savo vaikams.
Ipolitas namų, kaip tėvas, nestatė, užtat muzikos mokė ne tik savo, bet ir kitų vaikus (1969-2001 metais – Vilniaus aukštesniojoje pedagogikos mokykloje), per gyvenimą sukauptas širdžiai mielo mokslo žinias po platų pasaulį skleidė. Knygelėje „Muzika, muzika“ Arvydas Karaška, rašydamas apie Ipolitą, nurodo, kad jis yra „išspausdinęs per 70 muzikos kūrinių recenzijų, straipsnių ir mokymo priemonių, rengė ir vedė mokomąsias muzikos laidas Lietuvos televizijoje. Svarbesnieji jo darbai: „Muzikos kūrinių formos“ (1969), „Mokyklinės dainelės“ (I d. – 1973, II d. – 1976), „Muzikos kontrolinės užduotys IV-V ir VI-VII kl.“ (1975, 1978), „Dainuoju dainelę vaikams“ (1986). Ipolitas sukūrė ir pirmąsias etnografiniams ansambliams skirtas Mišias – „Bažnytkaimio votyva“ (1998), nemažai dainų, giesmių, instrumentinių kūrinių. Nuo 1973 m. Lietuvos mokyklose naudojami Ipolito Petrošiaus 1966 m. sukonstruoti plastiko skudučiai“.
O dabar? Groja. Savo ir kitų malonumui. Kuria ir kompiuteriu pats natas užrašinėja. Rūpinasi, kad dienos šviesą pamatytų tie muzikiniai kūriniai, kuriuos pats parašė ar užrašė iš kitų. Visa tai – ne dienai ir ne kitai, o visam gyvenimui. Savo paties ir kitų, be abejo, ir savo įpėdinių...

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija