Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4

Ignas Končius: KRYŽIŲ IR KOPLYTĖLIŲ 
ŠVENTINIMAS ŽEMAITIJOJE
Iš Igno Končiaus knygos „Žemaičio šnekos” pirmos dalies. Londonas, 1961. Kalba netaisyta
Pastatę kame naują kryžių, žemaičiai kviečia kunigą pašventinti. Kolei kryžius nepašventintas, jis aprištas vainiku kad ir iš paprastų eglišakių.
Kryžiaus pašventinimas yra didelės šeimos iškilmės. Sukviečiami kaimynai, giminės. Papuotaujama, pagirsnojama.
Kunigas ilgai negaišina šventindamas, kad svečiai galėtų pasižmonėti, pasisvečiuoti, padainuoti – pasilinksminti. Parsikviestas šventasis – šeimos globėjas – tegali tik gerą atnešti, dėl to reik džiaugtis, susilaukus tokios laimės.
Ir bet kuris koplytėlės pataisymas ar kryžiaus reikalauja pašventinimo. Šventinamas ištisai visas pastatas. Pakeistos dalys gali šventumui pakenkti, dėl to šventinama iš naujo. Bet pačios statulėlės atskirai turi būti pašventintos; kartais pardavėjas – dievdirbys jau sakosi pašventinęs. Tačiau tam pašventinimui nelabai tetiki, pašventina iš naujo. Šventinimas – ne druska, putros nepagadys.
O jau pastačius į vietą, šventinama visa sodyba: ir aptvarėlis, ir akmens kamienui palaikyti, ir augą ar tik ką padiegti medžiai, gėlės. Viskas, kas pastato sodybą sudaro, yra šventinta.
Negalima skinti gėlių lygiai, kaip ir iš kapų negalima imti, pjauti žolės ir ja gyvulius šerti, kirsti medžius ir savo reikalams vartoti: jie auga šventintoje žemėje – jie šventi, jie priklauso kapuose palaidotiems.
Piktinosi Grūšlaukės moterėlės, kai klebonas kapus šienavo pašarui. Piktinosi Alsėdžių parapijonys, kai klebonas buvo sumanęs nukirsdinti ir parduoti klevus Smilgevičiui stiptoms – kurpaliams dirbti.
Šventorius buvo perdaug priaugęs didelių klevų – Saulės spindulys nebegalėjo prasiskverbti į šventorių. Klebonas Semenavičius (o gal Eidimptas) nenugalėjo parapijonų, ir klevai tebestovėjo šventoriuje.
Mat seniau šventoriuose laidodavo, šventoriai – kapai. Sako, iš mūsų senelių kūnų išaugę medžiai, mūsų senelių kūnais maitinosi medžiai, kaip juos kirsi ir dar parduosi.
Panašiai ir prie pavienio kryžiaus koplytėlės augą medžiai ar gėlės, ar aptvaras, ar kokia lipynė, ar kūlis padėtas – tai šventos sodybos garbinami reikmenys ir dar pašventinti. Kapuos viskas yra palaidotųjų nuosavybė ir augą medžiai šventintoje žemėje, o kryžiaus-koplytėlės sodyboje tik šventinta žemė. Negu čia kartais slaptai palaidotas povainikis, negyvas gimęs arba nekrikštytas miręs. Bet tas jau šventintoje žemėje radęs sau amžinai ramybei vietą.
Dėl to nei kapuose, nei prie kryžių-koplytėlių negali laikytis blogos dvasios, negali baidyti. Tik nekrikštytas kūdikis seka praeivį, prašydamas pakrikštyti, ar kokia moteris, nuskriausta mirus, ieško paguodos, maldos prašydama, ar pakaruoklis, pats ant savęs rankas uždėjęs, be paskutinio patepimo nusižudęs, prašo užpirkti mišias, pasimelsti, kad jį Dievas išleistų iš atklanių.
Tai nėra baidyklės, o tik mirę be krikščioniško aprūpinimo, žmonių užmiršti – nei jiems buvo atlaikytos mišios, nei elgetoms užpirktos maldos, nei išmaldų duota.
„Tokios „baidyklės” prašo pagalbos ir ne žmones baidyti yra linkusios.
Lieka jiems prisisapnuoti su savo prašymais arba praeivius jaudinti, prašant jų kančias pamažinti.
Pašventinę kryžių-koplytėlę, nuima vainiką, ir jau išjungta žemė iš savininko: čia šventojo sodyba, čia jau maldos turi plaukti. O šventasis atsimokės nematomai – neįstebimai. Nežinosi, iš kur tau ta laimė, iš kur tau nelauktas geras nuotykis, iš kur Dievo akis – Apvaizdas sunkioje valandoje atskubėjo tau į pagalbą.
Šv. Agota išgelbės nuo gaisro – ugnies, šv. Antanas – nuo vagių, nuo ligų, šv. Rokas – pakeleivingą paglobos, šv. Jurgis – gyvulių patronas, nuskriaustųjų globėjas, šv. Zidorius – sėjėjas, aprūpins laukus dieviška palaima, šv. Šeima tavo šeimai atneš ramybę ir t. t. ir t. t.
Kryžiaus-koplytėlės šventinimas yra gana retas atsitikimas. Kryžius-koplytėlė išstovi 50-100 metų ir daugiau. Esu matęs stoginį kryžių, statytą 1776 metais; tiesa, jau patrumpintas – nupuvusią dalį nupjauna ir vėl įkasa patrumpėjusį kamieną į žemę, sako, kuo ne antrątiek išstovi.
Naujų kryžių ir koplytėlių irgi ne kas bestato. Mano statistika: per 380 km Žemaitijos pakeliais per 20 metų (1912-1932) liko 57 nuošimčiai, naujų sodybų sukurta tik 8, atseit, pastatyta ten, kur anksčiau nebuvo nei kryžiaus, nei koplytėlės.
Dėl to kryžių-koplytėlių sodybos visuomet dvelkia senumu – jos primena senėliau buvusius laikus, gyventus jau prieš mus gyvenusios kartos.
Jau nebe dešimtimis reik skaityti statulėlių metus, dėl to jos šių dienų akiai atrodo daug mačiusios, savaip padarytos, dabar nebepuošiamai papuoštos, nudažytos, ir pagražinimai tik tokie, kurie senoviškuose daiktuose beužtinkami.
Gerbk senelį, nes ir pats pasensi.
Vis tiek, ar tas senelis būtų gyvas ar negyvas, šventas ar nešventas, žinoma, juo labiau gerbk, kai jis šventintas, tavo užtarėją pavaizduojąs.
Kryžius-koplytėles vis stengiasi atstatyti, kad šventinta vieta neliktų tuščia, kad protėvių įsteigta pamiršta. Gali susilaukti „keršto”. Čia kažkaip savotiškai atrodo, tarsi šventieji būtų kerštingi arba protėviai už nebevykdomus jų šventablyvus darbus galėtų savo ainiams kokių sunkumų gyvenime pridaryti. Bet taip galvojama, tarsi baidoma mažatikius, kad neapleistų, kas protėvių padaryta. Bet čia su kryžiais-koplytėlėmis reik įbauginti, kad bet kokiomis prasmėmis „senovės” nepamirštų.
Kas senoviška, tas šventa. Juk, sako, tai mūsų tėvų vartota, puoselėta, kai tai liečia kokį daiktą.
Juo labiau kalbant apie šventenybes.
Tad pati didžiausia negarbė apleisti nesutvarkius sodos kapelių tvoros barą, neprisidėti prie visos sodos sumanytojo kokio kapelių pagražinimo. Tai ypač svarbu, nes sodos kapeliais niekas nesirūpina. Kitas dalykas bažnyčia, varpinė, šventorius, kapai, ubagynas – čia yra kunigas, žmonės apie įvairius taisymus net negalvoja. Yra kas rūpinasi, yra kas prieš Dievą atsako. Bet apleisti sodos kapeliai žadina jausmus, sukelia pasigailėjimą, nes jie be priežiūros, be globos.
Jauti, kad tokiems reiškiniams žemaičio širdis dar nėra užkietėjusi.
Tik primink. Gal kasdien matydamas, nebepastebi nykimo, bet įspėtas atsipeikėja, tuoj susizgrimba ir jau nebepamiršta. Tokia yra tikrojo žemaičio ryški nuotaika.
Vis tiktai senkapiai visoje Lietuvoje ir Žemaičiuose labai apleisti.
Ir parapijų kapų niekas nežiūri. Ir ten tvarkos nėra, jeib tik kada tvorą aplink kapus sutvarko, kad kiaulės ant kapų neknaisiotų ar kad žydų ožkos negriaužtų savaime išaugusių ir kartais gražiai šmėksančių medelių. O juk kapai yra paguodos-susikaupimo, pagarbos-atsipeikėjimo vieta: čia pasiskųsti gali „ant gyvenimo neteisybių, čia gali prisiminti, kaip buvo, kaip čia, rodos, tavo mirusieji giminės – pažįstami gali tau padėti. Juk žemėje teisybės nerasi, pas Sutvertoją Dangaus ir žemės, – vien prisiminimas mirusiųjų, tave sergėjusių, globojusių, ramybės atneša: kai niekas tau nebepadeda, turi vilties į mirusius kreiptis, kad tau palengvintų gyvenimo sunkumus, aptinkamas skriaudas-neteisybes, bjaurių žmonių pinkles-priklybes.
Gerbk tą vietą, į kurią ir pats pakliūsi. Kaip tu jam, taip jis tau.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija