Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1

Ar bus žemaičiai XXI amžiuje?
 
Ilona Bušmaitė, Skuodo Pr. Žadeikio gimnazijos 3 BH klasės mokinė
 
Žemaitija arba Žemaičiai – Žemaičių žemės, vėliau – Žemaičių seniūnijos, kunigaikštystės, dabar – Lietuvos etnografinio regiono (vieno iš penkių) teritorija. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose kraštas buvo vadinamas Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau – Žmujdz (buvo ir daugiau šios teritorijos pavadinimo atmainų).
Žemaitija užima apie 21 km². Šiai teritorijai šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Klaipėdos, Telšių apskritims, daliai Šiaulių, Tauragės ir Kauno apskričių.
Istorikų tvirtinimu, žemaičiams pradžią davė V-VIII a. dabartinės Žemaitijos centre gyvenusi baltų gentis.
Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.
Anketų analizė
Žemaičiai yra savitas regionas. Tiek savo istorija, tiek kalba, tiek papročiais ji gerokai skiriasi nuo kitų etninių grupių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje. Jeigu dzūkai, suvalkiečiai, aukštaičiai yra tikri broliai, tai žemaičiai šioje giminėje laikytini, ko gero, pusbroliais. Palyginkime kad ir kalbas: žemaitiškai – kūlis, lietuviškai – akmuo; žemaitiškai – krupis, lietuviškai – rupūžė. Šitą etninį kultūrinį Žemaitijos atskirumą ilgus amžius plačiai žinojo pasaulis. Žinojo ir patys žemaičiai.
Prieš rašydama šį darbą, sudariau anketą, kurioje respondentai buvo prašomi nurodyti savo amžių, atsakyti į pateiktus klausimus, išskirti būdingiausias žemaičių būdo savybes bei paaiškinti, ką reiškia anketoje nurodyti senoviniai žemaitiški žodžiai.
Iš viso buvo apklausta 30 respondentų: 15 nuo 16 iki 20 metų amžiaus bei 15 nuo 20 iki 50 metų amžiaus. Į klausimą „Tavo pašnekovas kalba literatūriškai, tu kalbi?“ iš 16-20 metų amžiaus grupės 8 respondentai su pašnekovu kalbėtų literatūriškai (53%), 4 – žemaitiškai (27%), visaip – 3 (20%). Amžiaus grupėje nuo 20 iki 50 metų literatūriškai kalbėtų 6 (40%), žemaitiškai 7 (47%), visaip – 2 (13%).
Išanalizavus anketų trečiojo klausimo atsakymus, abiejų amžiaus grupių žmonės pasiklydus Vilniuje kelio klaustų literatūriškai (100%).
Iš anketų matyti, kad 16-20 metų amžiaus respondentų šeimose žemaitiškai kalba 13 (87%), literatūriškai – 2 (13%). O štai antrosios grupės anketose buvo nurodyta, kad visose jų šeimose kalbama žemaitiškai (100%).
Visi apklaustieji, be išimčių, išskyrė tokias žemaičių būdo savybes: užsispyręs, lėtas, ilgai mąstantis, darbštus, vaišingas, nuoširdus ir sąžiningas. Kai kuriose anketose kaip neigiamos nurodomos šios žemaičių savybės: grubumas, tiesmukiškumas.
Į klausimą „Ar norėtumėte, kad mokykloje būtų dėstoma žemaitiškai?“ nuo 16 iki 20 metų grupės respondentai atsakė: „Taip“ – 3 (20%), „Ne“ – 12 (80%). Respondentų grupėje nuo 20 iki 50 metų amžiaus 6 (40%) pasisakė už tai, kad būtų dėstoma, 9 (60%) pasakė „Nenorėtume“.
14 (83%) 16-20 m. amžiaus respondentų didžiuojasi jog yra žemaičiai, 1 (7%) nesididžiuoja. Antroje grupėje savo žemaitiška kilme didžiavosi 12 (80%), nesididžiavo 1 (7%), o 2 (13%) šiuo klausimu neturėjo nuomonės.
Taigi dauguma apklaustųjų nenorėtų, kad žemaičių kalba būtų dėstoma mokyklose, tačiau, manau, kad šį klausimą reikėtų aptarti plačiau. Priežastis ta, kad ši, nors ir nedidelė apklausa, parodė, jog daugelis respondentų nežinojo, ką reiškia dalis anketoje pateiktų senų žemaitiškų žodžių, mažai ką žinojo ir apie Žemaitijos istoriją, žemaičių kultūrinius judėjimus, apie tai, ar žemaitiškumas vertybė ar ne.
Viena kitai prieštarauja respondentų mintys, neva jie didžiuojasi, kad yra žemaičiai, o didmiestyje su savo pašnekovais kalbėtų literatūriškai.
XXI a. jaunoji žemaičių karta pradėjo dar žinodama, ką reiškia tokie žemaitiški žodžiai kaip drobynos (liet. kopėčios), stuotkā (indai), premėnė (prieangis), žiuogspėras (pjuvenos), šieps (spinta), kūtė (tvartas), budinkā (pastatai), kiuocis (krepšys), budynė (šermenys), lasiuotė (rinkti), luopėta (kastuvas), knioisis (uodas), dėigtė, svadintė (sodinti) ir vartodami šiuos žodžius savo šnekamojoje kalboje.
Tačiau daugeliui apklaustųjų tokie ir panašūs senoviniai žemaičių žodžiai sukeldavo tik juoką ir nuostabą. Kai kas juos vartoja tik dėl to, kad paįvairintų savo kalbą ar pokalbį.
Savo sukauptu žemaitišku žodynu gana dažnai, progai pasitaikius, mėgsta pasipuikuoti jaunimas, ypač susitikimuose su jaunaisiais dzūkais, suvalkiečiais ar aukštaičiais, kurie šių žodžių prasmės visai nežino ir klausosi, ką jų bendraamžiai kalba akis išpūtę. – Va, tada tu pasijunti esąs tikras žemaitis, – dalijasi mintimis jaunieji skuodiškiai.
Turtingas žemaitiškas žodynas – sveikintinas dalykas. M. Daukša „Postilėje“ rašė: „(…) sunaikinsi kalbą, sunaikinsi pats save (…)“.
Žemaičiuose sakoma: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“. Prie šio posakio su viltimi norisi pridėti: „ir XXI amžiuje“.
Žemaičiai iš visų kitų Lietuvos etninių grupių paskutiniais metais, puoselėdami savo kultūrinį identitetą, aktyviausi, tačiau, jei išsamiau paanalizuosime, kas daroma ir kas vyksta, turėsime pripažinti, kad veiklių žmonių nedaug ir kad daug kas palikta savieigai. Paprasti žemaičiai nelabai vertina tai, ką turi, nesuprasdami, kad tai yra vertybė.
Rašydama darbą pašnekinau keletą aktyvesnių Skuodo žemaičių:
Pirmasis mūsų pašnekovas – Juozas Vyšniauskas. Anot jo paties, „grynakraujis žemaitis“. Jau daugiau negu dešimt metų jis – Žemaičių kultūros draugijos narys, inicijavęs ir Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyriaus įkūrimą.
- Kokie keliai atvedė į Lietuvos Atgimimo metais įkurtą Žemaičių kultūros draugiją? – Tai buvo daugiau negu prieš dešimt metų. Laikraštyje perskaitęs pranešimą, kad kuriasi tokia draugija, smalsumo vedamas ir įkalbėjęs žmoną vykti kartu, nuvažiavau į Telšius. Buvo įdomu, patiko. Nuo tos dienos su šia draugija ryšių nenutraukiu.
- Kaip kūrėsi Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyrius? – Pradžia buvo gana sunki. Daugeliui norėjosi tokio skyriaus, tačiau kalbos kalbomis vis ir likdavo – draugijos veikloje ilgoką laiką dalyvavome tik keli pavieniai skuodiškiai. Kartą į Telšiuose vykstantį susitikimą pakviečiau kartu vykti ir Evaldą Razgų. Renginys jį įkaitino. Sugrįžęs ėmė vis labiau domėtis draugijos veikla. Dirbdami kartu su juo aktyviausius Skuodo žemaičius sukvietėme į būrį ir įkūrėme skyrių.
- Šiandien Jūs kalbate gražia žemaičių kalba. Koks buvo inteligentų požiūris į šią kalbą Jūsų jaunystės metais? – Pirmąjį didžiulį skirtumą tarp savo gimtosios kalbos ir bendrinės lietuvių kalbos (dažniausiai ją literatūrine vadiname) pajutau dar pirmoje klasėje. Man tada buvo labai skaudu girdėti aplinkinių patyčias dėl to, kad aš nemoku kalbėti literatūriškai. Ant manęs pykdavo ir mokytojai. Galbūt kaip tik jie ir būtent tada, to visai nežinodami ir nenorėdami, visam laikui ir suformavo mane kaip nuoseklų žemaitį. Aš niekada negalėjau susitaikyti su žemaičių kalbos niekinimu ir draudimu. Vėliau, studijų metais, aš taip pat neatgręžiau nugaros žemaičiams. Dažnai su žemaičiais draugais, eidami Vilniaus gatvėmis, kalbėdavome žemaitiškai. Daugeliui, išgirdusių mūsų šneką, mes sukeldavome nuostabą, kai kurie net ir atsisukdavo į mus, kad pasižiūrėtų, kas čia tokie „išsidirbinėja“, bet mums tai buvo įprastas reiškinys. Mes į tokius smalsuolius dėmesio nekreipdavome. Mes buvome savimi.
- Paskutiniu metu tai vienur, tai kitur pasigirsta gąsdinimai, kad žemaičiai atsiskirs nuo Lietuvos. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? – Manau, kad tai neįmanomas dalykas. Bet tai, kad žemaitis, atėjęs net į įstaigą, esančią Žemaitijoje, nesulaukia žemaitiško atsakymo, manau, kad yra nenormalu. Seniai kalbama, kad Lietuvą reikėtų suskirstyti į žemes, apskritis, sudarytas istorinių-etnografinių regionų pagrindu, ir pavadinti jas tradiciniais šių žemių vardais: Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija, Mažoji Lietuva.
- Teko girdėti apie žemaitiškus pasus. Kokia šio dokumento paskirtis? – Žemaičių pasus“ turi kiekvienas oficialiai savo narystę Žemaičių kultūros draugijoje įforminęs žemaitis. Šio paso funkcija kitokia negu Lietuvos piliečio paso. „Žemaičių pasas“ – Žemaičių kultūros draugijos nario pažymėjimas.
- Kokių priemonių reikia imtis žemaičiams, kad žemaičiais būtų ir mūsų ateinančios kartos? – Reikia ne tiek jau ir daug: žmonių noro visa tai išsaugoti. Manau, kad tuo itin turėtų būti suinteresuota mokykla. Mokiniai čia turi išmokti skaityti ir rašyti žemaitiškai. Žemaičių tarmę daugelis kalbininkų linkę laikyti kalba, nes ji peržengia tarmės supratimo ribas, jos funkcijos daug platesnės negu tarmės. Manau, kad pamokose, kuriose vaikai nemokomi bendrinės lietuvių kalbos, Žemaitijoje galėtų būti dėstoma žemaitiškai.
Skuode garsus Skuodo žemaičių teatras. Daiva Budrienė save vadina „tikra žemaite“. Norėdama ugdyti jaunų žmonių pagarbą žemaitiškumui, 1999 m. ji įkūrė ir pradėjo vadovauti Skuodo žemaičių jaunimo teatrui. Taigi antra mūsų pašnekovė – Daiva Budrienė:
- Kodėl Jūs vaidinate teatre, ypač žemaičių? – Visų pirma todėl, kad man tai labai patinka, tarsi į kraują įaugę. Taip aš realizuoju sugebėjimus, pomėgius. Esu žemaitė ir to nenoriu pamiršti. Šiame teatre apie žemaitiškumą kaip vertybę noriu kalbėti su tais, kurie savyje žemaitiškumą sąmoningai „migdo“, bando užgniaužti.
- Kaip manote, žemaičių kalba ar tarmė? – Žemaičiai turi savo kalbą. Tai aišku! Mes tokie vieni pasaulyje.
- Jūs už ar prieš, kad mokyklose būtų mokoma žemaitiškai rašyti, skaityti? – Manau, kad Žemaitijos mokyklose žemaičių kalbos pamokos būtinos. Dabartinis jaunimas dažnai plaukia pasroviui, linkęs pamiršti tai, kas yra neįkainojama ir trapu. Manau, kad krašto mokyklose žemaičių kalba galėtų būti dėstoma kaip pasirenkamas dalykas, fakultatyvuose.
Kiečiausiu 2000-ųjų metų Skuodo žemaičiu buvo pripažintas Edmundas Untulis. Jis ne tik subūrė Skuodo žemaičių suaugusiųjų grupę, bet ir pats rašo žemaitiškas pjeses, aktyviai dalyvauja skuodiškių humoro grupės „Aprylių šeimyna“ veikloje, rašo jai scenarijus. Jį daug kas dar atsimena iš 1999 m. vykusios LNK televizijos laidos „Krokodilų klubas“, kur Edmundas pasisakė už žemaičių kalbos statuso kėlimą.
Trečias pašnekovas – Edmundas Untulis.
- Įkūrėte Skuodo žemaičių teatrą. Kas Jus šiam darbui paskatino? – Dar studijų metais tekdavo vaidinti įvairiuose spektakliuose, kuriuose jausdavausi nekaip nes juose drausdavo kalbėti žemaitiškai. Baigęs mokslus net negalvojau, kad pačiam teks suburti teatrą. Tačiau… Vienas žodį, kitas žodį, ir ta idėja dėl žemaičių teatro tapo mano gyvenimo būdu. Iki 2001 m. pagal mano scenarijus buvo pastatyti 8 spektakliai (penkis iš jų režisavau aš pats, tris spektaklius suvaidino Skuodo jaunimas).
- Kaip Jums „2000-ųjų žemaičio“ vardas? – Man jis nėra reikšmingas. Manau, kad jo yra vertas kiekvienas, kuris vaidina žemaičių teatruose, visi, kas puoselėja žemaitiškumą.
- Kaip vertinate šiuolaikinį jauną žemaitį? – Manau, kad dauguma jų – tikri Žemaitijos patriotai. Jie sugebės atgaivinti žemaičių kalbą, papročius ir tradicijas, sugrąžins šilumą į mūsų miestus, miestelius ir kaimus.
- Kas Jums žemaičių kalba – kalba ar tarmė? – Tiktai kalba! Mūsų tėvai, seneliai, proseneliai šnekėjo žemaičių kalba. Kaip gali kalba vadintis tarme? Manau, kad „žemaičių tarmė“ – kalbininkų „išmislas“. Jo aš nepripažįstu.
- Ar ilgai dar gyvuos žemaičių kalba? – Manau, kad ji išliks ilgai, nes šiuo metu ji pamažu atgyja, prasideda judėjimas, kurio dalyviai pasisako už žemaičių kalbos funkcijų išplėtimą ir patys daug ką šioje srityje daro. Žemaičių teatrų, spaudos, kultūros draugijų judėjimai kelia žemaičių kalbos prestižą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Į žemaičių kalbą žiūrėima pagarbiau, ja pradeda domėtis užsienio mokslininkai.
- Ką reikėtų daryti mokyklose šiandien, kad žemaičių kalbos prestižas didėtų? – Nepadės jokie fakultatyvai. Visose Žemaitijos mokymo įstaigose reikia įvesti privalomas žemaičių kalbos pamokas, ja turi būti dėstomi pagrindiniai dalykai. O bendrinė lietuvių kalba turi būti dėstoma kaip atskira disciplina.
- Ką manote apie tuos, kurie yra žemaičiai, moka žemaitiškai, bet net ir šeimoje, būdami tarp bendraamžių kalba bendrine lietuvių kalba? – Man tokių žmonių gaila. Manau, kad mūsų žemaičių kalba nėra blogesnė už dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių, už dirbtinai sudarytą bendrinę lietuvių kalbą. Žemaičių kalba šiais laikais nėra tokia, kad jos nesuprastų kitų etninių grupių atstovai, tad nieko tokio, jei ir būdami oficialiuose susibūrimuose mes kalbėsime žemaitiškai.
EPILOGAS

Kalba

(Justinas Marcinkevičius)

Vedė, palikdama
peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinos lūpų išdygo
ir mumyse pasisėjo.

Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę.
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.

O kartais ji stovi,
juoda skara apsigobus,
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo.

Sunku ir tylėti,
ir verkti.

Savo darbe „Ar bus žemaičiai XXI amžiuje?“ norėjau atskleisti žemaičių etninės grupės savitumą, unikalumą, svarbą Lietuvos kultūrai.
Pradedame XXI amžių – kompiuterių, elektronikos, naujų technologijų amžių. Kartais net nesusimąstome, kas mes esame ir kur einame. Visi, kas gimėme šiame krašte, esame lietuviai, bet, mūsų džiaugsmui ir pasididžiavimui, dar priklausome ir kuriai nors etninei grupei – esame žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai ar Mažosios Lietuvos gyventojai.
Prieš rašydama šį darbą apklausiau būrį įvairaus amžiaus žemaičių, kurie didžiuojasi tuo, kad gimė ir gyvena Žemaitijoje. Didžiuojasi, bet dažniausiai nieko konkretaus nedaro, kad apie tai, kas buvo jų tėvai, žinotų ir jų vaikai, kad jie ateityje kalbėtų savo motinų kalba.
Skuodo rajone žemaičius, kurie išties rūpinasi žemaitiškumo puoselėjimu, galima ant rankos pirštų suskaičiuoti: E. Untulis, E. Razgus, J. Vyšniauskas, D. Budrienė ir dar keletas kitų.
Bendraudama su šiais žmonėmis daug ką naujo ir įdomaus sužinojau. Jie mane uždegė žemaitiškumu. Po pokalbių su jais daug mąstydavau, ką aš pati konkrečiai darau, kad išliktume žemaičiais, ką kiti žemaičiai turi daryti, kad išsaugotų tai, ką esame gavę iš savo prabočių, ką turime dabar, ką su genais gavome.
Domėjausi žemaičiams gimininga Lenkijos Respublikos pamario kašubų etnine grupe, jos istorija, kalba. Rašydama apie juos norėjau atskleisti žemaičių tykojančias grėsmes. Šiandien kašubai savo kalbą kelia iš pelenų. Nesinori, kad taip atsitiktų žemaičiams, kurių kalba vis dar gyva ir žemaičių krašte plačiai vartojama.
Rašydama šį darbą daug skaičiau. Literatūros apie žemaičių kalbą, istoriją, literatūrą gausa pasigirti vis dar negalime. Bene nuosekliausiai ir giliausiai žemaičiams aktualios temos analizuojamos Vilniuje leidžiamame periodiniame „Žemaičių žemės“ žurnale. Čia dalijamasi mintimis ir apie žemaičių praeitį, ir apie ateitį.
Mano – žemaitės – širdį pamalonino tai, kad šiandien jau ir naujausių informacinių technologijų pagalba pasauliui teikiama nemažai informacijos apie Žemaitiją – internete veikia didelė svetainė „Žemaitija“ http://samogitia.mch.mii.lt , kurią taip pat kuria ir nauja, aktualia informacija atnaujina Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, kuris nuo 1993 m. leidžia jau minėtą „Žemaičių žemės“ žurnalą (jis reorganizuotas iš „A mon sakā“ laikraščio, kuris buvo leidžiamas 1991-1993 metais).
Šį darbą norėtųsi užbaigti optimistine gaidele: kad ir kas bebūtų, kad ir kas beatsitiktų, žemaičiai XXI amžiuje išliks!

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija